Geltona lango šviesa

(esė)

Viduržiemis. Vėlus vakaras. Juodo miško šešėlyje  ryškiai spindi  geltona  lango šviesa. Kirsdama tamsą  ji įgauna sidabrinės spalvos atspalvį, kuris tykiai nusileidžia ant didelių sniego suneštų kauburių. Kiemo takas, kurį ką tik nukasė vyriausia sesuo, prasideda ties apšalusiais namo laiptais ,ir užsibaigia – iki juosmens sniego užpustytoje gatvėje. Tiesa, takas dar turi nedidelę, pėdos platumo atšaką. Ji veda prie šuns būdos. Lančis, dviem letenom apsikabinęs savo apšerkšnyjusį snukį ,nulindęs į tamsiausią būdos kampą, guli tylut tylutėlis. Jis nekreipia dėmesio į kieme dūkstančius vaikus. Senam šuniui įdomiau  stebėti kaip  bepaliavos sniege  juda jo alavinis dubenėlis. Lauke snaiguriuoja. Permatomais baltais drugeliais snaigės leidžiasi ant vaikų  pėdomis ištrypto kiemo. Šviežias sniegas toks purus, jog ,atrodo, vėjas galėtų  jį ir nupūsti?..  Ne, šelmis žino, jog  ryto metą ,kai vaikai krypuodami per pusnynus keliaus į mokyklą , jie atpažins savo vakarykščias  pėdas.

Pro šviečiantį virtuvės langą matosi pliktelėjusi  tėvo galva. Vaikams juokinga, nes ji panaši į danguje pūpsantį apvalų mėnulį. Atslinkęs  iš už kaimyno kiemo kampo, mėnulis visada juos pagauna,- nuo jo neįmanoma pasislėpti …

Tėvo galvos pasirodymas lange reiškia, jog laikas atsisveikinti su žiemos linksmybėmis ir keliauti namo. Pirmasis į namus sugrįžta mažiausias vaikas. Sekundės dalį patrypčiojusi verandoje , mergaitė kulkos greičiu įlekia į kambarį. Suledyję mažo vaiko pirštai degančios krosnies atšvaituose tampa  visai permatomais, todėl mama, nieko nelaukusi, čiumpa juos gelbėti. Pūsdama  į pirštų galus savo  karštą kvapą, ji įnirtingai ima juos trinti  tarp savo delnų. Tokia procedūra skausminga; ji verčia garsiai rėkti ar iš akių išspausti  ašarą, tačiau, kai  mamos rankomis sušildytas kraujas įkaista  – vaikas ima smagiai kikenti. Neužilgo plačiai duris  atveria  ir kiti iš lauko parėję vaikai. Brolis ir dvi jos seserys klegėdami ant krosnies džiausto  kiaurai permirkusias pirštines, šalikus, kepures, čia pat ant ąslos iš batų krato parsineštą sniegą. Visiems labai linksma. Namai, prisipildę vaikiškos energijos bematant atgyja: krosnyje linksmai ima traškėti beržinės malkos, tėvas susuka riebią  silkę į “Tiesą” ir  ruošiasi ją “vendzinti”  krosnyje (išvyniojęs žuvį iš suanglėjusio laikraščio, jis gamins savo firminį patiekalą – „cibulynę“). Šalia krosnies sukasi medinis , mamos kojomis minamas , ratas. Mama verpia  vilnas. Ji pasiryžusi šią žiemą visiems vaikams numegzti naujas vilnones kojines. Visa šeima susispietusi erdvioje virtuvėje. Čia šviesu ir šilta. Kai į namus ateis Kalėdos-didžiajame kambaryje įsižiebs Betliejaus žvaigždė. Bet iki to stebuklingo momento dar reikia palaukti…

..

Laikas ,kaip niekas kitas, žino, kada žmogui pareiti namo. Išretėjusio miško šešėlyje stovėjo dar gana jauna moteris. Baikščiai dairydamasi į naujais rūbais „aprengtą“ savo seną namą ,tamsius ir svetimus langūs , vaiduokliškai baugius šešėlius, besirangančius ant  blyškiai  mėnulio apšviestų namo sienų , nebeatpažįstamą kiemą, ji savyje juto kaltę. Įvairios mintys drąskė moters širdį.  Lyg ieškodama atsvaros, ji pakėlė akis į dangų ir pradėjo melstis. Maldos žodžiai, susiliedami su dangaus mėlyne, įgavo sidabrinį atspalvį. Jis, tartum ką tik iškritęs kalėdinis šerkšnas,  tyliai nusileido ant moters rankų… Nusišypsojusi sau , ji  dar kartą  atsisuko namo pusėn: tamsiame lange švietė du žiburiai-du meilės uostai.

2015-01-31 14.13.06

žiema

Irena Valužė

Išėjęs rudenį rudeniu…

Kalendoriuje antras rudens mėnuo. Nežinau kaip mano gimtinėje,tačiau čia,svetimame krante, dar šilta. Gamta  dar visai  nesiruošia nusimesti savo žalio rūbo.  Atrodo,jog ji su žmogumi  žaidžia smagų žaidimą; atspėk,kurioje rankoje žiedas…

Visai nesvarbu,kada ši gražuolė  užsigeis pakeisti savo apdarą. Žmogus negali atspėti gamtos kėslų,tačiau rudenį,kaip nė vieną kitą metų laiką, jis pajaučia visa savo esybe.

Neapsirikau . Ką tik gavau  iš Lietuvos skaudžią žinią: eidamas šešiasdešimt  devintus metus mirė Lietuvos estrados žvaigždė- Stasys Povilaitis. Jis- mano žemietis. Gaila, kažin,ar kas nors sugebės taip gražiai padainuoti-”O,gražuole,Palanga…”,kaip tai darė Maestro. Stasys, tris metus rungęsis su klastinga liga, išėjo kariu,-iki paskutinio atodūsio dalindamas save žmonėms. Išėjo rudenį rudeniu: derlingu, spalvingu, dvelkiančiu rimtimi ir tikėjimu, jog reikia visai nedaug-tik iškęsti ateinančias darganas,lietų,šaltį,ir viskas pasikartos iš naujo-“Vėl,švieski man ,vėl…”,-savo visų metų populiariausiu šlageriu ramindavo mus Stasys…

Pamenu,prieš porą metų atostogaujant Lietuvoje, teko dalyvauti Stasio Povilaičio koncerte  Palangos Vasaros estradoje. Tai buvo jubiliejinis Maestro pasirodymas (penkiasdešimt metų scenoje) palangiškiams ir miesto svečiams. Iki šiolei negaliu suprasti  renginio organizatorių, atsainiai atlikusių savo darbą. Kaip dabar paaiškėjo, scenos veteranas jau sirgo, o dainuoti  nedidelei , į koncertą atėjusių žmonių grupei per savo jubiliejinį koncertą – nedidelis džiaugsmas. Taip jau mes surėdyti: “lauro” vainikai išėjusiems…

Stasio Povilaičio kūnas atguls smėlėtoje jo tėvų ir bočių  gyventoje Palangos žemėje. Palangiškiai ir visa Lietuva dar ilgai liūdės netekusi puikaus ir talentingo  žmogaus . Aš, gyvendama toli nuo Tėvynės , galiu  visai nedaug,-tik dedikuoti savo ką tik parašytą eilėraštį (jis taip pat apie rudenį) mano žemiečio Stasio Povilaičio atminimui,nes Jo dainose prabėgo mano jaunystė,branda ir visas gyvenimas…

Mano krioklio akys žalios

Tekėk,vandenėli,tekėk…

Tegu saulė upę veda už rankos

Reikia pareiti namo…

Mano krioklio balti plaukai

Pink,vandenėli, supink

Gulbės plunksnomis kasas padabink

Tegu  vėjas ir lietus nesipyksta,-

Gyvenimo trumpas akordas…

Mano krioklio balsas sidabrinė verpstė

Verpk, vandenėli,suverpk

Šilko siūlu surišk Žemę ir Dangų

Pavargusiam paukščiui pragysti

Dar kartą…

Tekėk,mano upe,tekėk…

Ačiū Tau,Maestro

Irena Valužė

2015-07-06 16.50.08

pėdos smėlyje

%d bloggers like this: