Linas Žulkus:”Kai dirbi, tai ir Dievas padeda”

Palangiškis menininkas, restauratorius, drožėjęs Linas Žulkus- garsių  Lietuvos menininkų Alberto Žulkaus (skulptoriaus,Lietuvos tautodailininkų sąjungos nario,medžio drožėjo) ir Teresės Žulkienės –tautodailininkės,žymios audėjos – sūnus. Jaunystės metais baigęs muzikos ir teatro akademiją ir įgijęs muziko atlikėjo  profesiją ,L.Žulkus tikėjo,jog muzika taps jo pragyvenimo šaltiniu,o menai” ateis” kaip hobis. “Išėjo priešingai”, -sako Linas. Muzika tapo hobiu,o menas darbu.”

Nuo vaikystės prie varstoto

Prieš porą metų turėjau galimybę susitikti su visa  Žulkų šeima. Deja,tai neįvyko. Laikas, kaip senas nuotraukų albumas:  fiksuoja dabartį ir ištrina tai, ko daugiau jau niekada nebus. Šiandien  pravėrusi Žulkų kūrybinių dirbtuvių duris, gerai žinau, jog čia nebesutiksiu (praėjusiais metais  amžinybėn  išėjusio)  Alberto Žulkaus , bet džiugu,kad su Terese Žulkiene, atšventusia garbingą savo 80-ties metų jubiliejų, galime pasikalbėti apie jų gražiai gyventus kartu metus ir  dar dabar kuriamus darbus.

Nuo  1975 metų ,kai tėveliai Albertas ir Teresė atvykę į Palangą išsinuomavo šią studiją (buvusios Dailės kombinato dirbtuvės), Linas Žulkus čia ir “gyvena”.

“Visą gyvenimą praleidau dirbtuvėse. Dailės studijų nesu baigęs, jokio diplomo neturiu. Tėvalis buvo didysis mano mokytojas ,dirbau su tėvu, padėdavau jam. Praėjau praktinį gyvenimo universitetą. Kai daug dirbi, sukaupi daug ir žinių. Šiandieną  galėčiau ir kitus restauratorius pakonsultuoti. Nuo  vaikystės esu prie varstoto užaugęs”,-kalbėjo paprastas, šiltomis akimis, puikios sportinės išvaizdos pusamžis vyras.

Anot menininko, jei patinka ką darai ir gali iš to pragyventi, tai tampa gyvenimo būdu.Tęsdamas Žulkų šeimos tradicijas menininkas yra įkūręs šeimyninę asociaciją- “Žulkų kūrybinės dirbtuvės- galerija”. Tai -ne pelno siekianti organizacija. Tokiu būdu yra lengviau save, savo darbus pristatyti  Lietuvoje ir užsienyje. Ateityje menininkas planuoja galeriją praplėsti ir joje surengti tėvo darbų parodą .”Tėvalio (vadina žemaitiškai) darbų yra labai daug”,-sako jis.

 

„Gyvenu ten,kur man gerai“

Išskyrus studijų metus, L.Žulkus visą laiką gyveno Palangoje.“Man čia gerai, jei būtų blogai-ieškočiau kur geriau“. Didmiestis jo netraukia, jis nenorėtų pusę gyvenimo praleisti troleibuso stotelėje, o pagrįsdamas mintį, jog muzika toks pat menas, pasakojo: “Baigęs muzikos mokyklą Palangoje, įstojau S.Šimkaus konservatoriją, o ją baigęs tęsiau studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurioje mokiausi daug dalykų. Studijau liaudies instrumentų klasėje, grojau birbyne ir įsigijau atlikėjo specialybę. Su vienminčiais , dar mokydamasis Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje, buvome sukūrę grupę. Tais senais laikais labai gerai gyvenome. Per vasarą   turėdavome daugiau nei šimtą koncertų. Pagrinde koncertuodavome Klaipėdoje. Ką reiškė vokiečių turistui sumokėti mums penkias markes už koncertą (už dvi markes galėdavai iš Klaipėdos į Palangą taksi į namus sugrįžti)? Turėjau draugą, kuris baigęs teisę dirbo policijoje. Tai jis sakydavo, jog per vakarą uždirbu tiek, kiek jis uždirbdavo tik per mėnesį. Tada valiuta ir „žvėriukai“  buvo kosmosas. Muzika ir menas – tai viena. O jei dirbi-sekasi, Dievas padeda, jei sėdėsi rankas sudėjęs-nieko nebus.

 

Vėliau pradėjau keliauti, važinėti į užsienį, užmezgiau kontaktus su daugeliu įdomių žmonių, kurie domėjosi menu, daile ir todėl juos supažindinau su tėvų kūryba. Pradėjau tėvo ir mamos darbus ten vežti. Surengdavau šeimyninę parodą. Menas yra prekė. Reikia stengtis ją realizuoti. Žinoma, jeigu turi kitą pragyvenimo šaltinį, gali savo darbus dovanoti”.

Linas Žulkus ,kartu su savivaldybe (kultūriniai ryšiai su miestais-partneriais) yra važiavęs į Riugeno salą Vokietijoje,Simrishamno miestą Švedijoje.

L.Žulkui priminiau senus laikus, kai Palangoje veikė dailininkų kūrybos namai.Tada galėjai menininkų sutikti parkuose, prie jūros. Palanga buvo tarsi menininkų meka.

“Ir dabar menininkas menininką suranda, kartu leidžiame ne tik laisvalaikį, bet pasidaliname ir savo kūrybinėmis mintimis, idėjomis. Švedai buvo mane pakvietę dalyvauti (master class) aukštojoje liaudies menų mokykloje ir pravesti seminarą  apie Užgavėnių kaukes. Angliškai perfect nekalbu, bet einu ir dirbu .Nauja patirtis, nauja veikla,-šypsosi menininkas.

Dailininkas prisiminė, kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais važiuodavo  su liaudies instrumentų muzikos grupe koncertuoti, ar veždavo savo šeimos darbus į užsienį. Muitinėje žinojęs tik tris žodžius švediškai. Anot jo,  tai avantiūra, „bet tu eini ir darai. Grįžti užsidirbęs pinigų. Džiaugiesi,kad tave perka“.

Ateities planai

L.Žulkus vedęs, turi  šeimą,sūnus Justas dirba  anglų kalbos mokytoju Senojoje gimnazijoje, žmona-Loreta-palangiškė, muzikologė, kartu baigė muzikos mokslus, dirba S Vainiūno meno  mokykloje.

“Veiklos labai daug. Nežinau kaip viską „apžioti‘. Ateityje turiu mintį rengti ir įgyvendinti edukacinius projektus, nes   šiandien vaikai nebemoka ir vinies įkalti. Porą kartų esu pravedęs edukacinius seminarus jiems. Matau vaikams tai patinka,jiems įdomu. Dalyvavimas Užgavėnėse (kaukės,grojimas,vaidinimas) ,-taip pat edukacijos, menas, švietimas. Kas gi tas tradicijas palaikys?-klausė manęs menininkas.

Šiandien Linas daugiausiai atlieka  užsakymus,  daro suvenyrus su gintaru, iš medžio yra padaręs naują kryžių tremtiniams, o kai lieka  laiko, ant jo, širdžiai malonus darbas-laisva kūryba.

“Visą gyvenimą aš ir tėvalis buvome kolekcininkais.Tėvas rinko prieškarinę spaudą, įrankius, įnagius ,senus daiktus.  Dalyvaujant ” Anapilio” restauravimo  projekte tapau savotišku ekspertu medžio ornamentikos klausimais.Tėvo surinkta senų įrankių kolekcija ,informacija apie baltų ženklus labai pravertė.

Anot jo, dabartiniu metu rankų darbą laisvina šiuolaikiški įrankiai:“Sėdi prie kompiuterio, programuoji,o mašina atkartoja tavo piešinį.Vėliau ,žinoma, reikia pagamintą daiktą rankomis „pašildyti“.Linas man rodo iš rago padarytas  plaukų sages, ant kurių išgraviruoti zodiako ženklai. Anot menininko, žmonės ateina į dirbtuves, užsisako tai ,ko jie nori, nes daugeliui svarbu ,kad gaminys turėtų žinomo menininko vardą. Žmonės nenori mokėti brangiau perpardavinėtojams.

Kiemas-dirbtuvių tęsinys

Išėję iš dirbtuvių, atsidūrėme gana erdviame kieme. Atvėręs vienas iš daugelio durų, rodo  dar nebaigtą remontuoti jachtą, kurią su draugais baigia restauruoti. „Bus kuo į marias plaukti“,-džiugiu balsu ištaria. Menininko akys sublizga kažkokia pašėlusia energija.   Išaiškėja,jog Linas – aistringas buriuotojas. Mariose jis geriausiai atsipalaiduoja. Mėgsta jūroje ir  kaitu paplaukioti: „Kaifas, visas išsivalau“.Priėjęs prie kitų durų rodo patalpą, kurioje sudėti visų trijų menininkų darbai. Pačiame jo priekyje-paskutinis tėvo darbas :iš medžio išdrožta skulptūra dainininko S.Povilaičio atminimui „Švieski man vėl“.

Kiemas pilnas gėrybių. Štai ten po obelimi kabo hamakas, šalia-mamos prižiūrimas gėlių darželis, o prie sandėliuko, vėjų nepasiekiamoje vietoje – stalas su iš medžio išdrožtomis kėdėmis. Ši  vieta-mėgstamiausia visų šeimos narių ir draugų kavai gerti, pašonėje-dar viena jachta. Klausiu, gal ši, senesnė, jo tėvo? Ne, sako menininkas, tėvas buvęs „krantinis“,tik jam vandens vis reikia. Lino Žulkaus šeima -sportiška. Visi mėgėjai su dviračiais pasivažinėti, sūnus -ekstremalaus sporto mėgėjas (riedlentininkas, nardytojas),žmona mėgsta plaukioti banglente. Sakau, jog ir  jis pats ekstremalas,- ne kiekvienas išplaukia į jūrą. Šypsosi menininkas :“Na, taip, išplaukęs gali ir nebegrįžti“.

L.Žulkus pakvietė mane ketvirtadienį į amatų meistarnės atidarymą. Į „Žulkų kūrybines dirbtuves- galeriją“ atvyks televizija, Linas žada sumeistrauti stalą, ant jo bus sudėti tautiniai kostiumai, įrankiai, daug ko įdomaus būsią.

Aprodęs  kiemą,  menininkas nė neabejoja, jog čia dar pilna darbų ir jis dar turi ką veikti. Linas džiaugiasi, kad kartu su juo dirbtuvėse dirba ir sūnus Justas. Jie abu tęsia senelio Alberto pradėtus darbus.Gyvenimas eina į priekį.

 

Atsisveikinant L. Žulkus palinkėjo jauniems meninkams mažiau dūsauti, nevaidinti menininkų, o kurti meną. Nereikia laukti, kada parodoje tau įpils vyno, geriau po sėkmingo darbo  pačiam ateiti į parodą ir  kitam jo įpilti.

 

 

Svečiuose pas menininką Liną Žulkų

“Žulkų kūrybinės dirbtuvės-galerija”

Irena Valužė

Comments are closed.

%d bloggers like this: