Lietuva emigranto akimis

Niekada negalvojau,jog ateis toks laikas,kada apie savo  gimtą kraštą  kalbėsiu žmogaus,kuris ilgus metus gyveno svetur, lūpomis. Gyvenimo vingiai nenuspėjami. Voratinkliniais tinklais surišę žmogų jie stengiasi  nepaleisti  jo iš savo glėbio.

Grįžau į namus ne peikti,o ieškoti kas džiugintų širdį ir protą.Prisipažinsiu,pirmomis viešnagės Lietuvoje dienomis jaučiausi tarsi iškritusi iš medžio (lyg esanti,lyg nesanti). Ramindama mane,mano klasės draugė pasakojo,jog ir jai yra tekę kažką panašaus išgyventi. Kai po dešimties gyvenimo metų Vokietijoje ji sugrįžo į Palangą,liūdni ir pikti žmonių veidai mažame pajūrio mieste jai kėlę siaubą. Supratusi,jog nieko negalėsianti pakeisti („rūpintojėlių“šalyje gimę), nutarė nepasiduoti . „Eidavau gatve ir šypsojausi“,-pasakojo ji. Ir visai nesvarbu,jog po kažkurio laiko išgirdo jai priskirtą epitetą-„ei,ta durnelė“. Prabėgo dar vienas dešimtmetis,o mano draugė tokia ,kokia buvus.Šypsena jos veide neišnyko.

Klausimas:ar norint gerai jaustis reikia užsidėti šarvus? Ar norint apsaugoti savo „dūšią“ nuo negatyvo reikia pulti pirmam( šiuo atveju-šypsena)?

Pavasaris dar sunkiai braunasi iš žiemos sąstingio, nors po mano namo langais darželyje mėlynuoja žibutės ,žydi sniegenos, o pajūryje į saulę iškėlę savo baltapūkes galveles skleidžiasi didžios pavasario atgimimo šventės-Šv.Velykų pranašai- “kačiukai”.

Televizorius namuose skelbia naujienas :kriminalus ,kuriuos padarė seniai kalėjimuos supūti turėję galvažudžiai,iki koktumo juokingas kai kurių Seimo narių praturtėjimo istorijas, savižudybėms ir emigracijai Lietuvoje stabdyti kuriamus projektus,švietimo ir mokslo reformų peripetijas.

Tai kur gi tas gėris,kurį po daugelio metų sugrįžusi į namus aš noriu regėti?  Ar tai gražios ir išpuoselėtos lietuvaičių sodybos,  pasipuošusios moterys miesto gatvėse ,iš miegų bundanti gamta, barchatinis ir dainuojantis pajūrio smėlis po kojomis ,saulė, atsimušanti į žalias jūros bangas,ilgaliemenės pušys, sakais kvepiantys pušynai, lietuviškos liaudies dainos TV  programoje „Duokim Garo” ,istorikų pasakojimai  apie mūsų karalius bei kunigaikščius?…

Į gimtinę sugrįžau tada,kada emigracijoje gyvenantys žmonės dar nei vienas neskuba į namus  sugrįžti. Ir vėl į mano galvą braunasi mano klasiokės ištarti žodžiai: „nieko,priprasi …‘

Žinau,priprasiu, nes nebenoriu gyventi ir dirbti svetimoje šalyje. Noriu keltis ir gultis su mintimi,jog esu Lietuvoje. Noriu mylėti ir gerbti tai,ką man gimstant paliko mano protėviai. Jie į mano gyvenimo istoriją įrašė pagrindinį  žodį-Lietuva.

foto 2012 07 20 266

Irena Valužė

(bus daugiau)

Comments are closed.

%d bloggers like this: