Kūrėjo darbai kalba už jį patį

Šventosios dailininkas,skulptorius, medalių kūrėjas,grafikas  Petras Baronas ir jo žmona- menininkė,pedagogė Audronė Bukauskienė  šiandieną gyvena mieste,kurį yra įsimylėję,o trokšdami ramaus darbo savo kūrybai,  sako esantys minimalistais,- užtenka tiek,kiek gyvenimas duoda.

“Gyvenu 38-jame kilometre”

Telefonu pasiteiravusi kaip meninikus susirasti, Petras Baronas labai paprastai man  paaiškino: ”Gyvenu trisdešimt aštuntajame kilometre”. Šiuo ženklu pažymėta kolektyvinių sodų bendrija Būtingėje (netoli Palangos).

Tvarkingoje ir gražioje sodyboje mane pasitikęs menininkas džiaugėsi  kasmet baltais žiedais pasipuošiančia  alyva. Po ją šiandieną jis ir darbuojasi (drožia skulptūrą). Kol  šeimininkai- Petras Baronas ir Audronė Bukauskienė ruošia kavą, aš, gėlių, vaismedžių ir gražuolės sidabrinės eglės draugystėje turiu laiko pasižvalgyti po judviejų sodyba. Ant vienos namo sienos pastebiu prikaltą medalį-“Gražiausia sodyba”.   Kaip vėliau teko sužinoti,medalis-  brokinis liejinys,kai Petras, baigęs  dailės mokslus, dirbo metalo cecho vadovu Dailės kombinate. Šiek tiek “pagražinęs” medalį ,jis prikalė  jį prie  savo namo sienos. Tad kodėl jo  nepasikabinus, pamaniau, juk Petras  pats vienas savo rankomis pastatė namą,kartu su Audrone tvarkė aplinką. Abu sutuoktiniai jaučia palaimą čia būti, niekur iš šios vietos nenorintys eiti.

Menininkų dirbtuvė

Petras Baronas visų pirma atsiprašo manęs,jog dabar jų dirbtuvėse didelė netvarka.  Šais metais Audronė ir Petras nebeorganizavo plenero “Šventosios žemės atminties ženklai”. “Plenero projektą nutraukėme visiškai,o darbai,tai-surinkta kolekcija Šventąjai per  projekto gyvavimo metus”,-pasakojo dirbtuvės šeimininkas.   Dėžėse sudėti medaliai, kurie visai neseniai  ,kartu  su palangiškės menininkės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės darbais dalyvavo parodos pristatyme “Palanga ir Šventoji heraldikoje, grafikoje, medaliuose” Lietuvos Respublikos  Seime.

Studijoje skulptorius rodo man pradėtą   Stasio Povilaičio skulpūrą ir  pasakoja apie kitus savo darbus:”Šventosios girininkas R.Kviklys- Mažųjų ir didžiųjų tako” autorius, eseistas, žurnalistas  mirė pernai,o jo žmona -po mėnesio išėjo. Šventojiškiai girininkai ąžuolą padovanojo”. Šitą užsakymą vykdo su ypač dideliu malonumu ,-daug metų su girininku artimai draugavęs,-sako skulptorius.

Žinojau,jog meninkas garsus savo medaliais ,todėl stebiu,kaip dirbtuvės šeimininkas iš dėžių traukia vieną po kito savo  kūrinius,o aš tuo tarpu apžiūrinėju  ant sienos kabančius Petro Barono piešinius. Nesu meno žinovė, tačiau jie man pasirodo esantys itin subtilūs: lengvi, tarpais perregimi , turintys gilią prasmę.

Medaliai- atskira kūrybos istorija

Kaip pasakojo menininkas,jau besimokydamas Vilniaus Dailės akademijoje, jis sukūrė  pirmąjį savo medalį. Toliau jo kūryboje atsirado ištisos medalių serijos.  Mažoji plastika meninką yra užbūrusi iki šių dienų. Dabar darantis  medalių seriją”Pirmieji Lietuvos fotografai”. Anot jo, iki pirmojo pasaulinio  karo fotografais galėjo būti tik turtingi ir kilmingi  žmonės, tokie ,kaip grafai K.Kosakovskis, B. H. Tiškevičius, C.H.Kaplanskis,Ignas Stropus ( I.Stropus-garsus mokytojas, fotografas,1921 m. atvykęs gyventi Į Palangą priešais bažnyčią buvo atidaręs  fotopaviljoną). Pirmąjį savo darbą Petras padarė fotografei ,bajoraitei Paulinai Mongirdaitei (P.Mongirdaitė fotografavo Palangą, jos gamtą, pajūrį), o vėliau jau ‘pakibo”ir kiti fotografai (Šiaulių,Kupiškio,Telšių,Vilniaus irk t. ). Menininkas šiai ,seniesiems Lietuvos fotografams įamžinti skirtai medalių serijai paskyrė dešimt savo darbų, ateityje žada dar dešimtį jų padaryti. Knygos autorė  Jolanta Klietkutė leidinyje apie  P. Mongirdaitę ir I. Stropų, panaudojo Petro sukurtus medalius. Surinkti medžiagą apie žmogų nėra taip paprasta,-sako jis.  Internete mažai medžiagos , daugiausiai jis kreipiasi į muziejus.

Petras Bajoras ant savo darbo stalo dėlioja autorinius darbus ,sukurtus  B.Buračui, St. F.Pleury,J.Bulhakui P.Babickui( pirmasis fotoreporteris) ir seriją medalių ,paskirtų mažosios Lietuvos raštijos pradininkams, taip pat darbus, skirtus Maironiui ( ant medalio -atkartotas poeto rašysenos braižas ), M.K.Čiurlioniui irkt. V.I.Dubeneckiui Medalis -pirma vieta respublikiniame konkurse. Medalis -Žalgiriui 600- Vytauto ir Jogailos istoriniai portretai -Durbės mūšio 750-čiui pažymėti. Durbės mūšis,istorikų teigimu,  buvo reikšmingesnis nei Žalgirio, nes jei nebūtume jo laimėję, kažin kuo šiandien būtų tapusios šalys prie Baltijos jūros? Petras istorines žinias beria kaip iš pypkės. Sakau,jog esantis geras jos žinovas. Į tai meninkas atsako,jog  Šventojoje turintys fenomenalų žmogų-“gyvą enciklopediją”-Mikelį Balčių. Jei prireikia kokių žinių,Mikelis visada ateis į pagalbą.

 

Gyvenimas po vienu stogu

Susėdę šiltoje ir jaukioje namo terasoje ,kalbamės apie pirmuosius žingsnius ,einant link didžiosios svajonės-kurti meną ,o taip pat neaplenkiame ir kasdieninių dalykų,-šnekamės apie šeimą,vaikus ir gyvenimą po vienu stogu.  Šiandieną sutuoktinių pora dirba Palangos S. Vainiūno meno mokykloje pedagogais. Juodviem kartu gerai, Petras prisipažįsta,jog Audronė jam yra pirmoji patarėja,darbų vertintoja ir kritikė. Anot Audronės,Petras –ramaus būdo,nemėgstantis už save “pakovoti”. Šiandien vaikai  užauginti, dabar ir dėl savęs galintys  pagyventi, o tai reiškia ,jog jiedu gali didesnį dėmesį sutelkti į kūrybą. Audronė tapo, lieja akvareles , esanti tekstilininkė.  Žinoma,-sako jie, provincijoje menininkams sunku išgyventi.  Save laikantys minimalistais: “Gauname atlyginimus,skaičiuojame kiek galėsime  įdėti į kūrybą. Nesibrauname, nesikundžiame, nelendame, gyvename ramiai”,-sako Audronė. Petras,palaikydamas žmoną, pritaria:”Gyvenime naudojuosi lietuvių liaudies patarle: “Savame kieme pranašu nebūsi”.O prakalbus apie menininkus, kurių nebėra, Petrui labai gaila neseniai amžinybėn išėjusio dailininko Juozo Griušio .Dėl šio menininko netekties jis labai išgyvenęs: “Bendravome,daugelyje darbų, parodų  buvome kartu”.

Kiek atsimena skulptorius,vaikystėje“Petriukas geriausiai darželyje šoko ir gražiausiai paišė”. Vyresnės sesers ir mamos paskatintas Petras įstojo Kaune į S .Naujalio dailės mokyklą,vėliau užbaigė Vilniaus dailės akademiją,įsigijo skulptūros specialybę, nuo 1988 m.-Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Tais pačiais metais Petras atvyko gyventi į Šventąją.

Meilė savo miestui

Jau beveik tris dešimtmečius skulptorius Petras Baronas gyvena Šventojoje. „Penkioliką metų iš menų orbitos buvau išėjęs“,-prisimena menininkas.   Lietuvos nepriklausomybės metais jam,kaip ir daugumai žmonių,reikėjo išgyventi.  Kada buvo paskelbtas konkursas  „Žalgirio“metinėms paminėti, dailininkas  sugrįžo  prie savo kūrybos. Nuo to laiko praėjo daug metų, tačiau Petras ir šiandien  džiaugiasi,jog tada jį jo kolegos nebuvo pamiršę. Skulptoriaus darbų šiandieną galima pamatyti  Šventojoje, Palangoje, Vilniuje, parodose Lietuvoje bei užsienio miestuose. Petro Barono darbų yra įsigiję Lietuvos muziejai,privatūs asmenys.

Vienuoliką metų sutuoktiniai organizavo plenerus ,skirtus Šventajai,jos žemei, istorijai, žmonėms. „Norėtusį,jog Šventoji nebūtų Palangai  penkta koja ( meninkas rodo atitinkantį piešinį) „ .Šventoji nuo seno buvo žvejų gyvenvietė. Jonui Sebeckiui XVII a. suteikus leidimą kurtis uostui, pradėtas kurtis naujas miestas-Janmarienburgas. Nuo seno tai- Kuršių kraštas.Jame turėjo sugyventi įvairių tautybių žmonės. Anot Audronės, Šventoji-paribio miestelis, kad jį nesutryptų,reikėjo su visais ateiviais sugyventi, išbalansuoti. „Mes bendravome (ir dabar bendraujame) su Šventaja organizuodami planerus,-pasakoja A.Bukauskienė. Anot Petro,poilsiautojams rūpi saulė,jūra ir vanduo,o mums norėjosi,kad žmonės sužinotų miestelio istoriją ( menininko vizija- Šventosios miestelio istoriją įamžinti menų pagalba).

Skulptorius Šventajai yra sukūręs 1689 m. Janmarienburgui skirtą  monetą su Šventosios herbu,uostu ir užrašais- Sventaja (latviškai),Šventoji (lietuviškai) ir Elija (kuršiškai). Šventosios herbas-taip pat P.Barono autorinis darbas. Būtingės Liuteronų-Evangelikų bažnyčios šventoriuje – P.Barono  skulptūra Liuteronų bažnyčioms Šventojoje atminti.

Skulptūrų daug. Tačiau  skulptoriaus studijoje  man dar norisi akimis užfiksuoti tai,kas įkrito į širdį.Tai  –skulptūra“Virsmai“ ,kuri simbolizuoja praeitį ir ateitį, kitas- „Du krantai“- lygsvarą (miesteliui išyventi-reikalinga pusiausvyra),skulptūrėlė-„Launagis“ ,reiškianti švelnų vėją ir kitos. Petras  man skuba parodyti  J.Grušo ,kurį asmeniškai pažinojo, nebaigtą darbą, Gražinos Oškinytės tėvui skirtą medalį, A.Mickevičių ,kuris į tremtį per Palangą  išvyko. Žodžiu, visko per trumpą mūsų susitikimo laiką neįmanoma pamatyti ir papasakoti. Šio talentingo gabaus menininko- Petro Barono darbus reikia pamatyti. Jie kalba už patį menininką.

 

 

 

 

 

 

 

 

Svečiuose pas menininkus-Petrą Baroną ir Audronę Bukauskienę

Irena Valužė

 

Comments are closed.

%d bloggers like this: