Nepavirsk blusa

Kiekvienas žmogus žino savo kūno ir dvasios galias.  Pavargęs fiziškai jis skuba pailsėti, išsękęs morališkai – ieško savo  sielai atgaivos. Ieškant pusiausvyros tarp fizinio ir dvasinio išsekimo neretai pastebime, jog mūsų  kūnas nebesusitvarkęs pats,  šaukiasi blaivaus proto ir pozityvių minčių pagalbos.

Blusos

Mokslininkai,  eksperimento su blusomis metu pastebėjo, jog apribojus  jų  laisvę (savaitę laiko  laikant  jas po gaubtu), blusos  ėmė šokinėti ne didesniame nei gaubtas aukštyje. Kodėl taip atsitiko?  Kur dingo šių parazitų prigimtinis refleksas? Esu ne mokslininkė, ne filosofė, o tik žmogus, kuris daug valandų  per parą  dirbdamas supranta,  jog fizinis darbas “suvalgo” visą asmeninį žmogaus laiką. Tur būt teisus buvo senukas Getė, kuris prieš kelis šimtus metų buvo pasakęs: darbas išvaduoja žmogų nuo nereikalingų minčių. Vadinasi, fiziškai ir morališkai išsekęs žmogus nuo laboratorinių blusų mažai kuo skiriasi? Baugu pagalvoti, kad žemėje nebeliktų menininkų ir svajotojų. Kūrybingiems žmonėms reikalinga laisvė. Jie ,pakišti „po gaubtu“, greitai uždustų.

Kiekvienam-savas likimas

Mano žodžiai būtų visiškai tušti, jei nežinočiau , kiek fizinių jėgų išeikvoja emigrantai dirbdami fabrikuose ir kituose fizinio darbo reikalaujančiose įstaigose. Laisvalaikio metu jie stengiasi susigrąžinti  prarastas jėgas. Kitaip tariant, kūnas  stengiasi pats “išsilaižyti”. Bendraujant su savo tautiečiais ne vienus metus supranti, jog kiekvienas esame unikalūs savo prigimtimi kentėti. O kančios lyderė -baimė (netekti darbo, susirgti, būti našta) sujungia mus visus . Anot vokiečių klasiko H.Hesės,“kam likimas ateina iš išorės, tą jis nukauna kaip strėlė žvėrį. O kam likimas randasi iš vidaus ir iš giliausios savasties, tą jis sustiprina ir padaro Dievu“. Teko ne kartą išgirsti, jog emigrantai praėję „pragaro vartus“ (sunkus darbas,svetima kalba,prisitaikymas prie naujos aplinkos) žmogų padaro  žymiai stipresniu,nei  jis buvo anksčiau. Kitas klausimas-kaip jis toje rolėje jaučiasi pats. Man asmeniškai gaila muzikantės nuo sunkaus fizinio darbo fabrike sutinusių rankų, trenerių, kažkada auklėjusių jaunąją Lietuvos sportininkų kartą, gaila ir puikiai išmanančios savo darbą medikės. Lietuvoje ji nesurado darbo, Anglijojos ligoninėje- ypatingai gerbiama ir vertinama.

Prošvaistės

Gyvenant pagal patarlę: „Laukdamas didelių gyvenimo džiaugsmų,pastebėk ir mažus“,stengiesi  nors menką sekundės dalį (einant į darbą) pakelti akis į dangų, pasiklausyti kaip anksti ryte pradeda čiulbėti paukščiai, ar vakare sutemus, šalia miesto Katedros ūkia pelėda. Mūsų gyvenimai (tiek užsienyje, tiek gyvenant savame krašte) panašūs į  mozaiką. Kiek spalvų ir džiaugsmo į ją įdėsi- tokį  kūrinį ir pamatysi. O prošvaisčių kūnui ir sielai pasveikti  visada yra. Svarbu joms atsiverti.  Anot dvasios mokytojo  Antano Saulaičio, “Kas aš esu? Mokytojas, tėvas, kasininkė, lietuvis, kunigas, politikas, pensininkė…  O gal pirmiausia žmogus? ,-klausia  ir atsako žymus dvasininkas savo pokalbių knygoje “Slenkstis”.

Pabaiga

Šis straipsnis gimė vieną saulėtą rytą,kada nereikėjo eiti į darbą,galėjau mėgautis visais žemiškais dalykais.Tokią savo gerą nuotaiką norėjau padovanoti ir savo draugei,kuri susikrimtusi dėl sunkios darbo savaitės , man ir papasakojo istoriją apie blusas. Tada man labai norėjosi jai pasakyti,jog tik nuo mūsų pačių priklauso,kiek esame pajėgūs “šoktelt” į viršų. O tam taip pat reikalingas darbas.

 

 

 

2015-07-28 09.45.26

už tvoros…

Irena Valužė

Kaip gyveni,mano drauge?

Britai turi gerą tradiciją:susitikus su nepažįstamu žmogumi  kalbėtis apie orą, pasimačius su draugu-nuoširdžiai apsikabinti. O tarp pirmo  ir antro atvejo karaliauja visagalis klausimas- kaip gyveni? (how are you?).

Interneto dovana

Atvirai prisipažinsiu-nemėgstu nuolat „sėdėti“ internete. Juo naudojuosi tiek, kiek tai  būtina.  Tačiau  kartais  jis ima ir padovanoja dovanas. Šį kartą jis man padovanojo Tėvo Stanislovo žodžius: “Mano sūnau, gyvenimas- tai šventė! Švęsk ją kas dieną, darydamas tik tikrai svarbius darbus. Kažkada kažkas tau pasakė, jog alkoholio  naudojimas, banalūs šventės žaidimai, blevyzgos, šventimas su visais, kas papuola-tai labai gerai ir net būtina… O jei tu suprasi, jog ši diena- tai paskutinė šventės diena ir daugiau tokių švenčių nebus- ar nepasigailėsi dėl to, kaip šventei ne su tuo, ne taip…?  Švęsk Visa Širdimi taip, kad Šventės pabaigoje ta pati širdis būtų laiminga ir rami, kokia širdis būna to, kuris ramiai ir su šypsena užmiega grįžęs namo iš Šventės“. Tėvo Stanislovo pasakyti žodžiai- aukso fondas mūsų mažoje Lietuvėlėje. Kas pažinojo šį didį žmogų- buvo palytėtas išminties šventumo.

Dar kartą apie britus

Tėvo Stanislovo žodžiai paskatino mane prisiminti mūsų tautiečius, kurie gyvendami emigracijoje dažnai mėgsta britus traukti per dantį pasakojant  įvairias istorijas apie neva  jų „didelį“ mandagumą. Nuolat girdimi klausimai- kaip gyveni, arba – ar tau viskas gerai?, absoliučiai nieko nereiškiantys. Jie- tarsi kiauras maišas,- kiek bepiltum, vis vien viskas išbėgs… Nesiruošiu irodynėti kieno pusėje tiesa, tačiau  bendraujant su britais ne vieną dieną supranti, jog šie banalūs klausimai  yra tiltas tarp klausiančioji  ir atsakančiojo  į juos, žmogaus. Tai yra ta nematoma mandagumo kreivė, kuri nubrėžia (arba nenubrėžia) tolimesnį ir glaudesnį  jų bendravimą. Ne paslaptis- dažnai savo brangų laiką dalijame ne tam ,kam iš tiesų reikėtų. Deja,  tik su metais suprantame, jog jo , paleisto vėjais, buvo ne vienas, ir ne dešimtys. Gailimės? Gal taip,o gal  ir ne. Kažin, ar neklydę  žinotume, kas yra tikra ,o kas ne…?

Please (prašau)

Esu gavusi pastabą  iš savo kolegės darbe, jog esu nemandagi, nes dažnai kažko prašydama užmirštu pridėti žodelį  – prašau (please). Britai už tai labai pyksta, jiems tai yra isakomasis tonas. Negaliu aš savo kolegei  paaiškinti (ji paprasčiausiai manęs nesupras), jog vaikystėje nebuvau to mokinama.  Į konkretų  prašymą  ar klausimą  gaudavai ir konkretų atsakymą. Kiekvienoje tautoje gerbtini savi papročiai ir tradicijos. Man, gyvenančiai toli nuo namų, labai svarbu žinoti, jog artimas žmogus prisimena mane. Kiekvieną sykį su nekantrumu laukdama telefono skambučio, žinutės ar laiško vis labiau ir labiau suprantu, jog pats paprasčiausias pasiteiravimas -kaip gyveni? – balzamas mano širdžiai pasveikti.  Ir jei , anot Tėvo Stanislovo, suprasiu, jog ši diena- tai paskutinė šventės diena ir daugiau tokių švenčių nebebus- noriu tikėti,jog mano širdis bus visiškai rami.

2016-04-03 14.19.57

žiedo istorija

Irena Valužė

 

 

Pavasario šėlsmo belaukiant

Po Šv.Velykų kiekvienas tikimės sulaukti skaistesnės saulės, greitesnio  gėlės žiedo gimimo ir džiugios pavasarinės nuotaikos . Londono centre, aktyvistai, iškėlę plakatą su užrašu-”Baikite žudyti banginius Japonijoje”, vertė suklusti.  Tolimieji rytai šaukėsi pagalbos vienoje iš humaniškiausių šalių pasaulyje-Didžiojoje Britanijoje.

Londonas-turistų miestas

Tūkstančiai turistų atvykusių pažiūrėti vieną gražiausių pasaulio miestų-Londoną, mėgaujasi švelnia pavasarine saule gulėdami ,sportuodami  ar užkandžiaudami ant  “Green Park”o  žolės. Įsiamžinę  narcizais pražydusiose pievose, jie skuba nusifotografuoti  prie šalia parko stovinčių Bekingemo rūmų (Karalienės Elžbietos rezidencijos) , ir prie obelisko, karalienei Viktorijai  atminti . Nuo šio paminklo atsiveria puiki miesto panorama, matosi Didysis Benas ( Big Ben),”Londono akis”,dangoraižiai ir  visa eilė senovinių pastatų . Šis Viktorijos laikus menantis senovinių namų ansamblis ,primena pasaką. Per parką tekančioje upėje-pavasarinės nuotaikos.Kartu su ką tik išsiritusiais jaunikliais , išdidžiai upe plauko gulbės. Ant  kranto , saulės atokaitoje ramiai snūduriuodami,  šildosi neregėtų veislių paukščiai.  Pavasaris tik įsibėgėja. Seni medžiai ir krūmai dar tik mezga pirmuosius savo pumpurus, o ore – nenusakomas virpesys; rodos,tuoj tuoj į duris pasibels tikrasis šeimininkas – pavasario šėlsmas.

Sena ir nauja

Vaiksčiojant Londone į akis krenta  senų ir naujų pastatų architektūra. Dauguma jų vienas kitą papildydami praeiviams akių “nebado” .  Nejučia prisiminiau Lietuvoje daug debatų sukėlusias aistras dėl Vilniaus Misionierių vienuolyno pašonėje rengiamo prabangių namų komplekso.  Daugelis lietuvaičių keikia asmenis, kurie IŠDRĮSO (Senamiesčio širdyje) įrenginėti turtuoliams butus, kiti-pritaria architektų siūlomam projektui (geriau,nei bomžoms gyventi skirtos landynės ).Vilnius-ne daugiamilijoninis Londonas, tačiau nei vienas miestas, tuo labiau sostinė, negali išvengti urbanistikos naujovių. Jos gyvybiškai reikalingos pačiam miestui. Kitas klausimas- kas ruošia ,ir kas laimi  tuos projektus (ne paslaptis- iki šiol vadinamės “švogerių” kraštu). Toks projektas, kaip Vilniaus Misionierių vienolyno ir bažnyčios užstatymas, turėtų būti svarstomas  ne tik ministerijose, apie jį reikia kalbėti daug ir iš esmės. Žmonės turi žinoti tiesą.  Su pavydu žiūrėdama į jaunuolius rankose laikančius plakatą apie banginių žudymą Japonijoje, prisiminiau savo kraštiečių- palangiškių šauksmą, kada   vieną rytą raumeningi vyrukai iškirto šimtametes pušis  pajūrio miške. Nuo to kraupaus ryto prabėgo daugiau nei dešimt metų. Aistros nurimo. Iškirsto miško vietoje išdygo du didžiuliai ir modernūs pastatai. Statybininkai po plytelėmis baigia paslėpti dar vis iš po žemės išlendančius spyglius ir kankorėžius, mūrininkai skuba nudailinti prabangiems pastatams aptakius jų šonus.  Lyg ir susitaikė žmonės su praradimu (nieko nebepakeisi), tačiau ,manau,dažnas praeidamas pro šalį nusuka akis į šoną ,- skauda, neišsaugojo pagrindinio dalyko- gamtos.

Pabaigai

Karalienės Viktorijos laikus britai mini su didžiausia pagarba. Garbindami karalienės Viktorijos valdymo metus (aukso amžių Didžiojoje Britanijoje) ,žmonės su pasididžiavimu pasakoja apie  princo Alberto ir karalienės Viktorijos meilę.  Po princo mirties, karalienė rašė dienoraštį .Jis buvo skirtas princui Albertui. Jiedu iki mirties buvo kartu. Gamta,į savo glėbį priėmusį pavasarį,panaši į amžiną meilę. Jos,kaip ir gamtos šėlsmo, neįmanoma sustabdyti.  Jis vis vien ateis…

popietė Green Park’e

Irena Valužė

%d bloggers like this: