Manasis Land’s End’as

Prieš tryliką metų ,palikdama Lietuvą  ,į  Angliją, man svetimą šalį ,važiavau tarsi užrištomis akimis:viskas nauja ir nepatirta. Laikas nepavaldus žmogaus norams.Jis(norim mes to ,ar nenorim) ,ištrūkęs  iš  suspaustų žmogaus pirštų , sugražina mus į prisiminimus,o ateitį  paverčia nežinia, baime,abejone  ir ryžtu visa tai nugalėti.

Žemės pabaiga(Land’s End)

Prieš keletą metų man teko keliauti Anglijos pietvakarine dalimi Kornvaliu (Kornwall) .Kornvalis- tai labai sena ir žymi vieta Jungtinėje Karalystėje.  Apie tai byloja ant uolų išlikusios buvusios pirmųjų vietos gyventojų būsto liekanos,tik šio krašto gyventojams būdingi etniniai savitumai.  Kornvalio vietovės krantus skalauja  Atlanto vandenynas. Nuo to momento,kada pirmą kartą  pamačiau šį kraštą, mano akyse išliko nepakartojamas jo vaizdas. Tą dieną  vėjas ir didžiulės bangos ,besitaškydamos į aukštas uolas , mūsų automobilį,važiuojantį siaurais ir kalvotais Kornvalio keliukais, bepaliavos mėtė į šonus. Atrodė,jog šioje vandens ir vėjų pagairėje esantis kelias niekada nesibaigs.

Lauke temo,todėl mudu su vyru nutarėme ieškoti nakvynės. Pakelyje pamatę juokingą iškabą ,skelbiančią,jog šioje,su “Ružavos” kiaulės  fermoje yra   BNB (lova ir pusryčiai),nutarėme užeiti. Mus pasitikusi namų šeimininkė (raudonu, vėjo nugairintu veidu , apvalaus stoto ir tvirto  sudėjimo kornvalietė) neaiškia anglų kalba visų pirma mūsų paklausė :kiek skilčių mėsos ir kiaušinių mes suvalgysime pusryčiams , gal išvažiuojant pageidausime įsigyti ekologiškos mėsos, pati fermoje auginanti kiaules, ir tik po to ji mus nuvedė į gana jaukų svečiams skirtą kambarį.

Kornvalis-atskiros tautos istorija

Rytas išaušo saulėtas, sėdėjome jaukioje BNB viešbučio verandoje,gyrėme  šeimininkės paruoštus  angliškus pusryčius (ypač kiaulieną) ir ruošėmis vykti į Land’s End’ą. Telefono skambutis iš Lietuvos sugadino mūsų giedrą nuotaiką. Sūnus pranešė, jog ilgapirščiai pasidarbavo ir taip jau nuniokotame mūsų name (bendrasavininko neteisėtos statybos bylos nagrinėjimas Lietuvoje  jau tęsėsi dvyliką metų),todėl žemės galas ,į kurį mes nuvykome , tada atrodė viso ko pabaiga.

Nežiūrint į sugadintą nuotaiką,buvo įdomu atsidurti vietovėje, kur ioje baigiasi žemė,ir tik ant uolos stovinti kelrodė ,parodanti kiek kilometrų skiria  Anglijos žemę nuo  Amerikos bei Australijos žemynų, sugrąžino mus į realybę. Žvelgiant  į neaprėpiamas vandenyno platybes supranti, jog ten,  visai netoli, yra Niujorkas , Sidnėjus ir kiti pasaulio miestai. Šiandieną sugrįžę prisiminimai sukelia dvejopą jausmą:visų pirma ,aš džiaugiuosi,jog man likimas lėmė pamatyti  šį unikalų gamtos kūrinį-Kornvalį. Jis nepakartojamas savo istorija,jame gyvenančiais žmonėmis,  vandenyno mėlyne,  vėjais, kurie tarsi paukščiai, nepaliaujamai sukdami ratus virš šios vietovės, bando žmogaus stiprybę.

Teisiškai Kornvalio grafystė  išlieka nepriklausoma ir neįeinanti į Didžiosios Britanijos sudėtį. Pagal faktinį statutą -XII amžiuje, kada anglai sutriuškino paskutinius Kornvalio grafus, grafystė tapo Anglijos dalimi .Kornvalio plotas-3563 km2, gyv.sk-534300 žmonės.Tankiai apgyvendintuose rajonuose (vienintelis didmiesčio statusą turintis miestas Truras – Korvalio sostinė) viename kvadratiniame kilometre gyvena 150 žmonių.

Senieji Kornvalio gyventojai kalbėjo kornų kalba. Dabartiniu metu senoji kalba yra atgaivinama. Kornvalis yra laikomas neturtingiausia Anglijos dalimi.

Gyvenant emigracijoje dažnai išgirsdavau posakį:ne kartą teko išgirsti vieną ir tą patį teiginį: jei  Lietuvoje būtų galima  gyventi taip ,kaip Anglijoje (garantuotas darbas,medicininė priežiūra,socialiniai garantai), lietuviai niekada nepaliktų savo gimtų vietų. Šiandieną, atsigręžusi į praeitį , sakau visai priešingai: jeigu mes būtume tokie stiprūs, kaip tautos, kurios sunkiausiomis gamtos sąlygomis nepaliaujamai kovoja už savo etninį išlikimą, lietuviai taip pat sėdėtų savo “lizduose”.

Kiekvienam savo keliai

Mano kolega žurnalistas Gediminas Griškevičius straipsnyje :”Kas geriau:”emigracinis” lėktuvas ar Palangos parko darbininko  kastuvas?   (“Palangos tiltas”,2017,o2.27) rašo: “Žmogus privalai išgyventi su meile Nemeilei. Neverkšlenti, neinkšti, užsiauginus kapitalistėjimo-kovos už Būvį, už kasdienės duonos kąsnį vaikams šarvus, jaustis visaverčiu Lietuvos valstybės gyventoju.”

Anot straipsnio autoriaus,tie (mes), kurie viso šito nepatyrė (ar nenorėjo patirti)-išskrido. “Nei mes ko netekome,nei jie didvyriai”,-įsitikinęs G.Griškevičius.Su šiuo šviesių minčių ir gėrio žmonėms “sėjėju”  G.Griškevičiumi visiškai sutinku sakydama.  Mudu ,Gediminai, labai panašūs. Tik mano “kastuvas”  tryliką metų kasė svetimą  žemę, o tu savą. Tiek Tau, tiek man nereitai reikėjo eiti “Beždžionių” tiltais vien tam, kad vėliau, tvirtai atsistojus ant žemės, ramia sąžine sau pasakytum :t”Tai buvo mano gyvenimo kelias”.

Šiandien “emigracinis lėktuvas” pakeitė savo “veidą”.  Juo skrenda  ne tik imigracijoje gyvenantys ir dirbantys žmonės. Jame gali sutikti gražaus akademinio jaunimo, sutuoktinių poras, kurių mažamečiai vaikai kalba lietuviškai ir angliškai. Lėktuvu keliauja ir močiutės,kurios lanko savo anūkus ne tik Anglijoje,bet ir Lietuvoje. Lėktuvu skrenda ir užsieniečiai.

Kaip sekasi, mano drauge

Laikraščiams visada įdomu žinoti,kaip sekasi  imigracijoje gyvenantiems to miesto ar rajono gyventojams. Apie palangiškius esu rašiusi. Emigrantai -nekalbūs žmonės. Kiekvienas mieliau nori  pasilikti savame “kiaute”. jie nenori viešumo,reklamos.

Turiu draugę, kuri nieko gyvu nesutiko duoti man interviu, nors gyvenant Lietuvoje esu apie šią gabią ir talentingą palangiškę parašiusi ne vieną straipsnį. Esu  girdėjusi, jog kitas palangiškis (neturėjau garbės jo sutikti) gyvena mano mieste ir sėkmingai dirba šefu vienoje iš Exeter’io Universiteto  valgyklų. Ponios Silvos Pojuner šeimai taip pat gerai sekasi.Dukrai  Izabelai pritrūko kelių balų, kad ši baigusi studijas koledže tęstų mokslus Oxsford’e. Mergina nenusimena.Intensyviai gilina savo žinias.Prieš porą mėnesių Izabela buvo pakviesta darbti Parlamente.

Puikiai sekasi fir jau Lietuvos žmonėms gerai žinomai fotografei, vyriausiajai ponios Silvos dukrai Indrei Šerpetytei. Neseniai jos fotografijos paroda buvo surengta Kaune. Marija Česnavičiūtė, dirbanti pradinių klasių mokytoja, prieš Kalėdas išlaikiusi egzaminus aukščiausiai pradinių klasių mokytojos  kvalifikacijai gauti,  šiandien  drąsiai gali darbuotis ne tik UK, bet ir kitų šalių mokyklose.

Monika Česnavičiūtė kartu su savo vyru Ben’u  sėkmingai darbuojasi drabužių pramonėje. Drabužius gaminanti kompanija  “Calderon&Sumner” praėjusais metais vykusioje drabužių kolekcijų pristatyme Londone užėmė antrą vietą (mugėje savo kolekcijas pristatė septyniasdešimt kompanijų). Šią džiugią žinią  publikavo spauda.  Tokiu būdu jauniems verslininkams atsivėrė didelės galimybės parduoti savo gaminius Londono prekybos tinkluose. Šiandieną sutuoktiniai verslo reikalais išvyko susitikti su savo partneriu Diegu Calderon’u, kuris gyvena Bogotoje (Kolumbija).

Mano “limitas” šioje draugiškoje, kultūringoje ir gražioje šalyje pasibaigė. Aš grįžtu į Lietuvą. Joje turiu ką veikti.Taip pat žinau,jog mano ryšys su Anglija niekada nenutrūks. Šioje šalyje pasiliko gyventi mano vaikai, giminaičiai, draugai. Šią vasarą į Palangą žada atvykti David Sumner ,kurio  gitaros (labdaros organizacija) jau dvidešimt metų keliauja  po neturtingas pasaulio šalis .Tikėtina, jog užmegzti kontaktai su Lietuvoje gyvenančiais  muzikantais, gali tapti nemaža pagalba talentingiems žmonėms.Taigi ,manoji “kelrodė”, pasukusi rodyklę į vakarus, rodo man  kelią į namus. Grįžtu į kitą žemės galą-savo gimtą miestą-Palangą. Kaip man seksis, parodys laikas. Jis, kaip ir  žymaus prancūzų poeto Šarlio Bodlero kažkada ištarti žodžiai:”Angelai maitinasi gėrio duona ir kiekvieną dieną miršta badu”,atspindi tai, ką prarandame,ir  tai, ką dar žadame atrasti…

lands-end-hotel-scene-3

Irena Valužė

Comments are closed.

%d bloggers like this: