Kūrėjo darbai kalba už jį patį

Šventosios dailininkas,skulptorius, medalių kūrėjas,grafikas  Petras Baronas ir jo žmona- menininkė,pedagogė Audronė Bukauskienė  šiandieną gyvena mieste,kurį yra įsimylėję,o trokšdami ramaus darbo savo kūrybai,  sako esantys minimalistais,- užtenka tiek,kiek gyvenimas duoda.

“Gyvenu 38-jame kilometre”

Telefonu pasiteiravusi kaip meninikus susirasti, Petras Baronas labai paprastai man  paaiškino: ”Gyvenu trisdešimt aštuntajame kilometre”. Šiuo ženklu pažymėta kolektyvinių sodų bendrija Būtingėje (netoli Palangos).

Tvarkingoje ir gražioje sodyboje mane pasitikęs menininkas džiaugėsi  kasmet baltais žiedais pasipuošiančia  alyva. Po ją šiandieną jis ir darbuojasi (drožia skulptūrą). Kol  šeimininkai- Petras Baronas ir Audronė Bukauskienė ruošia kavą, aš, gėlių, vaismedžių ir gražuolės sidabrinės eglės draugystėje turiu laiko pasižvalgyti po judviejų sodyba. Ant vienos namo sienos pastebiu prikaltą medalį-“Gražiausia sodyba”.   Kaip vėliau teko sužinoti,medalis-  brokinis liejinys,kai Petras, baigęs  dailės mokslus, dirbo metalo cecho vadovu Dailės kombinate. Šiek tiek “pagražinęs” medalį ,jis prikalė  jį prie  savo namo sienos. Tad kodėl jo  nepasikabinus, pamaniau, juk Petras  pats vienas savo rankomis pastatė namą,kartu su Audrone tvarkė aplinką. Abu sutuoktiniai jaučia palaimą čia būti, niekur iš šios vietos nenorintys eiti.

Menininkų dirbtuvė

Petras Baronas visų pirma atsiprašo manęs,jog dabar jų dirbtuvėse didelė netvarka.  Šais metais Audronė ir Petras nebeorganizavo plenero “Šventosios žemės atminties ženklai”. “Plenero projektą nutraukėme visiškai,o darbai,tai-surinkta kolekcija Šventąjai per  projekto gyvavimo metus”,-pasakojo dirbtuvės šeimininkas.   Dėžėse sudėti medaliai, kurie visai neseniai  ,kartu  su palangiškės menininkės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės darbais dalyvavo parodos pristatyme “Palanga ir Šventoji heraldikoje, grafikoje, medaliuose” Lietuvos Respublikos  Seime.

Studijoje skulptorius rodo man pradėtą   Stasio Povilaičio skulpūrą ir  pasakoja apie kitus savo darbus:”Šventosios girininkas R.Kviklys- Mažųjų ir didžiųjų tako” autorius, eseistas, žurnalistas  mirė pernai,o jo žmona -po mėnesio išėjo. Šventojiškiai girininkai ąžuolą padovanojo”. Šitą užsakymą vykdo su ypač dideliu malonumu ,-daug metų su girininku artimai draugavęs,-sako skulptorius.

Žinojau,jog meninkas garsus savo medaliais ,todėl stebiu,kaip dirbtuvės šeimininkas iš dėžių traukia vieną po kito savo  kūrinius,o aš tuo tarpu apžiūrinėju  ant sienos kabančius Petro Barono piešinius. Nesu meno žinovė, tačiau jie man pasirodo esantys itin subtilūs: lengvi, tarpais perregimi , turintys gilią prasmę.

Medaliai- atskira kūrybos istorija

Kaip pasakojo menininkas,jau besimokydamas Vilniaus Dailės akademijoje, jis sukūrė  pirmąjį savo medalį. Toliau jo kūryboje atsirado ištisos medalių serijos.  Mažoji plastika meninką yra užbūrusi iki šių dienų. Dabar darantis  medalių seriją”Pirmieji Lietuvos fotografai”. Anot jo, iki pirmojo pasaulinio  karo fotografais galėjo būti tik turtingi ir kilmingi  žmonės, tokie ,kaip grafai K.Kosakovskis, B. H. Tiškevičius, C.H.Kaplanskis,Ignas Stropus ( I.Stropus-garsus mokytojas, fotografas,1921 m. atvykęs gyventi Į Palangą priešais bažnyčią buvo atidaręs  fotopaviljoną). Pirmąjį savo darbą Petras padarė fotografei ,bajoraitei Paulinai Mongirdaitei (P.Mongirdaitė fotografavo Palangą, jos gamtą, pajūrį), o vėliau jau ‘pakibo”ir kiti fotografai (Šiaulių,Kupiškio,Telšių,Vilniaus irk t. ). Menininkas šiai ,seniesiems Lietuvos fotografams įamžinti skirtai medalių serijai paskyrė dešimt savo darbų, ateityje žada dar dešimtį jų padaryti. Knygos autorė  Jolanta Klietkutė leidinyje apie  P. Mongirdaitę ir I. Stropų, panaudojo Petro sukurtus medalius. Surinkti medžiagą apie žmogų nėra taip paprasta,-sako jis.  Internete mažai medžiagos , daugiausiai jis kreipiasi į muziejus.

Petras Bajoras ant savo darbo stalo dėlioja autorinius darbus ,sukurtus  B.Buračui, St. F.Pleury,J.Bulhakui P.Babickui( pirmasis fotoreporteris) ir seriją medalių ,paskirtų mažosios Lietuvos raštijos pradininkams, taip pat darbus, skirtus Maironiui ( ant medalio -atkartotas poeto rašysenos braižas ), M.K.Čiurlioniui irkt. V.I.Dubeneckiui Medalis -pirma vieta respublikiniame konkurse. Medalis -Žalgiriui 600- Vytauto ir Jogailos istoriniai portretai -Durbės mūšio 750-čiui pažymėti. Durbės mūšis,istorikų teigimu,  buvo reikšmingesnis nei Žalgirio, nes jei nebūtume jo laimėję, kažin kuo šiandien būtų tapusios šalys prie Baltijos jūros? Petras istorines žinias beria kaip iš pypkės. Sakau,jog esantis geras jos žinovas. Į tai meninkas atsako,jog  Šventojoje turintys fenomenalų žmogų-“gyvą enciklopediją”-Mikelį Balčių. Jei prireikia kokių žinių,Mikelis visada ateis į pagalbą.

 

Gyvenimas po vienu stogu

Susėdę šiltoje ir jaukioje namo terasoje ,kalbamės apie pirmuosius žingsnius ,einant link didžiosios svajonės-kurti meną ,o taip pat neaplenkiame ir kasdieninių dalykų,-šnekamės apie šeimą,vaikus ir gyvenimą po vienu stogu.  Šiandieną sutuoktinių pora dirba Palangos S. Vainiūno meno mokykloje pedagogais. Juodviem kartu gerai, Petras prisipažįsta,jog Audronė jam yra pirmoji patarėja,darbų vertintoja ir kritikė. Anot Audronės,Petras –ramaus būdo,nemėgstantis už save “pakovoti”. Šiandien vaikai  užauginti, dabar ir dėl savęs galintys  pagyventi, o tai reiškia ,jog jiedu gali didesnį dėmesį sutelkti į kūrybą. Audronė tapo, lieja akvareles , esanti tekstilininkė.  Žinoma,-sako jie, provincijoje menininkams sunku išgyventi.  Save laikantys minimalistais: “Gauname atlyginimus,skaičiuojame kiek galėsime  įdėti į kūrybą. Nesibrauname, nesikundžiame, nelendame, gyvename ramiai”,-sako Audronė. Petras,palaikydamas žmoną, pritaria:”Gyvenime naudojuosi lietuvių liaudies patarle: “Savame kieme pranašu nebūsi”.O prakalbus apie menininkus, kurių nebėra, Petrui labai gaila neseniai amžinybėn išėjusio dailininko Juozo Griušio .Dėl šio menininko netekties jis labai išgyvenęs: “Bendravome,daugelyje darbų, parodų  buvome kartu”.

Kiek atsimena skulptorius,vaikystėje“Petriukas geriausiai darželyje šoko ir gražiausiai paišė”. Vyresnės sesers ir mamos paskatintas Petras įstojo Kaune į S .Naujalio dailės mokyklą,vėliau užbaigė Vilniaus dailės akademiją,įsigijo skulptūros specialybę, nuo 1988 m.-Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Tais pačiais metais Petras atvyko gyventi į Šventąją.

Meilė savo miestui

Jau beveik tris dešimtmečius skulptorius Petras Baronas gyvena Šventojoje. „Penkioliką metų iš menų orbitos buvau išėjęs“,-prisimena menininkas.   Lietuvos nepriklausomybės metais jam,kaip ir daugumai žmonių,reikėjo išgyventi.  Kada buvo paskelbtas konkursas  „Žalgirio“metinėms paminėti, dailininkas  sugrįžo  prie savo kūrybos. Nuo to laiko praėjo daug metų, tačiau Petras ir šiandien  džiaugiasi,jog tada jį jo kolegos nebuvo pamiršę. Skulptoriaus darbų šiandieną galima pamatyti  Šventojoje, Palangoje, Vilniuje, parodose Lietuvoje bei užsienio miestuose. Petro Barono darbų yra įsigiję Lietuvos muziejai,privatūs asmenys.

Vienuoliką metų sutuoktiniai organizavo plenerus ,skirtus Šventajai,jos žemei, istorijai, žmonėms. „Norėtusį,jog Šventoji nebūtų Palangai  penkta koja ( meninkas rodo atitinkantį piešinį) „ .Šventoji nuo seno buvo žvejų gyvenvietė. Jonui Sebeckiui XVII a. suteikus leidimą kurtis uostui, pradėtas kurtis naujas miestas-Janmarienburgas. Nuo seno tai- Kuršių kraštas.Jame turėjo sugyventi įvairių tautybių žmonės. Anot Audronės, Šventoji-paribio miestelis, kad jį nesutryptų,reikėjo su visais ateiviais sugyventi, išbalansuoti. „Mes bendravome (ir dabar bendraujame) su Šventaja organizuodami planerus,-pasakoja A.Bukauskienė. Anot Petro,poilsiautojams rūpi saulė,jūra ir vanduo,o mums norėjosi,kad žmonės sužinotų miestelio istoriją ( menininko vizija- Šventosios miestelio istoriją įamžinti menų pagalba).

Skulptorius Šventajai yra sukūręs 1689 m. Janmarienburgui skirtą  monetą su Šventosios herbu,uostu ir užrašais- Sventaja (latviškai),Šventoji (lietuviškai) ir Elija (kuršiškai). Šventosios herbas-taip pat P.Barono autorinis darbas. Būtingės Liuteronų-Evangelikų bažnyčios šventoriuje – P.Barono  skulptūra Liuteronų bažnyčioms Šventojoje atminti.

Skulptūrų daug. Tačiau  skulptoriaus studijoje  man dar norisi akimis užfiksuoti tai,kas įkrito į širdį.Tai  –skulptūra“Virsmai“ ,kuri simbolizuoja praeitį ir ateitį, kitas- „Du krantai“- lygsvarą (miesteliui išyventi-reikalinga pusiausvyra),skulptūrėlė-„Launagis“ ,reiškianti švelnų vėją ir kitos. Petras  man skuba parodyti  J.Grušo ,kurį asmeniškai pažinojo, nebaigtą darbą, Gražinos Oškinytės tėvui skirtą medalį, A.Mickevičių ,kuris į tremtį per Palangą  išvyko. Žodžiu, visko per trumpą mūsų susitikimo laiką neįmanoma pamatyti ir papasakoti. Šio talentingo gabaus menininko- Petro Barono darbus reikia pamatyti. Jie kalba už patį menininką.

 

 

 

 

 

 

 

 

Svečiuose pas menininkus-Petrą Baroną ir Audronę Bukauskienę

Irena Valužė

 

Sužeistas balandis atėjo pas žmones

Palangos gyventojas Eduardas Balčerovas buvo maloniai nustebęs,kai  pro praviras jo namų duris pamatė įeinantį balandį. Paukštis įėjęs į kambarį drąsiai elgėsi: buvo visiškai ramus,pakreipęs galvelę  žvalgėsi aplinkui ir niekur nežadėjo trauktis. Paėmus ant rankų balandis nesipriešino.„Iš pat pradžių jis man pasirodė savas,o kai pamačiau ant paukščio kojos tris žiedus, supratau,jog susilaukiau ypatingo svečio“,-pasakojo ponas Eduardas.

Geri žmonės

Palangoje, Užkanavės gatvėje gyvenantis E.Balčerovas  neabejoja,jog paukštis atėjęs iš miško. Vyras parodė balandį  kempingo stovyklavietėje poilsiavusiam veterinarijos gydytojui. Apžiūrėjęs jį, veterinaras paaiškino,jog greičiausiai balandį bus pakirtęs vanagas, paukštis yra sužeistas. Reikia jį pamaitinti ir po kiek laiko balandis pasveiks,-sakė jis. Pono Eduardo šeima jau ne kartą buvo gelbėjusi gyvūnus: savo namuose buvo priglaudę  sužeistą ežiuką, augino   į   stovyklavietę atklydusias dvi antis. Tad jo šeimai  tai nebuvusi naujiena. Tačiau šį kartą Eduardas nutarė ieškoti pagalbos. Negalėdamas prisikambinti  į Ventės ragą, E.Balčerovas internete susirado Palangos balandžių klubo pirmininko Reinoldo Liaudansko telefono numerį. Šis,anot jo, labai greitai atvažiavęs ir sužeistą paukštį pasiėmęs. Paukštis,matyt nujautė,kad pateks į gerų žmonių rankas,-atsisveikindamas kalbėjo pirmasis balandžio gelbėtojas.

Balandis sujungė tris valstybes

Kaip sakė sužeistą balandį priglaudęs Reinoldas Liaudanskas,tolimesnės paieškos, ieškant gyvūno šeimininko, buvo sėkmingos.

„Nuploviau balandžio kojas ir pamačiau ant vieno žiedo lenkišką telefono numerį. Ten buvo parašyta-„prošem pozvonit“(prašau paskambinti). Kadangi blogai kalbu lenkiškai, nieko nelaukęs paskambinau savo draugui į  Punską. Mano draugas verslininkas Valdas Krakauskas tuojau pat susisiekė su balandžio šeimininku, kuris gyveno netoli Katovicų, Chorzow,o miestelyje.“

Sportinio pašto balandžio šeimininkas Piotr Bak, Reinoldo draugui paaiškino,jog liepos 9 dieną Vokietijoje ,Sulingen,o mieste vyko Pietų Lenkijos regiono sportinių balandžių varžybos,kur į dangų buvo paleista nuo 12 iki 14 tūkst. sportinių balandžių. Anot V.Krakausko, balandžio šeimininkas netikėjęs, kad paukštis atsiras, todėl judviejų telefoninio pokalbio metu vis jam kartojęs:“Iz Litvi,Iz Litvi“(iš Lietuvos, iš Lietuvos). O supratęs,kad neužilgo lietuviai jam paukštį atveš, ponui Valdui pasakė“Mečiau rūkyti,bet balandžių –niekada“.

Pasak R.Liaudansko,sportinis pašto balandis (nuo Liepos 9 d. iki Liepos 17 d.) per 8 dienas turėjo nuskristi apie 1300 km.,perskrisdamas tris valstybes (Vokietiją,Lenkiją, Lietuvą),o kada jis susižeidė-neaišku. Balandžio uodegoje buvo likę trečdalis plunksnų, todėl jei “nėra uodegos,balandis pameta lygsvarą  ir jis skristi praktiškai nebegali. Kiek paukštis ėjo pėščiomis-nesužinosime”,-šypsojosi Reinoldas.

“Keliauninkas” pasieks namus

Kaip pasakojo R.Liaudanskas,varžyboms visada yra atrenkami stiprūs balandžiai.Jie gali skristi 70-80 km. į val.greičiu ir daugiau (iki 100 km). Pasak ilgamečio balandžių augintojo, jo manymu, balandis buvo atsitrenkęs į elektros laidus,nes jo nugara ir dalis uodegos “kaip nuskusta“. Paukščio krūtinė buvo įdubusi, o tai reiškė, kad balandis ilgą laiką kentė badą. „Šiaip, labai jaukus paukštis,aš jam plaunu kojas,o jis žiūri ir merkia man akį. Gyvūnai atpažįsta tuos, kas juos myli“,-neabejoja klubo pirmininkas.

R.Liaudanskas susisiekė su Klaipėdos Sportinių balandžių augintojų klubo „Viesulas“pirmininku Arvydu Paulausku,kuris pažadėjo liepos 30 d. ,pasibaigus paskutiniam sportinių balandžių varžybų etapui prie čekų sienos, paklydėlį  nuvežti jo šeimininkui. Rugpjūčio 7-8 dienomis “klajūnas” turėtų sugrįžti į namus.

 

“Palangos balandžių klubo pirmininkas R.Liaudanskas ir Lietuvos svečias-lenkiškasis sportinis pašto balandis

 

 

Irena Valužė

 

Viltis visada yra

Seniai svajojau pabuvoti Merkinėje,nuo piliakalnio pažvelgti į mūsų senuko Nemuno  grožį-jo  vingius,pravažiuoti keliu,kuris jau pro mašinos langą kvepia sakais ir grybais ,ir apsilankyti Panaros kaime(Varėnos raj),kur mažutėje koplyčioje sielos išpažintį atlieka ne tik narkomanai bei alkoholikai.  Ištikti įvairių bėdų  žmonės prašo kunigo Valerijaus  Rudzinsko, liaudyje praminto stebukladariu, palaiminimo sau ir savo artimiesiems.

Piliakalniai-mūsų protėvių palikimas

Tur būt kiekvienas galime sau prisipažinti,jog gyvendami,ar kasmet apsilankydami svečiose šalyse, savo krašto-Lietuvos, nepažįstame. Amžinai skundžiamės laiko stoka.

Šią vasarą iš emigacijos sugrįžusi į savo gimtą miestą -Palangą, nutariau žūt būt  įgyvendinti savo svajonę. Man labai norėjosi aplankyti  vieną iš 800 –tų Lietuvoje esančių piliakalnių – Merkinės piliakalnį,sužinoti jo istoriją.

Kaip galėjau perskaityti šalia piliakalnio įrengtoje informacinėje lentoje, piliakalniai-mūsų protėvių palikimas ,kuriuos turėtume perduoti iš kartos į kartą.Šalia tokių piliakalnių egzistavo papėdės gyvenimas,senieji kapinynai,net šventvietės. Piliakalniuose stovėjusios pilaitės gynė aplinkines gyvenvietes, kurių gyventojai tiekdavo pilies įgulai visus būtinus produktus. XV amžiuje, kai medines pilis pakeitė mūrinės, piliakalniai buvo apleisti.

Merkinės pilis rašytiniuose šaltiniuose minima 1377m. Ji įkurta ties perkėla į Nemuną kelyje į Vilnių. Iš amžių glūdumoje išlikusių piliakalnio liekanų yra aišku,jog pilies kiemas buvo apie 20 m. skersmesns, pakraščiais apjuostas 15 metrų pločio ir 1,5 m. aukščio ginybiniu pylimu plokščiu viršumi.

Nuo piliakalnio ar Merkinės apžvalgos bokšto (Dzūkijos nacionaliniame parke esantis 26 metrų aukščio apžvalgos bokštas- “Pušų gojelis”) atsiveriantys gamtos grožio vaizdai užgniaužia kvapą. Žvelgiant  į šį žemės stebuklą nejučia pagalvoji,jog prieš akis atsivėrę žali slėniai,kalvos ir pro juos esanti Merkio ir Nemuno santaka,Pastraujo sala,Merkines tiltas ir piliakalnis-tai vietos ,kurios skirtos tik meno žmonėms (rašytojams ar menininkams jas įamžinti).

Miškai-kiekvieno lietuvio lobis

Paliekant šias gražias vietas nejučia pagalvoji,jog turizmui Lieuvoje plėtoti  stinga elementariausių žinių (prie Merkinės piliakalnio ir apžvalgos rato pasigedome šiukšliadėžių, bio tualetų,saugesnių laiptų lipant į piliakalnį,  poilsiui skirtų vietų).

Pradėję  plentu skuosti Varėnos miškų link, pro mašinos langą stebėjome  pamiškėse vos ne kas šimtą metrų stovinčias moteriškes, kurios siūlė nusipirkti miško gėrybių. Kada keliauji su mažais anūkais- nepagrybausi, todėl sustoję prie vienos iš jų, nusipirkome voveraičių. Už litrą grybų sumokėjau 4 eur. Galėjau tą padaryti ir nuėjusi į Palangos turgų,bet ,pamaniau, dzūkiški grybai turėtų būti daug gardesni.

Žvelgdama į besitęsiančius miškų masyvus,akimis sekiau ilgakojes gražuoles-pušis,kol šios  ištirpdavo iškirstose  laukymėse, arba atsimušdavo į  styrančius iš po žemės “nuogus” pagalius.  Tai-mirusios pušys. Nejučia į galvą brovėsi mintis, jog  miškai yra praradę savo šeimininką. Kas juos dabar valdo, tvarko ar kerta-visai nebeaišku. Gamta gyva. Ji mena visus savo skriaudėjus šimtui metų į priekį.

Tarp miškų-“mini” gyvenvietė

Važiuodami Varėnos link ir pamatę kelio ženklą-Panara ,įvažiavome į miškų apsuptyje esančią vietovę . Panaros kaimo teritorijoje yra pastatyti “Pilnų namų bendruomenės” namai , kuriuose gyvena žmonės,ieškantis išsigelbėjimo ir noro sugrįžti į normalų gyvenimą. Kunigo V.Rudzinsko iniciatyva ir visų tikinčiųjų žmonių surinktomis aukomis,šiandieną tokie namai atlieka savo švietėjišką darbą.

Visų pirma šioje gyvenvietėje akį patraukia maža medinė bažnytėlė, šalia jos- keletas modernių šiuolaikiškų pastatų,ant kurių kabo iškaba-“Šiems pastatams suteikta aukščiausia kategorija” ,dirbtinis tvenkinys, o prie jo- aukštai ragus iškėlęs briedis (senovinė briedžio slulptūra).Visoje “mini”gyvenvietėje jautėsi ideali tvarka:  grįsti takeliai, nupjauta žalia veja, išpuoselėti gėlių darželiai. Nedidelė teritorija prisipildžiusi vaikais , namų auklėtiniais,juos aptarnaujančiais gyventojais, atvykėliais iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių.Vienu žodžiu-įspūdis didelis.

Neužilgo turėjo prasidėti Šv.Mišios. Į nedidelę koplyčios salę rinkosi žmonės.Porą kunigų,atsisėdę ant suoliukų kalbėjosi su parapijiečiais (tokiu būdu žmonės išpažįsta savo nuodėmes).

Prasidėjus Šv.Mišioms į koplyčią įnešamas kryžius. Jį lydi  šeimynos namuose gyvenantys žmonės.Pagrinde matau jaunus veidus. Po jų, purpurine spalva apsisiautusiais apsiaustais eina vyresniojo amžiaus žmonės,tikėtina,kad maldą palaikantys žmonės gyvena arba dirba tuose pat namuose.Užgaudžia vargonai,giedamos giesmės,kunigas veda Šv Mišias.

Marija

Yra gyvenime ženklai,kur žmogų atveda ton vieton,kur jis ir turėtų būti.Vieniems-ieškantiems vilties pasveikti,kitiems-noro tokiems žmonėms padėti.Ponios Marijos,kuri rekomendavo čia atvykti,nepažinojau. Žinojau,jog ji yra užbaigusi juridinius mokslus,dirba atsakingą darbą, o turėdama laisvo laiko atvažiuoja iš Vilniaus ir padeda tikinčiųjų bendruomenei realizuoti čia gaminamą produkciją: kremai, aliejai, vaistažolės, kvepalai. Kaip vėliau išsiaiškinau,visi gaminiai pažymėti kunigo Valerijaus Rudzinsko firminiu ženklu , gaminių  realizacija yra vienas iš būdu namams išgyventi.

Šv.Mišios, ne kaip įprasta ,tęsėsi gana ilgai. Žmonės, vienas po kito ateidavo prie kunigo,kad gautų palaiminimą.Tarpe jų- keletas televizijos ir pramogų verslo žvaigždžių.

Išėjusi iš maldos namų nusileidau į koplyčios apačią-zakristiją.Dar nepasibaigus mišioms ,ilgame koridoriuje rikiavosi žmonės, norėdami asmeniškai susitikti su kunigu V.Rudzinsku.

“Mylėkite vienas kitą”

Marija iš anksto buvo užėmusi man vietą,todėl atėjusi pasiėmiau nuo kėdės jos paliktą žurnalą ir ėmiau laukti pasimatymo su kunigu. Prisipažinsiu, truputį jaudinausi. Todėl laikydama rankose žurnalą, ėmiau jį vartyti. Tituliniame leidinio puslapyje perskaičiau žurnalo pavadinimą ”Mylėkite vienas kitą”,kiek žemiau-”Prašykite,ir jums bus duota,ieškokite,ir rasite, belskite ir bus jums atidaryta”(Mt7,7).Šie žodžiai,rodos,buvo skirti man…

Laukdama kunigo V.Rudzinsko,išgirdau vietinio parapijiečio pasakojimą apie koplyčią. Žmogus didžiuodamasis pasakojo, jog maldos namuose dažnai vyksta įvairūs renginiai:muzikos ,poezijos  vakarai. Žmonės,atsidėkodami už pagalbą, bažnyčiai dovanoja dovanas:paveikslus,ikonas,paremia pinigais.

Viltis visada yra

Kunigas V.Rudzinskas,pakvietęs mus užeiti į vidų nustebino  savo paprastumu ir nuoširdumu. Apsivilkęs civiliais drabužiais,malonia šypsena jis mums padavė ranką ir pasodino prie stalo. Ramybė,švelnus balso tembras,atidus žvilgsnis sekant kiekvieną mūsų žodį ,vertė atsipalaiduoti ir jaustis patogiai.

Kiekvienas iš mūsų turime savo asmeninių paslapčių, kurios kartais trukdo gyventi,todėl patarimas,pagalba kartais žmogui labai reikalingi.

Kalbėdamas apie žmones,kurie kreipėsi į jį,kunigas džiaugėsi tais,kurie pasveiko. Viena moteris išsigydė nuo vėžio, džiaugėsi kunigas moterimis,kurios susilaukusios vaikelių šiandieną krikšto tėvais  kviečia tuos žmones, kurie kažkada parodė kelią čia atvykti. Atsisveikindama ir padėkodama kunigui už patarimus ,išreiškiau apgailestavimą,jog šiam tenka išklausyti begales bėdų. Į tai V.Rudzinskas ramių ramiausiai atsako:“Tai nieko“.Ir čia pat priduria:“Viltis visada yra“.

Ši maža vilties salelė  yra tik vienas  lašas bekraščiame pasaulio vandenyne. Tokių,ar panašių į šią vietovę ,  Lietuvoje yra ne viena. Kažkodėl televizija ar spauda daugiau skalambija apie tuos, kurie sėja gyvenime blogį,o tiek mažai pasakoja apie  žmones, kurie gyvena vardan praradusiųjų viltį gyventi.

Mano trumpa kelionė baigėsi. Liko prisiminimai ir didžiulis noras apie tai papasakoti.

 

 

 

 

Merkinės piliakalnis ir

“Pilnų namų bendruomenės “namai Panaros kaime

Irena Valužė

 

Linas Žulkus:”Kai dirbi, tai ir Dievas padeda”

Palangiškis menininkas, restauratorius, drožėjęs Linas Žulkus- garsių  Lietuvos menininkų Alberto Žulkaus (skulptoriaus,Lietuvos tautodailininkų sąjungos nario,medžio drožėjo) ir Teresės Žulkienės –tautodailininkės,žymios audėjos – sūnus. Jaunystės metais baigęs muzikos ir teatro akademiją ir įgijęs muziko atlikėjo  profesiją ,L.Žulkus tikėjo,jog muzika taps jo pragyvenimo šaltiniu,o menai” ateis” kaip hobis. “Išėjo priešingai”, -sako Linas. Muzika tapo hobiu,o menas darbu.”

Nuo vaikystės prie varstoto

Prieš porą metų turėjau galimybę susitikti su visa  Žulkų šeima. Deja,tai neįvyko. Laikas, kaip senas nuotraukų albumas:  fiksuoja dabartį ir ištrina tai, ko daugiau jau niekada nebus. Šiandien  pravėrusi Žulkų kūrybinių dirbtuvių duris, gerai žinau, jog čia nebesutiksiu (praėjusiais metais  amžinybėn  išėjusio)  Alberto Žulkaus , bet džiugu,kad su Terese Žulkiene, atšventusia garbingą savo 80-ties metų jubiliejų, galime pasikalbėti apie jų gražiai gyventus kartu metus ir  dar dabar kuriamus darbus.

Nuo  1975 metų ,kai tėveliai Albertas ir Teresė atvykę į Palangą išsinuomavo šią studiją (buvusios Dailės kombinato dirbtuvės), Linas Žulkus čia ir “gyvena”.

“Visą gyvenimą praleidau dirbtuvėse. Dailės studijų nesu baigęs, jokio diplomo neturiu. Tėvalis buvo didysis mano mokytojas ,dirbau su tėvu, padėdavau jam. Praėjau praktinį gyvenimo universitetą. Kai daug dirbi, sukaupi daug ir žinių. Šiandieną  galėčiau ir kitus restauratorius pakonsultuoti. Nuo  vaikystės esu prie varstoto užaugęs”,-kalbėjo paprastas, šiltomis akimis, puikios sportinės išvaizdos pusamžis vyras.

Anot menininko, jei patinka ką darai ir gali iš to pragyventi, tai tampa gyvenimo būdu.Tęsdamas Žulkų šeimos tradicijas menininkas yra įkūręs šeimyninę asociaciją- “Žulkų kūrybinės dirbtuvės- galerija”. Tai -ne pelno siekianti organizacija. Tokiu būdu yra lengviau save, savo darbus pristatyti  Lietuvoje ir užsienyje. Ateityje menininkas planuoja galeriją praplėsti ir joje surengti tėvo darbų parodą .”Tėvalio (vadina žemaitiškai) darbų yra labai daug”,-sako jis.

 

„Gyvenu ten,kur man gerai“

Išskyrus studijų metus, L.Žulkus visą laiką gyveno Palangoje.“Man čia gerai, jei būtų blogai-ieškočiau kur geriau“. Didmiestis jo netraukia, jis nenorėtų pusę gyvenimo praleisti troleibuso stotelėje, o pagrįsdamas mintį, jog muzika toks pat menas, pasakojo: “Baigęs muzikos mokyklą Palangoje, įstojau S.Šimkaus konservatoriją, o ją baigęs tęsiau studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurioje mokiausi daug dalykų. Studijau liaudies instrumentų klasėje, grojau birbyne ir įsigijau atlikėjo specialybę. Su vienminčiais , dar mokydamasis Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje, buvome sukūrę grupę. Tais senais laikais labai gerai gyvenome. Per vasarą   turėdavome daugiau nei šimtą koncertų. Pagrinde koncertuodavome Klaipėdoje. Ką reiškė vokiečių turistui sumokėti mums penkias markes už koncertą (už dvi markes galėdavai iš Klaipėdos į Palangą taksi į namus sugrįžti)? Turėjau draugą, kuris baigęs teisę dirbo policijoje. Tai jis sakydavo, jog per vakarą uždirbu tiek, kiek jis uždirbdavo tik per mėnesį. Tada valiuta ir „žvėriukai“  buvo kosmosas. Muzika ir menas – tai viena. O jei dirbi-sekasi, Dievas padeda, jei sėdėsi rankas sudėjęs-nieko nebus.

 

Vėliau pradėjau keliauti, važinėti į užsienį, užmezgiau kontaktus su daugeliu įdomių žmonių, kurie domėjosi menu, daile ir todėl juos supažindinau su tėvų kūryba. Pradėjau tėvo ir mamos darbus ten vežti. Surengdavau šeimyninę parodą. Menas yra prekė. Reikia stengtis ją realizuoti. Žinoma, jeigu turi kitą pragyvenimo šaltinį, gali savo darbus dovanoti”.

Linas Žulkus ,kartu su savivaldybe (kultūriniai ryšiai su miestais-partneriais) yra važiavęs į Riugeno salą Vokietijoje,Simrishamno miestą Švedijoje.

L.Žulkui priminiau senus laikus, kai Palangoje veikė dailininkų kūrybos namai.Tada galėjai menininkų sutikti parkuose, prie jūros. Palanga buvo tarsi menininkų meka.

“Ir dabar menininkas menininką suranda, kartu leidžiame ne tik laisvalaikį, bet pasidaliname ir savo kūrybinėmis mintimis, idėjomis. Švedai buvo mane pakvietę dalyvauti (master class) aukštojoje liaudies menų mokykloje ir pravesti seminarą  apie Užgavėnių kaukes. Angliškai perfect nekalbu, bet einu ir dirbu .Nauja patirtis, nauja veikla,-šypsosi menininkas.

Dailininkas prisiminė, kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais važiuodavo  su liaudies instrumentų muzikos grupe koncertuoti, ar veždavo savo šeimos darbus į užsienį. Muitinėje žinojęs tik tris žodžius švediškai. Anot jo,  tai avantiūra, „bet tu eini ir darai. Grįžti užsidirbęs pinigų. Džiaugiesi,kad tave perka“.

Ateities planai

L.Žulkus vedęs, turi  šeimą,sūnus Justas dirba  anglų kalbos mokytoju Senojoje gimnazijoje, žmona-Loreta-palangiškė, muzikologė, kartu baigė muzikos mokslus, dirba S Vainiūno meno  mokykloje.

“Veiklos labai daug. Nežinau kaip viską „apžioti‘. Ateityje turiu mintį rengti ir įgyvendinti edukacinius projektus, nes   šiandien vaikai nebemoka ir vinies įkalti. Porą kartų esu pravedęs edukacinius seminarus jiems. Matau vaikams tai patinka,jiems įdomu. Dalyvavimas Užgavėnėse (kaukės,grojimas,vaidinimas) ,-taip pat edukacijos, menas, švietimas. Kas gi tas tradicijas palaikys?-klausė manęs menininkas.

Šiandien Linas daugiausiai atlieka  užsakymus,  daro suvenyrus su gintaru, iš medžio yra padaręs naują kryžių tremtiniams, o kai lieka  laiko, ant jo, širdžiai malonus darbas-laisva kūryba.

“Visą gyvenimą aš ir tėvalis buvome kolekcininkais.Tėvas rinko prieškarinę spaudą, įrankius, įnagius ,senus daiktus.  Dalyvaujant ” Anapilio” restauravimo  projekte tapau savotišku ekspertu medžio ornamentikos klausimais.Tėvo surinkta senų įrankių kolekcija ,informacija apie baltų ženklus labai pravertė.

Anot jo, dabartiniu metu rankų darbą laisvina šiuolaikiški įrankiai:“Sėdi prie kompiuterio, programuoji,o mašina atkartoja tavo piešinį.Vėliau ,žinoma, reikia pagamintą daiktą rankomis „pašildyti“.Linas man rodo iš rago padarytas  plaukų sages, ant kurių išgraviruoti zodiako ženklai. Anot menininko, žmonės ateina į dirbtuves, užsisako tai ,ko jie nori, nes daugeliui svarbu ,kad gaminys turėtų žinomo menininko vardą. Žmonės nenori mokėti brangiau perpardavinėtojams.

Kiemas-dirbtuvių tęsinys

Išėję iš dirbtuvių, atsidūrėme gana erdviame kieme. Atvėręs vienas iš daugelio durų, rodo  dar nebaigtą remontuoti jachtą, kurią su draugais baigia restauruoti. „Bus kuo į marias plaukti“,-džiugiu balsu ištaria. Menininko akys sublizga kažkokia pašėlusia energija.   Išaiškėja,jog Linas – aistringas buriuotojas. Mariose jis geriausiai atsipalaiduoja. Mėgsta jūroje ir  kaitu paplaukioti: „Kaifas, visas išsivalau“.Priėjęs prie kitų durų rodo patalpą, kurioje sudėti visų trijų menininkų darbai. Pačiame jo priekyje-paskutinis tėvo darbas :iš medžio išdrožta skulptūra dainininko S.Povilaičio atminimui „Švieski man vėl“.

Kiemas pilnas gėrybių. Štai ten po obelimi kabo hamakas, šalia-mamos prižiūrimas gėlių darželis, o prie sandėliuko, vėjų nepasiekiamoje vietoje – stalas su iš medžio išdrožtomis kėdėmis. Ši  vieta-mėgstamiausia visų šeimos narių ir draugų kavai gerti, pašonėje-dar viena jachta. Klausiu, gal ši, senesnė, jo tėvo? Ne, sako menininkas, tėvas buvęs „krantinis“,tik jam vandens vis reikia. Lino Žulkaus šeima -sportiška. Visi mėgėjai su dviračiais pasivažinėti, sūnus -ekstremalaus sporto mėgėjas (riedlentininkas, nardytojas),žmona mėgsta plaukioti banglente. Sakau, jog ir  jis pats ekstremalas,- ne kiekvienas išplaukia į jūrą. Šypsosi menininkas :“Na, taip, išplaukęs gali ir nebegrįžti“.

L.Žulkus pakvietė mane ketvirtadienį į amatų meistarnės atidarymą. Į „Žulkų kūrybines dirbtuves- galeriją“ atvyks televizija, Linas žada sumeistrauti stalą, ant jo bus sudėti tautiniai kostiumai, įrankiai, daug ko įdomaus būsią.

Aprodęs  kiemą,  menininkas nė neabejoja, jog čia dar pilna darbų ir jis dar turi ką veikti. Linas džiaugiasi, kad kartu su juo dirbtuvėse dirba ir sūnus Justas. Jie abu tęsia senelio Alberto pradėtus darbus.Gyvenimas eina į priekį.

 

Atsisveikinant L. Žulkus palinkėjo jauniems meninkams mažiau dūsauti, nevaidinti menininkų, o kurti meną. Nereikia laukti, kada parodoje tau įpils vyno, geriau po sėkmingo darbo  pačiam ateiti į parodą ir  kitam jo įpilti.

 

 

Svečiuose pas menininką Liną Žulkų

“Žulkų kūrybinės dirbtuvės-galerija”

Irena Valužė

Pasitik lietų be liūdesio

Danius Puodžius-inžinierius,politikas,kultūros veikėjas,Palangos miesto garbės pilietis.Šiandien ponas Danius gyvena ramesnį gyvenimą. Patinka  jam padirbėti sode,pasidžiaugti savo dviem anūkėliais, susitikti su draugais (yra Palangos kraštovaizdžio bičiulių klubo pirmininkas),keliauti, o paklaustas, ar patenkintas tuo,kas jo gyvenime vyko ir vyksta,atsako:“ Ar patenkintas ,ar nepatenkintas,nieko nepakeisi. Visų pirma, gyvenimas privertė mane dirbti“.

Pasimatymas

Pagaliau,tiek dienų dangumi ganęs juodus debesys,lietus pasitraukė. Palangiškiai juokauja,gal šis Liepojon nuslinko,tad laukiamo „škvalo“ tikėtis nebereikia.Sėdžiu jaukioje „Mūzos“ kavinukės lauko terasoje ir laukiu susitikimo su  žmogumi,kurio nemačiau keturis dešimtmečius.

-Pirmininke,man,  tada jaunai mergaitei,atėjusiai dirbti į Palangos vykdomąjį komitetą, jūs buvote dideliu autoritetu.Tokiu išlikote iki šiandien :inteligentiškas,protingas, reiklus sau ir kitiems. Mėgote tvarką ne tik „popieriuose‘, buvote pareigingas ir ūkiškas. Nesu mačiusi,jog kada nors būtumėte atsakęs išklausyti žmogų,nors priėmimo valandos jau būdavo pasibaigusios.

–Iš kur žinai,kad protingas?-pertraukia mane pirmininkas.

-Žinau,-tvirtai atsakau,ir toliau žarstau savo triadas: retai būna,kad merą žmonės pamilsta dar jam einant savo tiesiogines pareigas.

-Geriau jau mane mergos būtų mylėjusios,-juokdamasis atkerta  ir  tuoj pat priduria:nedaug jų ir buvo.

Pirmininkas nemėgėjas pagyrų, todėl jau mudviejų pokalbio pradžioje sutarėme, jog prabėgo  trisdešimt metų ir apie praetį kalbėti nebeverta. Kalbėsimės apie dabartinį gyvenimą.

Juodas darbas

Kaip ten bebuvus, gyvenimas susideda iš praeities ir dabarties, o mes esame tie sraigteliai, kuriuos, tikėtina, kažkas valdo.

-Pirmininke ,gal žvaigždės lėmė jums tapti vadovu?

-Visų pirma, kad tapčiau vadovu arba „vadovėliu“(nežinau su kuo lyginti) ,reikėjo gyvenime paragauti juodo darbo. Kai dar mama buvo gyva ( D.Puodžio mamą miškiniai nušovė,kai šiam buvo vienuoliką metų) ariau, akėjau, sutardavau su arkliais. Vėliau, kai mamos netekome, valgyti beveik nebuvo ko. Atostogų metu važiuodavome su tėvu pas dėdę. Kartu su pusbroliu darbuodavomės. Porą arklių tempdavo plūgą,o mudu -vienas plūgą ,kitas arklius. Vasaromis šieną pjovėmė. Laukuose dirbome trise: aš, pusbrolis ir seneliukas. Viena aštriadantė teta buvo mus praminusi  „čenkaiši komanda“ (tada vyko karas Kinijoje).  Kai tiesė kelią Molėtai-Utena išėjau dirbti prie kelių.   Po 10 –tos klasės buvau įsidarbinęs redakcijoje korektoriumi. Tada reikėjo ir dirbti ,ir mokytis.

Kokie mes,palangiškiai?

-Esu ne kartą girdėjusi,jog palangiškiai sugadinti žmonės.Kaip sakė vyriausias pagonių žinys A.Narmontas, praeityje  žemdirbiais nebuvome. Buvome žvejais ir prekybininkais. Ne itin darbštūs, daugiau prie tinginio. Tad kokie mes iš tiesų esame ?

-Toks apibūdinimas šimtu procentu tinka ir šiandien. Ankščiau,kaip ir visi palangiškiai  (90%) ,leisdavau poilsiautojus. Klausdavau palangiškių vaikų,kuo norėtum būti? Šie atsakydavo ,kad nori būti poilsiautojais, nes poilsiautojai visą laiką baliavoja ir baliavoja. Atvažiuoja -sutiktuvės, išvažiuoja-išleistuvės. Vaiko sąmonėje užsifiksavo šventė, kur nereikia,kaip daugumai vietinių gyventojų, vasaromis kraustytis į sandėliukus ar rūsius.

Tokios būdavo tradicijos. Nuomojant poilsiautojams savo namus ar butus,buvo daug rūpesčio, bet tai būdinga visiems kurortams. Viename straipsnyje K.Saja rašė, kad poilsiautoją  apgyvendina ir šuns būdoj (mėgdavo rašytojas pašmaikštauti). Juokingų situacijų teko ir man matyti. Mano draugo draugas turėjo namą, užėjęs kartą pas jį, pamatė, kad šis pasiėmęs elektrinį pjūklą metalines lovas trumpina. Klausia kodėl šis taip daro, o jis labai paprastai paaiškino: tam kambary jos netelpa. Toks  palangiškio ekonominis mąstymas.

 

‘Ne iš darbo pajamų gyvenate”

Teko miesto merui išgirsti ir kitokių kalbų. Atmintyje išliko vieno veikėjo pasisakymas, jog palangiškiai ne iš darbo pajamų gyvena.  N.Kosygino pavedimu buvo atvažiavęs kitas veikėjas, kuris  sugrįžęs iš Jūrmalos labai stebėjosi, jog Jūrmaloje gyvena 50 tūkst. gyvenojų, Palangoje-15 tūkst., o pajamų mokesčiai – 3-4 kartus didesni nei Jūrmaloje.

-Palangiškiai  mokeščius mokėjo, tačiau dirbti nenori,-sutinka su žynio pasakymu ponas Danius .

Pirmininko  sūnus Palangoje turi nedidelę įmonę ,darbininkus samdo iš Vidmantų, Kretingos. Palangiškių mažai, sako: ‘Ai,per sunku, nedirbsime ir t.t.” Anuomet Šventojoje susirasti dirbantį žmogų taip pat būdavo sunku. Daugiausiai šventojiškiai  dirbdavo prie poilsiui skirtų namelių . –

Sargas,ar kitas darbininkas ištisus metus gaudavo atlyginimą, dar ir premiją išrašydavo,tad  kam jam dirbti. Darbininkų trūkumo problema yra visoje Lietuvoje,-įsitikinęs D.Puodžius.

Visiems buvo gerai

– Palangiškiai išnuomodavo gyvenamas patalpas, sudarydami sutartys ( pvz.su Turistine baze).Sutartys  būdavo gana neblogos (nuo gegužės 1-osios iki spalio vidurio),-pasakojo D.Puodžius.

-Poilsiautojai atvykdavo iš visos  Tarybų Sąjungos. Gyvendavo tik tris vasaros mėnesius,kiti likdavo neišnaudoti. Gerai buvo,žmonės galėdavę už septynis rublius (tiek kainavo kelialapis)  prasimaitinti, dalį pinigų dengdavo profsąjungos. Atvykėliai miestui atnešdavo didelį pelną. Sugriovus visą sveikatos sistemą,nebeliko profilaktiniam gydymui skirtų poilsio namų ir sanatorijų .Sunaikinę dideles įstaigas,kaip Prekybos valdybą,Statybos valdybą,Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatą,Ryšius (elektros tinklai ir dujos išsikėlė į Klaipėdą),šiandieną regime ne tik darbo ,bet ir specialistų trūkumą.

 

Renovacija

Negeresnė padėtis renovuojant Palangoje gyvenamuosius namus (Palangoje renovavo apie 37 namus). “Kaip manot,kas tuos namus renovavo?”-klausė manęs D.Puodžius. “Ne vietiniai”,- pats atsako. Paskelbus konkursą pagal mažiausią pirkimo kainą, konkursą laimi svetimi. Prie šių renovuotų namų nedirbo nė viena palangiškių brigada.

Kaip pavyzdį pirmininkas mini grafų Tiškevičių  alėją.  Jos sutvarkymui buvo paskelbtas konkursas mažiausiai pirkimo kainai laimėti tris kartus.Iš pradžių konkursą skelbė projektuotojui,paskui rangovui ,vėliau techniniam priziūrėtojui (visi atvykėliai). Akivaizdu, kad Tiškevičių alėjos sutvarkymui  vadovavo tris atskiros, įtakingų veikėjų remiamos firmos. Savivaldybė tampa beveik nušalinta. Kaip pavyzdį pirmininkas mini Jūratės gatvės  renovaciją, kur” ant vandentiekio linijos uždėjo bordiūrą”. Jei bėda-valdžia kalta.

Anot statybininko D.Puodžiaus ,konkursus reikia skelbti ne mažiausia kaina, o optimaliausia kaina. Labai trūksta Palangoje,o ir visoje Lietuvoje , inžinerinių specialistų. Vadybininkų daug, jais visi nori būti, o inžinierių nėra. Pirmininko nuomone, labai blogai, kad svarbiuose objektuose dirba svetimi žmonės, nebeliko kolektyvų (liko tik komunalininkai ir vandentiekis). Pirmininkas mano,jog negali pasakyti,ar  šioje ūkiškumu nepasižyminčioje situacijoje galima įžvelgti korupciją ( daugiau ji kartais panaši į skandalą), tačiau akivaizdu, kad stambieji verslininkai nurungia mažesnius.

Pasibaigusi valdiškų namų epocha

-Pirmininke,jūsų darbo Palangoje metu nauji namai Palangoje dygo tarsi grybai .Buvo pastatyti ištisi gyvenamųjų namų kvartalai (ABC kvartalai).Baigėsi sovietmetis, baigėsi statybos. Kaip jaunai šeimai šiandieną gauti butą?

– Aš nebe jauna šeima (juokiasi). Jei tėvai neturi galimybės padėti,neįmanoma. Tarybiniais metais likvidavome avarinius namus,iškėlėme žmones iš “žiurkynų”, žmonės gavo butus, gavę vyriausybės sutikimą likvidavome lokatorius.  Tada veikė gana efektyvus planas. Kai ekonomika Lietuvoje truputį pakilo, daugelis norėjo poilsinių. Surasdavome tas firmas, kurios duoda pinigus ( kapitalinius įdėjimus) gyvenamųjų namų statybai ir 50 prc. pasilikdavome sau (savivaldybei). Pavyzdžiui, reikėjo iškelti žmones iš F. Dzeržinskio Staklių gamyklos  butų (10 šeimų). Įdiegus kapitalinius įdėjimus , rezultate butus gaudavo 20 šeimų. Ką darydavome? Žmonėms pastatome butus, iškeliame juos iš avarinių butų ir toliau šį pastatą atiduodame tvarkyti Butų ūkiui. Rekonstravę pastatą mes vėl jį nuomodavom. Ar buvo čia piktnaudžiavimo? Gal taip, bet jis buvo teisėtas. Pasinaudoję šiuo išradingumu, turėjome galimybę palangiškius aprūpinti butais.

J.Basanavičiaus gatvė

Anot pirmininko, šis metodas leido iškelti žmones ir iš J.Basanavičiaus gatvės avarinių namų: ”Iškėlėme, verslininkai aplipdė tuos namus “kioskeliais”, vėliau juos apkalė ,įstiklino ir dabar yra kaip yra.  Jam nepatinkanti J.Basanavičiaus gatvė. Susidaro  toks vaizdas, jog architektai yra bebalsiai, arba nenorintis jį rodyti. Pasidžiaugė D.Puodžius tik naujai iškilusiu statiniu ( buvęs Kunigų Seminarijos pastatas) šalia Meilės alėjos:”Gražiai atrodo,toliau nuo gatvės,patinka”.

D.Puodžius galvoja, jog Rusijos ir kitų buvusių sąjunginių respublikų nereikėtų baidytis. Geriau palaikyti ryšius, draugauti. Juk žmonės atvažiuodavo ir žiemą, ir vasarą. Argi blogai, jei mes palaikytumėme ryšius su Vidurinės Azijos šalimis,kurių gyventojai gydydavosi ir žiemą? Šiandien nėra tokios firmos,kurios tuo užsiimtų (ankščiau buvo Kurortų valdymo taryba).

-Nepasiseks vieniems viešbučiams ar viešbutukams tiesiogiai  tai padaryti,- mano jis.

Pirmininkas geru pavyzdžiu laiko Druskininkų miesto merą R.Malinauską,kuris važinėdamas į Maskvą pasiekė gerų rezultatų (  Rusijoje yra daug turtingų firmų).

“Blogai,kad išvažiuoja”

-Pirmininke,koks jūsų požiūris į emigraciją? Kuriami projektai,kaip emigraciją Lietuvoje sustabdyti.Ar ne bus įkurta dar viena “ šaraškino kontora”,kuri neduos jokių rezultatų?

-Blogai ,kad emigruoja.Kita vertus,kur Palangoje dirbti? Kai važiuoji pakelėmis per Lietuvą man gaila žiūrėti į kai kuriuos laukus -visiškai apleista žemė. Nėra kam dirbti.  Tokio kazuso nesu niekur matęs: jei nedirbi -gauni pinigus,jei likviduoji karvę – irgi gauni pinigus. Tokio “stebuklo”pasaulyje nepamatysi, nebent tai galėjo būti   N.Chruščiovo  valdymo laikais. Viską likvidavome: laivus supjaustėme, Ignalinos atominę uždarėme. Uždarėme ne dėl baimės,kad ji sprogs, bet dėl to, jog nereikalingas konkurentas. Tas pats su dujų vamzdžiu (Ivano neprileisim prie vamzdžio),dabar atvažiavęs Trampas kvies pirkti amerikoniškas dujas. Tokio absurdo niekur nepamatysi-pirma uždraudžia,paskui leidžia.

Blogai ,jog Lietuvoje žmonių nebelieka, ypač jaunų. Be jaunų žmonių nėra ateities. O norint emigraciją suvaldyti ( reikėjo tai daryti ankščiau), visų pirma reikia rūpintis, kad žmogus turėtų kur dirbti. Tarybiniais metais niekas badu nemirė ( net latrams blaivyklos buvo daromos). O kad esam girtuoklių ir savižudžių tauta-reklamuotis gerai mokame (trūksta gerų pavyzdžių,ypač spaudoje).

Gyventi gerais pavyzdžiais

Anot Daniaus Puodžio, daug vaduotojų Lietuvoje buvę. Netgi  Napaleono armijoje   daug lietuvių tarnavo. Jie kovėsi prieš carinę Rusiją. Visais laikais žmogus buvo mulkinamas. Anot pirmininko,jis turintis draugą (miesto kraštovaizdžio bičiulių klubo narį),kuris nebestiprus savo kojomis,tačiau galva jo puikiai dirba. Pirmininko draugas šiuo klausimu turi savo versiją. Jis mano,jog kai kurios užsienio valstybės nesuinteresuotos,kad mes būtume savarankiški. Ir kai kurie Lietuvos buvę veikėjai taip pat norėtų, jog žmonės nusiviltų Lietuvos savarankiškumu.

Pasak pono Daniaus, mes vis tikimės iš kaimyno, tačiau galingi kaimynai niekada  draugais nebus. Kiekviena valstybė rūpinasi savimi (arba tu pajungtas,arba tu priešas). Be abejonės, daug kas nori turėti įtaką Lietuvoje. Prie sienos NATO kariuomenės pastatymas politikui atrodo baugiai. Norima sudaryti niekieno zoną. Tokių pavyzdžių tarp pasaulio valstybių  yra buvę Degolio laikais (Prancūzija išstojo iš NATO). Anot politiko, blogiausia,kas gali mums nutikti -galimos fronto linijos nebeliks, o geriausiu atveju ,ko reikėtų tikėtis-reikia bendrauti, kalbėtis, o ne “loti” už šuniuką.  Kalbėdamas apie dabartinę Lietuvos  valdžią politikas mano vienareikšmiškai:” Patys kalti. Ką išsirinkome, tą ir turime”.

Pirmininkas mano, jog reikia gyventi gerais pavyzdžiais. Jo tėvas, batsiuvys dieną žemę arė, o vakarais  mėgdavęs  su vyrais ir kortomis palošti. Ateidavo kaimynai, sugyvendavo ,būdavo draugiškai, niekas nesipykdavo, nesimušdavo. Šiandieną žmonės nebepažįsta savo kaimynų  netgi savo laiptinėse.

Palangiškis

-Užauginote sūnų –Svajūną keliautoju,verslininku,mėgstančiu ekstrimą,ar pačiam patinka kelionės?

-Keliauti mėgstu, bet ne po užsienį (kišenė neišneša).Su Lietuvos delegacija esu lankęsis Amerikoje. Važiuoti į užsienį nemokant kalbos yra didžiulė nesąmonė. O šiaip, patinka būti ten,kur vėsiau, karščio nemėgstu.

-Pirmininke, ar esate palangiškis?

-Palangiškis.Tiek metų čia gyvenu. Kai išėjau iš Saukiškių kaimo  (kai mamos netekau), daugiau ten ir nebegrįžau. Išsikėlėme su tėvu gyventi į Uteną ,į mažą kambarėlį (jame tilpo lova ,o palubėje – lašinių paltis). Vėliau esu dirbęs Užvenčio rajone,  Tauragėje, Plungėje ir nuo 1969 metų -Palangoje. Esu palangiškis,kito krašto nėra.

Buvęs ilgametis Palangos miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas džiaugėsi ,jog jam teko dirbti su puikiais ir talentingais  žmonėmis (kultūros skyriaus vedėja N.Navogreckienė ir kt.) ,kurie padėjo suorganizuoti pirmąją  šventę Palangoje, vėliau kurortinio sezono atidarymo šventę, pramoginių šokių pasirodymus Palangos šokių aištelėje. ”Aš daugiau rūpinausi ūkiniais reikalais”,-sakė jis.

Dažnai sakoma ,jog palangiškiai paniurę,mažai šypsosi. Anot pono Daniaus ,žmonės turi daug rūpesčių, nėra didelio džiaugsmo, esame šiauriečiai. Atsisveikindamas Danius Puodžius  visiems palangiškiams linki geros nuotaikos ir neliūdėti ,kada lietus “krapija”.

15005696404171797476680

 

“Esu palangiškis,kito krašto nėra”,-šypsosi miesto garbės pilietis D.Puodžius

Irena Valužė

Peiki-pyksta, giri- pabėga

Lietuviai sugyvenamu būdu niekada nepasižymėjo. Pagalvoję kiekvienas apie save galėtumėme prisipažinti:esame niurzglos,amžinai viskuo nepatenkinti, rūpinamės kitais, bet tik ne savimi, žodžiu-esame tuo, kuo esame. Būtų viskas gerai,jei gyventume ten kur mūsų niekur niekas nemato. Negyvenamoje saloje būtume vieninga tauta.

Štai jau beveik trisdešimt metų kaip europėjam,vakarėjam,vis daugiau ir daugiau sakom „okay“,o ne žemaiteška-“gera“,nusisukę nuo kaimynų (negi pasirodysi) skaičiuojam geltonus centus, turgely prisipirkę puikių drapanų  einam gatve aukštai galvas iškėlę. Dar visai nesenos, „grieko“vertos močiutės į  „kašiliokus“ tvarkingai susidėjusios  pensiją, laimingos nors porą dienų,skuba į kapines,- neduok,Dieve,dar draugė pamatys,kad „apleidau“ tėvą ar mamą. Mirusius reikia mylėti daugiau negu gyvus,tokios senos lietuvio tradicijos.

Jei pagyvenusios damos susiranda dar kokį darbelį ,išsipučia kaip rūpužės vasaros pelkėse. Nebandyk jųjų pajudinti. Valytoja tampa tvarkytoja,o pardavėja-direktore.

Jokių rodų tūlam atėjus į krautuvę. Eik pats,karkis lentynom, jei mažas užaugęs-valytoja  krėslelį paspirs,ropškis,nukrisi-maži reikalai. Žioplam vaistų nėr,-pritars ir direktorė. Kitą kartą atėjus paskleis ji jam pyktį-akim užkapos.

Būna,kad tūlas visai geras žmogus: dirba,pluša,saugo darbo vietas,visą dieną dažęs svetimas  sienas,žiū-susilaukė baisiausio dalyko-dama ėmė jį girti. Vargšelis iš nuostabos amą praradęs užmiršo ir vardą ir pavardę,tik šaukia –nedrumskit man proto,aš mažas,aš mažas,aš mažas…

Būtų viskas gerai,jei valytojai nereikėtų judėti ,o direktorei- feisbuko LAIKĄ įsegus-tylėti.

Štai tokie dalykai,ponai ir ponios.Nori šypsenos ir pagalbos-gausi į snukį,nori pagirti-pabėga.

(Šią pusiau humoreską užrašiau po to,kai Palangoje, vienoje parduotuvėje buvau išvadinta „nagla“ vien už tai,kad paprašiau  paduoti iš aukštos lentynos norimą prekę, o turėdama norą vyrus (komunalinio ūkio darbuotojus) pagirti už tai, kaip šie puikiai sutvarkė mano namo laiptinę-papraščiausiai  pabėgo. Deja,mano fotoaparate pasiliko nuotrauka.Ji už bėglius greitesnė).

2017-07-04 13.21.02

Fotoaparate likusi nuotrauka už bėglius buvo greitesnė…

Irena Valužė

“Nomedos Kazlaus vokalo ir vasaros meitriškumo vasaros akademiją” 2017 karūnuos koncertas Kurhauze

Šeštadienį, liepos  10 d. , trečią kartą edukacinis intensyvaus ugdymo vaikams ir jaunimui projektas Palangoje atvėrė duris įvairaus žanro  vokalistams,vokalo besimokantiems moksleiviams ,studentams,profesionaliems dainininkams,vokalo pedagogams bei muzikos mokytojams ,norintiems kelti savo kvalifikaciją.

Projekttas pradėtas 2015 m.pavadinimu “Palangos vasaros akademija“.Profesinės meistrystės vasaros mokyklos yra populiarios visoje Europos Sąjungoje. Šis formatas skinasi kelią ir Lietuvoje.

Didelė konkurencija

Pasak  tarptautinio edukacinio projekto įkūrėjos ir meno vadovės ,operos primadonos Nomedos Kazlaus, ši akademija  parengta pagrindine  filosofija, jog dainininkui yra labai svarbu ne tik prigimtinis balsas,gera vokalinė technika, bet ir aktorinis meistriškumas.

Šiais laikais visame pasaulyje dainuojančių žmonių labai daug. Konkurencija begalinė. Dainuoja japonai, korejiečiai, jie turi daug pinigų, jie gali nusipirkti visą spektaklį ar teatrą, o kuo galime mes, europiečiai, nustebinti kitą europietį, ar amerikietį ?-klausė akademijos dalyvių, susirinkusių į Palangos V.Jurgučio vidrinę mokyklos salę  Nomeda Kazlaus. Anot jos, mūsų dainininkas gali nustebinti publiką savo individualiu balsu, ypatingu pasiruošimu, charizma, spinduliavimu ,gera balso paruošimo technika. Pristatydama auditorijai savo mokytoją maestro Rimantą Vaitkevičių (aukščiausios kategorijos muzikos teatro režisierių)  ir  ilgametį scenos partnerį (pianistą, koncertmeisterį ir pedagogą) Liną Dužinską ,dainininkė sakė, jog geras pedagogas yra tarsi geras daktaras,kuris privalo rasti kiekvienam individualiai receptą į sėkmę. Akademija plečiasi. Operos dainininkė džiaugėsi  į Palangą atvykstančiu labai garsiu baritonu, vienu žymiausiu itališkos Belkanto mokyklos žinovu- Louis Maniku .Graikų kilmės operos žvaigždė Louis Manikas Europoje padarė ne tik puikią karjerą,  jis sukaupė didžiulį   vokalinių -techninių  žinių bagažą .

“Šiais laikais Belkanto mokyklos atstovai adaptuojasi prie šių dienų,kaip visas IT pasaulis,tačiau konkurencijos neišvengia ir garsiausi pasaulio dainininkai. Kad būtum matomas ir populiarus, svarbus kiekvienas niuansas. Dabar nebeužtenka dainuoti vien tik operines dainas, savo repertuarui reikia sutelkti visą paletę spalvų. Daininkas turi sugebėti atlikti romansus,džiazą ir kitokio žanro kūrinius. Pati esu parėmusi šią mokyklą iš Montserrat Caballe. O savo gretose turėdami tokį mokytoją, dainavimo meno fanatiką-L.Moniką, prisidėsime prie senosios  Belkanto mokyklos tradicijų išsaugojimo. Garsieji pasaulio dainininkai kūrė dainavimo  meno istoriją, šio amžiaus istoriją sudarysime mes”,-  akademijos dalyviams kalbėjo N.Kazlaus.

Labai svarbu save parodyti

Lietuvos  nacionalinė televizija (LRT)  filmuos baigiamąjį koncertą. Lietuvoje tokio pobūdžio projektas yra vienintelis, o baigiamajame koncerte, kuris įvyks šeštadienį Kurhauzo salėje,ji linkėjo kuo puikiausiai pasirodyti. Nuo dainininkų pastangų priklausys ,ar jie bus toliau pakviesti dalyvauti įvariuose projektuose ir renginiuose, nes koncertą stebės kompetetinga muzikos pedagogų komisija. Dalyvaujant masinėms komunikacijos priemonėms, akademijos auklėtiniai turės gerą galimybę save parodyti prieš kameras , kaip jie laisvai jaučiasi, bendrauja, palaiko vienas kitą.

Pirmą kartą visi aktyvieji dalyviai meistriškumo Kursų-Seminaro pamokų metu dalyvauja akademijos konkurse. Pirmos premijos nugalėtojas turės galimybę pasirodyti prestižiniame koncerte 20017-2018 m. sezone.

Taip pat labai svarbu, sakė pedagogė, kad darbas, kaip ir praėjusiais metais ,akademijoje vyktų sklandžiai, be įtampos, gera nuotaika palaikant vienas kitą. Šių metų naujovė-„išbandysime Palangos orą, todėl kas rytą pajūryje atliksime kvėpavimo pratimus, o  ketvirtadienį surengsime intelektualią viktoriną”. Anot projekto autorės N.Kazlaus, labai svarbu kaip dainininkas stovi scenoje, kaip jis  jaučiasi  prieš publiką, nes žiūrovas mato visus dainininko gebėjimus ir trūkumus. Reikia maksimaliai save mokėti parodyti ir atskleisti, kelti profesinę kultūrą bei intelektą,-aiškino viena žymiausių šių dienų Lietuvos operos sopranų Nomeda Kazlaus.

Investicija į ateitį

Dar prieš prasidedant N.Kazlaus seminarui  V.Jurgučio vidurinės mokyklos salėje, užkalbinau į akademiją su dukra atvykusią vilnietę pianistę Irmą Kilsch. Ji sakiusi esanti pasyvi akademijos dalyvė (pasyvus dalyvis turi teisę stebėti atviras pamokas) ir jau antrą kartą atvažiuojanti į vasaros akademiją Palangoje. Jai labai patinka čia būti, o projekto pavadinimas-vokalo ir aktorinio meistriškumo mokykla, anot jos, absoliučiai atskleidžia jos turinį. Be to, akademijos dalyviai gauna kursų baigimo diplomą, o vokalo pedagogai-kvalifikacijos kėlimo pažymėjimą. Šalia ponios Irmos sėdėjusiai eurovizininkei, aktyvei projekto dalyvei Saulenei Chlevickaitei (15-kos aktyvių kursų dalyvių grupė, su kuriais kiekvieną dieną dirba vokalo pedagogas, koncertmeisteris ir sceninės kalbos bei aktoriaus meistriškumo meistras), akademijoje įgytos žinios neleidžia jai atsipalaiduoti . Žvaliai nusiteikusios ,spėjusios jau ryte išsimaudyti jūroje, jos sekė kiekvieną įeinanti pro duris , o pamačiusios pernykštį akademijos dalyvį, skubėjo  su juo pasisveikinti ir apsikabinti. Mokyklos salėje tvyrojusi puiki nuotaika ir žmonių begalinis noras profesiškai tobulėti, trečią kartą pajūryje atvėrė duris muzikos meno  fiestai .

Nomeda Kazlaus labai dėkinga Palangos Vlado Jurgučio vidurinės mokyklos direktorei Laimutei Benetienei už kasmetinį bendradarbiavimą.

 

 

 

 

Nuotrauka atminčiai-“Nomedos Kazlaus vokalo ir aktorinio meistriškumo vasaros akademija“ 2017 Palanga

Irena Valužė

 

 

 

 

Previous Older Entries

%d bloggers like this: