Dešimtinė”Maltiečių sriubos” fondui

Prieš Kalėdas besiklausant  LRT televizijos programos` transliuojamo  koncerto, skirto „Maltiečių sriuba 2016 „  paramos akcijai paremti, nė nemirktelėjusi  surinkau telefono numerį ir savo “dešimtinę” paaukojau tam,kurio senatvė neapvainikuota artimo meile,dėmesiu ir valstybės parama. Netekę globėjų senoliai laukia , kada geraširdis žmogus,kuriam seniausios pasaulyje humanistinės pagalbos organizacijos, Maltos ordino tarnyba suteikė skambų vardą-Maltietis, pasibels į jų namus ir į lėkštę įpils karštos , neretai savanorių rankomis pagamintos sriubos.

Atradimas-ne atradimas

Kada esi daug metų nutolęs nuo savo gimtinės,tenka sau pripažinti,jog daugelio dalykų  nebegali žinoti. Išsibarsčiusi po visą „svietą“lietuvių tauta savo vargus vargsta įvairiose pasaulio kampeliuose, o trumpam sugrįžus  į namus , matyti ir išgyventi vaizdiniai kartais iš tiesų sujudina jausmus ir protą.   1991 metais spalio 10 d. iškiliųjų Lietuvos Bažnyčios ir visuomenės veikėjų (Vyskupų Juozo Tunaičio ir Jono Borutos,kun.V.Aliulio ir kt.) iniciatyva ,siekiant įkurti Lietuvoje katalikišką organizaciją,kuri savo veikloje vadovautusi  Maltos ordino motto:”Tikėjimo saugojimas ir pagalba vargstantiems”teiktų pagalbą visų rasių,tikėjimų ir tautų žmonėms,šiandieną sėkmingai  vykdo savo socialinius projektus 28-iuose Lietuvos miestuose ir vienija daugiau kaip 900 savanorių. Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyvena 560.000 žmonių, šalyje skursta daugiau nei ketvirtis joje gyvenančių pensininkų. Tokią informaciją  nesunkiai suradau interneto puslapiuose.

Dvi medalio pusės

Paramos  koncerto transliacijos  metu žvaigždės (kaip dovaną prieš Kūčias)lankė vienišus senukus ir maloniai su jais bendravo . Galima tik įsivaizduoti ,ką jautė senolė,kai jos mylimiausią dainą -“Tu,kuris aukštai”, užtraukė pats dainos atlikėjas -Deivis. Prieš Kalėdas maltiečių žygis per 40 Lietuvos miestų baigėsi šventiniu konertu. Koncerto metu buvo paskelbti paramos akcijos rezultatai: paaukota  beveik  85 .000 eurų.

Tuo savo rašinį galėčiau ir užbaigti,jei prieš mano akis nebūtų pasilikę sukrypusių ir niekad remonto nemačiusių lūšnų vaizdai ,kuriuose savo dienas leidžia visai paliegę ,vieniši ir materialinių nepriteklių prislėgti seni žmonės. Anot  Maltos ordino savanorio  Manto,”seni žmonės Lietuvoje dažnai nurašomi, todėl labai svarbu, kad visuomenė padėtų juos surasti ( per kamynus,pažįstamus, buvusius bendradarbius)”. Lietuviai –kantrūs ir savo dalią linkę iškentėti žmonės. Anot aštuoniasdešimtmečio vienut vienutėlio Jono,“man vienam gerai“. Jam tik gaila,kad negali žiūrėti televizoriaus , nes už skolą (63 eurai) jau visi metai kaip atjungta elektra.

Gyvam kapų nėra

Vienišų žmonių pasakojimai dažniausiai užsibaigdavo padėka tam, kuris kas dieną atnešęs lėkštę  sriubos dar ir lemputę elektros įsuka, nuperka reikiamų produktų ,ar paprasčiausiai pasikalba:“Be jų mes pražūtume“,-tvirtino kiekvienas filmuotos medžiagos herojus.O pasakodami apie savo nelengvą dalią,  aplankytų senolių lūpose nuskambėdavo viena vienintelė frazė:“Ką darysi,juk gyviems  kapų nėra“.Nejučia prisiminiau save, kaip prieš gerą dešimtmetį kas dieną virdama sriubą šeimai, ją dar  veždavau  ir dviem senolėm (mamai ir anytai). Ačiū Dievui, jos gyveno savo namuose, buvo prižiūrėtos ir mylimos. Šiandieną suprantu, jog  kasdieninės sriubos atvežimo ritualas turėjo gilesnę prasmę. Jos laukdavo ne sriubos, jos laukdavo artimo žmogaus, su kuriuo galėtų pasikalbėti, jei reikia ir pasiguosti.

Pradėkim nuo savęs

Dar Motina Teresė yra pasakiusi,jog žmogui yra duotos dvi rankos:viena,  kad padėtų sau,kita-padėtų kitam. Laisvė, kurią visi pajutome devyniasdešimtaisiais, dideliu kryžiumi prislėgė senus žmones. Dalis darbingo amžiaus žmonių išvažiavo svetur, jauniems  žmonėms nebuvo skiepijama (nei šeimose,nei mokyklose) pagarba vyresniam žmogui. Pasekmės akivaizdžios. Atvažiavus į namus retai matau jaunimą užleidžiantį vietas autobuse, ar reikiamu momentu paduodantį senam žmogui ranką. Daugiau gali išgirsti:”Ei,tu,seni”( suprask-netrukdyk man,aš jaunas!). Emigracija perskėlė Lietuvą per pusę.Vieni liko savo žemėje ir stengėsi kažkaip tai išgyventi, kiti-emigravo, kad išgyventų patys ir padėtų savo artimiesiems. Nenutrūkstamas srautas vežėjų, kas savaitę vežančių  siuntas į Lietuvą, piniginės perlaidos, dovanos -tai faktai, kurie kalba patys už save. Kitas dalykas-ilgesys.Jo negalima užgesinti jokiomis priemonėmis. Gaila, jog laikas, toks brangus senatvėje, dažnai pasibaigia taip ir nesulaukus dukters ar sūnaus ,kurių buvimas šalia buvo gyvybiškai svarbus išeinančiam…

Be kaltės-kalti?

Negalėčiau tvirtinti, jog visi emigracijoje gyvenantys žmonės rūpinasi savo senais tėvais.Yra ir tokių, kurie sugrįžę iš atostogų giriasi,jog su tėvu gėrė brangią degtinę. Bet tokių, moraliai puolusių, yra tik vienetai.Dažniausiai žmogus eidamas į darbą ir sunkiai dirbdamas ,mintimis ir širdimi yra su tais, kurie pasiliko Tėvynėje.  Kartais ,žiūrint į lietuvaičių savimi patenkintus veidus oro uostuose ,apima dvejopas jausmas.Iš vienos pusės, džiaugiuosi žmonėmis,  nepanorusiais laukti kada pasibaigs  Lietuvos valdininkų ir politikų ginčai dėl “šiltų” vietų -žmonės ištrūko iš tos vergijos ir parsidavė kitai ,kurioje jie jaučiasi  sotūs ir saugūs .Kita vertus – už kokias nuodėmes emigravęs į kitą šalį žmogus  turi jaustis kaltu? Daug metų gyvenant užsienyje ir matant kaip seni žmonės leidžia savo dienas ,tampa akivaizdu,jog  graži senatė- stiprios ir klestinčios šalies garantas.

Senatvė neišvengiamai aplankys kiekvieną. Ji neturi kilmės, titulų, ji neserga žvaigždžių liga, ji nuoga,-kaip šalčių pakąstas,bet dar žemėn nenorintis nukristi  medžio lapas. Kiek visų pagalba jis  dar bus ir teiks džiaugsmo,priklauso nuo daugybės faktorių. Norėtųsi, kad sulaukus gilios senatvės  senjoras arba senjorė  su pasididžiavimu ištartų: turiu teisę gyventi taip,kaip užsitarnavau,-su pagarba sau ir savo gyvenimui.

Pabaigai

Jau sėdint Palangos oro uoste ir laukiant skrydžio į Londoną, savo  mobiliajame telefone perskaičiau gautą žinutę :“Senolių vardu dėkojame už Jūsų auką ir pagarbą senatvei.Tegu Šv.Kalėdu stebuklai pasiekia ir Jūsų namus. Jaukių švenčių linki Maltiečiai”. Džiugu,jog mano “dešimtinė” pasiekė adresatą.

dsc00660

poilsis…

Irena Valužė

Kiekvienam po mažutį Saulės akmenėlį

Dar prieš  Šv.Kalėdas  palangiškiams bei miesto svečiams buvo pristatyta  pradinių klasių vaikų darbelių paroda :„Gintarinės Kalėdos nuo 2007 m. iki …“ . Jos pratęsė jau prieš dešimtmetį 2007 metais Palangos Smilčių pradinės mokyklos salėje startavusio konkurso –parodos „ Su Gintarinėm  Šv.Kalėdom,Palanga!  (toliau -“Gintarinės Kalėdos“),tradicijas.

Apie šią vaikų darbelių parodą sužinojau iš savo draugės,kuri ,kaip ir dauguma žmonių,skubėdama pasitikti  Naujuosius metus ,nepagailėjo brangaus laiko ir su didžiuliu susižavėjimu pasakojo apie   matytą ( ant  Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro Kurorto verslo lauko tvoros) vaikų kūrybinių darbelių fotografijų parodą. Gražiausius vaikų kūrybos darbelius įamžino fotografė Vita Jurevičienė. Pasak  konkurso-parodos koordinatorės ir sumanymo autorės, tautodailininkės Jolantos Liutikienės,kol žmogus žemėje sieks gėrio ir grožio , unikalaus saulės akmens -gintaro pagalba sukurti darbai, turi ir turės ateitį. Gintaras, kaip niekas kitas, geba  sušildyti žmogaus kūną ir sielą.

Buvau maloniai nustebinta šios optimistiškai nusiteikusios moters žodžiais. Keturiasdešimtmetė dviejų sūnų mama  sakanti, jog  kiekvienais metais sutikti palangiškiai teiraujasi apie konkursą-parodą. Konkurse-parodoje dalyvauja  penkios mokyklos.Pirmų –ketvirtų klasių vaikams talkina jų mokytojai, mamos, seneliai ir visi namiškiai. Mažiausiais gintaro gabalėliais vaikai puošia  naujametinius žaislus , dekoracijas  ir atvirutes. Nuo pat vaikystės ponią Jolantą supo šio saulėto akmens dvasia. Ji –gintaro meistrų, palangiškių Danutės ir Povilo-Petro Baltmiškių dukra. „Kitaip ir būti negalėjo“,-įsitikinusi  J.Liutikienė.Prieš dešimt metų kartu su savo vyru tautodailininku Tomu sumanę šį projektą, iki šiolei  mena tą nepakartojamą jaudulį, kai tėvai jai duodavę  nušlifuoti  mažutį gintaro gabaliuką. „Užbūrė“,-juokiasi Jolanta.

Ponios Jolantos prisiminimais dalijomės sustojusios Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro direktorės  dr.Laimutės Anužienės iniciatyva įkurtoje koplytėlėje.  Anksčiau (sovietiniais metais) čia buvęs  sandėlys, dabar- Šv. Ignaco Lojolos  koplytėlė. Kiekvieną pirmadienį ir penktadienį  koplytėlėje vyksta susikaupimai, kurių metu skaitomas Šv.Raštas ir kartą per mėnesį laikomos Šv.Mišios.

Laikas turi savo greitį. Ypač jis įsibėgėja prieš pat  didžiausią metų šventę- Šv.Kalėdas bei Naujuosius metus. Mano vizitas šioje nepaprastai gera aura alsuojančioje mokymo įstaigoje buvo taip pat trumpas. Tačiau mudvi su Jolanta dar suspėjome pavartyti keletą  fotonuotraukų  albumų, pasigrožėti darbuotojų pastangomis išpuoštomis patalpomis ir prie paradinių profesinio mokymo centro durų kabančiu varpu. Varpas ypatingas. Jis primena pirmąsias „Gintarines Kalėdas „.Per dešimt metų užaugo  ir į gyvenimą išėjo pirmoji  šios parodos-konkurso dalyvių karta, kita-dar tik stiebiasi į viršų. Anot konkurso-parodos sumanytojos  Jolantos Liutikienės, kiekvienas vaikas, atnešęs savo darbelį į parodą ,  tampa pilnateisiu jos dalyviu. Ji džiaugiasi,j og nei vienas vaikas nėra pamirštas. Kiekvienam dalyviui –  centro dovana- šokoladas. Ką žinosi, gal po daugelio metų užaugęs žmogus  prisimins, kokia tai buvo graži ir atmintina šventė,-dovanoti „Gintarines Kalėdas“  tam, kurį  tu labai myli. Renginio autorė Jolanta Liutikienė įsitikinusi, jog parodose, kuriose kiekvienais metais  dalyvauja apie tris šimtus dalyvių, sėkmės garantas-Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro  Kurorto verslo skyrius, įvairios organizacijos, pavieniai asmenys,kurie  padeda tai įgyvendinti. Supratusi, jog visų rėmėjų negalės išvardinti (perdaug didelis sąrašas), ponia Jolanta nutarė  visiems ištarti nuoširdų ačiū . Tegu gintaras-saulės akmuo, kiekvienam į namus atneša  šilumą ir sielos ramybę .Palangiškiai bei miesto svečiai vėlesniųjų metų sukurtais vaikų darbeliais galėjo pasigrožėti  iki Trijų karalių (sausio 6 d.) Palangos savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje  veikusioje parodoje.

Pabaigai

Kas paneigs,jog Kalėdos- stebuklų metas.Atsisveikinant ponia Jolanta padovanojo man vaikų darbelių  nuotraukų rinkinį “Gintarinės Kalėdos nuo 2007 m.iki…”,perjuostą gintariniais karoliais.Nudžiugau dvigubai:gavau bukletą -prisiminimą apie mudviejų susitikimą ir Saulės akmenį –  amuletą. Sakoma, jog raudonojo Gaidžio metais reikia būtinai nešioti gintarą. Jis  saugo žmogų nuo visų jį tykojančių bėdų.

Konkurso -parodos “Gintarinės Kalėdos” sumanytoja ,tautodailininkė Jolanta Liutikienė ,vaikų darbelių parodos ekspozicija Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre

Irena Valužė

%d bloggers like this: