Užsiauginti vasarą

Grįžusi iš savo kaimo prie jūros ir gavusi gerą porciją adrenalino, ilgai mąsčiau, kaip turėčiau aš savo kelionę į pačią mylimiausią  vietą Anglijoje-Teignmouth , pavadinti. Begalvojant  internetu atskriejo žinutė. Mano draugė džiaugėsi, jog aš nepamirštu širdyje auginti vasarą. Kodėl gi ne,-pagalvojau. Kokią vasarą užsiauginsime,tokia ir džiaugsimės.

Niekas niekur neskuba

Ankstus sekmadienio rytas. Po sunkios darbo savaitės pagaliau ištrūkau iš miesto. Žmonių gatvėse   beveik nesimato. Sėdžiu dviaukščiame  autobuse ir važiuoju į savo kaimą( taip aš jį vadinu). Dangus šiandieną apniukęs. Saulė nežada pasirodyti,tačiau akys,pasiilgusios žalumos , glosto pavargusį kūną. Pro  autobuso langą stebiu ant žalios žolės  baltas ir juodas dėmes. Geriau įsižiūrėjusi  pamatau rytmetinio pogulio sugulusias avis. Jų  kūnai balti,o galvos-juodos. Lyg paveikslas pro mano akis praplaukia  ir ant kalno  tingiai žolę ropšnojančių margaspalvių karvių,pakalnėj- gražuolių  žirgų vaizdai. Aplinkui neišpasakyta ramuma. Autobusų stotelėse vienas kitas žmogus. Rodos niekas  niekur neskuba. Šiandieną Anglijoje Tėvo diena. Ją žmonės mini  ne mažiau garbingai , nei Mamos dieną.  Iš tiesų, juk tėvo vaikui reikia tiek pat,o gal dar daugiau (ypač dukroms).

Teignmouth‘e-folkloro festivalis

Tik išlipusi iš autobuso išgirstu nuotaikingą liaudies muziką. Miesto cente ir pajūryje šoko ir dainavo saviveikliniai folkloro kolektyvai. Folkloro festivalis Teignmouth‘e vyko tris dienas.Šiandieną  festivalio paskutinė diena. Vietiniai ir atvažiavusieji į šventę žmonės  linksminasi kartu su atlikėkais. Gera nuotaika užburia. Stovėdama tarp solidaus amžio ir puikiais kostiumais pasidabinusių atlikėjų, nejučia pradedu  šokti pati. Žmonės ,atsidėkodami už puikius šokius ir dainas, į geltonas, labdarai rinkti skirtas dėžutes meta monetas. Labdara ne šventės dalyviams bei jų organizatoriams.Labdara tam,kam šiandieną jos ypač reikia. Kiekvienais metais folkloro festivalis atidaro  vasaros sezoną. Juk Teignmouth -žymus kurortas.  Vasarą čia knibždėte knibžda poilsiautojų. Jau prieš keturis šimtmečius jis buvo žymus savo klimatinėmis pajūrio savybėmis. Man jis kažkuo primena mano gimtą miestą – Palangą.Nenuspėjami vėjai juos daro labai panašiais.

Prie jūros

Oras apniukęs,bet pajūryje šilta.Jūroje nedidelis atoslūgis,tad maži laiveliai ir vandens motociklai burgzdami iš įlankos plaukia į jūrą.Žvejai šiandieną ilsisi. Jūroje nesimato nei vieno didesnio laivo. Įlankoje stebiu burinių laivų varžybas.Žmonės,vaikštinėdami pakrante su savo augintiniais,ilsisi. Rytoj prasiseda darbo diena. Įsipylusi iš termoso karštos kavos atsisėdu  ant akmenų prie švyturio  ir mėgaujuosi neapsakoma palaimama  būti, jausti, matyti ir širdį pripildyti vilties ir tikėjimo, jog ryt bus geriau nei šiandieną. Prasidedanti vasara man, ar tam vos ant kojų pastovinčiam pypliui, kuris įsikibęs į mamos sijoną basas šlepsi akmenuota jūros pakrante,padovanos dovanas.Kokios jos bus? Laikas parodys. Grįždama namo visada prisirenku jūros“ sagų“.Tik šitame krante jos tokios gražios, perlamutrinės ,nugludintos vandens ir smėlio. Pakelyje užsuku į savo mėgiamą pabą išlenkti taurelę kriaušių sidro.Susirandu atokiau stovintį suolą.Šalia jo pastebiu lentelę su užrašu puikiam žvejui atminti. Žinojo , šelmis, kurioje vietoje sėdėti,-pamanau. Šioje atokiau nuo pabo ramesnėje vietoje atsiveria nepaprastai graži visos įlankos panorama. Šalia ant kranto sugulę jau seniai  žvejybai nebenaudojami laivai. Jie mena savo istoriją. Laivai ,kaip ir žmonės, vieną dieną sugrįžta į namus.

Palikdama Teignmouth išsivežiau šios dienos ramybę , džiaugsmą ir tikėjimą,jog vasara tik prasideda.Reikia bandyti ją užauginti…

 

 

sekmadienis Teignmouth’e

Irena Valužė

Tiesa turi kartų prieskonį.Sunku nuryti,jei esi tam nepasiruošęs.

Vyresnės kartos žmonės prisimena sovietiniais metais populiarų posakį-“filkina gramata”. Jį daugiausiai naudojo tada,kada norėjo žmonės pabrėžti valdžios biurokratiškumą. Šiandieną tokį posakį aš ištariau Anglijoje,ilgai vargusi su darbdaviu , kol šis teikėsi  grąžinti uždirbtus pinigus ir su darbu susijusius dokumentus.

Privačios kompanijos

Po ilgų debatų su darbdaviu ir atgavusi man reikalingus dokumentus ,išsiskyrėme  “nesusipešusios”. Neilgai aš dirbau pas šią moterį,bet tokios betvarkės dar Anglijoje nebuvau mačiusi:neaišku nėi kiek, nei už kokį laiką pervedami pinigai, algolapiai (vienas per tris pradirbtus mėnesius) ir t.t. Ji mano tėvynainė, Anglijoje įkūrusį privačią valymosi kompaniją. Kai pradedi ieškoti tiesos-tampi priešu numeris vienas. Rodos reikalauji nebūtų dalykų (algolapių, atsiskaitymo formos įsidarbinant ir paliekant darbą).Juk visi šie daviniai reikalingi žmogui,kuriam rūpi tolimesnis jo gyvenimas užsienyje (pensijos kaupimas ).Nedidelės privačios (o ir didesnės)kompanijos naudojasi žmonių nemokšiškumu (kalbos barjeras,įstatymų nežinojimas ir t.t.).Kompanijoje,kurioje man teko darbuotis,nedirbo nei viena britė.

Prieš trejetą mėnesių įsidarbinau kitoje kompanijoje (žinomoje visoje Anglijoje).Pirmą mėnesį džiaugiausi darbu ir atlygiu. Tačiau mano džiaugsmas užgeso  gavus atsiskaitymo lapelį už  sekantį darbo menesį. Jame trūko nei daug ,nei mažai,-tik penkių šimtų svarų. Akivaizdžiai buvo matyti, jog atlyginimas nepaskaičiuotas  daugiau nei už penkiasdešimt pradirbtų  darbo valandų. Pasak ofiso darbuotojų,kurios tvarkė dokumentus-klaida kompiuterio sistemoje (kompiuteris apsiriko paskaičiuoti ir valandinį užmokesčio skirtumą) .Pakėlus triukšmą ,dalis pinigų buvo grąžinta, likusius pažadėjo kitą mėnesį (neva,šį mėnesį būtų tekę atskaičiuoti taksus ( pajamas).Atsiprašymo už patirtą moralinę žalą iš darbdavio taip pat nesulaukiau.

Kaip apsiginti

Pragyvenusi užsienyje dvyliką metų, teko pakeisti   ne vieną darbą .Kiek pamenu,visur buvo kabliukų,kurie drumstė nuotaiką ir gadino nervus. Augau sovietinėje sistemoje. Kiekvieną mėnesį algą pasiimdavome prie kasos.Smulkias monetas palikdavome kasininkei (ačiū, brangioji,kad davei man mano pinigus). Mano name gyveno šioji dama. Pamenu, po kiekvienos algos girdavosi kaimynams kokį naują krikštolą “po blato” įsigijo. Šiandienos prisiminimai kelia juoką, jei negalvotum, jog tokia gyvenimo realybė išmokė žmogų žemintis. Užsienyje visada stebėdavausi vietiniais (britais), kurie iš darbdavio išsireikalaudavo atlygį už atliktą darbą  iki cento. Pirmaisiais metais gyvenant ir dirbant užsienyje  atrodė taip, kaip kadais,- kiek duos,tiek bus gerai. Gyvenimo ir darbo patirtis leido daugelį dalykų pervertinti iš naujo.

Nugalėti baimę

Anglijoje patys darbdaviai labai bijo valdžios struktūrų. Vienu žodžiu,bijo skundų. Didesnėse kompanijose yra darbuotojų gynėjai-profsąjungos. Mažose-reikia suktis pačiam(čia žmonės įsidarbina be darbo sutarčių). Jei norėsite kreiptitis pas “advaizerius” ( advisor-patarėjas),jų yra praktiškai  kiekviename didesniame Didžiosios Britanijos mieste -mažai ką laimėsite.Ypač jei norėsite susigrąžinti nesumokėtą pinigų sumą. Advokatai taip pat vienam asmeniui nekels bylos (nebent tai bus kolektyvinė paraiška).Ką daryti žmogui, atsidūrusiam aklavietėje? Visų pirma-nugalėti baimę, žinoti savo tiesas ir būti maksimaliai apsukriam.

Patarimas į bėdą pakliuvusiam

Jeigu jūs ateisite pas darbdavį ir pradėsite verkšlenti, kad šis nesumokėjo pinigų už tam tikrą laiką- gausite tik pažadą,kad ateityje šis sumokėsiąs. Ar tai bus  iš tiesų,tik Dievas žinos. Kaip nebūtų keista, tačiau čia mums gali pagelbėti ne kas kitas, o  ta pati” filkina gramata”. Kada darbdaviui akivaizdžiai parodysite (popieriuje) kiek dienų ir valandų jūs dirbote (nei vieno popieriaus negalima išmesti,jų prireiks) jūs realiai galite laimėti. Akivaizdu,jog popierius iki šių dienų vaidina pagrindinę rolę. O jei dar turėsite drąsos pagąsdinti aukščiau jūsų kompanijos stovinčiu bosu girdint darbuotojams- rezultatas pralenks lūkesčius.  Jausite spaudimą, nes žmonių, sakančių tiesą, niekas nenori (nei Lietuvoje, nei kurioje nors kitoje šalyje). Sukčiams tai nenaudinga. Šiandieną mano bosas mane ignoruoja. Matomai norėtų,jog aš savo valia palikčiau darbą. Jam nėra jokių šansų,-aš per gerai dirbu (geras darbas-kiekvieno emigranto “koziris”) ir mano darbu patenkinti žmonės.Taigi ,kova už tiesą visada laimi. O jei prisiminti Šv.Raštą- Dievulis visiems, kovojusiems už teisybę, atleis jo  žemiškas nuodėmes. Ir tai jau paguodžia…

Dainis

Skrisdama  trumpom atostogom į  Lietuvą lėktuve susipažinau su pusamžiu vyru, kuris gavęs rimtą traumą darbe, darbdavių leidimu buvo išleistas į namus gydytis. Sunkiai kalbėdamas (dusdamas) prisipažino,jog esąs ” muštas”. Dainis iš Latvijos . Atvažiavo pas savo vaikus į Angliją, įsidarbino pagal specialybę. Jis- chemikas. Nelaimingas atsitikimas įvyko darbe nešant ,anot Dainio,labai brangią produkciją. Bijodamas ją paleisti iš rankų ir sudaužyti-krito ant geležinio strypo,susižeisdamas krūtinės ląstą (yra lūžę kaulai). Dvi savaites pagulėjęs lovoje nutarė kreiptis pas savo šalies gydytojus. Išsiskiriant šiam draugiškam vyrui patariau kitą kartą geriau iš rankų išmesti tai kas brangiai kainuoja, bet likti sveikam.  Šio nutikimo nekomentuosiu. Tuo turėtų užsiimti darbo apsaugos inspektoriai (jų ypač bijo darbdaviai). Man  buvo gaila Dainio, žmogaus, kuris visa širdimi stengėsi tik labai gerai dirbti.

2015-04-09 13.58.26

skliautas

Irena Valužė

Karkvabalis atvažiavo į Angliją

 

Sugrįžusi iš savo trumpų atostogų Lietuvoje, savo lagamine aptikau neprašytą svečią. Tai buvo ne kas kitas,o pastarosiomis dienomis daug kalbų pajūryje sukėlęs vabalas- jo didenybė karkvabalis.

Saulė,jūra ir vabalai

Paskutinę atostogų dieną pajūryje stebėjau didelių vabalų invaziją. Visa pajūrio pakrantė buvo nusėta (kaip vėliau sužinojau) karkvabaliais .Karštą vasaros dieną jūroje jų galėjai matyti   vieną kitą, o tingiai ropinėjančius smėliu- kiek tik akys užmato. Tą karštą vasaros  dieną net  maži vaikai, išsigandę didelio vabalo, nebedrįso ant kranto statyti smėlio pilių, o žmonės,vaiksčiodami jūros pakrante , bijojo juos užminti. Atvirai prisipažinsiu, man šie neįprasti vabalai taip pat nekėlė jokio džiaugsmo. Esu pajūrio vaikas. Pamenu, kiek vargo palangiškiai patyrė naikindami kolorado vabalus. Praėjo ne vienas dešimtmetis, tačiau iki šiolei kolorado vabalų dar pasitaiko žmonių daržuose ir soduose. Peršasi išvada- kenkėjas visada buvo ir liks juo. Jo neįmanoma taip paprastai atsikratyti.

Ponas Valdas

Tą patį vakarą ir sužinojau,jog grambuolis,liaudyje vadinamas karkvabaliu, ne toks jau ir nekaltas padaras.Pasak palangiškio pono Valdo, karkvabalio  padėti kiaušinėliai iš kurių išsirita lervos sodininkams kelia daug rūpesčių. Šiemet Valdo žmonos pasodinti pomidorai ir braškės derliaus nebeduos. Įsiveisęs grambuolio vikšras ėda augalų šaknis. Jį labai sunku sugauti,-sako ponas Valdas. Jo urvas gilus. Jame jis gyvena apie keturis metus. Lervas surinkti gali padėti nebent arklio mėšlas. Pakastas į žemę mėšlas vilioja “kirmėles’,-įsitikinęs sodininkas,tačiau  “mes patys kalti, sudarkę gamtos pusiausvyrą”.Grambuolių lervas labai gerai ėda kurmiai, tačiau žmonės kurmius baigia išnaikinti, ir kovų mažai belikę,-apgailestavo Valdas.Grambuolio vikšras labai atsparus.Valdo žmona buvo jų pririnkusi didelį kiekį. Laikė stipriai užrišusi plastikiniame maišelyje. „O jiems nė motais. Gyvi. Nieko nebijo. Gali ilgą laiką gyventi be oro”,-pasakojo ponas Valdas. Štai tokią informaciją apie mano draugo sode  įsiveisusius graužikus gavau iš žmogaus,kuris ( ir jo kaimynai) nebežino kaip su tuo kovoti.

Pabaigai

Birželio pirmomis dienomis užklupusi vasaros kaitra svilinte svilino dar karščiams nepasiruošusius palangiškius ,vieną kitą poilsiautoją ir ant kranto ropojantį vabalą, gražiu lietuvišku pavadinimu-karkvabalis. Šiandieną šis vabalas ,mintantis medžių lapais ir dedantis lervas,kurios ėda augalų šaknis,- nepageidaujamas. Apmaudu,juk kažkada jis žmonėms atnešdavęs  daug naudos. Na, o aš su savo lagamininiu svečiu turėjau atsisveikinti. Negalėjau gi aš jam leisti čia karaliauti. WP_003149

saulės vonios

Irena Valužė

 

%d bloggers like this: