Darbas- ne vilkas,į mišką nepabėgs?

Sovietiniais metais ,kiekvienas žmogus , sulaukęs pilnametystės, turėjo dirbti. Darbą jam garantavo valstybė. Iškovojus nepriklausomybę, lietuviai darbo nebeteko.Visiems iš eilės reikėjo sukti galvą kaip išgyventi. Štai tada ir prasidėjo visuotinis maratonas,-kas ką nurungs. Sovietinių metų populiarus posakis „Darbas –ne vilkas ,į mišką nepabėgs“ , daugumai žmonių pavirto darbo paieškomis toli nuo Tėvynės.

Žmogus nori būti saugus

Gyvendama daugiau nei dešimt metų emigracijoje esu ne kartą dalyvavusi darbo paieškose. Užsienyje priimtina kas porą metų keisti darbo vietą. Natūralu,-žmogus ieško pelningesnio ir lengvesnio darbo.Pažįstu lietuvius,kurie daugiau nei dešimt metų dirba viename ir tame pačiame  vištų fabrike. Klausimas:kodėl žmonės baiminasi ieškoti kito darbo;  juk  žmogaus kūnas,  patirdamas  nuolatinį šaltį ,gali atsiliepti sveikatos negalavimais ?  Atsakymas labai paprastas: žmogus garantuotas rytdiena. Gaudamas pastovų atlyginimą,  turintis darbo kontraktą, žinantis, jog jį  gina jo išrinkta profsąjunga, jis ,ir kentėdamas, jaučiasi saugus.  Pastovų darbą gauti užsienyje nėra lengva. Tačiau jei darbdavys nuspręs, jog jam būtent reikia šio darbuotojo (trijų mėnesių laikotarpyje), jis  pasiūlys darbo kontraktą.  Turint pastovų darbą, žmogus  taip paprastai jo nepalieka. Tam  turi būti svarios priežastys (sveikatos,gyvenamosios vietos pakeitimo,atradus kitą darbą ir t.t.).

Ieškomo darbo užkaboriai

Kartais darbą pakeisti verčia ir žmogiškieji faktoriai. Pamenu įvykį, kada  darbe buvau susižeidusi ranką (atidarydama konservų dėžę iki kaulo įsipjoviau į pirštą). Įvykus nelaimei pagalbos iš darbdavio nesulaukiau, teko pačiai kreiptis į medikus.  Po keletos dienų sugrįžusi į darbą neapskaičiavau duoto krūvio savo dar neužgijusiam pirštui . Mano nykštis vėl pradėjo kraujuoti. Dirbau virtuvėje (šefu), pakeisti manęs nebuvo kam. Restorano menedžerė  užvyniojo rankos plaštaką taip, kad tekantis  kraujas lašėtų į  plastikinį maišelį, bet ne ant gaminamo maisto. Prabėgo daug metų, tačiau šio vaizdo iki šiol negaliu ištrinti iš savo atminties. Atsisakiusi darbo restorane, patekau į agentūrų, padedančių susirasti darbą, pinkles. Žmogus, gaudamas darbą  iš agentūrų, tampa varžteliu jų rankose. Agentūrų paslaugos  užpildo spragas, atsiradusias įvairiose kompanijose. Įdarbinimo agentūros- tai  gana pelningas biznis. Gaudami  minimalią algą, samdomi darbuotojai  joms uždirba  pinigus. O ir darbdaviams labai patogu ;jei pelno nėra-nebereikia ir  samdomų darbininkų. Tiesa, būna išimčių; kai kada  “agentūrininkai” gauna darbo kontraktus , bet iki tol jie praeina pragaro vartus.

Kas padės emigrantui

Anglijoje,kaip  ir kitose civilizuotose valstybėse, kiekvienas darbdavys turi laikytis darbo  įstatymų. Šalyje veikia daug privačių kompanijų, kurios padeda išsiaiškinti vienokius ar kitokius  su darbu susyjusius įvykius. Už nusižengimus darbo vietose savininkams gresia didelės piniginės baudos. Didelę pinigų sumą gali laimėti ir nukentėjusysis. Per dešimt gyvenimo metų šioje šalyje  nesu girdėjusi atvejo, jog kas nors iš emigrantų būtų laimėjęs teismą prieš darbdavį. Pamenu, aš taip pat kreipiausi į advokatą, išsakiau savo nuoskaudas dėl patirto pažeminimo. Mudviejų telefoninis pokalbis užsibaigė palinkėjimais greičiau pasveikti ir susirasti kitą darbą. Kodėl taip įvyksta? Analizuodama nedidelį įvykį (o jų buvo ne vienas), susyjusį su darbu užsienyje, galvoju, jog važiuojant į svetimą šalį gyventi, reikia labai daug apie ją žinoti. Mes, lietuviai, esame naivūs iš prigimties. Septyniasdešimt metų mus mulkino sovietai, vėliau-palikus Tėvynę, nuolankiai pradėjome tarnauti kapitalistams. Esame kaip bandomieji triušiai,-kek ilgai iškęsime. Galiu drąsiai tvirtinti, jog ne visi atvažiavę į svetimą šalį tampa “tokiais”. Perpratę darbo rinką apsukresni  keliauja į „Darbo biržą“ prašyti pašalpos, nemokantiems susigaudyti svetimoje šalyje-tautiečiai už suteiktas paslaugas lupa nuo jų pinigus, kai kurie gudručiai įkuria savo privačias kompanijas (valymo paslaugų kompanijos}, kuriose jiems dirba ką tik į šalį ,ir visai anglų kalbos nemokantys, tautiečiai. Patogu- jie niekam negali pasiskųsti. Akivaizdu, jog dirbant didesnėse kompanijose (fabrikuose, sandėliuose, privačiose įmonėse) žmonės visada baiminasi savų , ar atvykusių iš buvusio sovietinio lagerio, “vaizerių” (prižiūrėtojų) . Norėdami įsiteikti viršininkams, jie savo reikalavimais dažnai perlenkia lazdą. Geriausiai darbininkai sutaria su vietiniais  supervaizeriais (supervisor).

Savo dalią iškentėk pats

Pasirinkusiems imigraciją prieš gerą  dešimtmetį, buvo prisegtas išdaviko, pabėgusio iš šalies, vardas,vėliau-prastėjant Lietuvos ekonominei padėčiai- žmonės,savarankiškai pasirinkę imigraciją, dabar,-savo dalią iškentėk pats.  Žvelgdama į ištuštėjusią Lietuvą galvoju, jog suskaldytoje tautoje labai ryškiai matosi dvi barikadų pusės(nebandyk mėtyti akmenis į mano pusę). Pasižiūrėjus taip Lietuvoje mėgstamą televizijos laidą  „Emigrantai“ , peršasi viena mintis: nuolat gvildendami lietuvaičių, gyvenančių imigracijoje problemas,  korumpuotai Lietuvos valdžiai labai patogu už jų pasislėpti  : Darbas-ne vilkas,į mišką nepabėgs, o jei kas nori vilką sugauti-tegu gaudo jį svetimame miške. Atsidūrėme  įkaitais savoje šalyje . Skamba gana drąstiškai, tačiau ar galėtų kas nors atsakyti į klausimą: kas buvo padaryta per dvidešimt nepriklausomybės metų, kad Lietuvoje sumažėtų imigruojančių į kitas šalis, žmonių skaičius? Vaikinui (LT TV laida „Emigrantai“ ), pasiryžusiam surasti teisybę Didžiojoje Britanijoje ,ir nubausti darbdavius, išnaudojusius emigrantus vištų gaudymo kompanijoje (nežmoniškos darbo  ir gyvenimo sąlygos) galiu patarti: jei turi svarių įrodymų-bandyk,jei ne-ieškok geresnio darbo, mokykis, įsigyk specialybę, tobulink anglų kalbą ir kumščiais muškis už savo ,ir savo būsimų vaikų gyvenimus. Savo dalią iškentėk pats.

Pabaigai

Pagal statistinius duomenis, praėjusiais metais į Lietuvą sugrįžo gyventi dviem tūkstančiais emigrantų daugiau, negu 2013 metais. Susumavus  rezultatus -emigravusių  žmonių skaičius pusantro karto viršijo imigravusių į šalį ,skaičių.  Norėtųsi tikėti, jog gerėjant Lietuvos ekonominei padėčiai vis daugiau lietuvaičių sugrįš į namus. O  visiems, likusiems  gyventi “kitame krante”,  linkiu prisiminti išmintingus Etjeno Anri Žilsono žodžius :” Darbo nesišalink-pasišalins vargas”.

2015-02-08 13.34.46

po audros

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: