Kodėl verkė nacių medžiotojas E.Zuroff’as?

(Mintys,perskaičius Rūtos Vanagaitės knygą “Mūsiškiai”)

Sėdžiu prie upės. Pašonėje ūžia krioklys. Juo,visu greičiu tolyn upe skuodžia vanduo. Į galvą dingteli banali mintis: vanduo- tai virksmas,  kuriame mūsų sielos pasveiksta. Britų salyne jau beveik pavasaris, nors čia, kur gyvenu, žiemos nebūna ir per pačius šalčiausius žiemos mėnesius. Rožės taip ir nesuspėja numesti savo žiedlapių. Tenka senus žiedus nuskinti rankomis.

Iš savo trumpos viešnagės  gimtinėje  parsivežiau Rūtos Vanagaitės  knygą “Mūsiškiai”. Išvažiuodama knygyne įsigijau šį daug kalbų Lietuvoje sukėlusį leidinį su viltimi, jog jame atrasiu  atsakymus  į seniai mane kankinusius  klausimus. Jie  susieti su mano šeima. Man, kaip ir knygos autorei, rūpėjo suvokti žodžio  “Holokaustas” atsiradimo priežastys. Įpusėjusi skaityti knygą supratau, jog morališkai nebuvau tam pasiruošusi (neužmigau keletą naktų iš eilės). Ir dabar, rašant šias eilutes, į galvą braunasi kraupūs skaičiai : 200.000 žydų tautybės moterų, vyrų, vaikų, senelių kaulai guli du šimtai dvidešimt septyniose gražiausiose  Lietuvos gamtos vietose (miškuose, gojuose, prie upių, parkuose); dešimtys tūkstančių lietuvių dalyvavo žydų tautos naikinime… Norime ar nenorime tai pripažinti, tačiau  akivaizdu, jog esame  tais (kaltais ar suklaidintais) ,kurie karo metais šaudė į  beginklius žmones.  Prabėgus virtinei metų nuo šių baisių įvykių , manau, būtų kvaila  “kibti” vienas kitam  į atlapus . Keršto  niekam nebereikia ( lietuviai taip pat  daug kentėjo). Protingiausia būtų kiekvienam suvokti, jog atėjo metas atsiprašyti žydų tautos  už nuodėmes, kurias padarė mūsų seneliai, tėvai, dėdės,  broliai, tauta. Atsiprašyti turėtų ir dvasininkai (nebuvo galima duoti išrišimo ypatingajam ar kitam galvažudžių būriui, ėjusiam žudyti žmonių). Laikas nelaukia. Liudininkų gretos retėja; baigia išnykti  ir nusikaltėlių veidai…

Kodėl verkė  S.Wiesenthalio centro vadovas E.Zuroff’as , atvykęs į Lietuvą ir pabuvojęs žydų masinių  žudynių vietose?  Akivaizdu,jog nacių gaudymo medžiotojas, kurį knygos autorė sąlyginai pavadino “priešu”,išgyvenęs širdies skausmą dėl savo artimųjų žūties, jautėsi bejėgis ką nors pakeisti. Kai žaizda gili- jos neįmanoma išgydyti. Ji panaši į tas šabakštynais  ir šiukšlėmis apaugusias daubas , kuriose guli  jo tautos žmonės. Tokių , be atminimo ženklų, Lietuvoje yra ne viena …

Esu ne teisėja. Esu eilinė knygos skaitytoja, kuriai rūpi Lietuvos vardas pasaulio kontekste. Ačiū Rūtai,  išdrįsusiai atskleisti tiesą. Nenoriu, kad mano tautai išsipildytų prie duobės ( sušaudant) ištarti žydų rabino žodžiai. Nenoriu…Tegu upių vandenys neša pasauliui geras žinias.

2016-02-15 13.03.16 straipsn.foto

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: