“Žmonės, sniegas!”

Po Šv. Kalėdų iškritęs baltas sniegas  ir šaltukas visą mėnesį sėkmingai laikė sukaustęs Lietuvą. Kada Airijos kompanijos laineris  visu savo svoriu užgulęs Karmėlavos oro uosto nusileidimo taką stengėsi pasiekti žemę , lėktuvo salone tvyrojusią įtampą nutraukė mažo berniuko džiugus klegesys. Jis, įsmeigęs akis į lėktuvo iliuminatorių ,garsiai šaukė:“Žmonės,sniegas !“.  Šiuo,   ne itin  maloniu keleiviams lėktuvo nusileidimo momentu , žmonės, žvalgydamiesi vieni į kitus dalinosi šypsena .

Viena pačiūža

Jau nepamenu kada regėjau tokį grožį savo gimtajame mieste –Palangoje.  Tad nieko nelaukusi čiupau  į rankas fotoaparatą ir išskubėjau į botanikos  parką. Akinančio sniego ir skaisčios saulės fone užgniaužusi kvapą fotografavau viską, kas džiugino akį ir sielą. Mintyse kirbėgo mintis, jog reikia skubėti įamžinti šią  nuostabią akimirką (gamta ne visada būna tokia dosni), o širdyje tūnojęs velniūkštis šnibždėjo : mėgaukis tuo iki soties. Užšąlusiame parko prūde- čiuožykla mažiems ir dideliems. Pamenu, vaikystėje turėjau tik vieną pačiūžą ( turėti pačiūžas buvo didelė prabanga). Ją man buvo dovanojusi mūsų kaimynė-profesorė Aldona Dvarionienė. Likau poniai Aldonai dėkinga ,nes kitaip  juk niekada nebūčiau išgirdusi kaip po kojomis dainuoja ledas.  Šiandieną jis man primena vaikystę.  Ach,kad taip dar kartą atsidūrus ant blizgančio ledo, su viena pačiūža rankose ,ir iš laimės švytinčiu veidu…

Kiekvienam laikmečiui-savi herojai

Parko takeliais vaiksčiojo  vienas kitas žmogus. Palangiškiai giriasi (iš TV ekrano), jog kurortas tampa populiarius ne tik vasaros laikotarpiu, bet ir žiemą. Įrodymui pateikia fotonuotrauką, iš kurios matosi  žmonių minios, užtvindžiusios pajūrio tiltą. Nieko nuostabaus, juk greitai garsioji žiemos šventė-„Palangos Stinta“.  Atsibus verslininkai, Palangoje įvyks didysis „kermošius“,  vėliau- vėl viskas nurims,-iki kito „kermošiaus“-kurorto atidarymo šventės.  Ir taip metai iš metų…Tiesa, šalia Palangos (Žibininkų km. Kretingos raj.), neseniai duris atvėrė modernūs “Atostogų Parko” namai. Čia galima ne tik išsivanoti pirtyse , paplaukioti baseine, bet ir išsinuomuoti apartamentus  viešbutyje. Sveikatingumo  centras atvykusiems  siūlo įvairias kultūrines pramogas. Apsilankę naujajame pastate aukštomis paslaugų kainomis stebėjosi ir visko matę užsieniečiai. Pasukusi  ties Lietuvos prezidento  Smetonos pasodintu ir dar labai liaunas šakas turinčiu ąžuolu, bridau į pajūrį. Jūra, mušdama savo vandenį į  krantą  didelių šalčių nepranašavo. Kada jūroje pradeda plaukioti ledo lytys, tada sakoma , jog žiema ima “traškėti”. Mano jaunystės metais drąsesni vaikėzai, atsistoję ant ledo lyties prie tilto, nusiirdavo  iki pat Birutės kalno. Žinoma, kai kam tokia ekstremali  kelionė  užsibaigdavo šaltomis maudynėmis. Šiandieną, apie savo jaunystės dienų išdaigas jie  su malonumu pasakoja savo vaikams bei anūkams.

Baltos spalvos magija

Baltos spalvos būta daug. Ji liko kiekvieno žmogaus sąmonėje. Ji liks ir berniukui (vos ne vos kalbančiam lietuviškai) pirmą kartą pamačiusiam sniegą pro lėktuvo iliuminatorių. Balto sniego ir nepakartojamo švaros pojūčio kūne bei sieloje akimirka  man visai nesinorėjo prisiminti  tuos ( keturiasdešimt aštuonis tūkstančius), kurie praėjusiais metais paliko Lietuvą. Pasak Rūtos (TV pr.“Valanda su Rūta“), “išvyko tiek, kiek žmonių gyvena Mažeikiuose“. Liūdna, Lietuva  neteko dar vieno miesto… Man skaudu girdėti , jog mus, lietuvius, vadina  nykstančia tauta, užimame trečią vietą (aplenkę Rumuniją ir Bulgariją) pagal alkoholio vartojimą . O ką jau sakyti apie  smurtą šeimose, kur vaikus galima ne tik mušti (kriminalas,sukrėtęs Lietuvą), bet  ramia sąžine skandinti šulinyje; kaip kačiukus, mat jie suaugusiems atneša daug rūpesčių…

Palangiškė, poetė Elena Karnauskaitė savo eilėraštyje „Rugpjūtis Palangoje“labai aiškiai atskleidžia tą sąstingio laikotarpį, kurį mums  visiems tenka išgyventi :“ vienkartinės liūtys priverčia išsitraukti ką nors šilčiau

Slėptis po skėčiais slėptis kiautuose ilgiems vakarams

Su mėtų arbata ir televizorium dar nežinau

Kaip išgyvensiu kaip kvepiančius sniegu

Sapnus ištveria botanikos parko sraigės?“

(kn.“Nuplikytom širdim“,2012m.psl.128).

Ką po sniegu sapnuoja sraigės? Ar jos tikisi pabusti? Ar mes, žmonės, pasislėpę savo kiautuose,  įsileisime į savo širdis nors mažą krislą baltos spalvos ?.. Ar sugebėsime ,kaip tas mažas vaikas didžiuliame laineryje , su didžiausia meile visiems pranešti: žmonės, sniegas! Nežinau…Tačiau džiaugiuosi turėjusi puikią galimybę įamžinti žiemos grožį savo  fotonuotraukų albume. Viliuosi,jog ir jums patiks. Parašykit. Lauksiu komentarų.

Irena Valužė

baltos spalvos rabsodija…

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: