Vivat

Yra žemėje vietų, kurias mes atrandame ne patys. Atrodo, jog kažkas paima mūsų ranką ir atveda ten, kur ir turėtume  būti.

Teignmouth-mano meilė

Teignmouth- pietvakarių miestas Didžiojoje Britanijoje buvo man ‘padovanotas” po penkerių metų, pragyventų emigracijoje. Dabar jis tapo vieta, be kurios neįsivaizduoju savo gyvenimo užsienyje. Nedidelį žvejų miestelį  ( rašytiniuose šaltiniuose Teignmouth minimas XI amžiuje, XVII amžiuje- garsus  kurortas ir uostas ) atradau vieną dieną, kai sėdusi į pirmą pasitaikiusį autobusą važiuojantį prie jūros, išlipau būtent jame. Tada, pamenu, buvau  šokiruota tuo, ką pamačiau. Nuo to laiko prabėgo nemažai metų, tačiau iki šiol mane nepalieka jausmas, jog praeitame gyvenime čia buvo mano namai.  Miestą, kuris išsidėstęs palei pat jūrą, į dvi dalis dalina upė. Upės krantus jungia tiltas ir įlanka. Potvynio  metu įlankoje burzgia maži ir didesni kateriai,laivai, o po audros,kai jūroje didžiulis atoslūgis- žvejai kantrai laukia kada galės vėl išplaukti į jūrą. Tas laukimas yra kažkoks labai magiškas.Jis turi savo spalvą, kvapą ir skonį. Nuolat besikartojantys potvyniai ir atoslūgiai šį krantą sukūrė oaze žmogaus kūnui ir sielai pasveikti. Kas kartą atvažiavusi į savo kaimą (taip aš jį vadinu) dėkoju likimui už galimybę tuo džiaugtis. Kai kada šia dovana  dalinuosi su tais, kuriuos myliu.

Stalas prie jūros

Atvykusi į Teignmouth visada ateinu į nedidelę kavinę prie jūros užkąsti. Pasiėmusi puodelį kavos ir sumuštinį su tunu, atsisėdu prie savo mėgstamo staliuko ir, nieko negalvodama, žiopsau į jūrą.  Šį kartą atsisėdusi už stalo pastebėjau ant jo pritvirtintą lentelę. Ant specialios, atminimui įamžinti skirtos lentelės (in Memory of) buvo užrašyta: “Prisiminus Eric’ą ir Sheilą Thurlaw’us, kurie susitikę ir  vedę  Teignmouth’e, visada  mylėjo šią vietą”.Šis užrašas prikėlė ir mano jausmus.Taip jau yra,-kai iš gyvenimo pasitraukia mylimi žmonės, su didžiausia širdgėla prisimenam viską, ko anksčiau, rodos, ir nepastebėjome. Šiandieną, vaiksčiojant pajūriu ir fotografuojant praūžusio viesulo paliktus pėdsakus,  mano ausyse bepaliavos skambėjo sovietinių laikų populiaraus šlagerio -“nebarstyk druskos ant mano žaizdos,ji ir taip skauda”,žodžiai. Šią V.Dobranravovo dainą  labai mėgo klausytis mano sesuo.

Kai myli

Pamenu, prieš penkis metus  atvažiavusios į Teignmmouth, mudvi su sese nuo smarkaus ir šalto vėjo slėpėmis už akmeninės pajūrio sienos .Vis labiau  ir labiau kylantis vėjas  vertė mus iš “koto”, tačiau mudvi krykštavome iš laimės. Aš džiūgavau seserei parodžiusi  savo kaimą, ji -mums susitikus. Tarsi išdykusios mergiotės, slėpdamosios nuo pašalinių akių, iš butelio gėrėmė raudoną vyną ,juokėmės ir kūrėme ateities planus. Man tada atrodė, jog šioje, energetiškai stiprioje vietoje, sesuo atitolins savo liūdnas mintis, įgaus daugiau pasitikėjimo ir jėgų kovojant su savo klastinga liga.Deja, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi . Prieš trejus metus sesuo iškeliavo Anapilin. Na, o aš, kiekvieną kartą atvažiavusi į savo miestą ateinu  į mūsų susitikimo  vietą, paglostau akmenis, prie kurių prisiglaudusios buvome, pasikalbu. Stovėdama šioje keturių vėjų pagairėje dažnai save pagaudavau galvojant-jeigu būčiau turtinga – būtinai šioje vietoje įamžinčiau mudviejų paskutinį pasimatymą. Gerbiu  britus, kurie, pačiuose žmonių lankomiausiose ir gražiausiose gamtos kampeliuose ( ant suolelių parkuose,pajūryje, nuostabių panoramų vietose), įamžina  ir saugo savo artimų žmonių atminimą. Gražu, ir miesto biudžetui naudinga. Atminimui įamžinti netaikoma jokia cenzūra,- kad tave mylėtų -nebūtina  tapti miestelio, kuriame gyvenai, įžymybe.

Pabaigai

Tą dieną jūra po auros buvo nutolusi ne vieną šimtą metrų. Laivai ir laiveliai ,įstrigę įlankoje, laukė savo eilės. Ką tik praūžusi audra smėlyje užrašė savo istoriją. Tada pagalvojau, jog mudvi su jūra kažkuo labai panašios .”Nebarstyk druskos ant mano žaizdos, man ir taip skauda”,-klausiausi jos balso…

 

 

 

po audros

Irena Valužė

 

 

 

 

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: