Elena ir Romanas Songailos: “Mudu esame laimingi”

Sutuoktiniai Elena ir Romanas Songailos  kartu gyvena jau  60 metų.  Penkis dešimtmečius abu atidavė dirbdami  pedagoginį darbą. Anot senjorų, praeityje pasilikusi virtinė metų mena ir vargus, ir  džiaugsmus, ir tik  dabartis , kurioje visko užtenka , – laimė gyventi.

Malonus susitikimas

Pravėrusi Elenos ir Romano Songailų buto duris buvau maloniai nustebusi netikėtu susitikimu .Prieš septynioliką metų kartu su gerbiamu mokytoju  R.Songaila dirbome  Palangos „Vilties“ pagrindinėje mokykloje. Žinojau, jog būdamas pensijoje ponas Romanas matematiką vaikams dėstė ne dėlto, jog jam trūko pinigų -abu su žmona gauna palyginti neblogas lietuviškas  pensijas – , bet  pedagogui norėjosi išeiti iš namų ir užsiimti veikla. Tuo metu  Elena Songailienė dirbo „Baltijos“ vidurinėje mokykloje, ji dėstė biologiją. Iš šios mokyklos pedagogė išėjo į užtarnautą poilsį.

Jau mūsų susitikimo pradžioje energinga , žvalių akių, jaunatviška E.Songailienė  mane įspėjo : ”Mėgstu humorą ir galiu kalbėti nesustodama keturiasdešimt penkias minutes, vėliau – dešimt minučių pertrauka, ir vėl…”,- juokėsi ji.

Pažinusi Elenos santūrų ir ramų jos vyrą, sakau: “Tai judu čia linksmai gyvenate? Į tai R.Songaila atsako :” Džiaugiuosi, kai ji  išeina į miestą”. Abiem sutuoktiniams – 88-eri. “Esu dviem mėnesiais jaunesnė”,- šypsosi ponia Elena.

Gimtinė-Tauragė

Prieš dvidešimt ketverius metus  iš Tauragės  į Palangą atvykę gyventi Elena ir Romanas Songailos džiaugėsi pasirinkę šį miestą dėl dviejų priežasčių: pirma,  jiedu norėjo būti šalia savo vaikų- dviejų  sūnų , kurių vienas gyveno Klaipėdoje , o kitas Kretingoje, antra – norėjo daugiau laiko praleisti gamtoje, prie jūros ir bendrauti su draugais. Šiandien abu sutuoktiniai džiaugiasi padidėjusia šeima- keturiais anūkais  ir tuo, ką duoda gyvenimas. O gyvenimas duoda, anot jų , tiek, kiek tu pats nori iš jo pasiimti.

Neseniai abu  užbaigė  Trečiojo amžiaus universitetą, ponia Elena dainuoja moterų ansamblyje, jau 24 metai, kai  abu gieda  bažnyčios chore. Sutuoktinius dažnai kviečia pabūti piršliais vestuvėse. Yra dalyvavę daugiau nei trisdešimtyje vestuvių. Ponia Elena „ mokytojų darže“ (mokytojams skirtas žemės sklypas šalia „Baltijos“ pagrindinės mokyklos) rūpinasi, kad viskas ten būtų tvarkoje , tačiau nostalgija gimtam miestui -Tauragei- išlikusi. Šiame mieste pasiliko labai daug prisiminimų: gimtieji namai, pragyventi metai, draugai , giminės. Esant  mažiausiai galimybei,  sutuoktiniai skuba namo.  R.Songaila kas metai važiuoja į Tauragę- Martyno Mažvydo pagrindinę mokyklą -susitikti su savo klasės draugais: “ Buvome devyniolika mergaičių ir devyniolika berniukų. Iš vyrų likome trys, iš moterų – trylika“.

Be praeities-nėra ateities

Ponas Romanas tvirtai tiki, kad judviejų su Elena pažintis buvo lemtinga. Susitiko juodu 1956  metais pas Elenos brolį.  Gimus brolio sūnui  juodu buvo pakviesti „kūmais“ į vaiko krikštynas. Kovo 23- čiąją  jiedu sumainė aukso žiedus. Santuokos metus Elena ir Ramonas skaičiuoja nuo gegužės -1-osios  dienos, kai  slapčia susituokė bažnyčioje.

„Dirbau Tauragėje dėstytoju, slapčia susituokėme, niekas tada nežinojo“,-prisimena šeimos vyras. Ponia Elena  rodo  vestuvinę nuotrauką, darytą lygiai prieš šešis dešimtmečius. “Vestuvininkai dar buvo likę, o  man reikėjo  prisistatyti į karinį komisariatą. Tada buvo labai griežtai. Tarnystė kariuomenėje buvo būtina kiekvienam jaunam vyrui. Trys mėnesius tarnavau Ukrainoje“,- prisiminimais apie pirmuosius vedybinius mėnesius dalinosi R.Songaila.

Elena Songailienė, kiek susimąsčiusi ,prisiminė jos šeimoje įvykusią tragediją, kuri jaunos merginos atmintyje paliko gilią žaizdą . Jos randus ji jaučia ir dabar.

„1950 -tais metais gavau skambutį: mirė sesuo. Galvoju , nesąmonė. Grįžtu į namus, žiūriu dėdės namuose – šermenys. Vieną naktį mūsų namuose buvo nakvoję miškiniai. Kaimynas išdavė enkavedistams. Seseriai buvo pasakyta eiti pas miškinius , kad šie pasiduotų. Susišaudymo metu sesuo žuvo“,-pasakojo apie sesers netektį ponia Elena. Šiandien moteris galvoja, kaip ji tada galėjusi  tai išgyventi. Niekas tuo metu šeimai nepadėjo. Visi bijojo. Baimės ir  nepasitikėjimo šleifas abiems sutuoktiniams driekėsi ilgą laiką.  Iš direktorės Bartkuškio mokykloje (Vilniaus raj.)  pareigų buvo „gražia“ forma atleista , ir Romanui nebuvę „saldu“. “ Kentėjome abu“,-sakė jis.

Santuokos metu  abiems sutuoktiniams buvo dvidešimt devyneri. “Ne tokie jaunikliai buvome “,-šypsosi R.Songaila. Elena pritaria: “Dabar būtume madingi. Šiais laikais jaunimas neskuba tuoktis, arba tuokiasi  tam, kad pakeistų pavardę“.

 

Ieškoti gerų pavyzdžių

Artėjan Mokslo metų šventei, ponios Elenos paklausiau: “Ponia Elena,  ar jaučiate nostalgiją mokyklai?“.

„Aš jaučiu įdomumą. Penkiasdešimt metų dirbau kaip pedagogė. „Baltijos“ pagrindinėje mokykloje – septynerius metus. Manau, kad šiandien truputį per daug vaikams laisvės. Viena mokytoja man pasakojo, jog dėsto  vaikams pamoką, o vienam vaikui visai neįdomu  klausytis. Ji tam vaikeliui ir sakanti: „Jeigu tau neįdomu-tu neklausyk, bet netrukdyk kitiems“. O šis jai tiesiai šviesiai išrėžęs:“  Nešauk ant manęs. Jei aš išeisiu – tu darbo neturėsi“,- atpasakojo pedagogė.

Anot žinomos pedagogės,  mažai yra bendraujama su tėvais. Tėvai visada kaltina mokytojus. Šeimose  per daug neigiamai kalbama apie mokytojus. Anot jos, juk vaikai viską girdi.

“Tiek tėvams, tiek mokytojams, su vaiku reikia kalbėtis geruoju. Jei ant vaiko rėksi, jis nuo tavęs slėpsis. Esu  vaikui sakiusi : prisipažink man, kaip nors nuslėpsim. Jis man ir prisipažįsta:  “Auklėtoja, aš pabėgau iš pamokų, kitą savaitę jis man  sako tą patį ,“- juokiasi E.Songailienė.

R. Songaila  septyniolika metų dirbo mokyklos direktoriumi. Anot pedagogo, būdavo, vaikai susimušdavo, bet viskas gerai baigdavosi. Pašnekovai įsitikinę vaikas šeimoje užauga tėvų pavyzdžiu , todėl labai svarbu  tuos pavyzdžius ir gyvenime rodyti. Elena ir dabar, sulaukusi brandaus amžiaus, niekaip negali suprasti : “Ar gi mes negalime daryti gerus darbus : panešti, padėti ir t.t.“

Svarbu ugdyti pareigą

R. Songaila yra dirbęs Švietimo skyriaus vedėju, vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju, inspektoriumi, yra dėstęs Pedagogikos institute ir tik išėjus į pensiją teko paragauti  mokytojo duonos. Pedagogo manymu, svarbiausia žmoguje ugdyti pareigos jausmą. „ Mokytojas pasakė: “Eisi į chorą”. Turi eiti  keturis kilometrus, bet privalai eini“,-pritaria vyro minčiai E. Songailienė.

Šiandieną abu sutuoktiniai  lanko bažnyčios chorą, bendrauja su „Baltijos“ pagrindnės mokyklos pedagogais, nepraleidžia progos apsilankyti „Bočių“ ansamblio renginiuose, mėgsta laisvalaikiu darbuotis darže, su sodo kaimynais pasikalbėti apie užderėtą derlių, tad veiklos, ant jų , į valias. Tik spėk suktis.

Taikiai sugyventi

Prakalbus apie dabartinį Lietuvos gyvenimą, sutuoktiniai Elena ir Ramonas Songailos mano, jog užsienyje gyvenantys lietuviai yra didesni patriotai, negu čia gyvenantys. Senjorė  negali   suprasti, kodėl  kaimynas nesisveikina, o jei su ja pasisveikina vaikas  – tai daugiau nei šimtas eurų,- juokiasi ji. “Aš juos mokau“,- sako pedagogė.

„Tėvelis ir mamytė apsivedė anais laikais turėdami kraitį ( tuokėsi tik tokie, kurie turejo pinigų). Nesu girdėjusi, kad  tėvai tarpusavyje pyktųsi. Tėvelis atsikeldavo ankščiau, užkurdavo ugnelę, padėdavo mamytei. Mamytė buvo daugiau „ponska“ (poniška). Tėvai turėjo devynis hektarus žemės, puikiai sugyveno ir nieko šeimoje netrūko. Gal dėl to ir mudu su vyru niekada nesipykstame ?“,- svarstė ji.- „Vieną kartą žiūriu – tėvelis tvorą tveria. Kaimynų gyvuliai išmindžiojo kiemą. Jis negalėjo apie tai kaimynui  pasakyti, geriau tvorelę užtvers. Niekada nesu mačiusi šeimoje pykčio“.

Šiandien ponia Elena negali žiūrėti kaip vaikai kieme keikiasi. “Vaikas nekaltas”,-sako ji. Vaikas mėgžioja savo tėvus.

„Mano šeima-du sūnūs. Vienas sūnus “į tėvą” -matematikas. Mažesnis daugiau panašus į mane. Gal dėlto, kad laukėme dukros ? Seniau nežinojome, kokios lyties vaikas gims. Gimė sūnus. Dešimt dienų buvo lietuviukas -žydrom akim, vėliau patamsėjo, bet charakteriu – švelnus išliko.  Abu berniukai gimė balandžio pirmąja“,-apie savo šeimą pasakojo Elena Songailienė.

Piršliene dažnai vestuvėse būnanti ponia Elena mano, jog moteriai šiandien labai sunku susipažinti. Ankščiau buvo žaidimai, šokiai , gegužinės. Jos įsitikinimu, šiandien jaunai porai reikia pagyventi kartu nors metus laiko, kad suprastų , ar tinka vienas kitam. Klausiu: „Ar judu pagyvenote ?“.  „Ne“,- juokiasi sutuoktiniai  ir toliau pasakoja: „Rėkimu ar grubumu nieko nepakeisime. Moteriai reikia suprasti, kad vyras  yra toks pat  žmogus “.  O šiaip, anot Elenos, reikia linksmai laiką leisti: “Turime valgyti, gerti, o ko dar trūksta?-  klausia ji  svečių, susirinkusių į vestuves. „Žinoma,  dainų ir šokių“,-neabejoja dainą ir  humorą gyvenime pamilusi Elena Songailienė.

 

Apie palangiškius ir politiką

Ponas Ramonas galvoja, kad palangiškiai mažai bendrauja vienas su kitu. „Mane stebina didžiulės kainos J.Basanavičiaus gatvėje esančiose kavinėse, restoranuos. Jaučiasi didžiulis gobšumas. Geriau džiaugtis jūra, gamta, bendrauti“.

Žinoma, mano senolis, ne vienodas pensijas žmonės gauna, bet reikia mokėti verstis iš to, ką gauni. Ne pinigai – svarbiausia,- pritaria Romanui žmona.- Svarbiausia – bendravimas su žmogumi”.

R. Songailą į emigraciją žiūri labai blogai. Pasak Elenos, nei vienas Lietuvoje badu nemirė.  Poną Romaną piktina didžiulė korupcija, nes eilę metų valdžioje nesijaučia jokio pagerėjimo. Nėra tinkamos informacijos apie renkamus kandidatus prieš rinkimus.

Anot senolio, dabartinė valdžia nežino , ką daryti, kad pasikeistų gyvenimas, švietimas , atsirastų daugiau darbo vietų. “Yra daug „instancijų“, kur, atrodo , žmonės dirba, bet niekas nieko nepadaro”,-sako jis. Ponas Ramonas  domisi politika, Lietuvos gyvenimu ir turi  savo versijas.  Jam atrodo , kad bedarbiams per ilgai ir per daug yra mokama, reikėtų sumažinti valdančiųjų  skaičių, didinti atlyginimus. Nereikia „seimūnams“ turėti po tris patarėjus, geriau turėti Seime tinkamus specialistus, kurie konsultuotų juos įvairiais klausimais.

Elena:“Man patinka, kai gaudo tuos niekšelius (korupcionierius)“. Tačiau ji negali suprasti, kaip nuteisti ir „susitepę“ ateina į valdžią.

-Nebegvildenkime tos politikos.  Geriau pasakykite:  Ar esate laimingi?

„Laiminga, turėjau dviem mėnesiais vyresnį vyrą, o dabar susilyginome, esame vienodi“,- juokėsi gyvenimo džiaugsmo neprarandanti ponia Elena, meiliai žvelgdama į savo gyvenimo draugą – Romaną.

2017-08-29 12.25.34

Šešiasdešimt metų kartu. Elena ir Romanas Songalos

Marius Gelžinis:”Palangai linkiu būti visada ant bangos”

Marius Gelžinis – Palangos oro uosto  direktorius prieš ketvertą metų atvykęs dirbti ir gyventi į kurortą tiki, jog jam pasisekė,- jis pateko į gerą  „dirvą“.

Nauja oro uosto era

Susitikusi su jaunu, sportinės išvaizdos , maloniai bendraujančiu ir greitai bei tiksliai atsakinėjančiu į pateiktus klausimus Mariumi Gelžiniu, supratau, jog mano pašnekovas veltui laiko ir žodžių nešvaisto. Todėl gerbiamo Mariaus visų pirma ir klausiu:

-Kokie Palangos oro uosto rezultatai besibaigiant kurortiniam sezonui?

-Palangos oro uostas nėra priklausomas nuo sezoniškumo. Mūsų pagrindinis keleivis nėra turistas, mūsų pagrindinis keleivis yra emigrantas. Nėra taip , kaip kituose kurortinių miestų oro uostose, – baigiasi sezonas ir oro uostai užsidaro. Vasarą vienas kitas  skrydis sumažėja, tačiau mes turime tokį pat krūvį, kaip ir turėjome. Nekeičiame grafikų, nemažiname darbuotojų skaičiaus (kartu su administracija Palangos oro uostą aptarnauja 65 darbuotojai).

-Kiek metų Palangos oro uostui?

-Esu girdėjęs, kad Palangos oro uostas savo veiklą pradėjo nuo 1969 metų. Dabar atskaitos tašku laikome  2014 metus, kai liepo 1 dieną susijungė trys oro uostai. Nuo tada mes pradėjome dirbti kaip vienas darinys – Lietuvos oro uostai.

Nuo 2015 metų  prasidėjo ryškus keleivių ir skrydžių augimas. 2016 metais mes pervežėme 235 tūkst. keleivių. Procentaliai lyginant 2016 metus su 2015 metais –  60 proc. augimas. Planuojame 2017 metais  pervešti 260-270 tūkst. keleivių. Augimas vyksta, tačiau pats Palangos oro uostas nėra pritaikytas dideliam keleivių srautui. Jis yra pritaikytas daugiausiai  300 tūkst. keleivių. Kai vienu metu oro uoste keli skrydžiai ir didesni orlaiviai – terminalas būna sausakimšas,- sakė M.Gelžinis.

-Kas pagelbėjo oro uostui augti-emigracija?

-Ne. Skrydžių kiekis atsirado tada, kai susijungę oro uostai pradėjo vienas su kitu nebekonkuruoti ir išnaudoti visus resursus. Europoje (ypač Balkanų šalyse) oro uostai dygsta kaip grybai. Konkurencija ,ypač mažų oro uostų , didžiulė. Jei ne bendradarbiavimas Lietuvos oro uostų ir Susiekimo ministerijos, tokių rezultatų nepasiektume. Oro vežėjai  naujos rinkos čia neatrado.

-Kiek žinau 2015 metais, prasidėjus naujiems skrydžiams į Londoną, emigrantai labai džiaugiasi atsiradusia gera galimybe naudotis Palangos oro uosto paslaugomis. Šie skrydžiai apima dalį Žemaitijos, Latvijos keleivių, norinčių greičiau pasiekti savo namus. Ar šioje pusėje  kas nors  keisis?

–  Regiono gyventojams tai labai patogu. Juos pasitinka artimieji, jie gana greitai gali pasiekti namus. Mes šia kryptimi ir dirbame.

Oro uosto ateities perspektyvos

-Kiekvienas oro uostas žmogų pritraukia greitu aptarnavimu ir paslaugomis. Ši taisyklė galioja visiems pasaulyje esantiems oro uostams. Sakykite, kokių naujovių palangiškiai ir miesto svečiai  sulauks ateityje?

-Gal būt bus priimtas  sprendimas plėsti terminalą, nes, kaip minėjau, vienu metu, kai daug keleivių, nebetelpame dabartinėse oro uosto patalpose. Taip pat mes nuolatos bendraujame su oro vežėjais ir ieškome galimybių plėsti geografinį skrydžių maršrutą. Aktuali Vokietijos, Skandinavijos, Airijos skrydžių tema. Tikimės, jog ateityje (vieną ar du kartus per savaitę) turėsime poilsinius skrydžius iš Palangos  į Turkiją, ar kitas šalis.

Kad pritrauktume oro vežėjus, mes jiems darome dideles nuolaidas.  Visame pasaulyje oro uostai fokusuojasi į ne aviacines pajamas. Tai-kavinės, parduotuvės, mašinų parkavimosi aikštelės. Palangos oro uostas taip pat ne išimtis. Laikai keičiasi. Dirbame dėl detalaus plano korekcijos. Ankščiau to daryti nereikėjo. Jeigu bus patvirtintas oro uosto plėtimosi projektas, planuojame praplėsti komercines paslaugas: įrengti viešbutį, degalinę, praplėsti parduotuvių tinklą. Šiai dienai terminale veikia DNB bankomatas, „Medicinos“ bankas. Keleiviai gali keliauti kartu su savo augintiniais.

Palanga -universali

-Gerbiamas Mariau, papasakokite apie save. Ar esate palangiškis?

-Ne.  Atvažiavau iš Vilniaus. Aviacijoje esu nuo 1998 metų. Dirbau aptarnavimo sferoje kaip keleivių aptarnavimo agentas, vėliau pradėjau kilti karjeros laiptais.

Prieš keturis metus atvažiavau į Palangą. Šeima po metų atvyko gyventi. Dukrai –šešeri. Dukra Palangoje lankė darželį-lopšelį „Nykštukas“, šiais metais pradės lankyti V. Jurgučio vidurinės mokyklos pirmą klasę. Mano draugai jau seniai su mokykliniais rūpesčiais yra susidūrę, aš – pirmą kartą. Šį rudenį, rugsėjo 1-oji  bus iš tiesų atmintina,- neabejoja būsimos pirmokėlės tėvelis.

-Ar patinka jums Palanga?

-Ankščiau Palangai turėjau stereotipus. Galvojau, jog šis miestas – tai tik J.Basanavičiaus gatvė ir nėra Palangoje  daugiau ką veikti. Miestas , per tuos gyvenimo jame metus, kardinaliai pasikeitė. Plečiasi statybos, dygsta nauji pastatai, kavinės, viešbučiai, gražiai tvarkomos gatvės, skverai, parkai. Palanga yra universali. Nori būti vienas – tam yra visos sąlygos, nori kitko – gali rinktis . Dabar  Palanga yra ant „bangos“. Svarbiausia užduotis – išlaikyti Palangą ant „bangos“,- entuziastingai nusiteikęs kalbėjo Marius Gelžinis.

-Ką veikiate laisvalaikiu?

Laisvalaikį sieju su gamta ir sportu. Patinka pasivažinėti  dviračiu. Jei trūksta renginių kurorte- šalia yra Klaipėda. Vilnius taip pat  visai netoli. Esu dirbęs Varšuvos oro uoste. Kiekvieną savaitgalį automobiliu grįždavau į Vilnių. Gera  autostrada važiuojant, pasiekti tikslą yra labai paprasta. Esu gimęs Klaipėdoje. Nežinau, gal pasąmonėje yra kažkas užsilikę.  Pamenu, važiuojant netoli Klaipėdos visada pajusdavau palengvėjimą. Pasisekė, dabar gyvendamas Palangoje tai galiu turėti kiekvieną dieną,-džiūgavo Palangą pamilęs ponas Marius.

-Kaip jums palangiškiai?

-Žiūrint kokį palangiškį su kokiu lyginsi. Mano draugai pagrinde atvykėliai . Turiu draugų ir tarp senųjų palangiškių. Gyvename daugiabutyje, su kaimynais nesipykstame.

Kalbant apie palangiškius, negali nepastebėti tam tikros  specifikos. Nuo senų laikų buvo galvojama , kad klientas (poilsiautojas) niekur nedings, įsikurs ir nėra ko per daug juo rūpintis ( galvoti apie papildomą servisą) .  Laikai keičiasi.  Keičiasi ir kliento aptarnavimo ir paslaugų kokybė. Žmonės atvažiavę į kurortą nori turėti atskirą patalpą  su tam tikrais patogumais ( maža virtuvėle ir pan.). Ir tai labai gerai. Progresas turi būti.

-Ką norėtumėte palangiškiams palinkėti?

-Baigiantis vasarai palangiškiams norėčiau palinkėti, kad jų gyvenimas nepriklausytų nuo sezoniškumo. Tegu Palanga būna „gyva“ ištisus metus. Tada žmonėms gerėtų pragyvenimo lygis, ekonominės sąlygos. Žmonės daugiau galėtų keliauti. O Palangos oro uostas galvotų apie papildomas paslaugas jiems.

Darbo yra

-Sakykite, ar daug palangiškių dirba jūsų kompanijoje, ir jei taip, kokio profilio specialistai reikalingi šiam darbui?

-Darbuotojų turime iš viso vakarų regiono. Dabar esame įdiegę multifunkcinį darbo organizavimą. Mes patys paruošiame specialistus (nuo iki) darbui oro uoste. Specialistų nereikia-reikia tik noro. Patys paruošiame ugniagesius, aviacinio saugumo specialistus, vairuotojus, neseniai pasibaigė suvirintojų kursai. Žinoma, kiekvienas darbuotojas turi būti nepriekaištingos reputacijos.  Jei oro uoste dirba trečios šalys ( statybininkai), mes jų reputacijos netikriname, bet oro uosto teritorijoje dirba tik su aviacinio saugumo priežiūra.

Palangos gyventojų oro uoste dirba nedaug.

-Ar jūs pats esate skraidęs?

-Esu skraidęs (turiu penkias skraidymo valandas). Aviacija yra brangus dalykas. Taip jau susiklostė, jog dirbau daugiau administracijoje.

-Ką gi, gerų vadovų taip pat reikia,-  dėkodama už pokalbį  atsisveikindama ištariau energingam ir sumaniam Palangos oro uosto filialo vadovui –  Mariui Gelžiniui.

2018-01-31 18.01.20

Marius Gelžinis -Palangos oro uosto direktorius

Irena Valužė

 

Romas Kisielis: “Stengiamės nenuliūdinti savo klausytojų”

Prieš dvyliką metų Palangoje įvyko paskutinis koncertas „Anapilio” muzikos klube.  Stebėję jį  verslininkai  Kęstutis ir Loreta Gecai ilgai netrukus  tapo  „Vandenio “  viešbučio savininkais.  Dėka atsitiktinumo, suvedusio daugiametį „Anapilio” muzikos vadovą Romą Kisielį su viešbučio šeimininkais, anot jo, „jų perfekcionizmas ir  mano žinojimas ką daryti pagavo idėją įsteigti „Vandenyje” muzikos klubą”. Šiandien „Vandenio” muzikos klubo vadovas galvoja, jog sumanytos idėjos sėkmė didele dalimi  priklausė nuo parengto  jai puikaus projekto, nepagailėtų investicijų  ir muzikos atlikėjų profesionalumo, organizuojant muzikinius renginius . Dviejų muzikos klubų gimimo autoriui R.Kisieliui kasdieninis darbas klube yra tapęs gyvenimo būdu.

„Jei iki šiol kalbama-gerai”

„Vandenio” muzikos klubo vadovas Romas Kisielis atviravo, jog gyvenime niekas atsitiktinai nevyksta .  Tėvai gyveno Vydmantuose. Palangoje jis užbaigė vidurinę mokyklą, muzikos mokyklą, vėliau studijas Klaipėdos fakultetuose (Vilniaus Valstybinės konservatorijos Kaipėdos fakultetai), o įsigijęs muzikinį išsilavinimą ir pradėjęs dar studijų metais dirbti Palangos Kultūros namuose ,šiame mieste jaučiasi gerai. „Esu palangiškis”,- nė kiek nedvejodamas tvirtina ponas Romas.

Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais trumpai buvo išvykęs  gyventi į Vilnių , dalyvavo muzikinio laivo projekte, ten susipažino ir su kai kuriais muzikantais. Grįžęs į Palangą  pradėjo eiti Kultūros centro direktoriaus pareigas  senajame „Anapilio” pastate. Idėja  įkurti džiazo ar kitą muzikos klubą buvo sena R.Kisielio svajonė. Prabėgusių metų virtinėje realizuotas projektas šiandien jam atrodo savaime suprantamu dalyku : „Panaudojus truputį avantiūros , žodis tapo kūnu”,- šypsosi idėjos autorius.

Dešimt metų „Anapilio” muzikos klubas dovanojo žmonėms šventę , klausantis mėgiamų  muzikos bei teatro atlikėjų  pasirodymų jaukioje, kamerinėje  aplinkoje. Iki šios dienos daugelis muzikos fanų su nostalgija mena „Anapilio” muzikos klubo gyvavimo  metus. Anot pono Romo, „jei apie tai iki šiol kalbama – vadinasi gerai”. Tačiau, anot jo, daug kas šia atmintimi ir  piktnaudžiauja. “Kur jūs buvote tada, kai „Anapilis “ dar „stovėjo?”(iki renovacijos-aut.past.),- klausė ponas Romas. Anot buvusio „Anapilio” muzikos klubo vadovo,  laikas – tai kaip tekanti upė. Tekėdama ji  išsigrynina,  o kalbos apie idėją „Anapilį” atgaivinti yra tik fiksija, – mano R.Kisielis. ”Jeigu medį galima pakeisti gipsu ar sudėti konferencijoms skirtus šviestuvus , tai apie kokį autentiškumą , ar „Anapilio” dvasią galima kalbėti?- piktinosi „euroremontu” sugadintu istoriniu pastatu.

Darbas draugystės principu

Organizuodamas  muzikinius renginius „Anapilyje” R.Kisielis   įgavo ne tik praktinės patirties. Dvidešimt treji darbo metai  paliko savo pėdsaką. Užsimezgę  ryšiai su muzikos meno žmonėmis daugelyje atveju išaugo į  ilgametę draugystę. Kitaip ir būti negali, nes „tai nėra tik valdiškas požiūris į atlikėją”. Jis paminėjo Petrą Vyšniauską, kurio  grojimo  buvo kažkada atėjęs tik  pasiklausyti. Šiandieną jis didžiuojasi , jog šis puikus muzikantas, profesorius, nacionalinės premijos laureatas yra ne tik laukiamas  svečias  „Vandenio” muzikos klube. Gerbiamas maestro yra ir jo  bičiulis.

Ištisus metus  dirbančiame  muzikos klube publikai R.Kisielis pristato apie 150 koncertų. Repertuarą koncertams sudaro pats. Kiekvienais metais repertuaras yra peržiūrimas, pakoreguojamas. Klausiu, ar muzikos klubo vadovas pats ieškosi atlikėjų? „Vieni mane susiranda, kitų ieškau pats. „Vandenio” muzikos klubas turi savo vardą”.

Vasara-darbymečio metas

Anot daugiamečio kultūros darbuotojo R.Kisielio, palangiškiai vasarų nemato , nes vasaros – didžiausias darbymetis. Laisvalaikiu ištrūkti į gamtą ir pabūti kartu su šeima yra pats didžiausias Romo pomėgis. „Turiu tradicinę lietuvišką šeimą – du vaikus. Vaikai mėgsta gyvūnėlius, turim du šunis, du žirgus, katę ir peliuką”. Tėtis mėgsta su dukra pajodinėti arkliais.  Galimybė pabūti kaime atsirado tada, kai šeima įsigijo sodybą . Patinka muzikos  klubo vadovui ramybė: „Galėčiau ilgą laiką sėdėti savo kaime .Tai žymiai maloniau, negu „trintis” Palangos gatvėmis”. Anot palangiškio, jam  nebuvo minčių ar noro Palangą iškeisti į kitą miestą . Apie emigraciją negalvoja, jam gerai ir čia.  Į gyvenima žiūri racionaliai:   yra jame prasmės, ar nėra.

Paklausius, kokiais muzikiniais renginiais pradžiugins poilsiautojus besibaigiant vasarai, R.Kisielis atsakė  anegdotu, kuris užsibaigia panašiu klausimu: „O kas jums sakė? ” ,-  nutaisęs dviprasmišką šypseną klausė manęs profesionalus muzikos meno žinovas. O jei rimčiau, Romas Kisielis neabejoja pagrindine  tiesa, kuria jis vadovaujasi savo darbe: „Mes stengiamės savo klausytojų nenuliūdinti”.

Esu ir aš pati ne kartą apsilankiusi šiame muzikos klube. Pono Romo klausiu: ar tai teisinga vieta teisingiems žmonėms? Anot muzikos klubo vadovo, kiekvienas žmogus renkasi tai, kas jam įdomu. „Stengiamės akcentuoti repertuaro kokybę. Ne visada Lietuvoje, bent muzikiniame gyvenime, siekiamybė yra populiaru. Populiaru dažnai būna ne kokybė, o  išorė, jos pateikimas. Kol kas stengiamės laviruoti, ir tai mums sekasi”,-sakė jis.

-Ar darbas klube yra ir jūsų biznis?

-Tai neginčijamas dalykas. Jeigu mes turėtume dotacijas iš viršaus, mes galėtume pasidaryti koncertų salę.  Žmonės dirba, juos reikia išlaikyti .

Besikalbant išsiaiškinome, jog mudu su Romu sovietiniais metais abu užbaigėme tą pačią aukštąją mokyklą (Klaipėdos fakultetus), todėl mums savaime suprantama šios (klubo) rekreacinės vietos sąvoka .Tarybiniais metais, ar dabar, viena iš pagrindinių klubo kriterijų – žmonės susirenka pagal pomėgius. Anot muzikos klubo vadovo R.Kisielio, tegu klube būna tik dešimt žmonių, bet jei žmonės iš to gauna peną, vadinasi jie vienas kitą papildo. Tokiu būdu tarp klausytojo ir atlikėjo užsimezga dialogas ir draugystė.

Puikios sveikatos ir fantazijos

Reklaminiame „Vandenio“ muzikos klubo internetiniame puslapyje perskaičiau, jog 150 vietų salėje įrengta viena moderniausių garso aparatūrų Lietuvoje, giriamas klubo interjeras, aštunto dešimtmečio baldų ir sienų dekoras, dizainas ir t.t. Muzikos klubo vadovas negali tvirtinti, jog šiuo metu klubas turi moderniausią garso aparatūrą (prieš dvyliką metų -tikrai), tačiau jis  neabejoja, jog dėl puikaus koncertų salėje esančio skambesio ir geros akustikos, žmonės po renginio išeina patenkinti.

„Vandenio“ muzikos klubą suprojektavęs žymus Lietuvos architektas, palangiškis  Donatas Rakauskas yra vienu iš sėkmingo  darbo klube rezultatų. Juk žmogui, atėjusiam į koncertą, nauda turi būti dviguba: aplinkos ir atlikėjo.

Sudarydamas repertuarą muzikos klubo vadovas atsižvelgia į tai, kas muzikiniame gyvenime yra  ne tik populiaru , bet ir originalu. Pasak R.Kisielio, didžiausias dėmesys skiriamas muzikos kokybei. Gerbiamo Romo paklausiau, ar yra skirtumų , kokie klausytojai buvę ankščiau ir dabar? Anot muzikos žinovo, klausytojai visais laikas buvo ir yra tie patys: „Kam reikia pasiklausyti V.Katunskytės atliekamų dainų, tas eina į J.Basanavičiaus gatvę ir ten klausosi , o kam reikia kitko-renkasi kitas vietas“.

Konkurencijos su kitais muzikos klubais nesą. Pavyzdžiui, su  „Ramybės“ muzikos klubu yra palaikomi geri, draugiški santykiai. Jeigu tarp klubų prasidėtų konkurencija, iš to nieko gero neišeitų,-įsitikinęs R.Kisielis. Muzikos klubus turi jungti bendras ir draugiškas interesas.

-Nostalgijos „Anapiliui“ nejaučiate ?

-Ką reiškia nostalgija? Paprastų paprasčiausiai ne pati gražiausia buvo pabaiga. Kažkas bando dabar gražiai piešti, o norisi jiems priminti:ką jūs padarėte, kad būtų kitaip?.

Atsisveikinant Romas Kisielis palangiškiams palinkėjo sveikatos (ji- svarbiausia gyvenime) ir fantazijos.

O kaip gi be jos, pagalvojau, be fantazijos neskambėtų ir muzika.

2017-08-09-12-50-19

„Ar panašus?“,- klausia Romas Kisielis, atsisėdęs šalia „ Vandenio“ muzikos klubo reklaminio stendo

Irena Valužė

 

 

Darbštaus lietuvio neišgąsdins joks “Brexsit”

Kai viešėdama Anglijoje susiruošiau pakalbinti lietuvaičius,kokiomis nuotaikomis jie gyvena po „Brexsit“,apie tai išgirdęs puikų išsilavinimą ir darbą turintis britas man pareiškė,jog emigrantų nuotaikos atsispindės pagal tai,kokio išsilavinimo ir socialinės padėties žmones aš kalbinsiu.Man buvo įdomios daugelio žmonių nuomonės.

Su manimi pabendrauti sutikę emigrantai-mokytoja,prekybininkė,traukinio vairuotoja,fabriko darbininkė-yra paprasti,“kaip visi“ žmonės:kas rytą eina į darbą,augina vaikus,svajojantys,mylintys,abejojantys,atradę save,ar dar žadantys tai padaryti.Visi jie-lietuviai,turintys išsilavinimus ir ne vienerius metus gyvenantys Didžiojoje Britanijoje-jų vardai ir pavardės,mano pašnekovų pageidavimu, neatskeidžiamos.

Lietuvė mokytoja

Lietuvė mokytoja,ištekėjusi už brito,sutinka su savo vyro nuomone,jog mieste,kuriame jie gyvena,septyniasdešimt procentų žmonės balsavo prieš “Brexsit“.Tai-kosmopolitinis miestas.Jame gyvena įvairių tautų,religijų ir išsilavinimo žmonės.Tokį didelį nenorą išeiti iš Europos Sąjungos pareiškė žmonės,pasirinkę gyvenimą Didžiojoje Britanijoje (vaikus leidžia į angliškas mokyklas,dirba,perka nekilnojamą turtą ir t.t).

Balsavusiųjų už „Brexsit“ jų mieste buvo mažuma.Tai- vyresnio amžiaus žmonės,gyvenantys didmiesčio pakraščiuose (kaimuose). Mokytoja nesutinka su savo vyro nuomone,jog Anglijai reikia daugiau kvalifikuotų darbininkų, kaip gydytojų, specialistų, galinčių dirbti svarbiuose objektuose. Kai šalys tampa turtingesnės, iškyla problema,o kas atliks juodą darbą,-sakė ji. Tai būdinga visoms ekonomiškai stipriau stovinčioms valstybėms.

Mokytoja prisiminė neseniai matytą filmą, kuriame aiškiai buvo parodoma,kas penktą valandą ryto dirba fermerių ūkiuose.“Braškes skynė tik lenkai“,-sakė ji.

Buvę nelengva

“Nedaugelis emigrantų gauna tokius darbus. Mokytojai norėjo pasilikti Europos Sąjungoje. Atvažiavęs į šią šalį, mokytojos darbo taip paprastai nesusirasi.Tam reikia turėti diplomą,kurį pripažintų Didžiosios Britanijos Švietimo sistema”,-sakė pašnekovė.

Lietuvė šiame mieste užbaigė universitetą,dabar dirba pradinių klasių mokytoja.Mokslas buvo mokamas,tačiau valstybė neskuba užbaigus universitetą iš jauno žmogaus „lupti“ pinigus. Kol mokytojas neuždirba daugiau nei 16.tūkst.per metus, bankas neatskaičiuoja grąžintinos sumos (grąžintina suma nuo 19 tūkst.sv ster.)  Jei per dvidešimt metų tokios sumos mokytojas nesugebėjo uždirbti, skola yra anuliuojama. Anot mokytojas (alga šiuo metu siekia 24 tūkst. sv.ster.) atskaičiuojami 9 procentai nėra didelė suma,nes jei praeini “mokytojos standartus”(mokytojo darbo lygio įvertinimas),kasmet mokytojams alga yra pakeliama.

“Brexsit” nežymiai,tačiau palietė ir mokyklas,-pasakojo lietuvė. Mokytojo darbas yra sudėtingas,pavyzdžiui,mokytojai padeda neįgaliems vaikams (neįgalūs vaikai mokosi kartu). Kad darbas vyktų sklandžiai,mokytojui reikia pagalbininko (darbas vienas su vienu), o tam vyriausybė lėšų neskiria.Tokiu būdu jų mieste užsidarė viena mokykla (“nedirbsime be asistentų”).Mokytojų atlyginimai mažėja,nes yra įdarbinami studentai. Lietuvės mokykla, kurioje ji dirba,kovoja,kad mokytojų asistentai toliau eitų savo pareigas.

“Mūsų draugai visi buvo prieš “Brexsit”,-sakė ji. Man buvo įdomu sužinoti lietuvės vyro nuomonę,todėl jam uždaviau klausimą:”Jeigu šiandien balsavimas vyktų iš naujo,kieno pusėje būtų pergalė?”Manau,jog būtų lygiosios”(50 ant 50),-atsakė jis.

Traukinio vairuotoja

Lietuvė,sėkmingai ištekėjusi Anglijoje,šiandieną su penkiais vyrais laikiusi egzaminus traukinių vairuotojo teisėms gauti,didžiavosi juos išlaikiusi visu šimtu procentų.Dabar ji ištisus metus važinės traukiniu be žmonių,vėliau su instruktoriumi. Praktinis važiavimas reikalauja didelio susikaupimo:važiavimas tamsoje, greita orentacija bėgių gausybėje, kas 30 min. spaudžiamas pedalas, kad vairuotojas neužmigtų,važiavimas 150 mylių per valandą greičiu ir t.t. Kol lietuvė mokėsi,ji dirbo traukinių menedžere,jos atlyginimas buvo 40 tūkst sv.ster. per metus.Kai jai bus suteikta traukinių vairuotojos kvalifikacija-alga ženkliai kils(gali siekti 80 tūkst.sv. ster.per metus).

Apie sugrįžimą Lietuvon ji nenorinti nė užsiminti.Vaikystėje kentusi skurdą,girto tėvo barnius,todėl Anglija jai tapo namais,kuriuose jai saugu ir gera būti. Klausiu, gal todėl, kad vaikystėje išliko slogūs prisminimai,ji norinti sau susikurti stabilią materialinę gerovę? Į tai moteris atsakė:“Kuo didesniame skurde užaugęs,tuo sieki apsidrausti nuo materialinių dalykų. Anglija duoda šansą-imk,bandyk,gali ir mokslus baigti“.

„Brexsit“ būsimai traukinių vairuotojai gali pakenkti tik vienu atveju-jei elektrinius traukinius pradės vairuoti robotai-netolimoje ateityje tai gali atsitikti…

Lietuvė prekybininkė

Sostinėje daug metų gyvenančiai ir už brito ištekėjusiai lietuvei „Brexsit“ buvo tai,kas jai ir jos draugams atsitiko vienu iš nemaloniausių dalykų Didžiojoje Britanijoje,įvykusių pastaruoju metu. Daugelį metų dirbant parduotuvės menedžere,ji galvoja,jog visų pirma kentės šalies importas ir eksportas. Anot jos,šalis taps nepageidaujama Europoje.Žmonės įvairiuose Europos šalyse įsigiję nekilnojamąjį turtą jau šiandieną tai jaučia.Kol kas jie keliaudami po Europą dar tik atsistoja į atskirą eilutę pasų registracijos poste.Šiandien yra aišku,jog susidarius didelėms eilėms,žmonės vėluojasi į lėktuvus,o kas bus toliau,ar bus reikalingos vizos ir t.t.,visiškai neaišku,-sakė ji.

Maisto parduotuvėse ji pastebėjusi produktus,kuriuos ankščiau pirkdavo:“Kainos tos pačios,tačiau pakuotė ar tara gerokai sumažėjusi“.

Fabriko darbininkė

„Kas pas mus dirba,puikiai žino,jog neprapuls,-sakė moteris,jau beveik dešimt metų dirbanti viename iš Anglijos fabrikų. Anot jos, darbuotojai vienas kitą pagąsdino pletkais(kas angliškai nekalba ir spaudos neskaito), vėliau vienas kitą ramino:“Europa didelė,darbų rasime-jei reikės,važiuosime kitur”.Darštaus lietuvio neišgąsdins joks „Brexsit“.

Jauni žmonės,paragavę gyvenimo ir sunkaus darbo užsienyje,kad ir nemokėdami kalbos,tapo tvirtesni savo įsitikinimu,jog jie niekur neprapuls.Vyresnio amžiaus žmonės taip pat nieko nebijo.Jie grįš į Lietuvą,nes ten yra jų namai,nekilnojamasis turtas. Žmonės,kurie čia įsigijo nekilnojąmą turtą,iš vis jaučiasi saugūs, o vienišos mamos,Lietuvoje negalėjusios nieko materialaus vaikams duoti,džiaugiasi,jog sugrįžusios į savo šalį atostogų,gali savo vaikams ir anūkams atvežti dovanų.Jaunos mamos,padirbėjusios Anglijoje,gauna valstybinius butus,nusiperka mašiną,turi galimybę pakeliauti.Vaikai sotūs ir aprengti,visi lanko mokymo įstaigas.

Žinoma,kiekvienas turi savo likimą.Dirbant daug metų tame pačiame darbe,išgirstos žmonių istorijos tampa savomis,-sakė ji.Moteris papasakojo vienos jaunos fabriko darbuotojos istoriją,kur ji,būdama penkiolikos metų (mirus keturių vaikų tėčiui,),kad parneštų šeimai malkų,kirto Lietuvoje miškus.Jeigu vienišai mamai tektų palikti Angliją, ji važiuotų kitur.Į Lietuvos kaimą niekada nebegrįžtų.

Kalboms apie „Brexsit“ aprimus,anot fabriko darbininkės,galima išgirsti tokį palyginimą:“Lietuvoje toks pat „Brexsit“,tik mes čia esame sotūs”.

Pati ką tik išlydėjusi svečius,atvažiavusius iš Lietuvos aplankyti savo vaikų,gyvenančių Didžiojoje Britanijoje,kalbėjo,jog ją sukrėtė pas ją atvykusių draugų nuotaikos. Sutuoktiniu pora skundėsi,jog juos Lietuvoje gąsdina karu ir rusais (masinėmis informavimo priemonėmis).Anot aukštąjį išsilavinimą turinčios ir fabrike sunkų fizinį darbą dirbančios lietuvės, kuo didesnis gąsdinimas,tuo valstybė nori daugiau ką nuslėpti.“Anglijoje mus „Brexsit“ niekas niekada negąsdino,o Lietuvos nereikia suniveliuoti (žmones ir politiką).“Lietuva- rojaus kampelis“,-įsitikinusi moteris.

Parodys laikas

Jau kelinta diena,kai mano mieste,kuriame viešiu,nepaliaujamai dulkia lietus.Šiltoje ir drėgnoje žemėje žiedai keičia žiedus.

Mieste,kuriame prieš metus laiko sudegė pats seniausias Anglijos viešbutis, be paliovos vyksta darbai.Miesto bendruomenė iš gaisravietėje buvusių liekanų (nuodėgulių) sukūrė paminklą.Jie tiki,jog gražuolis pastatas netrukus kaip feniksas prisikels iš pelenų. Šiame mieste dar yra ir pati siauriausia gatvė,kuri pavadinta „Parlamento“ vardu. Pro ją gali praeiti tik vienas žmogus. Kažin,ar pro ją pralįstų ir „ponas Brexsitas“?“Time vill tell“(laikas parodys),- sako anglai. Kad laikas parodys, neabejoja ir lietuvaičiai.

2017-05-19 12.14.02

Irena Valužė


 

 

 

%d bloggers like this: