Įveik save

Near September,-sako anglai. Greitai rugsėjo pirmoji,-patvirtiname mes, lietuviai. Ruduo mums visų pirma asocijuojasi su mokykla. O mokykla, kaip mums vienuolika metų kalė į galvą-  žinios, kurias ( vieniems daugiau, kitiems -iki „lemputės“) įsinešame į gyvenimą. Ir tik tada, kada tavo paties gyvenimas  atsijoja pelus nuo grūdų supranti, jog skambutis ,nuskambėjęs rugsėjo pirmąją – šventė, kuriai tu likai neabejingas.

Rugsėjis svetur

Anglijoje mokslo metai prasideda kiek vėliau (  rugsėjo pradžioje kiekviena mokymo įstaiga pasirenka  individualų  mokslo pradžios laiką). Gyvendama Didžiojoje Britanijoje dešimt metų , niekada nesu pastebėjusi priešmokyklinės  panikos, kuri jau vasaros viduryje užvaldo lietuvaičius (iš kur gauti pinigų mokykliniai aprangai, sąsiuviniams, knygoms, firminei kuprinei ir t.t.). Panika, prasidedanti masinėmis informavimo priemonėmis (televizija, radijas, laikraščiai) , vėliau persiduoda tėvams, seneliams ir ateina iki pačių kaltininkų-pirmokėlių. Esu ne kartą Lietuvoje stebėjusi vaikus, kurie tiesiogine šio žodžio prasme „drąsko“ tėvams akis, reikalaudami iš  jų finansiškai juos įsigyti neįmanomų pirkinių. Ką tokiu atveju daro gimdytojai ? Jie verčiasi per galvas, kad patenkintų savo atžalų norus. Tik  jau žymiai vėliau ,svarstome, kodėl   mūsų vaikuose tiek daug egoizmo, puikybės ir netolerantiškumo vienas kitam.  Ar nebūtų paprasčiau , kaip tai daroma kitose šalyse, jei mokyklose visi be išimties vilkėtų uniformas ( gera sovietinių metų praktika). Kai atvažiavau į Angliją ,  kartu su manimi atvyko ir penkiolikametė mano dukra. Iki šiandien negaliu patikėti tobula britška švietimo sistema (visus,pasiruošimo mokslo metams rūpesčius prisiima mokykla, o tėvams, kurių vaikai dar neturi šešiolikos metų,  valstybė moka pinigines išmokas). Pamenu, kai į mano banko sąskaitą pradėjo plaukti „nerealūs“ pinigai-gavau šoką. Kitą šoką gavau kai reikėjo tuos pinigus sugrąžinti. Šiandieną mano dukra gyvena savarankišką gyvenimą ir gerais žodžiais mini koledžą, kuriame ji gavo vidurinės mokyklos išsilavinimą. Didžiojoje Britanijoje  niekas nesureikšmina rugsėjo pirmosios. Skambutis mokyklose neskamba. Tam yra laikrodžiai ant mokytojų rankų.

Iš prisiminimų

Man ypač smagu prisiminti savo mokyklą ir tuos mokytojus, kurie pamokų metu niekada nesukeldavo vaikams streso. Jie nerašydavo „riebaus“ dvejeto su pasitenkinimu veide,  nesityčiodavo iš nemokšos ir negąsdindavo tėvais.  Prabėgus virtinei metų šiuos mokytojus menu su didžiule pagarba ( Palangos senosios gimnazijos mokytojai:nusipelnęs Lietuvos mokytojas J. Brindza, G.Palaitienė, A.Lazauskienė, G.Kundrotas, B.Paulauskienė  ir kt.). Dukra, baigusi du koledžus , niekada nebuvo pasiskundusi  mokytojais. Kas rytą pasiėmusi kuprinę, kurioje tik mano įdėta dėžutė su sumuštiniais, išeidavo į mokyklą. Ji nebėgo, kaip dariau aš, iš pamokų, ji nebijojo  kontrolinių darbų, nes juos mokykloje atlikdavo kiekvieną dieną (kiekvienai pamokai parengti mokymo programų testai). Dukra nesigėdydavo ateiti su tėvais į susirinkimą , nes kalba apie mokinį visada prasidėdavo  pagyromis ir noru jam padėti. Anglijos mokyklose vaikams pažymiai nerašomi. Pradinukams (vaikai į mokyklą ateina nuo penkerių metų)  už jų žinias dalinami lipdukai (lipdukus  gauna ir silpniau žinias įsisavinantys mokiniai) , o vyresnių klasių mokinių  žinios vertinamos atitinkamais lygiais. Kuo aukštesnis lygis- tuo  vėliau didesnės galimybės studijas tęsti universitete. Prabėgo daugiau nei du dešimtmečiai ,kai Lietuva tapo nepriklausoma valstybe. Ar kas nors pasikeitė Lietuvos mokslo ir švietimo sistemoje? Ar taip ir toliau galvosime, jog mūsų vaikai , baigę vidurinę mokyklą, yra „vunderkindai“,o “anie”  (kapitalistiniame pasaulyje) – bemoksliai? Stebėdama, kaip vyresnė dukra ruošiasi  egzaminams  viename iš Anglijos universitetų, galiu teigti, jog reikia išlieti daug prakaito,kol gauni pasirinktos specialybės diplomą. Suprantama, ne visi abiturientai gali rinktis mokslus svetimoje šalyje (užsienyje mokslas universitete kainuoja brangiai), ne visi tėveliai kartu su vaikais palieka savo šalį. Tiems, kas pasirinko studijas Lietuvoje,  prasidedantys mokslo metai taip pat didžiulis džiaugsmas. Jaunam žmogui atsiveria  puiki galimybė atrasti save ir savo gyvenimą.

Ar lengva atrasti save?

Kaip  gyvenimo pabaigoje sakė vienas jogos mokytojas,“ pažinau mirtį, gyvenimą, žemę, jos vandenis, bet nepažinau savęs“. Žiūrėdamas į Gango upę išminčius juto širdyje didžiulį džiaugsmą;  jo kūnas tapo ‚šiaudu‘ (niekam nebereikalingu balastu), todėl mirtį jis pasitiko kaip savo brolį. Pasiekti tai, ką gali jogos mokytojai Indijoje- skirta vienetams. Iki šių dienų pasaulis stebi šiuos fenomenalius žmones ir  negali įminti ,rodos,  visai paprasto dalyko :  kodėl   žmogui neužtenka  vieno gyvenimo, kad pažintų save iki galo?Prisiminusi dokumentinį filmą apie tikruosius jogos mokytojus (pasaulyje daug apsišaukėlių) ,peršasi mintis, jog  nušvitimą pasiekusieji yra tie, kurie visą save atidavė pažinimui. Aš nežinau kas yra joga (esu per menkas žmogus apie tai kalbėti), tačiau ,kai  (1937 metais) jogos kūnas lotoso poza  buvo patalpintas į dėžę ir užkastas smėlyje, o po keturiasdešimt parų  atidarius dėžę  jis „atgijo„ (iki šiol mokslininkai tam neranda atsakymo) – gauni šoką.  Vėlesniais metais keletas jogų pakartojo šį “išėjimo” ir  “sugrįžimo”  į kūną eksperimentą,(tik su žymiai mažesniu dienų skaičiumi). Įdomiausia tai, jog nušvitimą patyrusieji  visi iki vieno tvirtino: „Visą, ką gyvenime įveikei, bus reikalinga tik tau pačiam“. Ir tai šventa tiesa. Taigi, su Rugsėjo 1- aja!

Naujos 2015.02.14 080

laimikis…

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: