Kada spragteli širdies plote

Kiekvienam  žmogui Kalėdos –  individualus metas laukimui . Nekuriam ši  Dieviška  šventė prasideda  Adventu  (lapkričio 24 d.),kai kam-perkant kalėdines dovanėles artimiausiems žmonėms, o  dar kai kuriems-tik spragtelėjus (tarsi elektros lemputei) širdies plote.

Iš praeities į dabartį

Prie pastarųjų , priklausančių nuo elektros įtampos, priklausau ir aš. Pamenu, pirmaisiais gyvenimo emigracijoje metais labai viliodavo kalėdiniai „šopingai“(pirkimai). Ypač tada, kai prieš pat Kalėdas gražiai įpakuotas dovanėlės nupigdavo iki minimumo.  Tada ,žibančiomis iš laimės akimis ,traukdavau paskutinį svarą, norėdama pradžiuginti saviškius ir artimuosius.  Ir visai nesvarbu, kad tie kalėdiniai niekučiai kai kurių asmenų būdavo greitai pamiršti, ar atsidurdavo tolimiausiuose spintų bei komodų stalčiuose. Juk dovanojusiajam tai bemaž tas pats. Esu  sovietinės sistemos vaikas. Mano vaikystės metais niekas niekam dovanų nepirko.Nebuvo mados ir galimybių. Kalėdos į namus ateidavo su vanilės, silkės, raugintų kopūstų, kiaulienos ir kitais, gaminamo maisto, kvapais. Tiesa, jis dar atkeliaudavo su švaros pojūčiu kūne ir sieloje. Prieš Kalėdas visi vaikai būdavo įpareigoti iššveisti visus namų kampus .Tarpusavyje mažai ginčydavomės, nes žinojome, jog TO reikia Kalėdoms. Šiandieną žmonės dažnai linki vienas kitam  storų ir sočių Kalėdų. Atrodo, jog tik persivalgę, gavę daug dovanų , ar išgirdę teigiamas prognozes kitiems metams-jausimės laimingi ir saugūs. Pasaulis per penkiasdešimt žmogaus gyvenimo metų žemėje kardinaliai pasikeitė. Šiandieną aš dar stengiuosi  pagal mamos receptą iškepti  aguonų pyragą, nueiti į Bažnyčią ir padėkoti Aukščiausiam už Jo gimimą. To reikia mano sielai. Bet ar tai darys mano anūkai ir proanūkiai – didelis klausimas.

Kalėdinis nutikimas

Žurnalistai, rašantys apie emigraciją , dažnai mini, jog pastarųjų  (emigrantų) didžiausia karma- kalendorinės šventės. Jie jų niekada nelaukia. Šimtaprocentinis melas. Emigrantai daug dirba, per šventes stengiasi aplankyti savo namus gimtinėje, o jeigu neturi galimybės tai daryti-susitinka su savo draugais ir pažįstamais. Ir visai nesvarbu, jei šalia nėra Bažnyčios. Ji yra kiekvieno žmogaus viduje. O  būti vienam ar jaustis vienišam-du skirtingi dalykai. Emigracijoje skaudžiausi žmogaus išgyvenimai – kai jis  netenka savo artimųjų. Pamenu, per vienas Kalėdas ,išgyvendama artimo žmogaus netektį, nuėjau į Katedrą. Bažnyčioje susitikusi su savo gera pažįstama  nusprendėme po Šv.Mišių išgerti taurę karšto vyno viename angliškame pabe (pub). Tą įsimintiną kalėdinį rytą, atsisėdusios prie seno žininio beveik  visiškai tuščioje smuklėje išgirdome šalia mūsų atsiradusį keistą šlamesį. Atsisukusios  pamatėme ant židinio atbrailos tupinčius du baltus karvelius. Jie ,ramiai burkuodami, į mus nekreipė jokio dėmesio. Pasak užeigos savininko, namui daugiau nei šimtas metų, o tokių stebuklų nėra buvę.  Praėjo daug metų, tačiau šio epizodo negaliu pamiršti ir šiandieną.

Svajonių išsipildymo šventė

Gyvenant  užsienyje teko pažinti ne vieną  britų šeimą, kurioms Kalėdos- svajonių išsipildymo šventė. Britai Kalėdoms išleidžia daugiausiai pinigų. Pamenu savo kolegę, kuri sugrįždavo iš parduotuvių tuščia pinigine, bet švytinčiu veidu. Ji pirkdavo visiems šeimos nariams tai, ko  labiausiai  jie troško ištisus metus. Pirmaisiais gyvenimo metais užsienyje man ,emigrantei, penki šimtai svarų išleisti per vieną „šopingą“ -buvo pasakiška suma. Vėliau supratau , jeigu reikalingi pirkiniai atkeliauja tik per Kalėdas-šeimos biudžetas nenukenčia, o tik laimi.Dovanų pirkimas ir vaišės kalėdiniam stalui-kiekvieno žmogaus individualus reikalas. Lietuviai kepa antį ar troškina kopūstus, britai-kalakutą, dar kitos tautos- gamina savo nacionalinius patiekalus. O štai Kalėdinio laukimo pradžia-stebuklas, kuris ateina pas kiekvieną, kuris tiki, jog ant jo pečių nusileido Angelo sargas ir kažką labai gero pakuždėjo  jam į ausį. Šiandieną Jis man priminė, jog laikas pasipuošti kalėdinę eglę. Juk ne už kalnų -didžioji metų šventė-Šv.Kalėdos!

Straipsnio foto 26.11.15

lengvumas…

Irena Valužė

 

“Papasakokite apie mano senelį”

“Papasakokite apie mano senelį”,-paprašė Inga Zubrickienė,internete perskaičiusi mano  anksčiau skelbtas  publikacijas apie daugiau nei prieš penkioliką metų anapilin išėjusį Klaipėdos universiteto docentą Alfredą Tytmoną . Inga tik dabar sužinojusi, jog esanti Alfredo Tytmono anūkė. Buvau maloniai nustebinta atsiųstu laišku. Nieko nelaukusi  nepažįstamajai atsakiau:esu dėkinga likimui,jog asmeniškai pažinojau  šį puikų žmogų. Jei žvaigždės savo pėdas įspaudžia cemente, kurios pasilieka puikuotis prabangiose miestų gatvėse, tai A.Tytmono pėdos- ilgesys, apsigyvenęs pažinojusiųjų jį žmonių širdyse visam laikui…

Ilgesys-ta giesmė

Rodos,metai daro savo;jie uždengia užmaršties skraiste tai,ko nebėra ir jau niekada nebebus. ..Tarsi voverės, sukdamosios amžinajame laiko rate skubame kuo daugiau sunešti, sukrauti, palikti tiems, kas gyvens po mūsų… Tad, Inga, žinok, tavo seneliui materialus pasaulis neegzistavo. Jei turedavo kokią atliekamą „kapeiką“-visada skubėdavo į  knygyną. Knygos-buvo jo laimės oazė. Surinkti daugiau nei šešiolikos tūkstančių knygų kolekciją-tam reikia lėšų ir laiko. Nesinaudodavo jis ir jokiomis kitomis privilegijomis. Tačiau, jei reikėdavo pagalbos jo šeimos nariams-buvo pirmas  padėti (ligos atveju). Alfredą labai mylėjo studentai. Buvo atviras savo tiesa, mėgo bendrauti su jaunimu, neatsisakydavo padėti moksle. Turėdamas puikų humoro jausmą ,retai kada supykdavo,o jei kada ir pykteldavo -teištardavo tik-“po šimts pypkių“. Pamenu,per A.Tytmono laidotuves į šarvojimo salę įėjo „bomža“ (benamė). Padėjusi ant velionio porą raudonų gvazdiko žiedų, jausmingai su Juo atsisveikino.Tada, pamenu, toks netikėtas rakursas į šalį  buvo daugeliui nesuprastas. Šiandieną manau, jog toks nuoširdus žmogaus elgesys  patvirtina faktą, jog tavo senelis niekada neskirstė žmonių į juodus ir baltus. Jis buvo laisvas savo pasirinkime. Jam buvo svetimos „tuštybių mugės“,nemėgo oragancijos, veidmainystės, tuščiažodžiavimo, nepagarbos senam, ar likimo nuskriaustam  žmogui. Šalia jo visada buvo šilta. Afredas turėjo daug draugų. Po A.Tytmono mirties, daugeliui,asmeniškai pažinujusiems velionį, apsigyveno ilgesys. Prabėgę metai bejėgiai jį ištrinti.Buvau maloniai nustebinta gavusi iš A.Tytmono mokinio Egidijaus Strigausko laišką iš Hamburgo. Jis ,gerai pažinojęs docentą ir jo šeimą ,rašė:”Skauda,kad nebėra tų,kurie mylėjo Lietuvą ir gerbė mokslą.Prisiminimas apie juos,tai kažkas,ką mes turime atrasti patys”.

Tėviškė

Afredo tėvas buvo miręs,vienintelis brolis taip pat gana anksti pasitraukė iš gyvenimo , o štai apie mamą kalbėdavo labai meiliai: “šimkaitiškė”,-šypsodamasis sakydavo jis. Ir tuo viskas buvo pasakoma. Pamenu,kartą tavo promočiutę buvo atvežęs į Palangą pas mano mamą . Buvau dar gana jauna, bet ši senolė man  padarė didelį įspūdį; ji buvo kažkuo labai “prūsiška”: orios laikysenos,daug nekalbanti, bet taikliai ir protingai atsakanti į klausimus. Tuokart ji man  priminė rašytoją Ievą Simonaitytę( moterį, iš pamario krašto).Iš Alfredo pasakojimų buvau girdėjusi,jog jo tėvai buvę šviesūs žmonės;anksti  išmokę skaityti ir rašyti lietuviškai bei vokiškai. Pamenu,komandiruotas mokslo reikalais į Liubeką, Afredas būdavo ypatingai gerai nusiteikęs ( švytėte švytėdavo).  Šiame Vokietijos mieste liko  didelis ratas žmonių su kuriais jis  daug metų bendravo. Dar viena vieta,kuri buvo begalo Alfredui brangi- tai Tomo Mano namelis, Nidoje. Daug vasarų jis kartu su savo jaunėliu sūnumi Kęstučiu  ten praleisdavo. Ir šiandieną Tomo Mano namelyje – muziejuje yra atidarytas  velionio dovanotų knygų fondas.Mirus Alfredui, Kęstutis vertingiausias tėvo knygas padovanojo Nidai (Tomo Mano muziejui ) ir Klaipėdai (I.Simonaitytės bibliotekai).

Gyvenimo filosofas

Pamenu,po A.Tytmono mirties,Kęstutis tėvo knygas, rankraščius (A.Tytmonas ruošėsi apginti daktarinę) priglaudė mano namuose. Matydavau jo rankraščius, pabrauktus raudonu ir mėlynu pieštuku. Remdamasis marksizmo-lenininzmo teorijomis savo rašiniuose citavo Kantą,Hėgelį,  labai mėgo Ničę. Nieko negaliu pasakyti apie jo mokslinius darbus, tačiau, manau, žlugus sovietinei sistemai, didelis lūžis įvyko ir Afredo pasaulėžiūroje. Alfredas save laikė ateistu,nors jo skaitomų paskaitų ateidavo pasiklausyti ir saugumiečiai. Tačiau jis buvo stiprus savo įsitikinimais .Nei vieno nebijojo ir niekam nesilankstė.  Alfredas dažnai rengdavo paskaitas įvairiuose Lietuvos miestuose bei miesteliuose. Įdomu buvo jo klausytis (tais laikais ne taip dažnai galėjai išgirsti kalbant apie Lietuvos istoriją bei  filosofiją). Pasikeitus Lietuvos politikai, A.Tytmono  gyvenime taip pat daug kas pasikeitė.Tada,mano manymu,pablogėjo ir jo sveikata. Afredas visą gyvenimą vargo turėdamas aukštą kraujospūdį.Savęs nesaugojo, į sveikatą nekreipdavo dėmesio,mėgo draugų kompanijoje ir taurelę “išlenkti”. Deja, ne vieną kartą pasikartojęs infarktas vieną dieną jį prirakino prie lovos. Kada po gero pusmečio Alfredą daktarai invalido vežimėlyje išrašė į namus, po keletos dienų  jis ramiai “užmigo” savo lovoje  (ryte užšokęs ant jo krūtinės labiausiai „raudojo“  šunelis-auksaspalvis spanielis.

Mylėjo moteris

Nežinau,Inga,kuriai A.Tytmono santuokai priklauso tavo tėtis.Kiek žinau, mano sesuo – Alfredo paskutinė žmona (ji taip pat iškeliavo amžinybėn) buvo minėjusi, jog iš pirmosios santuokos jis susilaukė dukros ir sūnaus,iš antros-sūnaus,o trečioje santuokoje gimė mano sūnėnas Kęstutis. Nemanau, jog tavo senelis  buvo bejausmis savo vaikams ar  buvusioms sutuoktinėms (jis mokėjo mylėti). Deja, jis buvo “nepritaikytas“ vedybiniam gyvenimui. Jam visų pirma rūpėjo sociumas,kuriame jis kūrė .Jis buvo menininkas,o menininkams, kaip žinia, dažnai privatus gyvenimas subyra tik atsiradus nedideliam įtrūkimui. Buvo silpnas moterų atžvilgiu? Gal taip,o gal ne. Ne man spręsti. Pamenu,turbūt per paskutinį mūsų susitikimą (prieš ligą) mano mamos namuose,Palangoje, jis skaitė labai jausmingus, meile dvelkiančius eilėraščius (meilės paieškose jis dalyvavo visą savo gyvenimą), mėgo poeziją, pats rašė eilėraščius .Moterims jis buvo galantiškas, mandagus, ypač jį domino svajingos , romantiškos ir poetiškos prigimties moterys.  Savo gyvenimo „nuodėmes“ jis pagarbiai laikydavo sielos,į kurią nieko nekviesdavo,stalčiuje.Jis buvo tikras vyras.

Pabaigai

Labai gaila,Inga, žmonių, ilgai širdyje laikančių gyvenimo patirtas nuoskaudas. Nesugebėdami atleisti,jie tiki,jog gyvens šioje žemėje tūkstančius metų. Tuo jie  padaro didžiulę žalą ne tik sau, bet ir savo vaikams. Jeigu ne dėstytojos klausimas , ar tu ne Alfredo Tytmono giminaitė Klaipėdos kolegijos Sveikatos fakultete, kažin, ar  būtum pradėjusi domėtis savo giminės geneologiniu medžiu. Manau, jog tau dabar pačiai teks viską sunešioti  į savo gyvenimo “avilį”. Vėliau pasidžiaugsi savo darbo vaisiais ne tik tu pati , bet ir tavo vaikai. Jie galės visiems  pasakyti, jog esantys Afredo Tytmono palikuonys. O tai jau didelė garbė. Sėkmės tau.

2015-02-25 13.34.13

atmintis

Irena Valužė

Darbas- ne vilkas,į mišką nepabėgs?

Sovietiniais metais ,kiekvienas žmogus , sulaukęs pilnametystės, turėjo dirbti. Darbą jam garantavo valstybė. Iškovojus nepriklausomybę, lietuviai darbo nebeteko.Visiems iš eilės reikėjo sukti galvą kaip išgyventi. Štai tada ir prasidėjo visuotinis maratonas,-kas ką nurungs. Sovietinių metų populiarus posakis „Darbas –ne vilkas ,į mišką nepabėgs“ , daugumai žmonių pavirto darbo paieškomis toli nuo Tėvynės.

Žmogus nori būti saugus

Gyvendama daugiau nei dešimt metų emigracijoje esu ne kartą dalyvavusi darbo paieškose. Užsienyje priimtina kas porą metų keisti darbo vietą. Natūralu,-žmogus ieško pelningesnio ir lengvesnio darbo.Pažįstu lietuvius,kurie daugiau nei dešimt metų dirba viename ir tame pačiame  vištų fabrike. Klausimas:kodėl žmonės baiminasi ieškoti kito darbo;  juk  žmogaus kūnas,  patirdamas  nuolatinį šaltį ,gali atsiliepti sveikatos negalavimais ?  Atsakymas labai paprastas: žmogus garantuotas rytdiena. Gaudamas pastovų atlyginimą,  turintis darbo kontraktą, žinantis, jog jį  gina jo išrinkta profsąjunga, jis ,ir kentėdamas, jaučiasi saugus.  Pastovų darbą gauti užsienyje nėra lengva. Tačiau jei darbdavys nuspręs, jog jam būtent reikia šio darbuotojo (trijų mėnesių laikotarpyje), jis  pasiūlys darbo kontraktą.  Turint pastovų darbą, žmogus  taip paprastai jo nepalieka. Tam  turi būti svarios priežastys (sveikatos,gyvenamosios vietos pakeitimo,atradus kitą darbą ir t.t.).

Ieškomo darbo užkaboriai

Kartais darbą pakeisti verčia ir žmogiškieji faktoriai. Pamenu įvykį, kada  darbe buvau susižeidusi ranką (atidarydama konservų dėžę iki kaulo įsipjoviau į pirštą). Įvykus nelaimei pagalbos iš darbdavio nesulaukiau, teko pačiai kreiptis į medikus.  Po keletos dienų sugrįžusi į darbą neapskaičiavau duoto krūvio savo dar neužgijusiam pirštui . Mano nykštis vėl pradėjo kraujuoti. Dirbau virtuvėje (šefu), pakeisti manęs nebuvo kam. Restorano menedžerė  užvyniojo rankos plaštaką taip, kad tekantis  kraujas lašėtų į  plastikinį maišelį, bet ne ant gaminamo maisto. Prabėgo daug metų, tačiau šio vaizdo iki šiol negaliu ištrinti iš savo atminties. Atsisakiusi darbo restorane, patekau į agentūrų, padedančių susirasti darbą, pinkles. Žmogus, gaudamas darbą  iš agentūrų, tampa varžteliu jų rankose. Agentūrų paslaugos  užpildo spragas, atsiradusias įvairiose kompanijose. Įdarbinimo agentūros- tai  gana pelningas biznis. Gaudami  minimalią algą, samdomi darbuotojai  joms uždirba  pinigus. O ir darbdaviams labai patogu ;jei pelno nėra-nebereikia ir  samdomų darbininkų. Tiesa, būna išimčių; kai kada  “agentūrininkai” gauna darbo kontraktus , bet iki tol jie praeina pragaro vartus.

Kas padės emigrantui

Anglijoje,kaip  ir kitose civilizuotose valstybėse, kiekvienas darbdavys turi laikytis darbo  įstatymų. Šalyje veikia daug privačių kompanijų, kurios padeda išsiaiškinti vienokius ar kitokius  su darbu susyjusius įvykius. Už nusižengimus darbo vietose savininkams gresia didelės piniginės baudos. Didelę pinigų sumą gali laimėti ir nukentėjusysis. Per dešimt gyvenimo metų šioje šalyje  nesu girdėjusi atvejo, jog kas nors iš emigrantų būtų laimėjęs teismą prieš darbdavį. Pamenu, aš taip pat kreipiausi į advokatą, išsakiau savo nuoskaudas dėl patirto pažeminimo. Mudviejų telefoninis pokalbis užsibaigė palinkėjimais greičiau pasveikti ir susirasti kitą darbą. Kodėl taip įvyksta? Analizuodama nedidelį įvykį (o jų buvo ne vienas), susyjusį su darbu užsienyje, galvoju, jog važiuojant į svetimą šalį gyventi, reikia labai daug apie ją žinoti. Mes, lietuviai, esame naivūs iš prigimties. Septyniasdešimt metų mus mulkino sovietai, vėliau-palikus Tėvynę, nuolankiai pradėjome tarnauti kapitalistams. Esame kaip bandomieji triušiai,-kek ilgai iškęsime. Galiu drąsiai tvirtinti, jog ne visi atvažiavę į svetimą šalį tampa “tokiais”. Perpratę darbo rinką apsukresni  keliauja į „Darbo biržą“ prašyti pašalpos, nemokantiems susigaudyti svetimoje šalyje-tautiečiai už suteiktas paslaugas lupa nuo jų pinigus, kai kurie gudručiai įkuria savo privačias kompanijas (valymo paslaugų kompanijos}, kuriose jiems dirba ką tik į šalį ,ir visai anglų kalbos nemokantys, tautiečiai. Patogu- jie niekam negali pasiskųsti. Akivaizdu, jog dirbant didesnėse kompanijose (fabrikuose, sandėliuose, privačiose įmonėse) žmonės visada baiminasi savų , ar atvykusių iš buvusio sovietinio lagerio, “vaizerių” (prižiūrėtojų) . Norėdami įsiteikti viršininkams, jie savo reikalavimais dažnai perlenkia lazdą. Geriausiai darbininkai sutaria su vietiniais  supervaizeriais (supervisor).

Savo dalią iškentėk pats

Pasirinkusiems imigraciją prieš gerą  dešimtmetį, buvo prisegtas išdaviko, pabėgusio iš šalies, vardas,vėliau-prastėjant Lietuvos ekonominei padėčiai- žmonės,savarankiškai pasirinkę imigraciją, dabar,-savo dalią iškentėk pats.  Žvelgdama į ištuštėjusią Lietuvą galvoju, jog suskaldytoje tautoje labai ryškiai matosi dvi barikadų pusės(nebandyk mėtyti akmenis į mano pusę). Pasižiūrėjus taip Lietuvoje mėgstamą televizijos laidą  „Emigrantai“ , peršasi viena mintis: nuolat gvildendami lietuvaičių, gyvenančių imigracijoje problemas,  korumpuotai Lietuvos valdžiai labai patogu už jų pasislėpti  : Darbas-ne vilkas,į mišką nepabėgs, o jei kas nori vilką sugauti-tegu gaudo jį svetimame miške. Atsidūrėme  įkaitais savoje šalyje . Skamba gana drąstiškai, tačiau ar galėtų kas nors atsakyti į klausimą: kas buvo padaryta per dvidešimt nepriklausomybės metų, kad Lietuvoje sumažėtų imigruojančių į kitas šalis, žmonių skaičius? Vaikinui (LT TV laida „Emigrantai“ ), pasiryžusiam surasti teisybę Didžiojoje Britanijoje ,ir nubausti darbdavius, išnaudojusius emigrantus vištų gaudymo kompanijoje (nežmoniškos darbo  ir gyvenimo sąlygos) galiu patarti: jei turi svarių įrodymų-bandyk,jei ne-ieškok geresnio darbo, mokykis, įsigyk specialybę, tobulink anglų kalbą ir kumščiais muškis už savo ,ir savo būsimų vaikų gyvenimus. Savo dalią iškentėk pats.

Pabaigai

Pagal statistinius duomenis, praėjusiais metais į Lietuvą sugrįžo gyventi dviem tūkstančiais emigrantų daugiau, negu 2013 metais. Susumavus  rezultatus -emigravusių  žmonių skaičius pusantro karto viršijo imigravusių į šalį ,skaičių.  Norėtųsi tikėti, jog gerėjant Lietuvos ekonominei padėčiai vis daugiau lietuvaičių sugrįš į namus. O  visiems, likusiems  gyventi “kitame krante”,  linkiu prisiminti išmintingus Etjeno Anri Žilsono žodžius :” Darbo nesišalink-pasišalins vargas”.

2015-02-08 13.34.46

po audros

Irena Valužė

%d bloggers like this: