“Noriu grįžti ten,kur jaučiuosi reikalinga”

Jau du tūkstančius metų savo darna,kai saulė atsiduria dangaus  pusiaujo ir ekliptikos (plokštumos) susikirtimo taškuose  ,o diena ir naktis susilygina visuose Žemės platumose-vadiname pavasario arba rudens ekvinokcija. Besikartojantys gamtos dėsniai jau seniai nieko nestebina.  Stebina kitkas: begalinis žmogaus noras atsidurti kitoje plokštumos pusėje, toje,kurioje nėra jo namų.

„Turiu kojas ,rankas,esu ne invalidė“

Rudens ekvinokcija, arba lygiadienis dar tik ruošiasi startui ( rugsėjo dvidešimt trečią)    ,o emigrantai,pailsėję Lietuvoje sugrįžta  į savo darbovietes užsienio valstybėse.Mano pašnekovė  ponia Valentina ,kuri džiaugėsi puikiai praleistomis atostogomis su savo iš užsienio sugrįžusia anūke , taip pat pakuoja lagaminą. Ji ruošiasi išvykti į Norvegiją. Optimistiškai nusiteikusi pusamžė moteris nesiliauja kartojusi savo pamėgtą frazę:“ Turiu kojas,rankas,esu ne invalidė,tad ko gi man daugiau  reikia“. Iš tiesų, ko gi žmogui reikia,jei jam, kurio išgyvenimai  verti mažų mažiausiai kino scenarijaus-nė motais. Jis skuba ten,kur  jaučiasi esąs reikalingas ir laukiamas. Bet apie tai viskas iš pradžių.

Padėjo išvykti brolis

Valentinos nebuvau mačiusi trejetą metų.Buvau girdėjusi,jog ji išvyko gyventi į užsienį. Maniau,jog ji gyvena Anglijoje kartu su savo dukros šeima.“Vaikai turi savo gyvenimus,o aš –savo. Su jais smagu susitikti,bet gyventi reikia atskirai“,-sutikusi mane gatvėje, vienu ypu išpyškino.  Kiek žinojau, anksčiau Valentina kas ketvirtą parą dirbo Palangos Senelių Globos namuose. Laisvu nuo darbo metu ji prižiūrėdavo mano mamą.Visada gerai nusiteikusi,ji spinduliavo ta labai reta ir pozityvia  energija bendraujant su senu žmogumi. Mama ją labai mylėjo. Kartais matydavau jas kartu (po naktinio budėjimo) sugulusias  į vieną lovą.Valentina snūduriuodavo,o mama laiminga saugodavo jos poilsį.

-Valentina,ar pabėgai nuo savo girtuoklio ir “skandalisto” vyro?-Pabėgau,- nesigina ji.  Įsidarbinti Norvegijoje jai padėjo jos brolis,tad į  svetimą kraštą ji išvyko žinodama kur gyvens ir kur dirbs.

Sunkus darbas

Darbo Valentina niekada nevengusi ir nebijojusi,todėl darbas atvykusiai į Norvegiją ir pradėjusiai pakuoti kiaušinius vienoje privačioje kompanijoje atrodė sunkus, bet įmanomas.“Dirbome po keturiolika,šešiolika valandų be pietų pertraukos“. Anot mano pašnekovės,viskas klojosi gerai,kol jiems nepradėjusi vadovauti „boso“ meilužė lietuvė Kristina. O didžiausią Kistinos pyktį ji užsitraukė po to,kai vieno susirinkimo metu Valentina paprašiusi kompanijos vadovo  pietų pertraukos dirbančioms moterims. Kaip dabar prisimena,sykį jai buvo suteikta galimybė turėti pietų pertrauką,tačiau,po pasakytų Kristinos žodžių,jog “ji galinti pietauti,o kitos moterys eis valytis“, Valentina supratusi,jog dabar jai paskelbtas  karas. Anot Valentinos,Kristina ją engė kaip tik galėdama( ne taip nuvalei, ne taip sulankstei). Anot moters, kai Kristina prieidavusi prie Valentinos,jos rankos imdavusios drebėti. Taip dirbant vieną dieną Valentinai darbe pasidarė bloga.Kristina didžiausią dienos laiką skirdavo „boso“ namų tvarkymui (sugyventinio žmona su vaikais buvo palikusi vyrą),o sužinojusi kas Valentinai nutiko, moterį pas daktarą išleido ,tačiau su viena sąlygą: rytojaus dieną Valentina privalo į  darbą pristatyti pažymą.

„Daktaras negalėjo patikėti“

Kaip ir kiekvienam emigrantui,taip ir Valentinai,kuri žinojo tik keturis norvegiškus žodžius, vizitas pas gydytoją buvęs neįprastas.“Susikalbėjome“,-juokiasi . Anot jos, “medikas matuoja kraujo spaudimą paėmęs mano kairę ranką,vėliau ima dešinę ranką ir niekaip negali patikėti, kad aš juokaudama sakau,jog man viskas gerai”. Su labai aukštu kraujospūdžiu Valentina nedelsiant buvo paguldyta į ligoninę. Deja,per tris dienas medikams nepasisekė stabilizuoti aukšto kraujo spaudimo,todėl norėdami sužinoti jo priežastį, ligonę išsiuntė į Oslą. Aštuonis mėnesius Valentina išgulėjo ligoninėje.“Galvoje surastas  auglys,ačiū Dievui, nepiktybinis,tačiau jį reikia stebėti“,-sako ji. Oslo ligoninėje, darant tyrimus,Valentinai buvo pažeista uoslė, bet ir čia moteris nenusimena,sako :„Nieko ten nėra“(tiki, jog auglys ir visi kiti su tuo susyję nemalonumai-mažmožis).Svarbiausia grįžti ten,kur ji nori būti.

„Takelis pats mane atvedė“

Nelaimėms užgriuvus,  žmogui reikalinga artimųjų pagalba. Jos reikėjo ir Valentinai.Deja, nė karto  bendradarbiai nebuvo  aplankę ją ligoninėje, neaplankė jos ir lietuvė Kristina.“Skaudu, tačiau pasaulis ne be gerų žmonių“,-susimąsčiusi prisimena ji. Ligoninėje, kurioje ilgus mėnesius praleido, dirbo  medikas,kuris šiek tiek žinojo rusų kalbą.Vieną kartą jis  pridėjęs pirštą prie savo burnos  jos paklausęs, ar ši norinti „kušat“(valgyti) .Jai linktelėjus, medikas Valentiną nuvedė į ligoninės virtuvę,parodė kur viskas sudėta, vėliau ji  galėdavusi tuo naudotis.

Grįžus Valentinai iš ligoninės, jos mažame kambarėlyje apsilankė  ir pats dabdavys. Vertėjo pagalba jis jai  pareiškė, kad neva jie visi labai pergyvenę dėl jos sveikatos. Fabrike  pastatę „robotą“,todėl vieno darbuotojo jiems nebereikia.  Buvęs darbdavys Valentinai  pasiūlė išeitinę pašalpą. Ji sutikusi ją paimti,nes tuo metu pinigų jai labai reikėjo. Nuoma Norvegijoje labai brangi, o ir gydymo  kai kurios paslaugos buvo mokamos. Buvo dienų, kai ji visai neturėjusi ko valgyti. Kartą jos kaimynė Olga pasiūliusi Valentai nueiti į jos miestelio,kur ji gyveno, pasienį. Norvegijos ir Rusijos pasienyje veikė labdaringa organizacija Norvegijos kariuomenei remti.Šioje vietoje buvo galima gauti pavalgyti. Kaip dabar Valentina prisimena ta pilką takelį, kuriuo ji taip nedrąsiai ėjusi: „ Prašyti sunku, tačiau takelis pats mane atvedė“,-galvoja ji. Jis   atvedė ją į vietą ,kurioje ji ne tik gavo pavalgyti, bet ir surado draugų(čia dirbo keletas rusakalbių moterų).

„Esu reikalinga“

Šiandieną ponia Valentina padeda ten dirbančioms moterims:“Kai jos dirba, kartais jų vaikus pagloboju“. Jai pačiai labdaros parduotuvėje buvo patikėtas atsakingas kasininkės darbas:“Jei nemokėdavau kaip pasakyti,tai ant lapelio užrašydavau skaičius“,-juokiasi . Su žmonėmis, anot jos, reikia elgtis žmogiškai, ir jie tave visada supras. Džiaugiasi Valentina dažnai į jos namus  arbatos išgerti  atvykstančiais jaunais lietuvaičiais. Su šiais puikiais jaunuoliais ji susipažino vienoje mašinų stovėjimo aikštelėje.“Važiuoja pas mane keturiasdešimt kilometrų,sako, važiuojantys pas mamą“. Džiaugiasi Valentina  ir dvidešimt šešerių metų merginos draugyste. Mergina  su ja dalinasi savo slapčiausiais išgyvenimais. Dabartiniu metu Valentina stovi darbo biržoje. Norėtų dar porą metų padirbėti,jai užteks jėgų ir sveikatos.Planuojanti gauti  dešimties tūkstančių kronų bedarbio pašalpą (šešis tūkstančius sumokės už mažą butelį), liks keturi.“Užteks“,-juokiasi. Juk jos čia nie kas neišgąsdino: nei gaisras,kai vieną naktį teko su vienais naktiniais šokti iš antro aukšto (tik atvykusiai gyventi į Norvegiją),nei lietuvės teroras, nei liga, nei nepritekliai, niekas.“O ko man bijoti? Reikia gyventi ir džiaugtis gyvenimu“,-atsisveikindama ištaria ji.

Ech,rudens ekvinokcija,kokia tu  iš ties visagalė.Tu sujungi saulę, dangų ir Žemę amžinam būties virsmui –gyventi.

2015-04-10 15.35.48

galia…

Irena Valužė

 

 

Palanga –“ very civilised” (labai civilizuota)

Londonietė Sheila Austrin, žvelgdama į besileidžiančią saulę Palangos pajūryje, sako, jog gal kada nors jos seneliai atvykę prie Baltijos šventė savo  medaus mėnesį, nes  jūra sujungia  tautas ir įtakoja jų likimams.

Iš atminties

Senjorė ponia Sheila atvyko į Palangą giminės kvietimu.  Prieš porą vasarų jos sūnus sujungė savo gyvenimą su palangiške Marija. Ji labai laukusi šio susitikimo,nes norėjusi geriau pažinti Lietuvą ir marčios gimtinę –Palangą.   Baltijos jūra poniai Sheila’i sukelia asociacijas,kurios susietos su jos giminės šaknimis.  Kaip ji pati sako,  jos pavardė turi skandinavišką skambesį.  Daugiau nei prieš du šimtus metų,slėpdamiesi nuo Prancūzijos revoliucijos sukeltos suirutės Europoje, paprašę  politinio prieglobsčio  Švedijoje, apsigyveno senelio šeima.  Vėliau jos senelis iš tėvo pusės  sugrįžo į Angliją ir gyveno Suffolk’e (Rytinė Anglijos dalis).  Sheilos mama kilusi iš Donegal’o (Airija).  Tiek tėvo šeima, tiek mamos-visi buvę žvejai.  Žvejyba ir darbas  Škotijoje (mama padėdavo žvejams) suvedė  jos tėvus bendram gyvenimui .  Škotijoje tuo metu  buvo labai daug silkių.  Kai žvejyba  sumažėjo,tėvas  su mama apsigyveno Yarmouth’e-mieste šalia jūros.  Šis miestas poniai Sheila’i kažkuo primena Palangą.  Kiekvieną vasarą  čia atvažiuodavo labai daug turistų.  Vasaromis  ji taip pat uždarbiaudavo  dirbdama padavėja.    “Gerus arbatpinigius  gaudavome”,-prisimena  ji.  Mieste stovėjo du tiltai su teatrais (Anglijoje visi tiltai atlieka  reakreacinę paskirtį).  Ponios Sheilos tėvas visą gyvenimą žvejojo,vėliau dirbo gelbėtoju.  Tarnavo kariniame laivyne.  ”Navy” kariniai laivai išvalydavę kelią  nuo bombų,kad saugiai galėtų plaukti kiti laivai.

Kokia ji-Palanga?
Anot mano pašnekovės S.Austrin, Palanga-tai miškai, puikus smėlis, gėlės ir labai švaru. Džiaugdamasi geru aptarnavimu viešbučiuose, ar stebėdamasi gražiai sutvarkyta miesto aplinka, ji dažnai mini žodį-civilizuota.  Tai reiškia,jog ji neapsiriko važiuodama į šią šalį.  “Daugelis žmonių poilsiui renkasi šiltesnes vietas, kaip Ispaniją”,-sako ji. Ji taip pat maniusi, jog Baltijos jūra bus žymiai šaltesnė,nei Anglijoje prie Atlanto.  Tačiau ji buvo maloniai nustebinta šiltu oru ir vandeniu.  Prieš metus laiko ji lankėsi Rusijoje.  Sankt-Peterburge ,žvelgdama į inkliuzus gintaro kambaryje  spėliojusi,o  gal šie kilę iš Baltijos jūros.  Pabuvojusi Palangos Gintaro muziejuje džiaugėsi susipažinusi su unikalia gintaro kolekcija. Ponia Sheila domisi istorija,todėl,išvyka į Jūros šventę Klaipėdoje,ar pastovėjus ant aukštų kopų Nidoje ,bei išgėrus kvapnios arbatos šalia Kretingos pranciškonų vienuolyno  įsikūrusioje arbatinėje-buvo  įdomi ir džiugi. Taip pat didelį  įspūdį jai paliko puikiai restauruojama Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia.
Šiandieną ponia S.Austrin gali mėgautis kelionėmis.  Trisdešimt aštuonerius metus ji dirbo mokytoja, dabar kartu su savo draugėmis daug keliaujanti.  Aplankė Europą, Ameriką. Kruiziniais laivais Maskvą, Sankt-Peterburgą, Viduržemio jūra-Veneciją ir Rytų Europą, pabuvojo Vankuveryje ir Aliaskoje.  Ji mano,jog pasiekus šešiasdešimties metų ribą, atsiveria didesnės galimybės pažinti pasaulį.  Jai patinka kelionės kruiziniais laivais,nes čia sutinkanti  savo bendraamžius (tokio amžiaus žmonių daugiausiai keliauja), kurie vakarais pasipuošę linksmai leidžia laiką.  Ponia S.Austrin daug keliauja ir savo šalyje. Sugrįžusi iš Palangos ji planuoja su draugėmis rugsėjį praleisti Dorset’e (nuostabios Anglijos pakrančių vietos pietvakarinėje šalies  dalyje).

Kai nėra sienų
Ponia S.Austrin aistringa politikė.  Kaip pati sakė, esanti liberalių pažiūrų,todėl pasikeitimai dabartinėje Anglijos politikoje (šaliai išstojus iš ES) jai ir jos draugams kelia nusivylimą. ” Juk miestai,šalys su savo skirtingais pastatais, kalba nieko nereiškiantys, juose gyvena  tie patys žmonės”,-sako ji.  Anot ponios Sheilo‘s, visa ši istorija  jai primena muilo operą: apkalbos už nugarų,du politikai,ėję vienu keliu išsiskyrė,kai tik buvo pasiektas rezultatas.
Šiandieną ponia Sheila džiaugiasi savo puikiomis atostogomis Lietuvoje, patogiu skrydžiu Palanga-Londonas ir galvoja,jog jūra,dar kartą sujungusi jos šeimą su mažute Baltijos šalimi jos širdyje panaikino sienas tarp žmonių,norinčių gyventi patogiai ir pažinti vienas kitą.  Išvažiuodama apgailestavo,jog jai taip ir nepasisekė Palangoje paragauti „dumpling“ cepelinų (kavinėse,kuriose ji lankėsi,dažnai išgirsdavo: „Cepelinų nėra“, arba  „Jų negaminame“) , tačiau ” cold beetroot soup”  šaltibarščius valgiusi kiekvieną dieną. Palangiškiams ir miesto svečiams Sheila Austrin  linki smagiai praleisti paskutines vasaros dienas.

Sheila
Nuotraukoje Sheila Austrin 20016 vasarą

Irena Valužė

 

 

 

 

%d bloggers like this: