“Papasakokite apie mano senelį”

“Papasakokite apie mano senelį”,-paprašė Inga Zubrickienė,internete perskaičiusi mano  anksčiau skelbtas  publikacijas apie daugiau nei prieš penkioliką metų anapilin išėjusį Klaipėdos universiteto docentą Alfredą Tytmoną . Inga tik dabar sužinojusi, jog esanti Alfredo Tytmono anūkė. Buvau maloniai nustebinta atsiųstu laišku. Nieko nelaukusi  nepažįstamajai atsakiau:esu dėkinga likimui,jog asmeniškai pažinojau  šį puikų žmogų. Jei žvaigždės savo pėdas įspaudžia cemente, kurios pasilieka puikuotis prabangiose miestų gatvėse, tai A.Tytmono pėdos- ilgesys, apsigyvenęs pažinojusiųjų jį žmonių širdyse visam laikui…

Ilgesys-ta giesmė

Rodos,metai daro savo;jie uždengia užmaršties skraiste tai,ko nebėra ir jau niekada nebebus. ..Tarsi voverės, sukdamosios amžinajame laiko rate skubame kuo daugiau sunešti, sukrauti, palikti tiems, kas gyvens po mūsų… Tad, Inga, žinok, tavo seneliui materialus pasaulis neegzistavo. Jei turedavo kokią atliekamą „kapeiką“-visada skubėdavo į  knygyną. Knygos-buvo jo laimės oazė. Surinkti daugiau nei šešiolikos tūkstančių knygų kolekciją-tam reikia lėšų ir laiko. Nesinaudodavo jis ir jokiomis kitomis privilegijomis. Tačiau, jei reikėdavo pagalbos jo šeimos nariams-buvo pirmas  padėti (ligos atveju). Alfredą labai mylėjo studentai. Buvo atviras savo tiesa, mėgo bendrauti su jaunimu, neatsisakydavo padėti moksle. Turėdamas puikų humoro jausmą ,retai kada supykdavo,o jei kada ir pykteldavo -teištardavo tik-“po šimts pypkių“. Pamenu,per A.Tytmono laidotuves į šarvojimo salę įėjo „bomža“ (benamė). Padėjusi ant velionio porą raudonų gvazdiko žiedų, jausmingai su Juo atsisveikino.Tada, pamenu, toks netikėtas rakursas į šalį  buvo daugeliui nesuprastas. Šiandieną manau, jog toks nuoširdus žmogaus elgesys  patvirtina faktą, jog tavo senelis niekada neskirstė žmonių į juodus ir baltus. Jis buvo laisvas savo pasirinkime. Jam buvo svetimos „tuštybių mugės“,nemėgo oragancijos, veidmainystės, tuščiažodžiavimo, nepagarbos senam, ar likimo nuskriaustam  žmogui. Šalia jo visada buvo šilta. Afredas turėjo daug draugų. Po A.Tytmono mirties, daugeliui,asmeniškai pažinujusiems velionį, apsigyveno ilgesys. Prabėgę metai bejėgiai jį ištrinti.Buvau maloniai nustebinta gavusi iš A.Tytmono mokinio Egidijaus Strigausko laišką iš Hamburgo. Jis ,gerai pažinojęs docentą ir jo šeimą ,rašė:”Skauda,kad nebėra tų,kurie mylėjo Lietuvą ir gerbė mokslą.Prisiminimas apie juos,tai kažkas,ką mes turime atrasti patys”.

Tėviškė

Afredo tėvas buvo miręs,vienintelis brolis taip pat gana anksti pasitraukė iš gyvenimo , o štai apie mamą kalbėdavo labai meiliai: “šimkaitiškė”,-šypsodamasis sakydavo jis. Ir tuo viskas buvo pasakoma. Pamenu,kartą tavo promočiutę buvo atvežęs į Palangą pas mano mamą . Buvau dar gana jauna, bet ši senolė man  padarė didelį įspūdį; ji buvo kažkuo labai “prūsiška”: orios laikysenos,daug nekalbanti, bet taikliai ir protingai atsakanti į klausimus. Tuokart ji man  priminė rašytoją Ievą Simonaitytę( moterį, iš pamario krašto).Iš Alfredo pasakojimų buvau girdėjusi,jog jo tėvai buvę šviesūs žmonės;anksti  išmokę skaityti ir rašyti lietuviškai bei vokiškai. Pamenu,komandiruotas mokslo reikalais į Liubeką, Afredas būdavo ypatingai gerai nusiteikęs ( švytėte švytėdavo).  Šiame Vokietijos mieste liko  didelis ratas žmonių su kuriais jis  daug metų bendravo. Dar viena vieta,kuri buvo begalo Alfredui brangi- tai Tomo Mano namelis, Nidoje. Daug vasarų jis kartu su savo jaunėliu sūnumi Kęstučiu  ten praleisdavo. Ir šiandieną Tomo Mano namelyje – muziejuje yra atidarytas  velionio dovanotų knygų fondas.Mirus Alfredui, Kęstutis vertingiausias tėvo knygas padovanojo Nidai (Tomo Mano muziejui ) ir Klaipėdai (I.Simonaitytės bibliotekai).

Gyvenimo filosofas

Pamenu,po A.Tytmono mirties,Kęstutis tėvo knygas, rankraščius (A.Tytmonas ruošėsi apginti daktarinę) priglaudė mano namuose. Matydavau jo rankraščius, pabrauktus raudonu ir mėlynu pieštuku. Remdamasis marksizmo-lenininzmo teorijomis savo rašiniuose citavo Kantą,Hėgelį,  labai mėgo Ničę. Nieko negaliu pasakyti apie jo mokslinius darbus, tačiau, manau, žlugus sovietinei sistemai, didelis lūžis įvyko ir Afredo pasaulėžiūroje. Alfredas save laikė ateistu,nors jo skaitomų paskaitų ateidavo pasiklausyti ir saugumiečiai. Tačiau jis buvo stiprus savo įsitikinimais .Nei vieno nebijojo ir niekam nesilankstė.  Alfredas dažnai rengdavo paskaitas įvairiuose Lietuvos miestuose bei miesteliuose. Įdomu buvo jo klausytis (tais laikais ne taip dažnai galėjai išgirsti kalbant apie Lietuvos istoriją bei  filosofiją). Pasikeitus Lietuvos politikai, A.Tytmono  gyvenime taip pat daug kas pasikeitė.Tada,mano manymu,pablogėjo ir jo sveikata. Afredas visą gyvenimą vargo turėdamas aukštą kraujospūdį.Savęs nesaugojo, į sveikatą nekreipdavo dėmesio,mėgo draugų kompanijoje ir taurelę “išlenkti”. Deja, ne vieną kartą pasikartojęs infarktas vieną dieną jį prirakino prie lovos. Kada po gero pusmečio Alfredą daktarai invalido vežimėlyje išrašė į namus, po keletos dienų  jis ramiai “užmigo” savo lovoje  (ryte užšokęs ant jo krūtinės labiausiai „raudojo“  šunelis-auksaspalvis spanielis.

Mylėjo moteris

Nežinau,Inga,kuriai A.Tytmono santuokai priklauso tavo tėtis.Kiek žinau, mano sesuo – Alfredo paskutinė žmona (ji taip pat iškeliavo amžinybėn) buvo minėjusi, jog iš pirmosios santuokos jis susilaukė dukros ir sūnaus,iš antros-sūnaus,o trečioje santuokoje gimė mano sūnėnas Kęstutis. Nemanau, jog tavo senelis  buvo bejausmis savo vaikams ar  buvusioms sutuoktinėms (jis mokėjo mylėti). Deja, jis buvo “nepritaikytas“ vedybiniam gyvenimui. Jam visų pirma rūpėjo sociumas,kuriame jis kūrė .Jis buvo menininkas,o menininkams, kaip žinia, dažnai privatus gyvenimas subyra tik atsiradus nedideliam įtrūkimui. Buvo silpnas moterų atžvilgiu? Gal taip,o gal ne. Ne man spręsti. Pamenu,turbūt per paskutinį mūsų susitikimą (prieš ligą) mano mamos namuose,Palangoje, jis skaitė labai jausmingus, meile dvelkiančius eilėraščius (meilės paieškose jis dalyvavo visą savo gyvenimą), mėgo poeziją, pats rašė eilėraščius .Moterims jis buvo galantiškas, mandagus, ypač jį domino svajingos , romantiškos ir poetiškos prigimties moterys.  Savo gyvenimo „nuodėmes“ jis pagarbiai laikydavo sielos,į kurią nieko nekviesdavo,stalčiuje.Jis buvo tikras vyras.

Pabaigai

Labai gaila,Inga, žmonių, ilgai širdyje laikančių gyvenimo patirtas nuoskaudas. Nesugebėdami atleisti,jie tiki,jog gyvens šioje žemėje tūkstančius metų. Tuo jie  padaro didžiulę žalą ne tik sau, bet ir savo vaikams. Jeigu ne dėstytojos klausimas , ar tu ne Alfredo Tytmono giminaitė Klaipėdos kolegijos Sveikatos fakultete, kažin, ar  būtum pradėjusi domėtis savo giminės geneologiniu medžiu. Manau, jog tau dabar pačiai teks viską sunešioti  į savo gyvenimo “avilį”. Vėliau pasidžiaugsi savo darbo vaisiais ne tik tu pati , bet ir tavo vaikai. Jie galės visiems  pasakyti, jog esantys Afredo Tytmono palikuonys. O tai jau didelė garbė. Sėkmės tau.

2015-02-25 13.34.13

atmintis

Irena Valužė

1 Comment (+add yours?)

  1. Inga
    Nov 13, 2015 @ 11:26:35

    Esu Jums be galo dėkinga už tiek suteiktos informacijos apie mano senelį. Labai gera skaityti tai ką parašėte apie jį. Ir tikrai labai gaila, kad nepažinojau jo. Niekas man tiek negalėjo apie jį papasakoti, nes turbūt niekas nežinojo. Visi ryšiai nutrūke. O močiutė kuri bent ką galėjo žinoti, t.y. jo pirmoji žmona, nebendravo su manimi. Su ja tik nesenai pradėjom bendrauti.
    Dar kartą dėkoju Jums už šiuos šiltus prisiminimus

    Like

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: