Pasivaiksčiojimas kaštonų alėja

Baigiasi rugsėjis.Įsivaizduoju, koks dabar  grožis mano vaikystės mieste.Gaila ,jog nebėra šimtamečių kaštonų Palangoje J.Basanavičiaus gatvėje. Seni ir dideli kaštonų lapai atstodavo lietsargį.Eidavai gatve visiškai nesušlapęs, o tik valiūkiškai  iš po kojų spardydamas   lietaus išpraustus rudaspalvius gražuolius. Augau sovietinėje sistemoje po” geležine” uždanga,tačiau kaštonai buvo mūsų. Juos iškirto  „naujalietuviai“,tada,kai rodos turėjo būti viskas ypač saugoma ir branginama,ir ne tik kaštonus…  Nieko  nekaltinu. Norint ką nors pasmerkti,reikia pačiam savęs paklausti:o tu ką padarei,kad taip neįvyktų? Žmonės ypač greiti apkalbėti,šmeižti ir kenkti vienas kitam. Praeities nuoskaudos,ar neišspildę  lūkesčiai neduoda jiems ramiai  užmigti. Blogai.Gyvenimas trumpas. Jis- tarsi mirksnis Dievo akyse,nežinai kada pasibaigs. Tad ar verta apie tai kalbėti. Geriau dar kartą “pasivaiksčiosiu” savo vaikystės gatve.

Šiandieną,rugsėjo dvidešimt pirmą dieną-Tarptautinė Taikos visame pasaulyje diena. Mano mieste,kuriame gyvenu(UK) , sutikau jaunuolius rankose laikančius dėžutes aukoms rinkti. Praeinantiems pro šalį, jie priminė kokia tai diena. Kai kas sustodavo, o kai kas ir toliau skubėdavo  vykdyti savo dienos plano. Gyvendami saugioje šalyje dažnas žmogus užmiršta apie tai  ,jog šiandieną vyksta baisūs karai Sirijoje ir kitose Žemės vietose. “Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo nuo kalavijo ir žus”,- daugiau nei prieš du tūkstančius metų  apaštalams sakė  Kristus (Mt,26,52). Baugu pagalvoti, kokia sunki dalia laukia tų žmonių,kurie šiandieną visa tai turi  iškentėti. Jų širdyse apsigyvenęs siaubas paliks gilius randus.Jie kraujuos dar ne vieną dešimtmetį.  Štai ir dar vienas kaštonas trinktelėjo man į galvą:pasaulis ,tarsi krikštolinis rutulys, išmesi-nebesulipdysi.

Pasiekiau  amžiaus ribą.Galiu lengviau atsikvėpti.Vaikai užauginti, klajonės svetimoje žemėje taip pat galėtų baigtis,tačiau aš ,tarsi gavusi kaštonu į kaktą, niekaip negaliu suprasti kas  mane dar vis čia laiko. Jau keturi mėnesiai kaip Lietuvoje tapau senjore, o pensijos negavau dar nė karto.  Mano  uždirbti pinigėliai guli valdininkų stalčiuje. Anot „visagalių“ ,duokite pažymą,kad mes gavome pažymą. Šaltas ir didelis lašas,  prasisunkęs pro didžiulį kaštono lapo šoną, pataiko man tiesiai į nosį. Štai,pagalvoju, kur  paslėpta mano baimė:niekas nepasikeitė nuo sovietiniais metais buvusios sistemos,absoliučiai niekas. Anksčiau norint gauti pažymą reikėjo valdininkui atnešti šokoladą,kavos,ar kokį tai kitą buvusį  deficitą. Dabar to daryti nebereikia,dabar valdininkai mėnesių mėnesiais „kultūringai“ atsirašynėja (iš tuščio į kiaurą). Socialiniai skyriai,kaip gerą mokyklą užbaigusios  marionetės. Jos žino ką daryti,kad žmogus bijotų ten užeiti. Jis ir neina,nes  žino,jog nieko iš jų neišpeš,o gali nutikti priešingai-bus  apkaltintas tuo,jog neturi kantrybės laukti pažymos “dėl pažymos”.

Ne kitaip yra ir parduotuvėse-nebandyk ko nors paklausti. Didžiuosiuose prekybos centruose pardavėjos jau bando pro sukąstus dantis palinkėti geros dienos,bet viskas taip dirbtina , kad net juokas ima(geriau jau lietuviškai tylėtų). Ką čia kaltinsi, tokie jau gimėme-be šypsenos veide. O kam jos reikėjo, už mus viską sprendė Leninas , partija ir ponas BLATAS. Ir tik kaštonai ant sudūlėjusių gatvės plytelių J.Basanavičiaus gatvėje krito žymiai gražiau, nei dabar. Tada nebuvo skubos, pinigų, restoranų, kavinių, puikių apdarų, prekybinių “kioskelių’,saldžios vatos, karštame šokolade išmirkytų faflių, gatvės muzikantų ir „tūkstantmečio stalo‘. Tada rudenius pasitikdavome kaštonų alėjoje. Paspyrę ką tik iš medžio prieš mūsų kojas pumptelėjusį kaštoną, džiaugėmės, kad atėjo auksinis ruduo,o jeigu prasidės lietūs-būsime saugūs, ant mūsų galvų jis neužlis. Paspyriau ir aš savo   vaikystės kaštoną, galbūt paskutinį…

2015-01-08-16-23-18

aušra

Irena Valužė

Ir Žemėje yra Rojus

(mintys balsu)

Sapnavau keistą sapną:ant mano peties nutūpė rojaus paukštis.Jis buvo visai kitoks nei kada nors matyti . Paukštis turėjo keturias kojas, o jo kūnas buvo padalintas į dvi  lygias dalis-juoda ir balta.

Pabudusi savo neįprastą sapną galėjau paaiškinti prieš tai matytu filmu apie mažą ,ketverių metų berniuką,kuriam išgyventi vaizdiniai ( operacijos metu išėjus iš  eterinio kūno), šokiravo ne tik jo šeimą,bet ir visą  visuomenę. Šios  istorijos pagrindu yra sukurtas amerikiečių filmas „Dangus iš tiktųjų yra“ (Heaven is for Real). Berniuko tėvas ,kaip niekas kitas,tikėjo vaiko pasakojimais  (tėvas dirbo  pastoriumi), tačiau miestelio,kuriame šeima gyveno bendruomenė tam  nusiteikusi buvo prieštaringai. Žmonės nenorėjo  tikėti,jog vaikas matė Kristų ,angelus, ir jie buvo nepanašūs į tuos,   kurie  vaizduojami šventųjų paveiksluose. O ką jau kalbėti apie berniuko pokalbį su savo mirusiu proseneliu ir sesute, kuri neturėjo vardo (ji buvo mirusi dar  motinos įsčiose) .

Gyvenimas įdomus savo paralelėmis. Prieš dvidešimt šešerius metus Lietuvą paliko žymaus lietuvių kino ir teatro režisieriaus, rašytojo ir pedagogo V.Blinstrubo dukra Foreli. Ištekėjusi už amerikiečio, ji pagimdė penkis vaikus. Kaip pasakojo daugiavaikė mama, susilaukusi trečio vaiko –mergaitės,buvo visai pamiršusi dar prieš gimstant vaikui vienos  aiškiaregės pranašystę,kad jos  mergaitė bus ypatinga. Dukra kūdikystėje niekuo neišsiskyrė. Tik žymiai vėliau, kai Akiane ketverių pradėjo piešti, o  devynerių apie dukros talentą prakalbo žymiausios televizijos stotys, mama prisiminė  visažinės pranašystę. Akiane Kramarik drobėse piešdama savo vizijas, nutapė ir Kristaus paveikslą (pasak dailininkės,Jis pats jai „pozavo“). Filmo herojus mažasis Koltonas, kuriam tėvas parodė Akianes paveikslą ,patvirtino, kad štai tokį Kristų jis sutiko rojuje.

Šiandieną Koltonas laimingas auga savo  šeimoje, ir ,kaip rašo spauda, niekuo nesiskiria nuo savo bendraamžių. Dvidešimt dviejų Akiane ir toliau piešia savo  vizijas,jos paveikslai pripažinti ir eksponuojami pasaulinio garso galerijose,  Akiane vadinama jaunausia dailininke-vundarkinde. Menininkė  yra išleidusi  porą poezijos knygų. Mergaitės mama Foreli Blinstrubaitė-Kramarik- alternatyvios pedagogikos šalininkė. Atvykusi į savo gimtinę Lietuvą,ji  mielai dalinasi savo pedagogine ir  gyvenimiška patirtimi su pedagogais ir besidominančiais jos sukurta metodika. Ponia Foreli  visus vaikus pagimdė savo namuose.Moteriai  buvo svarbus tas vienintelis ir pats unikaliausias vaiko ir mamos kontaktas jam ateinant į pasaulį. Jos vaikai beveik nelankė mokyklos (lankė tiek,kiek jie norėjo ten būti),tačiau be išimties visi vaikai pasižymi talentais . Nejučia kyla klausimas: koks fenomenas valdo žmogų,kad šis eitų ten, kur jam parodo širdis? Anot penkių vaikų mamos, artimo meilė ir pasirinkimo laisvė, nes “kiekvienas kūdikis, ateidamas į šį pasaulį,atsineša jam Dievo duotus talentus ir gebėjimus. Mūsų suaugusiųjų pareiga ir atsakomybė-padėti jam tai atskleisti ir pasidalinti su kitais. O tam reikia didelės kantrybės”,-sako F.Kramarik.

Ne paslaptis-gėris ir blogis eina greta vienas kito (ypač dabar,mūsų sumaterialėjusioje visuomenėje).Atsispirti blogiui galima.Svarbu, kiek mes kiekvienas jo  savyje norime turėti. Mano paukštis šią naktį atskrido tam, kad suprasčiau, jog ir Žemėje gali būti rojus.Tokį rojų piešia ir Akiane Kramarik, kurios šaknys susietos su mamos gimtine-Lietuva.

2015-04-10-15-22-08

Irena Valužė

%d bloggers like this: