Nepavirsk blusa

Kiekvienas žmogus žino savo kūno ir dvasios galias.  Pavargęs fiziškai jis skuba pailsėti, išsękęs morališkai – ieško savo  sielai atgaivos. Ieškant pusiausvyros tarp fizinio ir dvasinio išsekimo neretai pastebime, jog mūsų  kūnas nebesusitvarkęs pats,  šaukiasi blaivaus proto ir pozityvių minčių pagalbos.

Blusos

Mokslininkai,  eksperimento su blusomis metu pastebėjo, jog apribojus  jų  laisvę (savaitę laiko  laikant  jas po gaubtu), blusos  ėmė šokinėti ne didesniame nei gaubtas aukštyje. Kodėl taip atsitiko?  Kur dingo šių parazitų prigimtinis refleksas? Esu ne mokslininkė, ne filosofė, o tik žmogus, kuris daug valandų  per parą  dirbdamas supranta,  jog fizinis darbas “suvalgo” visą asmeninį žmogaus laiką. Tur būt teisus buvo senukas Getė, kuris prieš kelis šimtus metų buvo pasakęs: darbas išvaduoja žmogų nuo nereikalingų minčių. Vadinasi, fiziškai ir morališkai išsekęs žmogus nuo laboratorinių blusų mažai kuo skiriasi? Baugu pagalvoti, kad žemėje nebeliktų menininkų ir svajotojų. Kūrybingiems žmonėms reikalinga laisvė. Jie ,pakišti „po gaubtu“, greitai uždustų.

Kiekvienam-savas likimas

Mano žodžiai būtų visiškai tušti, jei nežinočiau , kiek fizinių jėgų išeikvoja emigrantai dirbdami fabrikuose ir kituose fizinio darbo reikalaujančiose įstaigose. Laisvalaikio metu jie stengiasi susigrąžinti  prarastas jėgas. Kitaip tariant, kūnas  stengiasi pats “išsilaižyti”. Bendraujant su savo tautiečiais ne vienus metus supranti, jog kiekvienas esame unikalūs savo prigimtimi kentėti. O kančios lyderė -baimė (netekti darbo, susirgti, būti našta) sujungia mus visus . Anot vokiečių klasiko H.Hesės,“kam likimas ateina iš išorės, tą jis nukauna kaip strėlė žvėrį. O kam likimas randasi iš vidaus ir iš giliausios savasties, tą jis sustiprina ir padaro Dievu“. Teko ne kartą išgirsti, jog emigrantai praėję „pragaro vartus“ (sunkus darbas,svetima kalba,prisitaikymas prie naujos aplinkos) žmogų padaro  žymiai stipresniu,nei  jis buvo anksčiau. Kitas klausimas-kaip jis toje rolėje jaučiasi pats. Man asmeniškai gaila muzikantės nuo sunkaus fizinio darbo fabrike sutinusių rankų, trenerių, kažkada auklėjusių jaunąją Lietuvos sportininkų kartą, gaila ir puikiai išmanančios savo darbą medikės. Lietuvoje ji nesurado darbo, Anglijojos ligoninėje- ypatingai gerbiama ir vertinama.

Prošvaistės

Gyvenant pagal patarlę: „Laukdamas didelių gyvenimo džiaugsmų,pastebėk ir mažus“,stengiesi  nors menką sekundės dalį (einant į darbą) pakelti akis į dangų, pasiklausyti kaip anksti ryte pradeda čiulbėti paukščiai, ar vakare sutemus, šalia miesto Katedros ūkia pelėda. Mūsų gyvenimai (tiek užsienyje, tiek gyvenant savame krašte) panašūs į  mozaiką. Kiek spalvų ir džiaugsmo į ją įdėsi- tokį  kūrinį ir pamatysi. O prošvaisčių kūnui ir sielai pasveikti  visada yra. Svarbu joms atsiverti.  Anot dvasios mokytojo  Antano Saulaičio, “Kas aš esu? Mokytojas, tėvas, kasininkė, lietuvis, kunigas, politikas, pensininkė…  O gal pirmiausia žmogus? ,-klausia  ir atsako žymus dvasininkas savo pokalbių knygoje “Slenkstis”.

Pabaiga

Šis straipsnis gimė vieną saulėtą rytą,kada nereikėjo eiti į darbą,galėjau mėgautis visais žemiškais dalykais.Tokią savo gerą nuotaiką norėjau padovanoti ir savo draugei,kuri susikrimtusi dėl sunkios darbo savaitės , man ir papasakojo istoriją apie blusas. Tada man labai norėjosi jai pasakyti,jog tik nuo mūsų pačių priklauso,kiek esame pajėgūs “šoktelt” į viršų. O tam taip pat reikalingas darbas.

 

 

 

2015-07-28 09.45.26

už tvoros…

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: