Saulės kūnui ir sielai

Kiekvienam po lašelį džiaugsmo,vilties,tikėjimo ir begalinės meilės vienas kitam. Tegu niekada netemdo jūsų šviesių minčių apniukęs dangus ar peiliu perrėžtas žodis. Būkite stiprūs savo tiesa.  Žvelkite į bundančią žemę. Ji-mūsų namai. Su Šv. Velykomis!

Irena Valužė

Privalau laukti Šv.Velykų !

Prieš savaitę pasaulis lengviau atsipūtė sužinojęs džiugią naujieną:ne vieną savaitę bombardavę vieną iš seniausių žemės civilizacijų-Siriją-į namus sugrįžo didžioji dalis rusų karinių pajėgų.  Prieš trejetą dienų teroristų sukeltos žudynės Belgijoje – iššūkis visai žmonijai, priešas nesnaudžia. Vakar, Londono Karališkajame Alberto muzikinio teatro koncertų salėje legendinei Bitlų( The Beatles) grupei atminti-„The Bootleg Beatles” koncertas. Žmonės, rankos pirštais rodydami taikos ženklą (peace), kartu su grupės muzikantais, pritariant orkestrui, vieningai, vienas su  kitu susiglaudę, dainavo dainas apie taiką, meilę, draugystę,  gamtą,  žemės išsaugojimą. Mano dukra Monika, pabuvojusi šiame koncerte ,sakė,  jog atmosfera buvusi nereali. Prestižinėje Londono “Royal Albert Hall” salėje koncertavę “The Bootleg Beatles ” grupės muzikantai, apranga ir grimu priminė tuos, kurie paliko žemėje neįkainuojamą palikimą. Anot jos, legendinės grupės “The Beatles” dainos skambės tol, kol suksis mūsų planeta. Kaip žinia, likimas šiems talentingiems jaunuoliams, kilusiems iš pramoninio miesto Liverpulio, nebuvo klotas rožėmis.  Piktos dvasios keršyja tiems, kas nebijo ištarti tiesa, laisve ir meile žmonijai alsuojantį žodį. Tokia gyvenimo realybė. Turi praeiti nemažai laiko, kol gėris, nugalėjęs blogį, švęs pergalę.

Šiais metais,kaip niekada anksčiau,velykos į mano širdį pasibeldė  vėlai. Šiuokart buvau nutarusi  pasielgti angliškai (per velykas suvalgyti šokoladinį kiaušinį).Tuo labiau, jog per šventes turėsiu eiti į darbą. Nežinau kas; ar skaisti ir saulėta diena pažadino mano jausmus ,ar kas nors kitas, tačiau rašydama šias eilutes žvilgčioju į ant stalo lėkštėje gražiai nudažytus  margučius,  degančią žvakę ir velykinę puokštę, kurią  ,nusiskynusi savo sode,parsinešiau į namus. Per radijo imtuvą skamba sero Polo Makartnio (Paul McCartney) dainos , o aš tvirtai žinau, jog esu pasiruošusi šventei.Aš ,kaip ir visi blaiviai mąstantys  žmonės , trokštu taikos ir ramybės sau, savo vaikams, artimiesiems, ir visai planetai. Sakoma, kokia energija gyvensi, tokią dalinsi ir aplinkiniams. Gyvenu pozityviai. Privalau būti stipri. Dvasinėje stiprybėje mano galia. Ir niekas manęs negali įbauginti, nes pasaulis pasiruošęs švęsti Dievo sūnaus galutinės pergalės prieš mirtį šventę- Šv.Velykas!

grupės “The Bootleg Beatles” koncertas “Royal Albert Hall”,Londone

Irena Valužė

Vivat

Yra žemėje vietų, kurias mes atrandame ne patys. Atrodo, jog kažkas paima mūsų ranką ir atveda ten, kur ir turėtume  būti.

Teignmouth-mano meilė

Teignmouth- pietvakarių miestas Didžiojoje Britanijoje buvo man ‘padovanotas” po penkerių metų, pragyventų emigracijoje. Dabar jis tapo vieta, be kurios neįsivaizduoju savo gyvenimo užsienyje. Nedidelį žvejų miestelį  ( rašytiniuose šaltiniuose Teignmouth minimas XI amžiuje, XVII amžiuje- garsus  kurortas ir uostas ) atradau vieną dieną, kai sėdusi į pirmą pasitaikiusį autobusą važiuojantį prie jūros, išlipau būtent jame. Tada, pamenu, buvau  šokiruota tuo, ką pamačiau. Nuo to laiko prabėgo nemažai metų, tačiau iki šiol mane nepalieka jausmas, jog praeitame gyvenime čia buvo mano namai.  Miestą, kuris išsidėstęs palei pat jūrą, į dvi dalis dalina upė. Upės krantus jungia tiltas ir įlanka. Potvynio  metu įlankoje burzgia maži ir didesni kateriai,laivai, o po audros,kai jūroje didžiulis atoslūgis- žvejai kantrai laukia kada galės vėl išplaukti į jūrą. Tas laukimas yra kažkoks labai magiškas.Jis turi savo spalvą, kvapą ir skonį. Nuolat besikartojantys potvyniai ir atoslūgiai šį krantą sukūrė oaze žmogaus kūnui ir sielai pasveikti. Kas kartą atvažiavusi į savo kaimą (taip aš jį vadinu) dėkoju likimui už galimybę tuo džiaugtis. Kai kada šia dovana  dalinuosi su tais, kuriuos myliu.

Stalas prie jūros

Atvykusi į Teignmouth visada ateinu į nedidelę kavinę prie jūros užkąsti. Pasiėmusi puodelį kavos ir sumuštinį su tunu, atsisėdu prie savo mėgstamo staliuko ir, nieko negalvodama, žiopsau į jūrą.  Šį kartą atsisėdusi už stalo pastebėjau ant jo pritvirtintą lentelę. Ant specialios, atminimui įamžinti skirtos lentelės (in Memory of) buvo užrašyta: “Prisiminus Eric’ą ir Sheilą Thurlaw’us, kurie susitikę ir  vedę  Teignmouth’e, visada  mylėjo šią vietą”.Šis užrašas prikėlė ir mano jausmus.Taip jau yra,-kai iš gyvenimo pasitraukia mylimi žmonės, su didžiausia širdgėla prisimenam viską, ko anksčiau, rodos, ir nepastebėjome. Šiandieną, vaiksčiojant pajūriu ir fotografuojant praūžusio viesulo paliktus pėdsakus,  mano ausyse bepaliavos skambėjo sovietinių laikų populiaraus šlagerio -“nebarstyk druskos ant mano žaizdos,ji ir taip skauda”,žodžiai. Šią V.Dobranravovo dainą  labai mėgo klausytis mano sesuo.

Kai myli

Pamenu, prieš penkis metus  atvažiavusios į Teignmmouth, mudvi su sese nuo smarkaus ir šalto vėjo slėpėmis už akmeninės pajūrio sienos .Vis labiau  ir labiau kylantis vėjas  vertė mus iš “koto”, tačiau mudvi krykštavome iš laimės. Aš džiūgavau seserei parodžiusi  savo kaimą, ji -mums susitikus. Tarsi išdykusios mergiotės, slėpdamosios nuo pašalinių akių, iš butelio gėrėmė raudoną vyną ,juokėmės ir kūrėme ateities planus. Man tada atrodė, jog šioje, energetiškai stiprioje vietoje, sesuo atitolins savo liūdnas mintis, įgaus daugiau pasitikėjimo ir jėgų kovojant su savo klastinga liga.Deja, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi . Prieš trejus metus sesuo iškeliavo Anapilin. Na, o aš, kiekvieną kartą atvažiavusi į savo miestą ateinu  į mūsų susitikimo  vietą, paglostau akmenis, prie kurių prisiglaudusios buvome, pasikalbu. Stovėdama šioje keturių vėjų pagairėje dažnai save pagaudavau galvojant-jeigu būčiau turtinga – būtinai šioje vietoje įamžinčiau mudviejų paskutinį pasimatymą. Gerbiu  britus, kurie, pačiuose žmonių lankomiausiose ir gražiausiose gamtos kampeliuose ( ant suolelių parkuose,pajūryje, nuostabių panoramų vietose), įamžina  ir saugo savo artimų žmonių atminimą. Gražu, ir miesto biudžetui naudinga. Atminimui įamžinti netaikoma jokia cenzūra,- kad tave mylėtų -nebūtina  tapti miestelio, kuriame gyvenai, įžymybe.

Pabaigai

Tą dieną jūra po auros buvo nutolusi ne vieną šimtą metrų. Laivai ir laiveliai ,įstrigę įlankoje, laukė savo eilės. Ką tik praūžusi audra smėlyje užrašė savo istoriją. Tada pagalvojau, jog mudvi su jūra kažkuo labai panašios .”Nebarstyk druskos ant mano žaizdos, man ir taip skauda”,-klausiausi jos balso…

 

 

 

po audros

Irena Valužė

 

 

 

 

Pasimatymas Bovey Casle

Pakvietimą į tradicinę arbatos gėrimo popietę dviems ( Tradicional Afrernoon  Tea for Two) mudu su vyru gavome nuo mūsų  jaunėlės dukros ir jos vyro Anglijoje per jų tuoktuves.

Lauke lietus-pilyje šilta

Supratę, jog vyksime ne į restoraną, kavinę ar pabą (pub) , neeilinei kelionei ruošėmės iš anksto. Atnaujinę savo garderobą ir suderinę Afternnoon tea (liet.popiečio arbata) skirtą atvykimo datą ir laiką, išvykome iš namų. Mūsų kelionės tikslas -Bovey Castle – pilis pietvakarinėje Jungtinės Karalystės dalyje. Tą dieną  šaltas oras ir nesiliaujantis lietus nieko gero nežadėjo. Nedžiugino ir kelias kuriuo važiavome. Tačiau mūsų mašina , ženklindama kelių kilometrų aukščio medžiais apaugusius skardžius, ryžtingai kopė į kalną. Jei Anglijoje gyveni ne vienerius metus, tai žinai, jog  tokių aukštų vietų britų salyne labai daug. O norint į jas patekti-tenka įveikti ne vieną kalnuotą vietovę. Ir tik tada , kai mašina pradėjo riedėti lygiu Bovey  Castle parko keliu , supratome pasiekę kelionės tikslą. Privažiavus prie paradinių pilies pastato durų ,buvome maloniai nustebinti mandagiu ir paslaugiu tarnautojų elgesiu (personalo darbuotojas pasisiūlė mūsų mašiną pastatyti  į mašinų stovėjimo  aikštelę), o palydėti  į pokylių salę- pasijutome patekę į prabangią ir jaukią aplinką. Menėje degė kaitri židinio ugnis , sienos papuoštos senoviniais paveikslais, veidrodžiais ir įspūdingais raižiniais iš ąžuolo. Pro didžiulį svetainės langą atsivėrusi puiki gamtos panorama  alsavo ramybe. Atrodė, jog laikas, trumpam sustojęs, pakylėjo mus viršum kasdienybės.

Arbata dviems

Ant akinančiai baltų staltiesių-porcelianiniai puodeliai, lėkštutės ir sidabriniai stalo įrankiai. Padavėjai, atnešę tradicinį arbatos gėrimui skirtą triaukštį padėklą su sumuštiniais, pyragaičiais ir britiškais sconais (bulkutė,valgoma su gietine ir džemu)  buvo perdėm paslaugūs . Ištisai  teiraudamiesi ar mums nieko netrūksta(retkarčiais tai erzindavo) , linkėjo puikaus ir džiugaus laiko Bovey Casle . Tik vėliau, išgėrus  ne vieną puodelį arbatos ir pasisotinus išties labai gardžiais popiečio arbatai paruoštais užkandžiais, supranti, jog šis laikas – unikalus. Jis daugiau niekada nepasikartos. Turbūt  taip jaučiausi ne  aš viena . Žvelgdama į jaunas šeimas, atvykusias   su savo mažais  vaikais , tėvais ir seneliais galvojau,  jog jie visi džiaugiasi laiminga akimirka būti kartu. O stebėdama žilagalves senjores su šampano taurėmis  rankose (šampanas įeinantis į afternoon tea meniu) ir linksmus  jų veidus ,- kėlė pavydą. Suprantama, graži senatvė-stipri valstybė. Afternoon tea užsisako ir prabangiuose apartamentuose gyvenantys viešbučio lankytojai. Už papildomą mokestį galima naudotis pilies viešbučio teikiamomis SPA paslaugomis.

Šis tas iš istorijos

Arbatos gėrimo tradicijos Anglijoje siekia   XVII amžių (1670 m. pasirašyta arbatos eksporto sutartis su Indija). Tuo metu Didžiojoje Britanijoje veikė apie 500 arbatos namų. Popiečio arbatos sukūrimo teisė priklauso  (iki šiol ginčyjamasi su prancūzais) hercogienei Annai Marijai Russell, kuri, būdama silpnos sveikatos, mėgaudavosi popiečio arbata su užkandžiais.  Mudu su vyru, gavę neįprastą dovaną  nuo savo vaikų ,buvome laimingi tai patys pamatę ir pajutę. Laikas, praleistas gurkšnojant kvapnią  pienu pabalintą  English tea Bovey Casle , mūsų atmintyje pasiliks ilgam …

Pabaigai

Parašiusi šias eilutes,suklusau. Kodėl aš apie tai rašau? Noriu pasigirti? Ne. Papasakoti apie arbatos gėrimo tradicijas Didžiojoje Britanijoje? Ir taip,ir ne… Juk kiekviena tauta puoselėja savas tradicijas.Turbūt labiausiai man norėjosi pasidžiaugti tauta, kuri prieš daug amžių sugalvojo labai paprastą dalyką:jeigu nori su žmogumi susitikti- pakviesk  jį į pasimatymą išgerti popiečio arbatos tam skirtoje vietoje.

 

arbatos popietė Bovey Castle

Irena Valužė

 

%d bloggers like this: