Kaip gyveni,mano drauge?

Britai turi gerą tradiciją:susitikus su nepažįstamu žmogumi  kalbėtis apie orą, pasimačius su draugu-nuoširdžiai apsikabinti. O tarp pirmo  ir antro atvejo karaliauja visagalis klausimas- kaip gyveni? (how are you?).

Interneto dovana

Atvirai prisipažinsiu-nemėgstu nuolat „sėdėti“ internete. Juo naudojuosi tiek, kiek tai  būtina.  Tačiau  kartais  jis ima ir padovanoja dovanas. Šį kartą jis man padovanojo Tėvo Stanislovo žodžius: “Mano sūnau, gyvenimas- tai šventė! Švęsk ją kas dieną, darydamas tik tikrai svarbius darbus. Kažkada kažkas tau pasakė, jog alkoholio  naudojimas, banalūs šventės žaidimai, blevyzgos, šventimas su visais, kas papuola-tai labai gerai ir net būtina… O jei tu suprasi, jog ši diena- tai paskutinė šventės diena ir daugiau tokių švenčių nebus- ar nepasigailėsi dėl to, kaip šventei ne su tuo, ne taip…?  Švęsk Visa Širdimi taip, kad Šventės pabaigoje ta pati širdis būtų laiminga ir rami, kokia širdis būna to, kuris ramiai ir su šypsena užmiega grįžęs namo iš Šventės“. Tėvo Stanislovo pasakyti žodžiai- aukso fondas mūsų mažoje Lietuvėlėje. Kas pažinojo šį didį žmogų- buvo palytėtas išminties šventumo.

Dar kartą apie britus

Tėvo Stanislovo žodžiai paskatino mane prisiminti mūsų tautiečius, kurie gyvendami emigracijoje dažnai mėgsta britus traukti per dantį pasakojant  įvairias istorijas apie neva  jų „didelį“ mandagumą. Nuolat girdimi klausimai- kaip gyveni, arba – ar tau viskas gerai?, absoliučiai nieko nereiškiantys. Jie- tarsi kiauras maišas,- kiek bepiltum, vis vien viskas išbėgs… Nesiruošiu irodynėti kieno pusėje tiesa, tačiau  bendraujant su britais ne vieną dieną supranti, jog šie banalūs klausimai  yra tiltas tarp klausiančioji  ir atsakančiojo  į juos, žmogaus. Tai yra ta nematoma mandagumo kreivė, kuri nubrėžia (arba nenubrėžia) tolimesnį ir glaudesnį  jų bendravimą. Ne paslaptis- dažnai savo brangų laiką dalijame ne tam ,kam iš tiesų reikėtų. Deja,  tik su metais suprantame, jog jo , paleisto vėjais, buvo ne vienas, ir ne dešimtys. Gailimės? Gal taip,o gal  ir ne. Kažin, ar neklydę  žinotume, kas yra tikra ,o kas ne…?

Please (prašau)

Esu gavusi pastabą  iš savo kolegės darbe, jog esu nemandagi, nes dažnai kažko prašydama užmirštu pridėti žodelį  – prašau (please). Britai už tai labai pyksta, jiems tai yra isakomasis tonas. Negaliu aš savo kolegei  paaiškinti (ji paprasčiausiai manęs nesupras), jog vaikystėje nebuvau to mokinama.  Į konkretų  prašymą  ar klausimą  gaudavai ir konkretų atsakymą. Kiekvienoje tautoje gerbtini savi papročiai ir tradicijos. Man, gyvenančiai toli nuo namų, labai svarbu žinoti, jog artimas žmogus prisimena mane. Kiekvieną sykį su nekantrumu laukdama telefono skambučio, žinutės ar laiško vis labiau ir labiau suprantu, jog pats paprasčiausias pasiteiravimas -kaip gyveni? – balzamas mano širdžiai pasveikti.  Ir jei , anot Tėvo Stanislovo, suprasiu, jog ši diena- tai paskutinė šventės diena ir daugiau tokių švenčių nebebus- noriu tikėti,jog mano širdis bus visiškai rami.

2016-04-03 14.19.57

žiedo istorija

Irena Valužė

 

 

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: