Trys tostai,pasitinkant Naujuosius

Per Kalėdas gavau dovanų japonų rašytojo, Nagasakio  valstybinio universiteto pofesoriaus, sveiko gyvenimo būdo bei gydomojo badavimo propaguotojo Ishiharos Yumi knygą “Rytietiškas būdas pasveikti”.Per vieną vakarą perskaičiusi nedidelės apimties leidinį , sau pasižadėjau-nuo Naujųjų Metų imsiu rytais gerti obuolių ir morkų sultis ir pradėsiu  valyti savo “užterštą” kraują.

Svarbiausias tostas- už sveikatą

Visos šventės,taip ir Naujų metų sutikimas , negali apsieiti  be  tostų. Savaime suprantama, vyresnio amžiaus žmonės, visų pirma vienas kitam linki sveikatos. Kol esi jaunas ir sveikas- savo kūnu visai nesirūpini ; organizmas pats galvoja už mus. Kai susergi-bėda pačiam ir aplinkiniams.

I.Yumi knygutėje teigiama, jog badavimas -panacėja sunkioms ligoms išsigydyti. Profesorius , baigęs Nagasakio universiteto Medicinos fakultetą šiandieną specializuojasi Rytų mdicinos, gydomojo badavimo bei kraujo ligų srityje, yra vyriaurias klinikos bei sanatorijos, kurią įkūrė ilgamečių  darbų pagrindu, vyriausias gydytojas. Norėdamas suteikti vilties jos netekusiems žmonėms, keliauja po įvairius miestus ir valstijas, skaito paskaitas, nuolat dalyvauja televizijos bei radijo  laidose,yra išleidęs daugiau kaip 180 knygų . Jų vertimai išleisti Kinijoje, Korėjoje, Amerikoje. Lietuvoje, knygą „Rytietiškas būdas pasvekti ” išleido „Baltosios gulbės“ leidykla ir ją galima įsigyti bet kuriame šalies knygyne.Etikos sumetimais nenoriu pasakoti šios knygutės turinio , tačiau  žmonėms, besidominantiems sveiku gyvenimo būdu, naudinga informacija, nes, pasak I. Yumi,visos ligos išgydomos žinant kaip tai daryti.

Tostas už draugystę

Tyrinėdamas žmonių ilgaamžiškumą ,I.Yumi atskleidė  gana įdomų faktą. Anot profesoriaus, žmonės gali gyventi 120-125 metus. Apsilankęs pas Kaukazo senolius priėjo išvados, jog žmonės, gyvenantis kalnuotose vietovėse labai daug dirba ( judėjimas-vienas iš pagrindinių ilgaamžiškumo faktorių ),saikingai maitinasi (nepersivalgo) ir  mielai bendrauja su žmonėmis. Nei viena užstalė neprasideda ir nepasibaigia be sakomų tostų. Linkėdami vienas kitam žmonės dalinasi pozityvia energija. Jei prisimintume – esame ne kartą pasijuokę iš  armėniškų bei gruziniškų užstalės tostų, užuot įsigilinę į slypinčią  jų išmintį. Naujųjų metų išvakarėse nepagailėkime vienas kitam gero žodžio, žvilgsnio, draugiško apkabinimo. Klausykimės savo širdies balso. Ką žinosi, gal tie pasakyti žodžiai bus tai , ko mums prireiks kitais metais?..

Visagalis tostas-už meilę

Pasak I.Yumi, kiekvienas žmogus privalo sekti savo kūno temperatūrą. Jis savo knygos skaitytojams siūlo keletą būdų  kūno temperatūrai pakelti. Dar kartą pervertusi„Rytietišką būdą pasveikti“,prisiminiau Kalėdas, kurias šiais metais sutikau Lietuvoje. Atostogos buvo trumpos,tačiau tą šilumą, kurią man padovanojo  mano šeima ir draugai-neįkainuojama.  Jos nenusipirksi už jokius pinigus. O susumavusi visus „už“ ir „prieš“ ką mums diktuoja išmintingos knygos ir profesoriai , galvoju, jog pagrindinė varomoji jėga mūsų kūnui ir sielai pasveikti yra ne kas kita- o meilė žmogui. Tad, mielieji, puikios sveikatos, laimės ir neaprėpiamos meilės  2o16 metais !

Irena Valužė

2015-11-28 22.14.12

laukimas…

 

 

Palinkėk laimės visiems

Pirmosios Kalėdos be mamos. Prisiminimai suspaudžia širdį, o akyse tvenkiasi ašaros.Dangau,jei tu mane girdi, visiems pasakyk, kad motinos išėjimas yra pats skaudžiausias vaikams, pasilikusiems žemėje!

Senatvė

Senstant daugelis svajoja apie gražią senatvę. Kuo gi ji pasireiškia? Manau, seni žmonės visų pirma galvoja apie sveikatą. Jeigu  sveikas- jis nėra našta savo vaikams ir artimiesiems. Būtų juokinga manyti, jog ant medžio ilgai kabantis obuolys vieną dieną ims ir nesupūs. Kiekvienam žmogui yra skirta gyventi tiek,kiek jam skirta ( jaunystės eleksyro  dar niekas neišrado), tačiau protingesni, tausodami savo organizmo fizinius resursus, stengiasi sveikai maitintis, judėti  ir kuo mažiau patirti emocinių išgyvenimų.  Ar  įmanoma tai padaryti? Įmanoma, jei  gyvenime esi  užsiauginęs šarvus.Tokių žmonių  yra ne vienas, ir ne dešimtys. Kai kas juos vadina kietaširdžiais, egoistais, arba mylinčiais tik save. Kaip ten bebūtų, anksčiau ar vėliau ,visiems reikalinga medicininė  bei moralinė artimų žmonių pagalba.

Gerumas

Parašiusi keletą žodžių ,sustojau. Į galvą lindo įkyrios mintys:negaliu pamokslauti, esu ne dvasininkas, ne aiškiaregė, ne daktarė, o tik žmogus ,prieš kurio akis sulaukusios gilios senatvės iškeliavo dvi mylimos moterys (anyta ir mama). Sakoma, rytas protingesnis už vakarą.  Ryte, visai atstiktinai pradėjau žiūrėti seną amerikiečių filmą . Siužetas gana paprastas. Žurnalistei , susiruošusiai parašyti  straipsnį  kalėdine dvasia nesisekė surasti temos. Nelabai moteriai sekėsi ir asmeninis gyvenimas, tačiau ji buvo patekinta galimybe padėti brolio šeimai auginant vaikus, buvo pamaldi, aktyvi savo miesto bendruomenės narė. Pažintis su žmogumi užsimaniusiu  jos mieste pastatyti gamtą teršiančią gamyklą,iš esmės pakeitė  moters gyvenimą. Norėdama  su valdininku “susirungti”, ji nutarė nuvažiuoti ir paimti iš jo interviu. Tuo tarpu aikštingas vyras , nepanoręs su žurnaliste kalbėtis, pirmas išskubėjo iš viešbučio, kuriame buvo apsistojęs. Sankryžoje ,sugedus šviesaforui, jų automobiliai susidūrė.  Vyro ir moters pasimatymas įvyko, tačiau  jau kitoje plotmėje. Ištikti komos  jiedu   „klaidžiojo“išpuoštomis  miesto gatvėmis žvelgdami į tuos, kuriuos mylėjo, nekentė ar  ignoravo . Iš šono stebėdami buvusį gyvenimą suprato, jog daugelį dalykų dabar darytų kitaip. Meilė ir noras gyventi nugalėjo mirtį. Vyras ir moteris sugrįžo gyveniman. Moteris parašė puikų straipsnį apie Kalėdas.

Slenkstis

Pažiūrėjusi šią melodramą, suklusau. Argi  žmogui būtina  atsidurti ekstremalioje situacijoje, kad į daugelį dalykų pažvelgtų kitaip ? Kodėl dažnas,jausdamas kaltę, negali ištarti žodžio -atsiprašau. Jam sunku perlipti per  slenkstį, nes jo ego- auščiau už jį patį. Emigracija Lietuvoje labiausiai nuskriaudė senus žmones.  Tiesa, vyresnio amžiaus žmonės daug kas išvyko gyventi į užsienį (jie padeda  savo vaikams), o pasiligojusiems, pasilikusiems gyventi Lietuvoje – atiteko  pati sunkiausia dalia,- laukti sugrįžtant  savo vaikų ir anūkų. Pamenu, kada mano mama žinodavo, jog šiandieną lėktuvas“ parskraidins“ mane į namus- ji nuo labo ryto atsistodavo prie lango, ir niekas jos negalėdavo pajudinti.  Skolinga likau, mama, už tavo laukimą, už tavo maldas, už meilę. Emigracija-tolygi mano žiūrėto filmo herojų istorijai. Ji leidžia daug ką pergalvoti iš naujo ,tik, deja, ji negali žmogui sugrąžinti praradimų.  Šioje situacijoje atsidūrėme  be kaltės kalti ;dovanų gavome patį “slenkstį”.

Visų akys vienodos

Pagarbą gyvenime reikia užsitarnauti. Kalbu apie vaikų  pagarbą tėvams, o tėvų – vaikams. Užsienyje dažnai  senus tėvus vaikai patalpina į Senelių  globos namus (vaikai dirba,siekia karjeros). Jei globos namai ištaigingesni, su kvalifikuotu medicininiu personalu, tai , savaime suprantama, mokestis už teikiamas paslaugas bus žymiai didesnis. Kiek žinau, mano gimtinėje , Palangoje, veikia vieninteliai Senelių globos namai (pragyvenimas juose taip pat ne pigus), o norint į juos patekti-reikia laukti „gyvos“ eilės. Laisvų vietų nėra.  Keista, jog Lietuvoje niekas nenori užsiimti gana pelningu verslu? Senų žmonių daugėja visame pasaulyje. Gyvenant užsienyje visada stebėjausi ir stebiuosi pagarba seniems žmonėms ir invalidams (pritaikyti nuvažiavimai gatvėse, orentyrai akliesiems, patogumai naudojantiems  miesto transportą) .Ir šiap ,visada malonu matyti dailiai apsirėdžiusius senjorus bei senjores, kurie susikibę už rankų eina į bažnyčią, sėdi kavinukėse, lankosi baseinuose, teatruose, keliauja po pasaulį (jei žmogus gauna pilną valstybės pensiją-jis finansiškai saugus). O tiems, kam likimas lėmė gyventi Senelių globos namuose, taip pat nieko netrūksta. Esu apsilankiusi ir aš vienuose iš jų. Pamačiau daug skirtumų (lyginant su Senelių namais mano gimtinėje) ir panašumų: globotiniai visi  be išimties  žiūri į duris, ir visų akys  liūdnos.

Pabaigai

Pameni, mama, per vienas Kalėdas mudvi į dangų paleidome svajonių žibintą, prieš tai ant jo užrašiusios -“Laimės visiems”.Tada pasakei, jog žibintas nuskrido tiesiai pas Dievulį. Tikiu, mama, Tu Jį šiandieną matai.

2015-12-07 12.10.00

 

prie vartų…

Irena Valužė

%d bloggers like this: