“Noriu grįžti ten,kur jaučiuosi reikalinga”

Jau du tūkstančius metų savo darna,kai saulė atsiduria dangaus  pusiaujo ir ekliptikos (plokštumos) susikirtimo taškuose  ,o diena ir naktis susilygina visuose Žemės platumose-vadiname pavasario arba rudens ekvinokcija. Besikartojantys gamtos dėsniai jau seniai nieko nestebina.  Stebina kitkas: begalinis žmogaus noras atsidurti kitoje plokštumos pusėje, toje,kurioje nėra jo namų.

„Turiu kojas ,rankas,esu ne invalidė“

Rudens ekvinokcija, arba lygiadienis dar tik ruošiasi startui ( rugsėjo dvidešimt trečią)    ,o emigrantai,pailsėję Lietuvoje sugrįžta  į savo darbovietes užsienio valstybėse.Mano pašnekovė  ponia Valentina ,kuri džiaugėsi puikiai praleistomis atostogomis su savo iš užsienio sugrįžusia anūke , taip pat pakuoja lagaminą. Ji ruošiasi išvykti į Norvegiją. Optimistiškai nusiteikusi pusamžė moteris nesiliauja kartojusi savo pamėgtą frazę:“ Turiu kojas,rankas,esu ne invalidė,tad ko gi man daugiau  reikia“. Iš tiesų, ko gi žmogui reikia,jei jam, kurio išgyvenimai  verti mažų mažiausiai kino scenarijaus-nė motais. Jis skuba ten,kur  jaučiasi esąs reikalingas ir laukiamas. Bet apie tai viskas iš pradžių.

Padėjo išvykti brolis

Valentinos nebuvau mačiusi trejetą metų.Buvau girdėjusi,jog ji išvyko gyventi į užsienį. Maniau,jog ji gyvena Anglijoje kartu su savo dukros šeima.“Vaikai turi savo gyvenimus,o aš –savo. Su jais smagu susitikti,bet gyventi reikia atskirai“,-sutikusi mane gatvėje, vienu ypu išpyškino.  Kiek žinojau, anksčiau Valentina kas ketvirtą parą dirbo Palangos Senelių Globos namuose. Laisvu nuo darbo metu ji prižiūrėdavo mano mamą.Visada gerai nusiteikusi,ji spinduliavo ta labai reta ir pozityvia  energija bendraujant su senu žmogumi. Mama ją labai mylėjo. Kartais matydavau jas kartu (po naktinio budėjimo) sugulusias  į vieną lovą.Valentina snūduriuodavo,o mama laiminga saugodavo jos poilsį.

-Valentina,ar pabėgai nuo savo girtuoklio ir “skandalisto” vyro?-Pabėgau,- nesigina ji.  Įsidarbinti Norvegijoje jai padėjo jos brolis,tad į  svetimą kraštą ji išvyko žinodama kur gyvens ir kur dirbs.

Sunkus darbas

Darbo Valentina niekada nevengusi ir nebijojusi,todėl darbas atvykusiai į Norvegiją ir pradėjusiai pakuoti kiaušinius vienoje privačioje kompanijoje atrodė sunkus, bet įmanomas.“Dirbome po keturiolika,šešiolika valandų be pietų pertraukos“. Anot mano pašnekovės,viskas klojosi gerai,kol jiems nepradėjusi vadovauti „boso“ meilužė lietuvė Kristina. O didžiausią Kistinos pyktį ji užsitraukė po to,kai vieno susirinkimo metu Valentina paprašiusi kompanijos vadovo  pietų pertraukos dirbančioms moterims. Kaip dabar prisimena,sykį jai buvo suteikta galimybė turėti pietų pertrauką,tačiau,po pasakytų Kristinos žodžių,jog “ji galinti pietauti,o kitos moterys eis valytis“, Valentina supratusi,jog dabar jai paskelbtas  karas. Anot Valentinos,Kristina ją engė kaip tik galėdama( ne taip nuvalei, ne taip sulankstei). Anot moters, kai Kristina prieidavusi prie Valentinos,jos rankos imdavusios drebėti. Taip dirbant vieną dieną Valentinai darbe pasidarė bloga.Kristina didžiausią dienos laiką skirdavo „boso“ namų tvarkymui (sugyventinio žmona su vaikais buvo palikusi vyrą),o sužinojusi kas Valentinai nutiko, moterį pas daktarą išleido ,tačiau su viena sąlygą: rytojaus dieną Valentina privalo į  darbą pristatyti pažymą.

„Daktaras negalėjo patikėti“

Kaip ir kiekvienam emigrantui,taip ir Valentinai,kuri žinojo tik keturis norvegiškus žodžius, vizitas pas gydytoją buvęs neįprastas.“Susikalbėjome“,-juokiasi . Anot jos, “medikas matuoja kraujo spaudimą paėmęs mano kairę ranką,vėliau ima dešinę ranką ir niekaip negali patikėti, kad aš juokaudama sakau,jog man viskas gerai”. Su labai aukštu kraujospūdžiu Valentina nedelsiant buvo paguldyta į ligoninę. Deja,per tris dienas medikams nepasisekė stabilizuoti aukšto kraujo spaudimo,todėl norėdami sužinoti jo priežastį, ligonę išsiuntė į Oslą. Aštuonis mėnesius Valentina išgulėjo ligoninėje.“Galvoje surastas  auglys,ačiū Dievui, nepiktybinis,tačiau jį reikia stebėti“,-sako ji. Oslo ligoninėje, darant tyrimus,Valentinai buvo pažeista uoslė, bet ir čia moteris nenusimena,sako :„Nieko ten nėra“(tiki, jog auglys ir visi kiti su tuo susyję nemalonumai-mažmožis).Svarbiausia grįžti ten,kur ji nori būti.

„Takelis pats mane atvedė“

Nelaimėms užgriuvus,  žmogui reikalinga artimųjų pagalba. Jos reikėjo ir Valentinai.Deja, nė karto  bendradarbiai nebuvo  aplankę ją ligoninėje, neaplankė jos ir lietuvė Kristina.“Skaudu, tačiau pasaulis ne be gerų žmonių“,-susimąsčiusi prisimena ji. Ligoninėje, kurioje ilgus mėnesius praleido, dirbo  medikas,kuris šiek tiek žinojo rusų kalbą.Vieną kartą jis  pridėjęs pirštą prie savo burnos  jos paklausęs, ar ši norinti „kušat“(valgyti) .Jai linktelėjus, medikas Valentiną nuvedė į ligoninės virtuvę,parodė kur viskas sudėta, vėliau ji  galėdavusi tuo naudotis.

Grįžus Valentinai iš ligoninės, jos mažame kambarėlyje apsilankė  ir pats dabdavys. Vertėjo pagalba jis jai  pareiškė, kad neva jie visi labai pergyvenę dėl jos sveikatos. Fabrike  pastatę „robotą“,todėl vieno darbuotojo jiems nebereikia.  Buvęs darbdavys Valentinai  pasiūlė išeitinę pašalpą. Ji sutikusi ją paimti,nes tuo metu pinigų jai labai reikėjo. Nuoma Norvegijoje labai brangi, o ir gydymo  kai kurios paslaugos buvo mokamos. Buvo dienų, kai ji visai neturėjusi ko valgyti. Kartą jos kaimynė Olga pasiūliusi Valentai nueiti į jos miestelio,kur ji gyveno, pasienį. Norvegijos ir Rusijos pasienyje veikė labdaringa organizacija Norvegijos kariuomenei remti.Šioje vietoje buvo galima gauti pavalgyti. Kaip dabar Valentina prisimena ta pilką takelį, kuriuo ji taip nedrąsiai ėjusi: „ Prašyti sunku, tačiau takelis pats mane atvedė“,-galvoja ji. Jis   atvedė ją į vietą ,kurioje ji ne tik gavo pavalgyti, bet ir surado draugų(čia dirbo keletas rusakalbių moterų).

„Esu reikalinga“

Šiandieną ponia Valentina padeda ten dirbančioms moterims:“Kai jos dirba, kartais jų vaikus pagloboju“. Jai pačiai labdaros parduotuvėje buvo patikėtas atsakingas kasininkės darbas:“Jei nemokėdavau kaip pasakyti,tai ant lapelio užrašydavau skaičius“,-juokiasi . Su žmonėmis, anot jos, reikia elgtis žmogiškai, ir jie tave visada supras. Džiaugiasi Valentina dažnai į jos namus  arbatos išgerti  atvykstančiais jaunais lietuvaičiais. Su šiais puikiais jaunuoliais ji susipažino vienoje mašinų stovėjimo aikštelėje.“Važiuoja pas mane keturiasdešimt kilometrų,sako, važiuojantys pas mamą“. Džiaugiasi Valentina  ir dvidešimt šešerių metų merginos draugyste. Mergina  su ja dalinasi savo slapčiausiais išgyvenimais. Dabartiniu metu Valentina stovi darbo biržoje. Norėtų dar porą metų padirbėti,jai užteks jėgų ir sveikatos.Planuojanti gauti  dešimties tūkstančių kronų bedarbio pašalpą (šešis tūkstančius sumokės už mažą butelį), liks keturi.“Užteks“,-juokiasi. Juk jos čia nie kas neišgąsdino: nei gaisras,kai vieną naktį teko su vienais naktiniais šokti iš antro aukšto (tik atvykusiai gyventi į Norvegiją),nei lietuvės teroras, nei liga, nei nepritekliai, niekas.“O ko man bijoti? Reikia gyventi ir džiaugtis gyvenimu“,-atsisveikindama ištaria ji.

Ech,rudens ekvinokcija,kokia tu  iš ties visagalė.Tu sujungi saulę, dangų ir Žemę amžinam būties virsmui –gyventi.

2015-04-10 15.35.48

galia…

Irena Valužė

 

 

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: