Viltis visada yra

Seniai svajojau pabuvoti Merkinėje,nuo piliakalnio pažvelgti į mūsų senuko Nemuno  grožį-jo  vingius,pravažiuoti keliu,kuris jau pro mašinos langą kvepia sakais ir grybais ,ir apsilankyti Panaros kaime(Varėnos raj),kur mažutėje koplyčioje sielos išpažintį atlieka ne tik narkomanai bei alkoholikai.  Ištikti įvairių bėdų  žmonės prašo kunigo Valerijaus  Rudzinsko, liaudyje praminto stebukladariu, palaiminimo sau ir savo artimiesiems.

Piliakalniai-mūsų protėvių palikimas

Tur būt kiekvienas galime sau prisipažinti,jog gyvendami,ar kasmet apsilankydami svečiose šalyse, savo krašto-Lietuvos, nepažįstame. Amžinai skundžiamės laiko stoka.

Šią vasarą iš emigacijos sugrįžusi į savo gimtą miestą -Palangą, nutariau žūt būt  įgyvendinti savo svajonę. Man labai norėjosi aplankyti  vieną iš 800 –tų Lietuvoje esančių piliakalnių – Merkinės piliakalnį,sužinoti jo istoriją.

Kaip galėjau perskaityti šalia piliakalnio įrengtoje informacinėje lentoje, piliakalniai-mūsų protėvių palikimas ,kuriuos turėtume perduoti iš kartos į kartą.Šalia tokių piliakalnių egzistavo papėdės gyvenimas,senieji kapinynai,net šventvietės. Piliakalniuose stovėjusios pilaitės gynė aplinkines gyvenvietes, kurių gyventojai tiekdavo pilies įgulai visus būtinus produktus. XV amžiuje, kai medines pilis pakeitė mūrinės, piliakalniai buvo apleisti.

Merkinės pilis rašytiniuose šaltiniuose minima 1377m. Ji įkurta ties perkėla į Nemuną kelyje į Vilnių. Iš amžių glūdumoje išlikusių piliakalnio liekanų yra aišku,jog pilies kiemas buvo apie 20 m. skersmesns, pakraščiais apjuostas 15 metrų pločio ir 1,5 m. aukščio ginybiniu pylimu plokščiu viršumi.

Nuo piliakalnio ar Merkinės apžvalgos bokšto (Dzūkijos nacionaliniame parke esantis 26 metrų aukščio apžvalgos bokštas- “Pušų gojelis”) atsiveriantys gamtos grožio vaizdai užgniaužia kvapą. Žvelgiant  į šį žemės stebuklą nejučia pagalvoji,jog prieš akis atsivėrę žali slėniai,kalvos ir pro juos esanti Merkio ir Nemuno santaka,Pastraujo sala,Merkines tiltas ir piliakalnis-tai vietos ,kurios skirtos tik meno žmonėms (rašytojams ar menininkams jas įamžinti).

Miškai-kiekvieno lietuvio lobis

Paliekant šias gražias vietas nejučia pagalvoji,jog turizmui Lieuvoje plėtoti  stinga elementariausių žinių (prie Merkinės piliakalnio ir apžvalgos rato pasigedome šiukšliadėžių, bio tualetų,saugesnių laiptų lipant į piliakalnį,  poilsiui skirtų vietų).

Pradėję  plentu skuosti Varėnos miškų link, pro mašinos langą stebėjome  pamiškėse vos ne kas šimtą metrų stovinčias moteriškes, kurios siūlė nusipirkti miško gėrybių. Kada keliauji su mažais anūkais- nepagrybausi, todėl sustoję prie vienos iš jų, nusipirkome voveraičių. Už litrą grybų sumokėjau 4 eur. Galėjau tą padaryti ir nuėjusi į Palangos turgų,bet ,pamaniau, dzūkiški grybai turėtų būti daug gardesni.

Žvelgdama į besitęsiančius miškų masyvus,akimis sekiau ilgakojes gražuoles-pušis,kol šios  ištirpdavo iškirstose  laukymėse, arba atsimušdavo į  styrančius iš po žemės “nuogus” pagalius.  Tai-mirusios pušys. Nejučia į galvą brovėsi mintis, jog  miškai yra praradę savo šeimininką. Kas juos dabar valdo, tvarko ar kerta-visai nebeaišku. Gamta gyva. Ji mena visus savo skriaudėjus šimtui metų į priekį.

Tarp miškų-“mini” gyvenvietė

Važiuodami Varėnos link ir pamatę kelio ženklą-Panara ,įvažiavome į miškų apsuptyje esančią vietovę . Panaros kaimo teritorijoje yra pastatyti “Pilnų namų bendruomenės” namai , kuriuose gyvena žmonės,ieškantis išsigelbėjimo ir noro sugrįžti į normalų gyvenimą. Kunigo V.Rudzinsko iniciatyva ir visų tikinčiųjų žmonių surinktomis aukomis,šiandieną tokie namai atlieka savo švietėjišką darbą.

Visų pirma šioje gyvenvietėje akį patraukia maža medinė bažnytėlė, šalia jos- keletas modernių šiuolaikiškų pastatų,ant kurių kabo iškaba-“Šiems pastatams suteikta aukščiausia kategorija” ,dirbtinis tvenkinys, o prie jo- aukštai ragus iškėlęs briedis (senovinė briedžio slulptūra).Visoje “mini”gyvenvietėje jautėsi ideali tvarka:  grįsti takeliai, nupjauta žalia veja, išpuoselėti gėlių darželiai. Nedidelė teritorija prisipildžiusi vaikais , namų auklėtiniais,juos aptarnaujančiais gyventojais, atvykėliais iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių.Vienu žodžiu-įspūdis didelis.

Neužilgo turėjo prasidėti Šv.Mišios. Į nedidelę koplyčios salę rinkosi žmonės.Porą kunigų,atsisėdę ant suoliukų kalbėjosi su parapijiečiais (tokiu būdu žmonės išpažįsta savo nuodėmes).

Prasidėjus Šv.Mišioms į koplyčią įnešamas kryžius. Jį lydi  šeimynos namuose gyvenantys žmonės.Pagrinde matau jaunus veidus. Po jų, purpurine spalva apsisiautusiais apsiaustais eina vyresniojo amžiaus žmonės,tikėtina,kad maldą palaikantys žmonės gyvena arba dirba tuose pat namuose.Užgaudžia vargonai,giedamos giesmės,kunigas veda Šv Mišias.

Marija

Yra gyvenime ženklai,kur žmogų atveda ton vieton,kur jis ir turėtų būti.Vieniems-ieškantiems vilties pasveikti,kitiems-noro tokiems žmonėms padėti.Ponios Marijos,kuri rekomendavo čia atvykti,nepažinojau. Žinojau,jog ji yra užbaigusi juridinius mokslus,dirba atsakingą darbą, o turėdama laisvo laiko atvažiuoja iš Vilniaus ir padeda tikinčiųjų bendruomenei realizuoti čia gaminamą produkciją: kremai, aliejai, vaistažolės, kvepalai. Kaip vėliau išsiaiškinau,visi gaminiai pažymėti kunigo Valerijaus Rudzinsko firminiu ženklu , gaminių  realizacija yra vienas iš būdu namams išgyventi.

Šv.Mišios, ne kaip įprasta ,tęsėsi gana ilgai. Žmonės, vienas po kito ateidavo prie kunigo,kad gautų palaiminimą.Tarpe jų- keletas televizijos ir pramogų verslo žvaigždžių.

Išėjusi iš maldos namų nusileidau į koplyčios apačią-zakristiją.Dar nepasibaigus mišioms ,ilgame koridoriuje rikiavosi žmonės, norėdami asmeniškai susitikti su kunigu V.Rudzinsku.

“Mylėkite vienas kitą”

Marija iš anksto buvo užėmusi man vietą,todėl atėjusi pasiėmiau nuo kėdės jos paliktą žurnalą ir ėmiau laukti pasimatymo su kunigu. Prisipažinsiu, truputį jaudinausi. Todėl laikydama rankose žurnalą, ėmiau jį vartyti. Tituliniame leidinio puslapyje perskaičiau žurnalo pavadinimą ”Mylėkite vienas kitą”,kiek žemiau-”Prašykite,ir jums bus duota,ieškokite,ir rasite, belskite ir bus jums atidaryta”(Mt7,7).Šie žodžiai,rodos,buvo skirti man…

Laukdama kunigo V.Rudzinsko,išgirdau vietinio parapijiečio pasakojimą apie koplyčią. Žmogus didžiuodamasis pasakojo, jog maldos namuose dažnai vyksta įvairūs renginiai:muzikos ,poezijos  vakarai. Žmonės,atsidėkodami už pagalbą, bažnyčiai dovanoja dovanas:paveikslus,ikonas,paremia pinigais.

Viltis visada yra

Kunigas V.Rudzinskas,pakvietęs mus užeiti į vidų nustebino  savo paprastumu ir nuoširdumu. Apsivilkęs civiliais drabužiais,malonia šypsena jis mums padavė ranką ir pasodino prie stalo. Ramybė,švelnus balso tembras,atidus žvilgsnis sekant kiekvieną mūsų žodį ,vertė atsipalaiduoti ir jaustis patogiai.

Kiekvienas iš mūsų turime savo asmeninių paslapčių, kurios kartais trukdo gyventi,todėl patarimas,pagalba kartais žmogui labai reikalingi.

Kalbėdamas apie žmones,kurie kreipėsi į jį,kunigas džiaugėsi tais,kurie pasveiko. Viena moteris išsigydė nuo vėžio, džiaugėsi kunigas moterimis,kurios susilaukusios vaikelių šiandieną krikšto tėvais  kviečia tuos žmones, kurie kažkada parodė kelią čia atvykti. Atsisveikindama ir padėkodama kunigui už patarimus ,išreiškiau apgailestavimą,jog šiam tenka išklausyti begales bėdų. Į tai V.Rudzinskas ramių ramiausiai atsako:“Tai nieko“.Ir čia pat priduria:“Viltis visada yra“.

Ši maža vilties salelė  yra tik vienas  lašas bekraščiame pasaulio vandenyne. Tokių,ar panašių į šią vietovę ,  Lietuvoje yra ne viena. Kažkodėl televizija ar spauda daugiau skalambija apie tuos, kurie sėja gyvenime blogį,o tiek mažai pasakoja apie  žmones, kurie gyvena vardan praradusiųjų viltį gyventi.

Mano trumpa kelionė baigėsi. Liko prisiminimai ir didžiulis noras apie tai papasakoti.

 

 

 

 

Merkinės piliakalnis ir

“Pilnų namų bendruomenės “namai Panaros kaime

Irena Valužė

 

Comments are closed.

%d bloggers like this: