Šventinis stalas “Eurovizijai”

Ukrainietės Jamalos pergalė Eurovizijos koncerte Stokholme patvirtino labai seną tiesą- visi mes esame  šios žemės gyventojai ir niekam nevalia sugriauti mūsų namų.

Vieningi

Lietuva džiūgauja gražiu dainininko Donato Montydo pasirodymu Eurovizijoje.Mūsų mažutės tautos astovas garbingame dešimtuke (iškovota devinta vieta). Anglija Lietuvai davė dvyliką taškų. Ne veltui, jau vien mano šeima iš visų mobiliųjų telefonų daugino visų šioje šalyje gyvenančių emigrantų balsus. Bet ne tai svarbiausia. Man ypač buvo smagu girdėti,jog emigrantai,gyvenantis užsienyje, susibūrę  drauge žiūrėjo finalinį Eurovizijos koncertą. Kiekvienas, sirgdamas už savo šalies dainininką, palaikė  ir savo draugo šalies  atlikėją. Šioje pozityvioje aplinkoje vyravo gera nuotaika ir draugystė.

Patiekalai su savo šalies vėliava

Viename didžiuliame Didžiosios Britanijos mieste prie jūros ,Braitone, besiruošdami žiūrėti Eurovizijos finalinį koncertą ,susirinko bičiulių būrys. Iš anksto nusprendę reprezetuoti savo šalį  nacionaliniais   patiekalais ,jie ant šventinio stalo padėjo lietuvišką raudoną mišrainę (burokėlių ),latvišką degtinę, šveicariškus,rusiškus, graikiškus, ispaniškus patiekalus su tos šalies vėliava. Atrodytų nedidelė smulkmena ,tačiau kiek džiaugsmo ir pasididžiavimo  kiekvienam atėjusiusiam į šventę ji suteikė. Juk kartais nedidelis akmuo pajudina kalną.  Kad ir šiandieną, kai Ukrainos atstovė iškovojo pergalę Eurovizijoje, pozityviai nusiteikę žmonės sveikino daininkės puikų pasirodymą,kiti -įvardijo tai politiniu triuku ( daininkė savo graudžia daina sugraudino televizijos žiūrovus bei žiūri komisiją). Nepatingėjau ir aš pasieškoti šios daininkės dainų interneto puslapiuose. Įsitikinusi neabejojamu dainininkės talentu  pasidžiaugiau teisingu  žiūri komisijos sprendimu. O jei kuris nors TV žiūrovas, principingai savo balsą atidavęs Ukrainai taip išreiškė savo pilietinę poziciją-jo reikalas. Gal jis ,kaip ir pati daininkė, norėjo kiekvienam iš mūsų priminti, jog žemė-žmonių planeta . Jai reikia taikos ir meilės.

vaišių stalas

Irena Valužė

Būtų linksma,jei nebūtų graudu

Mano kaimynas, imigracijoje gyvenantis  daugiau nei dešimt metų,internete paskaitęs ne vieną publikaciją  apie peikiamą  Lietuvos valdžią, sutikęs mane tvirtai pareiškė : “lietuviai pasiruošę eiti prieš valdžią su šakėmis “.

Prieš ką žadi kovoti?

Nepatingėjau ir aš pasklaidyti delfi portalus, pasižiūrėti  ne vieną video medžiagą interneto puslapiuose ir pasijuokti  iš karikatūrų Lietuvos valžios tematika. Vienokia ar kitokia informacija apie neva iki kaulo įgrisusią Lietuvos valdžią pastaruoju metu keliauja žmonių lūpomis,  feisbukų  ir jutubų portalais.  Žmonės nebesibaimina  nė Dievo, nė  velnio bausmės,o atvirai kalba į eterį Lietuvos valdžios vyrus išvadindami   “išgamomis  ir pedofilais”(tikro lietuvio kreipimasis  feisb.). Tiesa, retkarčiais  supratę ,jog gal kiek ir persūdė, savo laišką tautai užbaigia eilėraščiu-broli,jei aš žūsiu-tęsk mano kovą. Komentarai šiam drąsiam žmogui buvo dvejopi; vieni entuziastingai  oratorių palaikė,kiti, nelabai supratę ko šis tiek pyksta, klausė:”o prieš ką žadi kovoti, juk laisvę iškovojome?”.

Runkeliai ir kalafiorai

Žmonės,nebetekę kantrybės dėl augančių kainų,valdininkams suteikia pravardes.Vieni vadinami runkeliais,kiti-kalafiorais,ar dar kaip nors. Jau esu įpratusi,jog iš savo atostogų Lietuvoje  visada į namus grįžtu tuščia pinigine (pinigai prekybos centruose išlekia kaip vėjas). Pamenu,smagiai juokiausi Palangos  turguje išgirdusi vieno kaimiečio reklamuojamas bulves. Garbaus amžiaus sulaukęs žmogus ,reklamuodamas savo prekę,visa gerkle  garsiai šaukė:lietuviškos,be hemikalų,labai skanios bulvės, tik už du eurus.Viena moteriškė, praeidama pro šalį nebeiškentusi šiam atrėžė: ”Tamsta, ar proto netekai. Kur tai matyta,kad kilogramas bulvių kainuotų septynis litus?”. Na,sakysim , kurortas ir yra kurortas. Kas netingi, daugelis vietinių gyventojų šeštadieniais  važiuoja tik už dvylikos kilometrų esantį Kretingos turgų.Ten jie tą pačią bulvę nusiperka perpus pigiau. Vienu žodžiu, kad išgyventum, reikia  gerokai pasukti galvą.

Vienas prie vieno

Žmonės juokiasi iš ministro pirmininko, jog šis net nežino kokioms prekėms šiais metais Lietuvoje pakilo kainos. Nežinau, gal tai ministro patarėjų aplaidumas. Užmiršo valdžią informuoti. Ministras susirūpinęs svarbesniais dalykais.  Siūlo galas ilgas, mes jo neišvyniosime, tačiau paprasti mirtingieji, kas dieną perkantis  duoną ir pieną žino, jog euras lygus litui. Labai paprasta matematika,-vienas prie vieno,ir galvos niekam sukt nereikia ,- nei verslininkams,nei senai močiutei, kuri dar vis įsikabinusi į litelį pardavėjos klausia:”O kiek čia bus litais, vaikeli?”. Susierzinusi pardavėja senolei atšauna:”Gal jau laikas išmokti skaičiuoti eurais?”.Močiutė nulenkia galvą ir tyliai sako:”Nebeilgai teks man juos skaičiuoti”. Tokį liūdną vaizdelį regėjau Palangos “Senukuose”.

Jei nenori dirbti-gauni pašalpą

Gyvendama ne vienus metus Didžiojoje Britanijoje galiu teigti, jog kainos už elektrą, dujas, vandenį ir  kitas paslaugas kyla kiekvienais metais. Tolygiai auga ir vidutinis darbo minimumas. Susidaro įspūdis, jog valdžia stengiasi šalį laikyti pusiausvyroje ,-nei į vieną , nei į kitą pusę. Na, o paprastiems mirtingiesiems dėl geresnio savo gyvenimo ( pelningesnio darbo, profesijos įsigijimo, mokslo , verslo, būsto įsigijimo, šeimos planavimo,senatvinės pensijos) tenka pasirūpinti  patiems.   O tiems, kuriems gyvenimas atrodo “klotas rožėmis” (asocialūs asmenys)  naudojasi valdžios teikiamomis lengvatomis. Gyvendama miesto centre dažnai regiu valkatas,kaulijančias iš praeivių smulkių monetų . Kaip ne keista, tačiau kiekvieną dieną  tam tikru laiku valkatoms yra atvežamas maistas,  suteikiamas gyvenamasis plotas (tik ne visi juo naudojasi), mokoma socialinė pašalpa, nemokamas medicininis aptarnavimas ir galimybė nemokamai naudotis miesto transportu. Be to, jie, kaip šios šalies piliečiai,  turi teisę gatvėse rėkauti apie savo “blogą” gyvenimą. Neseniai regėjau dviejų valkatų ginčą miesto katedros aikštėje. Keldami didžiulį triukšmą, kartu su policijos pareigūnais sprendė didžiulę dilemą-kuris kuriam sukeitė miegmaišius. Eidami pro šalį žmonės neslėpė šypsenų.Esu klausiusi ir aš vietinio gyventojo, kodėl valdžia jiems taip nuolaidžiauja? Į tai žmogus atsakė: “Tai mūsų šalies gėda.Valdžia stengiasi ją “pridengti”.

Pabaigai

Tuokart mudviejų pokalbis su kaimynu  baigėsi optimistine gaida. Kada mano kaimynas uždirbs daug pinigų (dirbdamas sunkų darbą vištų fabrike) ir taps turtingu ( nepriklausomu),  jis sugrįš į Lietuvą ir prisijungs prie tų, kurie valdžią griaus su šakėmis. Būtų linksma, jei nebūtų graudu…

2016-04-08 16.20.40

Iliuzionistai

Irena Valužė

%d bloggers like this: