“Prašau,išbarstykit mane virš “Baltijos” jūros”

Skiriu palangiškio Kęstučio Česnavičiaus atminimui

(esė)

Atėjo žmogus prie jūros ir numirė. Porą dienų visa Lietuva suko galvas-kas šis pašalietis. Ant kranto liko tvarkingai  sulankstyti  jo drabužiai ir iš po smėlio išblukusiu pavadinimu –„made in Russia“ kyšantis plastikinis maišelis. Daugiau nieko. Žmogus buvo vienas.

Kažkur ten,labai toli, po žeme dunda traukinys. Monotonišką požeminio traukinio ratų bildesį  pertraukia  moters balsas: “Zarečenskaja“, “Komsomolskaja“, “Znamenskaja“, “Konečnaja“ …Šis garsas ,lyg nususęs šuva, ketušiasdešimt metų sekiojęs jam iš paskos, nepaleidžia ir dabar,-paskutinę jo  gyvenimo minutę.Vienu metu ištrūkęs iš šio iki kaulo smegenų įgrisusio garso žmogus ,o gal jo šešėlis, braunasi  pro didžiulę žmonių minią trokšdamas kuo greičiau pasiekti tikslą. Pagaliau… pagaliau jo rankose aukštojo mokslo diplomas  Maskvos “ N.Baumano“ vardo institute,reiklus ir gerbiamas   didžiulėje sostinės statybinėje organizacijoje (viršininko pavaduotojas)  , du sūnūs , žmona ir jų visų išsvajotas ir jo rankomis įrengtas butas Maskvos daugiaaukščių namų masyve. Sekundės dalį jis apkabina savo mažus berniukus, norėtų jis  dar kartą jiems pasekti jų mėgstamiausias pasakas apie „Eglę, Žalčių karalienę”,Jūratę ir Kastytį”, vasaromis juos atvežti pas mamą, parodyti jiems kokia graži jo Tėvynė-Lietuva. Deja, laikas, kaip sudužęs indas, diktuoja savas sąlygas. Sūnūs užaugo, baigė aukštuosius mokslus, siekia savo gyvenimo gerovės. Jis jais labai didžiuojasi, džiaugiasi pakrikštijęs ir davęs jiems lietuviškus vardus,išmokęs juos kalbėti jo gimtaja kalba, širdį paglosto ir iš kažkur atsiradusi švelni anūko ranka…

Liga,ta nedorėlė, atslinkusi prieš trisdešimt metų,ilgai kankino jo kūną.Iš pradžių jis slėpė ją. Nenorėjo niekam jos rodyti, reikėjo šeimai uždirbti duonos, tačiau  ji kas metai vis labiau ir labiau sėlino jam iš paskos, kaip tas nususęs šuva, kaip tas iki kaulo įgrisęs  požeminio traukinio moters monotoniškas balsas: “Zarečenskaja, “Komsomolskaja“, “Znamenskaja“,“Kanečnaja“… Tačiau jis buvo atkaklus. Išėjęs į užtarnautą poilsį jis stengėsi  kiekvieną  vasarą atvažiuoti į gimtuosius namus, kas rytą ateiti prie jūros, iki soties pasidžiaugti vandens malonumais, paplaukioti  ir tyliai sau mintyse prisipažinti :“ Jei kas  man nutiktų, noriu, kad mano kūną išbarstytų virš “Baltijos ” jūros”.

Dievulis išgirdo žmogaus balsą.

 

DSC00183

kelias namo

Irena Valužė

 

 

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: