Tas magiškas žodis – labdara

Savo kompiuteryje suradau mano geros pažįstamos Liz‘os Sumner žinutę apie Devono karalystėje rengiamą  akciją ,paremiant vėžio ligomis sergančius vaikus. Kviesdama visus geros valios žmones prisijungti prie šio žygio (Exeter  to Exmouth   Harity Walk) , kurį organizavo The BRAIN TUMOUR CHARITY , CLIC Sargent for children with cancer“,keturių vaikų mama sakė: “Žvelgiant į pėsčiomis nueiti pasirinktą kelią ,prisimenu  Sam ir jos šeimą, kurią pažįstų jau daugelį  metų. Šeima  tiek daug gavo paramos ,  kad  šiandieną ,padėdama organizuoti šį renginį, džiaugiasi galėdama grąžinti skolą.“.

Rūpestis

Prieš dešimt metų atvažiavusiai gyventi į Angliją užrašai ant labdaros parduotuvių  vitrinų, skelbiantys apie vėžio, inkstų, širdies , plaučių ir kitomis ligomis sergantiems pagalbą  ,o taip pat  šunims ir  naminiams gyvūnams reikalingą paramą,  man, emigrantei , reiškė tik gana neblogą būtiniausių prekių pasirinkimą labdaros parduotuvėse ir žemas jų kainas. Matydavau, kaip kartas nuo karto į parduotuves užsuka žmonės ir kažką atnešę atiduoda čia dirbantiems žmonėms.  Prisiminusi savo kraštą, niekaip negalėjau patikėti, jog labdara gali būti ne biznis,o tvarkingai planuojama konkreti pagalba valstybei. Minimum išlaidų (dirba tik vienas apmokamas darbuotojas) ir maximum naudos (lėšos skirstomos pagal paskirtį).  Labdarai tvarkyti yra priimami savanoriai,senjorai ir nežymią negalę turintys žmonės. Taip sprendžiamas žmonių užimtumo klausimas. Žmonėms,kurie savo autobiografijoje pateikia žinias apie savanorišką veiklą labdaros įstaigose-garantas ateityje susirasti geresnį darbą. Labdaros parduotuvės Anglijoje labai populiarios. Jas lanko įvairaus socialinio sluoksnio žmonės.

Anglijoje žodis “labdara” turi savo senas tradicijas. Pagyvenęs ilgesnį laiką užsienyje visai nebesistebi žmonėmis, kurie ,laikydami savo rankose labdarai rinkti skirtas dėžutes stovi miesto gatvėse. Eidamas miesto gatvėmis džiaugiesi matydamas ant praeivių krūtinių prisegtus raudonus aguonos  žiedus, nes žinai, kad pinigai, surinkti už šią simboliką atiteks kariuomenei. Aguonos žiedas – Atminimo  dienos simbolis Didžiojoje Britanijoje (žuvusiems kariams , įvairiuose karuose atminti).

Lietuviai užsienyje

Gyvenant užsienyje teko išgirsti gana anekdodišką nuotykį. Mūsų „gudročiai“ lietuvaičiai nusprendė pasinaudoti užsieniečių patiklumu  viename nedideliame Anglijos miestelyje. Jie   į pašto dėžutes sumėtė lapelius, neva, apie labdaringais tikslais renkamą paramą socialiai remtiniems žmonėms. Prašymas buvo kuklus: prašome prie namų durų pastatyti maišus.  Pirmiesiems sukčiams pasisekė. Prisikrovę pilnus autobusiukus surinktos labdaros ,išrūko Lietuvos pusėn. Kaip žinia-melo kojos trumpos.Greitai šis didžiųjų „biznierių“ sugalvotas pasipelnimo šaltinis buvo  išaiškintas, o jų vykdytojai-nubausti. Tiesa, kai labdaros parduotuvės užsidaro, žmonės, atnešę savo daiktus, dažnai juos palieka prie parduotuvių  durų. Ir čia lietuvaičiai apsukrūs; kam pirkti, galima paprasčiausiai pasiimti. Mano aprašytieji lietuvaičių nuotykiai  užsienyje yra vienetiniai, bet, kaip žinia, šaukštas deguto sugadina statinę medaus.

Well done

Gerai padirbėta,-laimingai žmonai Liz‘ai po  labdaros renginio pasakė jos gyvenimo draugas-vyras David Sumner. Ponas Deividas (David) daugiau nei dvidešimt metų užsiima labdaringa veikla. Jis važiuoja į neturtingas pasaulio šalis ir dovanoja gabiems muzikantams gitaras. Štai, prieš šešias valandas savo kompiuteryje radau žinutę apie pono David Sumner dalyvavimą „Guitar Aid“ renginyje ,Weston‘e. Abu sutuoktiniai kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią. Yra aktyvūs jos rėmėjai ir talkininkai. Užaugino tris sūnus ir dukrą, gerbia ir myli savo šeimas. Ponia Liz‘a kilusi iš didelės šeimos, todėl, kai jos erdviuose namuose susirenka visa šeima (keturios seserys su pulku vaikučių)-namai prisipildo  džiaugsmo ir meilės vienas kitam..

Katės Peliauninkės patarimai

Jeigu toliau sklaidyčiau savo kompiuterį, būtinai pasidžiaugčiau savo anūkės Gabrielės gera širdimi. Ji labai dažnai jame patalpina   SOS skelbimą apie gatvėje rastus naminius gyvūnus, ar tuos, kurie randasi gyvūnų namų globos namuose. Į paieškas įsitraukia ir kiti interneto skaitytojai.  Gerumo mumyse yra, tik jį mes kartais laikome uždarę akliname inde bijodami ,tarsi  Džiną, išleisti į laisvę. Esu nuo savo anūkės dovanų gavusi knygą apie Jo Miau Ma, iškiliausios per visą istoriją kačių filosofės,slypėjusios Takla Makano dykumos smėlyje, istoriją. Todėl, anot knygos autorės, jei mokėsi gyvenime vadovautis katės Peliauninkės principais, gyvensi ilgai ir laimingai, o jei gyvenimas ima rodyti nagus,išmintinga katė visur ieško ir randa, kuo džiaugtis. Išmokti džiaugtis mažais dalykais nėra lengva. Tam reikia atiduoti didžiąją savo gyvenimo dalį. Kioto katės letenraščius, paliktus ant uolos sienų studijuoja šių dienų mokslininkai. Tai dvasinės ir moralinės pamokos,paliktos esamoms ir būsimoms žmonių (taip pat kačių) kartoms. Šie  alegoriniai pasakojimai turi unikalią gyvenimiškąją išmintį –  viską ,ką mes jaučiame, užuodžiame, paliečiame, svajojame, realizuodamiesi per mus pačius,   patenka į aplinką.Tad, kaip moko  Jo Miau Ma, jei nenori tapti kate gobšuole, ir niekas tavęs negedės, turi vienintelę progą palikti jame savo žymę:“Pasitelk užuojautą ir dosnumą,jais įveik savyje tūnantį godulį,i r toji žymė bus graži.”

FB_IMG_1443396278473 FB_IMG_1443396883669 FB_IMG_1443396962405

Liz Sumner,David Sumner ir Gabrielės katytė,kuri ieško namų

Irena Valužė

Musė

(esė)

Užburto  rato  beorėje  erdvėje šoko  musė  raudonom akim.

Užvertais  langais ir aklinai  uždaromomis  durimis seniai jau niekas nieko nestebina.  Tik štai musei- didžiulis  galvosūkis: sukti ratą po rato, zysti  , kol jėgos išseks, ar įsikibus už kampo (voratinklio savo) bandyti pakilti ?

Taip jau nutinka, jog ir musės būna skirtingos. Vienoms tinka viskas,- net mėšlo krūva, kitoms ,išskirtinėms,  reikia  oro, saulės, gėlių aromato,  nepašvinkusio maisto ir  aerodromų – saugiai nutūpti .

Kambario prieblandoje išdidžiai apsukusi  ratą (lyg laimėjus varžybas), musė nutūpė ant lempos-švyturio savo . Pakasiusi  negudrų  savo pakaušį nusprendė, jog  rankos , prikabintos  prie sąnario (petimi pavadinto), ir  nuo minčių apsunkusi  galva ant laibo kaklo – bereikalingas balastas. Sukaupusi  visas  jėgas  ji  įnirtingai ėmėsi darbo:   čiupo savo didelę galvą  ir  ėmė ją purtyti taip, kaip rudenį įsisiautėjęs vėjas drąsko nuo medžių lapus ( juk medžiams lengviau?), kaip  žmonių lūpas pasiklydusias nakties labirinte (ieškančias meilės ir mylimo) , kaip kraujo prisisotinusią žemę, kuriai  reikia  taikos ir ramybės…  Ji purtė savo galvą norėdama   pamiršti  karčias ašaras, pajacišką juoką, geležinę baimę, baltą viltį ir skylėtą neviltį.  Jos noras buvo visai realus:  išmesti šiukšles (atgyvenas), kurios trukdo jos kūnui pakilti…

Tuo tarpu senas laikrodis ant sienos mušė vis tą patį ir tą patį laiką . Senoliui skaudu pripažinti,jog jis taip ir neisprendė uždavinio , dar duoto jam gimstant :kiek žingsnių reikia nueiti iš taško” A”  į tašką “B”, kad būtum laimingas? Žinia-ir laikrodžiai sensta…

Temo. Vakaro šviesoje ant lempos pakabintas sukosi musgaudis. Jei labai gerai įsižiūrėtum, tai galėtum pamatyti prie  lipnaus  jo šono prigludusį  mažytį taškelį, labai panašų į musės didelę galvą. Klausimas –  o kur dingo pati musė?

2015-03-25 14.52.47

žvilgsnis už kampo…

Irena Valužė

%d bloggers like this: