Angelas Sargas nebeturi ką veikti

{mintys balsu)

Sporto klube bendraudama su čia dirbančia senjore ponia Danute  šgirdau žodžius,kurie ilgam įstrigo mano atmintyje. Kalbėdama apie dabartinį žmonių susvetimėjimą, negandas, kurios,tarsi lavina nesustodamos ritasi per pasaulį , išmintingoji senolė įvardino jų atsiradimo priežastį :“Žmonės užmiršo savo Angelą Sargą .Angelai nebeturi darbo“.

Savas laikas

Gyvenant emigracijoje, pagrinde mano laiką pasiglemždavo darbas. Šiandien sugrįžusi į Lietuvą galiu sau leisti išsvajotąją prabangą ,-mano laikas priklauso man pačiai.  Kai kas galvoja,jog gyvenant ir dirbant užsienyje emigrantams labai paprasta  naudotis SPA procedūromis, grožio salonais, lankytis sporto klubuose. Tiek Lietuvoje,tiek užsienyje tam reikia laisvo laiko ir pinigų.  O kai žmonės (kalbu apie nekvalifikuotą darbą turinčius asmenis)  atėjus savaitgaliui nori pailsėti, jų galvose sukasi  viena vienintelė mintis-lova. Kalbų apie grožio ir sveikatos kūnui tobulinti sukurtas industrijas laiko nebelieka.

Štai ir poniai Danutei, palaidojusiai savo vyrą, teko gyvenimą pradėti iš naujo. Kad  dienos neprailgtų, Danutės dukra po laidotuvių įdarbino mamą savo sukurtame versle.Prabėgus penkeriems darbo sporto klube metams ponia Danutė įsitikinusi,jog ji net neįsivaizduojanti  savęs be šio užsiėmimo. Išsigelbėjimą ji suradusi bendravime su į klubą ateinančiomis moterimis. Su kai kuriomis iš jų  ji  tapo labai artima. Su jomis ponia Danutė dalinasi savo mezginių paslaptimis, kulinariniais receptais,nuo kitų klienčių išgirstais sveikatos bei grožio gudrybėmis.Iškepusi savo firminį pyragą ji skuba pavaišinti savo drauges. Jos atsidėkodamos nepamiršta atnešti  šlakelį kaimiško pieno ponios Danutės katinui, ar padovanoti gražios gėlės daigelį. Ponia Danutė myli gėles. Ištisus metus gėlės žydi jos namuose. Ji sudaigina jas iš sėklų, kad šios vėl ir vėl gimtų iš naujo.

Pati vairuoja mašiną ,daug skaito,mėgsta ir į televizorių „pažiopsoti“. Jai įdomu viskas, kas vyksta Lieuvoje ir pasaulyje,o kalbėdama apie senatvę ji teigia,jog ne metai slegia žmogų. Žmogus sensta tada, kai jis praranda domėjimąsi gyvenimu. Taigi,visi šie paprasti, bet labai svarbūs tarpusavio bendravimo santykiai vyksta mažame (žiemos metu tarsi išmirusiame) pajūrio miestelyje, nedidelio sporto klubo patalpose.

Gėlės-kaip žmonės

Pasak senjorės,pasportuoti ir palaikyti savo kūno formas ateina įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonės (daugiausiai moterys). Kai kurios ateina dėl sveikatos sutrikimų,o kai kurios tiesiog norėdamos pailsėti .

Man pačiai teko pabendrauti su keliomis iš jų. Pavargusi nuo mokyklos šurmulio, nepatenkinta švietimo ir mokslo sistemoje esančiomis spragomis ,jauna pedagogė piktinosi, jog  vaikai mokykloje rūko žolę (net mergaitės) tvirtindami,jog žolė  legalizuota daugelyje pasaulio šalių,visai „nesiskaito“ su mokytojais (ypač vyresniojo amžiaus) ,pradingęs mokytojo-pedagogo autoritetas. Ji piktinosi, jog negabius vaikus materialiai pajėgūs į mokslus išleisti tėvai žūtbūt stengiasi įkišti į aukštąsias mokyklas,užuot suteikę jiems galimybę įsigyti profesiją. Vėliau,kaip mano mokytoja,diplomas kišenėje,o darbo nėra.Tokie ir į juos panašūs išvažiuoja laimės ieškoti į kitas šalis.

Kita moteris (Danutės sena pažįstama) papasakojo pamokančiąją istoriją apie kaktusą. Draugei gyventi  išvykus į užsienį,ji prižiūrėdavo jos namus.   Draugės namuose augusį kaktusą ji parsinešdavo  į savo namus, o kai jos draugė atostogoms sugrįždavo, jos džiaugsmui augalą sugražindavo į vietą. Kaip žinia, kaktusui didelės priežiūros nereikia,tačiau kai draugė susiruošė parduoti  butą, minėtas kaktusas pradėjo visai nykti. Pagailėjusi augalo moteris parsinešė jį į namus. Po kurio laiko  nugeibęs spygliuotis atsigavo ir sparčiai paaugo , džiugina moters širdį.Tuo tarpu  draugė nusipirko kitą butą, kaktusą reikės grąžinti,nors ir labai gaila,-sakė ji. Tuokart,pamenu, visos trys nusprendėme: gėlės-kaip žmonės,jaučia kas juos myli,o kas palieka.

Pradėti nuo savęs

Pokalbyje su jauna mokytoja bandžiau paprieštarauti sakydama,jog ne viskas švietimo ir mokslo sistemoje taip blogai ,kaip atrodo. Gyvenant užsienyje teko ir man susipažinti su šios senos valstybės (Anglijos) mokymo sistema. Esu ne teoretikė ir ne pedagogė,tačiau nesu girdėjusi, jog vaikai „spjautu  į akis mokytojui“, o jis būtų bejėgis tam pasipriešinti. Bet kokiu atveju žinau,jog užsienyje tiek mokytojas,tiek vaikas yra pagarboje. Tuo pasirūpina valstybė. Nesutikįu su mokytoja  dėl senyvo amžiaus pedagogų darbo švietimo įstaigose. Anot jos,seni pedagogai negali dirbti mokykloje vien  dėl to,jog iš jų yra šaipomasi. Prisiminiau savo mokyklos pedagogus, kurie tada man ,jaunam žmogui, taip pat atrodė seni ar pagyvenę. Jei prabėgusių metų priekyje puikuodavosi ne kas kitas, o profesionalumas ir darbo su vaikais patirtis-mokytojas iki gyvenimo pabaigos išlikdavo pagarboje. Ponia Danutė man pritarė sakydama, kad maži vaikai (kol jų mamos sportuoja) dažnai atėję atsisėda jai ant kelių. Jiems patinka prisiglausti prie vyresnio žmogaus. Jiems ji gal primena močiutę,ar kažką labai artimo ir mielo.

Nejučia ir aš nugrimzdau į prisiminimus. Man tada buvo gal dešimt metų. Pamenu, tą dieną buvau iš mamos gavusi pinigų ledams (dešimt kapeikų).Tai buvo neeilinis įvykis. Niekas taip paprastai pinigų vaikams nedalindavo. Nusipirkusi „maroženą“ laiminga ėjau šalia parko esančia  Meilės alėja. Mano džiaugsmą sutrikdė išgirstas vaiko verksmas. Ant suoliuko pamačiau sėdinčią seną močiutę  ir raudančią  mažą mergytę. Nė nesudvejojusi ištiesiau į vaiko pusę savo tik kartelį lyžtelėtą ,vanile ir visu pasauliu ,rodos, kvepiantį  balto pieno ir ledo kauburėlį. Mergytė,nustebusiomis akimis paėmė ledą,o aš nuėjau  saulės nutvieksta alėja.

Prabėgo penkiasdešimt metų, tačiau šio nutikimo negalu pamiršti ir šiandien. Papasakojusi moterims šią, iš pirmo žvilgsnio naivią istoriją, lyg pasiteisindama ,priminiau Motinos Teresės žodžius: “ Žmogui duotos dvi rankos: viena,kad imtum,kita,kad duotum“. Nežinau, ką tada pagalvojo  jauna pedagogė (gal jos laukia dar ilgas pažinimo kelias),tačiau šiandieną esu įsitikinusi , jog ,norint ,kad kažkas apie tave keistųsi, reikia pradėti nuo savęs,ir tik nuo savęs.  Todėl ponios Danutės žodžiai apie Angelus Sargus,kurie nebeturi darbo, yra ne kas kitas,o šių dienų SOS signalas mums visiems.

2017-04-12 09.44.42

Irena Valužė

Verbų sekmadienis-laikas suklusti

Verbų sekmadienį Palangos  Švč.Mergelės Marijos Ėmimo  į dangų bažnyčios klebonas Marius Venskus ,prisiminęs vaikystę ,pasakojo,jog ir jam mažam yra tekę iš tėvų paragauti kadagio šakelės skonio. Šiandien valstybė nebetoleruoja tokių liaudies tradicijų, tačiau ,anot kunigo,posakis “ne aš plaku-verba plaka“ išlieka.

Mano  tėvai , parsinešę iš bažnyčios verbas, vieną kadagio šakelę užkišdavo už veidrodžio rėmo,  kitą-už balkio tvarte. Abi jos saugodavo namus,šeimą ir gyvulius. Gyvenant emigracijoje ne visada tekdavo Verbų sekmadienį apsilankyti bažnyčioje.Kartais tenkindavaisi tuo ,ką turi.   Nusilaužusi iš savo sodo keletą žalių šakelių  parsinešdavau  jas į namus.  Tai buvo MANO verba. Kartu su savo šeimos nariais puokštę papuošdavome dekoratyviniais kiaušiniais.Tokiu būdu namai prisipildydavo Šv.Velykų laukimo nuotaika.

Verbų Sekmadienis dar vadinamas Palmių sekmadieniu. Įžengus Aukščiausiajam į Jeruzalę, vaikučiai Jam po kojomis klojo palmių šakas .Šlovindami valdovą, jie visi šaukė:“Osana aukštybėse“. Ir šiandieną žodžiai “Osana aukštybėse”skambėjo bažnyčioje Jam, pasiryžusiam savo gyvenimą paaukoti žmogui už tai, kad jo širdyje nenustotų liepsnojusi meilės liepsna.

Kartais save sugauni galvojant,jog kažkas tau parodo kelią ,kuriuo tu turetumei eiti. Susiruošusi  parašyti keletą žodžių , atvėriau bene  trijų amžių senumo skrynios dangtį. Ši senovinė skrynia-mano anytos Adelės Česnavičienės šeimos relikvija.Joje sudėta tai,kas mena praeitį.  Adelė buvo religinga moteris. Sovietiniais metais daugiau nei tris dešimtmečius vadovavusi pirmajam vaikų darželiui Palangoje negalėjo (tik išėjus į užtarnautą poilsį) kas rytą  apsilankyti savo miesto maldos namuose. Todėl moteriai tekdavo  važiuoti į Kretingą (12km. nuo Palangos).Jos tikėjimas buvo nuo pradžios iki gyvenimo pabaigos -vientisas (tylus ,užtikrintas,be veidmainystės).Išeidama iš šio pasaulio senolė laimino visus, atėjusius ją aplankyti ligoninėje ir šypsojosi palaiminga šypsena. Mačiusieji visi iki  vieno tvirtino,jog Adelė Česnavičienė iš šio pasaulio išėjo tarsi šventoji. Moteris  visą savo gyvenimą perrašynėdavo tekstus (pati gerai mokėjo vokiečių kalbą), kuriuos į jos namus atnešdavo vienuolės( jaunystės metais ji taip pat buvo vienuolė). Taigi, iš skrynios ištraukusi Adelės ranka užrašytus žodžius (seną užrašų knygutę),noriu su visais pasidalinti tuo,kas ,manau,yra ypač aktualu šiandi

„Švč.Mergelė sako:“Kiek daug malonių pasaulyje.Padėkite man išgelbėti sielas.Aš duosiu jums į rankas šviesos spindulį.Jis yra mano širdies Meilės Liepsna. Ši pilna malonių liepsna,kurią aš jums iš savo Nekalčiausios širdies duodu,turi eiti iš širdies į širdį.Tai bus didelis stebuklas,kurio šviesa apakins šetoną.Ji yra meilės ir santarvės ugnis.Ugnį mes gesiname ugnimi,neapykantos ugnį-meilės ugnimi. Šitą malonę aš gavau iš Amžinojo Tėvo per savo sūnaus penkias Švč.Žaizdas. Savo Širdies Liepsna aš apakinsiu šetoną,su jumis susivienijusi.Mano Širdies meilės Liepsna išdegins nuodėmes…Ženkite pirmą žingsnį,kad aš galėčiau matyti jūsų geros valios pradžią.Tik pirmas žingsnis yra sunkus.Tikėkit manimi…Nenustokite drąsos.Man reikia jūsų visų ir kiekvieno. Nepakęskite atidėliojimo. Šetonas bus tiek aklas, kiek jūs prie jo apakimo prisidėsite. Atsakomybė yra didelė,bet jūsų darbas nebus veltui, kai visas pasaulis su manimi laikysis, tada degs švelni Mano Meilės liepsna , kuri uždegs visą žemės rutulį. Šetonas bus pažemintas ir bejėgis savo galybe naudotis. Tik šio pasiruošimo laiko nevalia jums tęsti. Ne.Neilginkite jo.Būkite aktyvūs Šventame mano reikale. Mano vaikai,mano Dieviškojo Sūnaus baudžianti ranka ketina nusikreipti ant pasaulio.Aš vos begaliu ją sulaikyti.Padėkite Man…Jeigu jūs mano Meilės Liepsnos šaukiatės,mes drauge išgelbėsime pasaulį“(ištraukos iš brošiūros „Marijos Nekalčiausios Širdies Meilės Liepsna“,išleista Immaculata-Verlag Ch-9050 Appenzell.)

Kai kam gal šie žodžiai didelio įspūdžio nepadarė,tačiau regint dabartinį pasaulį,kuris lyg kraujo upė,vis labiau ir labiau plinta po pasaulį,laikas susimąstyti kiekvienam iš mūsų.Verba ,kurią šiandieną pašventinome laukdami Velykų, turėtų ne tik apsaugoti mūsų šeimas,namus ir gyvulius.Jos šviesoje turi degti meilės liepsna kiekviename iš mūsų,pamiršus barnius, neapykantas, garbės bei turto troškimus…

Verbų sekmadienį bažnyčioje regėdama tiek daug jaunų ir gražių žmonių džiaugiausi,jog Lietuva turi ateitį,kad ir kaip sunku jai būtų.

Šviesos,pavasario nuotaikos,puikių margučių ir begalinio džiaugsmo sulaukus Šv.Velykų ryto.

2016-11-18-16-34-02

angelas ant stogo

Irena Valužė

%d bloggers like this: