Medinis žmogiukas-Stick Man’as-mažųjų ir suaugusiųjų džiaugsmui

Sekmadieninis  Haldon Forest parkas  Devone ( Jungtinė Karalystė), prisipildęs  vaikų ir suaugusiųjų šurmulio. Žmonės ,laisvalaikį praleidę  gamtos prieglobstyje ,į namus išvažiuoja laimingais veidais.

Haldon Forest parkas-mažiems ir dideliems

Tris su puse akrų (1 akras-4046,8 m2) ploto  turinčiame  miško masyve  – mašinų stovėjimo aikštelė, medinės pavėsinės parko lankytojams, atrakcijos sporto mėgėjams, takai pėstiesiems, dviratininkams  ir  žirgų mylėtojams. Pažintį su parku atvažiavusieji  pradeda   nuo populiarios  britų rašytojos J. Donalson  knygos  apie   Stick Man’ą pažintinio stendo. Knygos herojaus Stick Man’o (medinio pagaliuko)  klajonės po pasaulį  kalba apie labai paprastus  ir žmogiškus dalykus:kiekvienas, pabuvęs ekstremalioje situacijoje galvoja apie tuos, kuriuos labiausiai myli.  Stick Man’as nenori atsidurti šuns nasruose, būti išmestu  ant upės kranto ar sudegintu krosnyje. Jis nori sugrįžti  į medžio drėvę, kurioje daug metų laimingas gyveno kartu su savo tėvais ir broliais.  Haldon Forest parko dvasioje įamžintas J.Donalson knygos herojus. Parkas sukurtas toks, kokį jį suformavo gamta.  Savo natūralia išvaizda ( ant žemės pilna  nukritusių medžio sausuolių) jis atitinka rašytojos papasakotą istoriją. Ši pasaka-  himnas humanizmui.  Ji verčia mąstyti. Keliaujant parko takais atmintin įstringa iš pagalių miške pastatyti nameliai ( palapinės). Jas  su didžiausiu entuziazmu stato į parką atvažiavę žmonės (tėvai,vaikai,seneliai ir jų augintiniai). Centrinėje parko dalyje-šeimos medis. Jis simbolizuoja šeimos vienybę. Ant medžio šakų parko lankytojai prikabina  savo surastus “Stick Man’us”. Vėjyje besiplaikstantys  pagaliukai  primena kalėdinę eglę. Man šis parkas panašus į vaikystę.  O joje juk viskas būna kitaip…

Kiekvienas ateiname iš savo vaikystės

Šis,petvakarių Anglijoje esantis Holden Forest parkas man priminė vieną  iš populiariausių, Šventosios miškais nusidriekusių takų,kuriuos ,gyvenant Lietuvoje  mėgo lankyti mano šeima:”Takas dideliems ir mamažiems”,”Ežio takas”,”Ežiuko takelis”ir kt.Jų autorius-Šventosios girininkijos  girininkas,pusę savo gyvenimo metų paaukojęs kuriant reakreacines vietas vaikams ir suaugusiems( pernai  metais įšėjęs amžinybėn) Rimantas Kviklys vaikystei  įamžinti natūralioje gamtoje skyrė labai didelį dėmesį. Girininkas,daugelio publikacijų autorius, yra sakęs,jog “vaikystės įspūdis yra stipriausias.Ką mato vaikas-kiemą,pridergtą smėlio dėžę?..Atvažiavusį į mišką jį pasitinka vienokios ar kitokios išmonės”.Anot R.Kviklio, savaime miškas yra gražus, tačiau jis turi patraukti žmogų.Tai ypač pasakytina apie pajūrį,-sakė jis.

Daugelį  populiarios autorės Julijos Donaldson  knygučių vaikams iš anglų kalbos yra išvertusi Violeta Palčinskaitė (pasaka”Grufas”, kn.,”Kam sugalvota skraidanti šluota”,”Grufo vaikelis’,”Rudens takais su Grufu”) .Viename iš savo interviu poetė yra sakiusi:”Mano vaikystė buvo pilna žaislų ir knygų,tėvai buvo išradingi.Kadangi nebuvo kompiuterių ir kitų tobulų priemonių,geriausi žaidimai namuose buvo su tėvu pastatyti indėnų palapinę,žaisti zoologijos sodą”.

Stebėdama susugusius ir vaikus entuziastingai statančius iš medžio sausuolių palapines Stick Man’ui Haldon Forest parke Anglijoje, mano galvoje nepaliaujamai sukosi mintis:kodėl takio,ar panašaus į jį projekto neįgyvendinus ir Lietuvoje?Ar maža mūsuose  apleistų miškų ar laukymių, kuriuose savo fantazijas galėtų įgyvendinti žmonės,norintys,kad medinis “pagaliukas” surastų savo namus.

 

Haldon Forest parko vaizdai

Irena Valužė

 

Kodėl verkė nacių medžiotojas E.Zuroff’as?

(Mintys,perskaičius Rūtos Vanagaitės knygą “Mūsiškiai”)

Sėdžiu prie upės. Pašonėje ūžia krioklys. Juo,visu greičiu tolyn upe skuodžia vanduo. Į galvą dingteli banali mintis: vanduo- tai virksmas,  kuriame mūsų sielos pasveiksta. Britų salyne jau beveik pavasaris, nors čia, kur gyvenu, žiemos nebūna ir per pačius šalčiausius žiemos mėnesius. Rožės taip ir nesuspėja numesti savo žiedlapių. Tenka senus žiedus nuskinti rankomis.

Iš savo trumpos viešnagės  gimtinėje  parsivežiau Rūtos Vanagaitės  knygą “Mūsiškiai”. Išvažiuodama knygyne įsigijau šį daug kalbų Lietuvoje sukėlusį leidinį su viltimi, jog jame atrasiu  atsakymus  į seniai mane kankinusius  klausimus. Jie  susieti su mano šeima. Man, kaip ir knygos autorei, rūpėjo suvokti žodžio  “Holokaustas” atsiradimo priežastys. Įpusėjusi skaityti knygą supratau, jog morališkai nebuvau tam pasiruošusi (neužmigau keletą naktų iš eilės). Ir dabar, rašant šias eilutes, į galvą braunasi kraupūs skaičiai : 200.000 žydų tautybės moterų, vyrų, vaikų, senelių kaulai guli du šimtai dvidešimt septyniose gražiausiose  Lietuvos gamtos vietose (miškuose, gojuose, prie upių, parkuose); dešimtys tūkstančių lietuvių dalyvavo žydų tautos naikinime… Norime ar nenorime tai pripažinti, tačiau  akivaizdu, jog esame  tais (kaltais ar suklaidintais) ,kurie karo metais šaudė į  beginklius žmones.  Prabėgus virtinei metų nuo šių baisių įvykių , manau, būtų kvaila  “kibti” vienas kitam  į atlapus . Keršto  niekam nebereikia ( lietuviai taip pat  daug kentėjo). Protingiausia būtų kiekvienam suvokti, jog atėjo metas atsiprašyti žydų tautos  už nuodėmes, kurias padarė mūsų seneliai, tėvai, dėdės,  broliai, tauta. Atsiprašyti turėtų ir dvasininkai (nebuvo galima duoti išrišimo ypatingajam ar kitam galvažudžių būriui, ėjusiam žudyti žmonių). Laikas nelaukia. Liudininkų gretos retėja; baigia išnykti  ir nusikaltėlių veidai…

Kodėl verkė  S.Wiesenthalio centro vadovas E.Zuroff’as , atvykęs į Lietuvą ir pabuvojęs žydų masinių  žudynių vietose?  Akivaizdu,jog nacių gaudymo medžiotojas, kurį knygos autorė sąlyginai pavadino “priešu”,išgyvenęs širdies skausmą dėl savo artimųjų žūties, jautėsi bejėgis ką nors pakeisti. Kai žaizda gili- jos neįmanoma išgydyti. Ji panaši į tas šabakštynais  ir šiukšlėmis apaugusias daubas , kuriose guli  jo tautos žmonės. Tokių , be atminimo ženklų, Lietuvoje yra ne viena …

Esu ne teisėja. Esu eilinė knygos skaitytoja, kuriai rūpi Lietuvos vardas pasaulio kontekste. Ačiū Rūtai,  išdrįsusiai atskleisti tiesą. Nenoriu, kad mano tautai išsipildytų prie duobės ( sušaudant) ištarti žydų rabino žodžiai. Nenoriu…Tegu upių vandenys neša pasauliui geras žinias.

2016-02-15 13.03.16 straipsn.foto

Irena Valužė

Monsinjoras K.Vasiliauskas:”Išdrįskite sakyti tiesą”

Sausio viduryje nemažas būrys palangiškių rinkosi į Palangos miesto Viešąją biblioteką. Tą šaltą žiemos vakarą bibliotekos skaityklos salėje įvyko Ramunės Sakalauskaitės knygos pristatymas –„Gyvenimas ,koks jis buvo. Monsinjoro K.Vasiliausko biografija“.Vakare dalyvavo knygos autorė-R.Sakalauskaitė , buvęs Sveikatos apsaugos ministras A.Vinkus ir režisierė D.Kanclerytė.

Gailestingumo mokytojas

Ramunė  Sakalauskaitė ,prisiminusi apie knygos atsiradimą juokaudama sakė: “Aš buvau Jo šoferis”, o daugiametę pažintį  su monsinjoru K.Vasiliausku ji įvardijo labai aiškiai:“Monsinjoras  buvo gailestingumo mokytojas“.Pasak knygos autorės , jis meldėsi „už permazonus ir netikinčius, savižudžius ir silpnapročius“. Jis niekada nesumenkino žmogaus,o  tik gilinosi į priežastys. Dalia Kanclerytė, paskaičiusi keletą ištraukų iš pristatomos knygos ir negailėdama jai pagyrų, kartojo:”Ši knyga suteikia viltį gyventi, monsinjoras ir lageryje matė grožį”. Knygoje aprašytas epizodas, kuriame  galbūt geriausiai parodomas  kunigo požiūris į žmogų. Vieną vakarą monsinjoras   pamatęs ant savo balkono atbrailos kabančias dvi rankas. Kaip paaiškėjo, į jo namus brovėsi vagis. Monsinjoras žmogų pakvietė užeiti vidun, pavalgydino ,pasidalino maistu, pinigais ir, padovanojęs šiltas kojines ,išleido pro duris. Anot R.Sakalauskaitės, „maži dalykai gali pajudinti kalnus ir pakeisti pasaulį“.

Pas monsinjorą K.Vasiliauską užeidavo ne tik benamiai. Jis mielai bendraudavo su visais žmonėmis.  A.Vinkus džiaugėsi turėjęs galimybę asmeniškai pažinoti K.Vasiliauską. Pasakojo apie įkurtą“Nekaltų bernelių gelbėjimosi draugiją“,kurioje buvo A.Brazauskas, R.Paksas ir kt. žymūs Lietuvos žmonės, politikai. Jie  ateidavo pas monsinjorą pasikalbėti, rasti atsakymų į jiems rūpimus klausimus. A.Vinkus  džiaugiasi gavęs  monsinjoro palaiminimą sutuoktuvių proga.  Monsinjoro ranka jau keturiasdešimt metų saugo laimingą jo santuoką. Prisiminęs monsinjoro K.Vasiliausko laidotuves sakė, jog  tada buvęs toli nuo Tėvynės. Į laidotuves suspėjęs ateiti tik tada, kada jau karstas buvo uždarytas ( jo laimei, atidengus karstą, jis savo gėles galėjo  padėti šalia velionio). Pagarba velioniui, tai padėka už neįkainuojamas minutes, per kurias  “galėdavo ir ašarą nuridenti”, o kunigo vilties kupini žodžiai padėdavo ‘pakelti gyvenimo naštą”,-sakė jis.

„Padaryk mus spindinčiais šviesos žiburiais“

Anot Lentvario bažnyčios klebono Gintaro Petronio atsiminimų ( citata iš kn.“ R.Sakalauskaitė: “Gyvenimas, koks jis buvo”),K.Vasiliauskas visada mėgęs cituoti ištrauką iš Šv.Rašto:“Padaryk mus spindinčiais šviesos žiburiais”.”Mirčiai ruošėsi sąmoningai, gerais darbais ;eidavo,kur būdavo kviečiamas,važiuodavo sodinti medžių,bėgdavo iš ligoninės reanimacijos palatos į renginius.Norėjo širdį išdalyti iki galo. Prie stalo virtuvėje kabėjo užrašas:Ne sveikiesiems reikia gydytojo,o ligoniams“. Tai liudijo jo gailestingumą“,-pasakojo klebonas.

Iškentęs Sibiro speigus, atstumtas savų (ištremtas iš Lietuvos dešimt metų gyveno ir dirbo Latvijoje), nepalūžęs , monsinjoras K.Vasiliauskas niekam nejautė jokio pykčio. Anaiptol , Lietuvai atgavus nepriklausomybę , ėjo šventindamas pastatus, kuriuose buvo pats tardomas ir kalinamas. R. Sakalauskaitės knygos apie monsinjorą A.Vasiliauską tituliniame lape kunigo ranka įrašyti žodžiai :“Linkiu drįsti ir sugebnti visuomet būti tiesos ir teisiųjų barikadų pusėje“. Šie žodžiai turbūt tiksliausiai atspindi monsinjoro pragyventą laiką žemėje. “Esu tikras, kad gyvenimo saulėlydyje jis sakė:”Gyvenimas man buvo dovana”, ir tuo džiaugėsi. Jis visada kvietė turėti bendrą gėrį, kada nubyra pykčiai , ambicijos, asmeniškumai. Kartoju-tai buvo valksmo žmogus”(R.Doveika,Vilniaus Švento Kryžiaus bažnyčios rektorius).

Knygą apie šią didžią asmenybę perskaičiau per  trumpą savo  atostogų Lietuvoje laiką. Neneigsiu, kas vakarą laukdavau susitikimo su šia knyga. Matomai dvasingumo niekada nebūna per daug, o kaip mokė monsinjoras K.Vasiliauskas: “Dalintis reikia lygiai perpus“.

Ar prisimenat?

“Ar asmeniškai pažinojote monsinjorą Kazimierą Vasiliauską?”-kiekvienam,atnešusiam knygą autografui ,klausė jos autorė Ramunė  Sakalauskaitė.Tada žurnalistei pasakojau istoriją, susyjusią su mano mama. Daugiau nei prieš dvidešimt metų mano mama merdėjo Kauno Santariškių universitetinės ligoninės reanimacijos skyriaus palatoje ( gydytojai verdiktas buvo gana liūdnas). Ligoninės palatos vienutėje ant sienos kabojo didelis kryžius. Tiesą pasakius,tada jis mus baugino. Vėliau sužinojome, jog šioje palatoje gydėsi labai žymus kunigas. Kai ligonė pradėjo atsigauti, daugelis daktarų tvirtino, jog įvyko stebuklas. Šiandieną  aš negaliu tvirtinti, kuris Lietuvos kunigas tada gydėsi (ar tai buvo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ,ar kardinolas Vincentas Sladkevičius). Bet kokiu atveju išmelstoje patalpoje mano mama prisikėlė gyvenimui. Jai buvo sugrąžinta dar dešimt gyvenimo metų.  Ačiū Jums abiems.

Ir tik vėliau, grįžusi į Angliją, prisiminiau beveik prieš keturis dešimtmečius įvykusias mūsų krikštasūnio  Tomo krikštynas Vilniuje, Šv.Rapolo bažnyčioje. Pamenu,tą šaltą žiemos vakarą mudu su vyru, krikštasūniu ir jo tėvais, kaip vagys (kad niekas nematytų) ,šmurkštelėjome pro šonines bažnyčios duris į vidų.Buvome jauni, jaudinomės, o žinodami, jog vaiką krikštys labai žymus Vilniaus kunigas-nerimavome dvigubai. Kaip dabar supratau-tai buvo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.Krikštynos praėjo labai linksmai. Pamenu, monsinjoras, sužinojęs, jog mes iš Palangos, nepagailėjo  ta proga mums papasakoti porą juokingų anegdotų (kiek atsimenu-esame per žiemą miegantys,ir tik atėjus vasarai-pabundantys). O pakrikštijęs vaiką ,palaimino mus ir kūdikio tėvus . Šiandieną ir aš didžiuojuosi gavusi iš kunigo rankų palaiminimą. Rašydama šias eilutes mintyse pasižadėjau sugrįžusi į Lietuvą būtinai susirasti nuotrauką , kurioje užfiksuotas krikštynų momentas mano šeimos albume. Nes tai -jau ir mano gyvenimo istorija.

WP_003137

“Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro K.Vasiliausko biografija” ,autorė R.Sakalauskaitė,V.2015 m.

Irena Valužė

 

 

 

 

“Žmonės, sniegas!”

Po Šv. Kalėdų iškritęs baltas sniegas  ir šaltukas visą mėnesį sėkmingai laikė sukaustęs Lietuvą. Kada Airijos kompanijos laineris  visu savo svoriu užgulęs Karmėlavos oro uosto nusileidimo taką stengėsi pasiekti žemę , lėktuvo salone tvyrojusią įtampą nutraukė mažo berniuko džiugus klegesys. Jis, įsmeigęs akis į lėktuvo iliuminatorių ,garsiai šaukė:“Žmonės,sniegas !“.  Šiuo,   ne itin  maloniu keleiviams lėktuvo nusileidimo momentu , žmonės, žvalgydamiesi vieni į kitus dalinosi šypsena .

Viena pačiūža

Jau nepamenu kada regėjau tokį grožį savo gimtajame mieste –Palangoje.  Tad nieko nelaukusi čiupau  į rankas fotoaparatą ir išskubėjau į botanikos  parką. Akinančio sniego ir skaisčios saulės fone užgniaužusi kvapą fotografavau viską, kas džiugino akį ir sielą. Mintyse kirbėgo mintis, jog reikia skubėti įamžinti šią  nuostabią akimirką (gamta ne visada būna tokia dosni), o širdyje tūnojęs velniūkštis šnibždėjo : mėgaukis tuo iki soties. Užšąlusiame parko prūde- čiuožykla mažiems ir dideliems. Pamenu, vaikystėje turėjau tik vieną pačiūžą ( turėti pačiūžas buvo didelė prabanga). Ją man buvo dovanojusi mūsų kaimynė-profesorė Aldona Dvarionienė. Likau poniai Aldonai dėkinga ,nes kitaip  juk niekada nebūčiau išgirdusi kaip po kojomis dainuoja ledas.  Šiandieną jis man primena vaikystę.  Ach,kad taip dar kartą atsidūrus ant blizgančio ledo, su viena pačiūža rankose ,ir iš laimės švytinčiu veidu…

Kiekvienam laikmečiui-savi herojai

Parko takeliais vaiksčiojo  vienas kitas žmogus. Palangiškiai giriasi (iš TV ekrano), jog kurortas tampa populiarius ne tik vasaros laikotarpiu, bet ir žiemą. Įrodymui pateikia fotonuotrauką, iš kurios matosi  žmonių minios, užtvindžiusios pajūrio tiltą. Nieko nuostabaus, juk greitai garsioji žiemos šventė-„Palangos Stinta“.  Atsibus verslininkai, Palangoje įvyks didysis „kermošius“,  vėliau- vėl viskas nurims,-iki kito „kermošiaus“-kurorto atidarymo šventės.  Ir taip metai iš metų…Tiesa, šalia Palangos (Žibininkų km. Kretingos raj.), neseniai duris atvėrė modernūs “Atostogų Parko” namai. Čia galima ne tik išsivanoti pirtyse , paplaukioti baseine, bet ir išsinuomuoti apartamentus  viešbutyje. Sveikatingumo  centras atvykusiems  siūlo įvairias kultūrines pramogas. Apsilankę naujajame pastate aukštomis paslaugų kainomis stebėjosi ir visko matę užsieniečiai. Pasukusi  ties Lietuvos prezidento  Smetonos pasodintu ir dar labai liaunas šakas turinčiu ąžuolu, bridau į pajūrį. Jūra, mušdama savo vandenį į  krantą  didelių šalčių nepranašavo. Kada jūroje pradeda plaukioti ledo lytys, tada sakoma , jog žiema ima “traškėti”. Mano jaunystės metais drąsesni vaikėzai, atsistoję ant ledo lyties prie tilto, nusiirdavo  iki pat Birutės kalno. Žinoma, kai kam tokia ekstremali  kelionė  užsibaigdavo šaltomis maudynėmis. Šiandieną, apie savo jaunystės dienų išdaigas jie  su malonumu pasakoja savo vaikams bei anūkams.

Baltos spalvos magija

Baltos spalvos būta daug. Ji liko kiekvieno žmogaus sąmonėje. Ji liks ir berniukui (vos ne vos kalbančiam lietuviškai) pirmą kartą pamačiusiam sniegą pro lėktuvo iliuminatorių. Balto sniego ir nepakartojamo švaros pojūčio kūne bei sieloje akimirka  man visai nesinorėjo prisiminti  tuos ( keturiasdešimt aštuonis tūkstančius), kurie praėjusiais metais paliko Lietuvą. Pasak Rūtos (TV pr.“Valanda su Rūta“), “išvyko tiek, kiek žmonių gyvena Mažeikiuose“. Liūdna, Lietuva  neteko dar vieno miesto… Man skaudu girdėti , jog mus, lietuvius, vadina  nykstančia tauta, užimame trečią vietą (aplenkę Rumuniją ir Bulgariją) pagal alkoholio vartojimą . O ką jau sakyti apie  smurtą šeimose, kur vaikus galima ne tik mušti (kriminalas,sukrėtęs Lietuvą), bet  ramia sąžine skandinti šulinyje; kaip kačiukus, mat jie suaugusiems atneša daug rūpesčių…

Palangiškė, poetė Elena Karnauskaitė savo eilėraštyje „Rugpjūtis Palangoje“labai aiškiai atskleidžia tą sąstingio laikotarpį, kurį mums  visiems tenka išgyventi :“ vienkartinės liūtys priverčia išsitraukti ką nors šilčiau

Slėptis po skėčiais slėptis kiautuose ilgiems vakarams

Su mėtų arbata ir televizorium dar nežinau

Kaip išgyvensiu kaip kvepiančius sniegu

Sapnus ištveria botanikos parko sraigės?“

(kn.“Nuplikytom širdim“,2012m.psl.128).

Ką po sniegu sapnuoja sraigės? Ar jos tikisi pabusti? Ar mes, žmonės, pasislėpę savo kiautuose,  įsileisime į savo širdis nors mažą krislą baltos spalvos ?.. Ar sugebėsime ,kaip tas mažas vaikas didžiuliame laineryje , su didžiausia meile visiems pranešti: žmonės, sniegas! Nežinau…Tačiau džiaugiuosi turėjusi puikią galimybę įamžinti žiemos grožį savo  fotonuotraukų albume. Viliuosi,jog ir jums patiks. Parašykit. Lauksiu komentarų.

Irena Valužė

baltos spalvos rabsodija…

%d bloggers like this: