Smagu,kai sode pragysta paukštis

Dainininkas Villi’s Tokarev’as, TV programoje „Naedine so vsemi“ ,vedančiosios paklaustas ,kaip sulaukus  gražaus  ir garbingo amžiaus išlikti tokiu pozityviu ir besidžiaugiančiu gyvenimu,atsakė:“Jeigu žmogus praranda energiją –jis miręs“.

Ilgos naktys,trumpos dienos

Turbūt ne vienas galėtų sau prisipažinti,jog ,kai rytai panašūs į naktį, nesiliaujame ant visų niurzgėję ,o jei nerandame prie ko prikibti-keikiame tamsą,ji viskuo kalta.Kaip pasakytų mano buvęs mokytojas ,Palangos Sveikatos mokyklos vadovas Dainius Kepenis-juodžiausia tamsa prieš aušrą.  Šiuos žodžius  svarbu prisiminti tamsiausiu žiemos periodu,kai  iš tiesų žmogui trūksta šviesos,saulės ir jis pasimetęs adrenalino paieškose. Kai kas dabar bando man prieštarauti, sakydamas ,jog labai paprasta būtų tai padaryti,jei  tai gulėtų ant prekystalio (ištiesei ranką,ir esi laimingas).Ir vėl į galvą man ateina aštuoniasdešimt dviejų sulaukusio ,populiarių „šlagerių“  atlikėjo Vill’io Tokarev’o (tėvai  sūnui suteikė sutrumpintą tautos vado –Vladimiro Iljičiaus Lenino vardą),žodžiai:“Aš visada gyvenau pozityviai ir žinojau,jog gyvenime būsiu didis žmogus “.Anot Vill’io,su penkiais doleriais kišenėje pradėjęs gyvenimą Amerikoje,niekada nebuvo nusiminęs. Dirbdamas  kroviku , kepdamas duoną ar vairuodamas taxi  mašiną Niujorko gatvėse, jis rašė dainas ,o susitaupęs pinigų išleido savo pirmąjį  diską,kuris atnešė jam šlovę. Kai jo dainos pradėjo skambėti ne tik tarp emigrantų,bet ir pačioje Tėvynėje,sunkiu prakaitu uždirbti pinigai atnešė dividendus.Jis tapo populiarus ir turtingas žmogus. Šiandieną puikiai atrodantis vyras džiaugiasi savo šeima .Trečioji Vill’io santuoka su beveik keturiasdešimt metų jaunesne žmona ir dviem jo vaikais-pati laimingiausia, o daininko pasirodymai įvairiuose Rusijos miestuose- visada laukiami.

Svarbu tai žinoti

Kaip bepykčiau ant elektroninių prietaisų (turiu jiems alergiją), tačiau kartais tenka juos pripažinti. Neseniai savo elektroniniame  pašte suradau straipsnį, kuris turėtų sudominti ,manau, ne vieną interneto skaitytoją. Taigi straipsnis apie dvasines ligų priežastis, kurios kyla dėl to,jog žmogus nesusitvarko su savimi pačiu. Suskaudus skrandžiui  dažnai galvojame,jog esame kažką “negero” suvalgę.Deja,jis byloja visai ką kitą:“ Žmogus turi neharmoningą santykį su moteriškuoju pradu“(pyktis motinai,moteriai,vaikui). Skrandžio ligų problemos susijusios su Vėžio zodiako ženklu ir Mėnuliu:”Jeigu yra piktos mintys,panieka,neigimas arba kenkimas moteriškajam pradui,gali tuoj pat pradėti skaudėti skrandį”,-sako straipsnio autorė,astrologė N.Wolmer.O štai tikėjimas,“netgi nežinau,kuo tikėti,vis tiek randu kuo tikėti“ tapatinamas su mūsų pagrindiniu kraujo nešėju-kepenimis. Dvasine prasme,šis organas susijęs su mūsų pasaulėžiūra, religija, autoritetu. Kad kepenys funkcionuotų puikiai ir gyvenimas būtų prasmingas, N.Wolmer pataria visada gyvenime turėti pavyzdį,arba jo ieškoti.  Mūsų organizmui taip pat labai svarbi yra tulžis. Kepenys ir tulžis  negali gerai funkcionuoti,jeigu nėra gerumo. Gerumo energija labai svarbi pačiam žmogui:“Atleisti suvokiant,kad vis dėlto buvo padaryta žala,ir yra gerumas. Jei gerumo nebėra, nutrūksta blokuojamas proto ryšys su siela“-teigia  Nijolė Gabija Wolmer.

Pabaigai

Šiuos žodžius užrašiau atsikėlusi labai anksti ryte,kai mano lange galėjai įžiūrėti nebent juodąjį Malevičiaus kvadratą, o pabaigiau – kai tamsa išsisklaidė ir sode pragydo  paukštis.Aušra nugalėjo tamsą.

2016-11-21-16-20-38

Gyvenk pozityviai,-sniego nėra-jį susikurk

Irena Valužė

KALĖDOS TIKRAI ATEIS

Mano miestas ,kuriame gyvenu (UK), oficialiai paskelbė kalėdinį  laiką.Iki jo (gruodžio 25 dienos), daugiau nei mėnuo , tačiau žmonių  akyse džiaugsmas ir tikėjimas ,jog pati gražiausia metų šventė- Šv.Kalėdos TIKRAI ATEIS.

Pavakare eidama iš darbo negalėjau neišsitraukti fotoaparato ir neįamžinti šio stebuklingo momento. Jis stebuklingas savo šventine nuotaika,šypsenomis žmonių veiduose,vaikų krykštavimais vaikų žaidimų aikštelėse (karuselės sumontuotos specialiai mažiesiems  ) ,prekeivių pastangomis kuo greičiau įrengti ir atidaryti kalėdinę mugę.Kalėdinė mugė, kurioje savo prekes pristatys žmonės atvykę iš Didžiosios Britanijos miestų, Rusijos, Vokietijos, Lenkijos, Prancūzijos ,Kanados, Italijos,Turkijos ir kt.šalių, katedros aikštėje veiks iki pat Naujųjų metų. Vakaras,prisipildęs šviesos,žmonių šurmulio, muzikos garsų,iki vėlumos dirbančių parduotuvių,kavinių,restoranų vilionėmis išjudino tai, kas galbūt buvo giliai paslėpta kiekvieno, į  šventę atėjusio žmogaus, širdyje. Šis nepaaiškinamas jausmas užliejo širdį džiaugsmu ir tikėjimu rytdiena. Taip nebent aš jaučiausi,o visa ką pamačiau – pasiliko mano fotoaparate.

šventinės nuotaikos Exeter’yje

Irena Valužė

Susėsit šventai vakarienei

Taip jau yra,-artimos sielos bet kokiais gyvenimo momentais (sunkiais ir džiugiais) susišaukia. Dvi dienas iš eilės pastebėdavau, jog mano dienoraštyje (blog) daug kartų buvo skaitomas vienas ir tas pats straipsnis (“Vienas paveikslas”) apie žymius Lietuvoje meninkus-Uogintus. Nuojauta neapvylė. Vakar  “Lietuvos rytas” paskelbė,jog anapilin išėjo paskutinis Broniaus Uoginto ir Bronės Mingailaitės vaikas- Gintarė Uogintaitė.

For memories

Gintarė-saulėtas vardas .Tokį gražų vardą Tau suteikė tėvai. Buvai šeimoje jauniausia (po brolio) tėvų mylima mergaitė. Mudviejų su Tavimi laikas (vaikystėje) būdavo ankstyvas  pavasaris ir vėlyvas ruduo.Vasaras Tu leisdavai kitų,pas jus vasarojusių  vaikų , būryje.  Žiūrėdama savo kieme per tvorą kokias linksmas išdaigas jūs ten krečiate, pavydėdavau. Ypač nemėgau skulptoriaus G.Jokūbonio vaikų. Jie visai vasarai iš manęs Tave  atimdavo. Kas rytą atnešdama į jūsų namus uzbonėlį dar šilto karvės pieno,dairydavausi kur esi Tu. Tačiau visą draugystės su Tavimi trūkumą kompensuodavo šalti pavasariai ir vėjuoti rudeniai(Tavo tėtis ilgai užsibūdavo Palangoje). Tada, kai name nutildavo žmonių šurmulys,  prisižaizdavome į valias.Lėlių neturėdavome,  dažnai pasiėmusios  gana sunkokas   angelų  ir vienuolių  skulptūras (name jų būdavo) susukdavome  jas  į mamos  medinėje skrynioje  surastas įvairias medžiagos skiautes  ir žaizdavome namais. Vieną sykį taip bežaidžiant buvome užtiktos Tavo tėčio. Gavome barti .Tėtis šias šventųjų skulptūras restauravimui parsinešdavo iš  Palango Šv.Mergelės Marijos  Ėmimo į Dangų Bažnyčios. Gyvenome sovietiniais metais,daug ką reikėjo slėpti. Nebetekusios savo „vaikų“ ,išeidavome į kiemą ir iš įvairių pagaliukų,stiklo šukių ir spalvotų popierėlių darydavome „sekretus‘. Gražiai gaudavosi. Jau tada supratome,jog gražius stiklus gali užberti smėlis ir kitą kartą atėjusios jų nebesurasime.

Daug minkšto,balto,šalto ir akmenimis pavirtusio smėlio pratekėjo pro mudviejų pirštus… Paskutinį kartą matėmės atidarant  Individualistų kūrybinės grupės parodą A.Savicko galerijoje Palangoje.Rankose laikei dekoratyvinį gėlės žiedą,nenorėjai fotografuotis,tačiau „Palangos tilto“fotografė D.Vasiliauskienė vis dėlto tave „pagavo‘. Ačiū Darijai. Ši nuotrauka pasiliks mano ir Tave pažinojusių žmonių atmintyje. Sustabdytas laikas tada,kai to reikalavo jis pats-dovana.Ji neįkainuojama.

Prieš porą vasarų grįžusi į namus Lietuvoje apsilankiau   Palangos „Ramybės‘ paveikslų galerijoje,kurioje buvo surengta Broniaus Uoginto (vyresniojo) dar niekada nerodytų darbų paroda. Mane ypač patraukė Tavo tėčio pieštas paveikslas „Vakarienė‘. Joje pavaizduota šeima,susėdusi šventai vakarienei prie stalo. Žinau, netrukus Tu būsi tarpe tų,kurie tave myli ir laukia. Ilsėkis ramybėje,mano drauge Gintare.

Menininkė Gintarė Uogintaitė ir Broniaus Uoginto (Gintarės tėvo) paveikslas “Vakarienė”

Irena Valužė

Tautos vienybėje-pagarba istorijai

Graudūs vaizdai žiūrint į buvusio gražuolio “Royal Clarence Hotel’pastatą Exeter’io katedros aikštėje.Praėjusią savaitę praūžęs gaisras nuniokojo tris šimtus metų menantį pastatą. Šis viešbutis seniausias Anglijoje (pradėjo veikti 1769 m). Pietvakariniame  Anglijos mieste Exeter’yje, jis,o ir kiti prie jo prigludę pastatai (Šv.Martyno bažnyčia,katedra , smuklė ,parduotuvės) unikalūs savo architektūra ir viduramžiais dvelkiančia istorija (Exeter’io  katedrai-aštuoni šimtai metų).Šiandieną į katedros aikštę plūsta minios žmonių. Kiekvieno akyse liūdesys. Žmonės atėjo  atiduoti pagarbą šiam šimtmečius tautai tarnavusiam  pastatui. Karališkasis viešbutis savo spalva ir forma priminė gulbę (gulbė,kaip žinia,ypatingai Anglijoje saugomas paukštis) .

Visas Exeter’io centras  visą savaitę buvo uždarytas. Jo gatvėmis nevažinėjo transportas  ir nevaikščiojo žmonės (tam buvo skirti aplinkiniai keliai). Likviduojant gaisro padarinius žmonės dirbo dieną ir naktį. Šiandieną  gaisravietės vietoje  ūžia sunkiasvorės mašinos, dirba kranas.Viešbutis buvo unikalus ne tik savo išore.   Kiekvienas baldas, indai, paveikslai,gobelenai ,grindų parketas buvo kruopščiai saugomi šimtus metų. Prieš porą metų ir mano šeima turėjo garbę viešėti šiame viešbutyje. Prisiminimai apie tai įamžinti  šeimos nuotraukų albume.

Pasak mačiusiųjų gaisrą (tuo metu buvau išvykusi),puikiai darbavosi ugniagesių komandos. Ugniagesių komandos,dirbdamos ypatingai tiksliai ir greitai, neleido ugniai plisti į kitus pastatus. Žmonės  gaisro metu vyrams nešė valgyti,o atsidėkodami už jų triūsą , jau sekančią dieną katedros aikštėje  suorganizavo pinigų rikimo akciją. Ji  tebesitesia iki šiol. Pasak spaudos šaltinių,viešbučio šeimininkai pasižadėjo šį unikalų pastatą atsatyti tokį,koks jis buvo anksčiau. Tam talkins ir Didžiosios Britanijos vyriausybė. Anglijoje pagarba istorijai turi senas tradicijas (čia saugomas kiekvienas šimtametis akmuo),todėl istorinio viešbučio atstatymu abejoti netenka.

Prieš savaitę  Exeter’is nušvito įvairiaspalvėmis iliuminacijomis. Kiekvieną penktadienio vakarą dangus nusidažo  fejerverkų liepsnelėmis. Žmonės pradėjo ruoštis  didžiausiai metų šventei- Šv.Kalėdoms.  Kiekvienam žmogui jos turi atnešti viltį ir tikėjimą  rytdiena.

Šiandieną ir vakar (gaisro suniokotas pastatas ir vaizdas pro buvusio viešbučio “Royal Clarence Hotel”langą)

Irena Valužė

Tulpes sodinsiu Lietuvoje

Dešimt poilsio dienų  Lietuvoje panaikina kelis mėnesius svetimoje šalyje trunkantį fizinių ir moralinių jėgų nuovargį. Šį sykį išvykdama į Angliją sau pasižadėjau sugrįžti į namus tada, kada reikės sodinti  mano draugų padovanotus tulpių sodinukus. Reikia skubėti. Tulpių svogūnėlių sodinimo laikas -trumpalaikis,taip kaip ir ne amžinas žmogaus gyvenimas žemėje.

Virusinė nuotaika

Orams atvėsus, virusai,kaip gerai užmaskuoti kareiviai , išlenda iš savo apkasų ir su didžiausiu malonumu guldo visus,kas tik pakliūva jų akiratin. Į virusinės bakterijos pinkles buvau pakliuvusi ir aš. Suprantama,mano atostoginė nuotaika nebuvo pati smagiausia,kada gana vėsiame autobuse „Vilnius-Klaipėda“ vykau į savo gimtą miestą -Palangą. Autobusui sustojus pusiaukelėje, vadinamoje Kryžkalniu, pasinaudojau, kaip ir dauguma keleivių, tualetu,kuris sugražino mane į devyniasdešimtuosius metus. Traukdama surudyjusį  vandens nutekėjimui skirtą „lenciūgą“, ir plaudama rankas visiškai  neapšviestoje vietoje , pagalvojau,jog penkiasdaešimties euro centų kainuojantis „bilietas“ už sovietinių metų liekanas-geras biznis tiems,kas tai sugalvojo. Nieko gero tą dieną manęs nelaukė ir Palangoje.Lietus ir smarkus vėjas mėtė mano pavargusį ir ligotą  kūną ,o pakeliui į namus užėjusi į „Liepos“ parduotuvę  ir nuo pardavėjos gavusi velnių už tai,kad pažėriau monetas ant prekystalio, o ne į monetoms dėti skirtą lėkštutę,buvau šokiruota. Trumpą minutės dalį dar spėjau pagalvoti :kas būtų ,jeigu taip su „kostumeriu“ ( customer-klientas) pasielgtų   Anglijoje? Greitai nuvijusi šią didžiulę nesąmonę, kasininkės  atsiprašiau,bet ji jau manęs nebesiklausė.Iš kišenės išsitraukusi mobilųjį telefoną sprendė savo problemas.   Užvėrusi parduotuvės duris sau prisipažinau -sugrįžau į namus.

Gera turėti  namus

Sakoma, namai pragarai-be namų negerai.Todėl įžengusi į gana šaltus savo namus (namuose termometras rodė tik  šešiolika laipsnių) pasijutau patekusi į rojų.Pagerėjus nuotaikai nedelsdama ėmiau skambinti savo draugams.Toks gyvenimo dėsnis;pasiilgsti tų,kurie tavęs laukia ir visai nesvarbu, kad jų pasilikusi tik maža „saujelė‘.  Paskambinusi savo klasės draugei Irenai, kitoje bevielio telefono pusėje išgirdau džiugų jos balsą. Žinojau,jog mano klasiokė dar prieš keletą mėnesių,kai jos namas tik ruošėsi renovacijai, labai jos nenorėjo.Sakiusi,jog ją gąsdina daug kas:mokesčiai,užstiklinti balkonai,naujai keičiami radijatoriai ir t.t.Todėl  aš jos visų pirma ir paklausiau,ar ji patenkinta  namo renovacija? Ji atsakė: „Dar tokių darbininkų niekada nebuvau mačiusi ir turbūt jau daugiau niekada nematysiu.Visas namas pasiruošęs papasakoti apie šiuos „žemaitukus‘,kurie per tris mėnesius namą prikėlė naujam gyvenimui. Visi namo gyventojai negali patikėti,jog dar tokių darbščių,maloniai bendraujančių ir kruopščiai bei sąžiningai atliekančių savo darbą žmonių esama.

O kodėl nepagirti?

Anot mano draugės,“buvome prisiklausę  kokios renovuojamų namų kančios (stogas kiauras,,trūkę vamzdžiai užliejo butus, besišlaistantys girti darbininkai ir t.t. ).“Jau pavasarį namo gyventojai sužinojo,jog  namo, esančio Vytauto gt. Nr.140  darbus vykdys UAB „Telšių meistras“.Namo gyventojai nieko nebuvo girdėję  apie šią akcinę bendrovę. Ji dar nė karto nebuvo dirbusi  Palangoje. Anot mano klasės draugės Irenos ,nerimą padėjo išsklaidyti Palangos miesto Komunaliniame ūkyje dirbančios moterys :A.Drakšienė,G.Kerpauskienė,K.Viščiūnienė .“Šių trijų moterų profesionalumas, rūpestis ir noras padėti kiekvienam žmogui, mus visus nuteikė labai teigiamai“,-sakė beveik  visą savo gyvenimą šiame name praleidusi Irena .Kaip pati juokavo,esanti pati jauniausia pensininkė, todėl namo gyventojai dažnai prašo jos pagalbos. Prasidėjus darbams,  gyventojai akylai stebėję kaip ir kas čia vyksta,tačiau ilgai netrukus ,kai pamatė kaip Marius (Mariuku vadinamas) Jonauskas vadovauja savo vyrų brigadai (Marius,kuris pagal „stotą‘ galėtų žaisti krepšinį,visada kalbėdavo labai mažai ir tyliai),abejonės išsisklaidė. Pasak namo gyventojų,Irenos, Aldonos, Genutės, Kęstučio, Audriaus, Alinos, Janinos, Svetlanos ir kt., UAB „Telšių meistras‘ gali didžiuotis turintys tokį darbuotoją.

Tikri žemaičiai

Žmonės pamilo ir labai šiltai bendraujančius ,pareigingus ir puikius savo profesijos žinovus „Gulbinų brigados“vyrus. Tai:R.Gulbinas,A.Nika ir A.Jakimavičius. Anot Irenos,vyrai atvažiuodavo su savo mašinomis dar prieš aštuonias,o darbą užbaigdavo pusę aštuonių vakaro.Darbo vietas ir aikštelę visada palikdavo tvarkingas.Tokių darbsčių žmonių namo gyventojai dar nebuvo matę. Rezultatas aiškus-per tris su puse mėnesio baigta namo renovacija (kai kurių namų renovacija tęsiasi metus laiko).

Gulbinų vyrai,kaip jie patys save vadina, ne tik puikūs savo profesijos meistrai.Jie -šeimos žmonės.Rolandas-šešių vaikų tėvas, Antanas-dviejų, Alvydas-keturių vaikų tėvas.Nei vienam nė į galvą  niekada nebuvo atėjusi mintis emigruoti ir palikti savo šeimas. Namo gyventojai džiaugėsi ir puikiai dirbusia santechnikų brigada, kuriai vadovavo darbų vykdytojas Vladimiras Chromovas.

Kaip mano Irena ,jos namas laimėjo loterijoje.Pasisekė ir kitam namui (Saulėtekio gt. Nr 18).Jau ateinantį pavasarį,laimėjus konkursą , ten darbuosis  UAB „Telšių meistras“ vyrai. Šio namo gyventojai gali būti ramūs.Viskas bus gerai,-sako ji.

Tapti laimingais

Atvirai pasakiusi džiaugiausi mano klasės draugės krykštavimais.Juk namas-ne tik gyvenamoji vieta, kurioje galima pasislėpti nuo liūčių ir vėjų.Jame gimsta ir miršta žmonės. Jo gyvenimas tęsiasi ne vieną dešimtmetį.Namai –tai mūsų visų vizitinė kortelė. Norėtųsi,jog valstybė daugiau kontroliuotų renovacijos eigą Lietuvoje,kad nereikėtų ,ypač vyresnio amžiaus žmonėms ,pergyventi dėl daugelio daugelio dalykų. Man asmeniškai buvo malonus mano klasiokės skambutis ir žinia ,jog viename  nedidelio pajūrio miestelio name visi žmonės vienu metu  tapo laimingais.Štai ir aš, įveikusi ne vieną tūkstantį kilometrų ir spręsdama nesibaigiančią dilemą-kurioje pusėje geriau, šį kartą tvirtai nusprendžiau padovanotus tulpių svogūnėlius sodinti ne Anglijoje, o sugrįžus į namus-Lietuvoje. Tegu gėlės žydi namuose.

Irena Valužė

%d bloggers like this: