Elena ir Romanas Songailos: “Mudu esame laimingi”

Sutuoktiniai Elena ir Romanas Songailos  kartu gyvena jau  60 metų.  Penkis dešimtmečius abu atidavė dirbdami  pedagoginį darbą. Anot senjorų, praeityje pasilikusi virtinė metų mena ir vargus, ir  džiaugsmus, ir tik  dabartis , kurioje visko užtenka , – laimė gyventi.

Malonus susitikimas

Pravėrusi Elenos ir Romano Songailų buto duris buvau maloniai nustebusi netikėtu susitikimu .Prieš septynioliką metų kartu su gerbiamu mokytoju  R.Songaila dirbome  Palangos „Vilties“ pagrindinėje mokykloje. Žinojau, jog būdamas pensijoje ponas Romanas matematiką vaikams dėstė ne dėlto, jog jam trūko pinigų -abu su žmona gauna palyginti neblogas lietuviškas  pensijas – , bet  pedagogui norėjosi išeiti iš namų ir užsiimti veikla. Tuo metu  Elena Songailienė dirbo „Baltijos“ vidurinėje mokykloje, ji dėstė biologiją. Iš šios mokyklos pedagogė išėjo į užtarnautą poilsį.

Jau mūsų susitikimo pradžioje energinga , žvalių akių, jaunatviška E.Songailienė  mane įspėjo : ”Mėgstu humorą ir galiu kalbėti nesustodama keturiasdešimt penkias minutes, vėliau – dešimt minučių pertrauka, ir vėl…”,- juokėsi ji.

Pažinusi Elenos santūrų ir ramų jos vyrą, sakau: “Tai judu čia linksmai gyvenate? Į tai R.Songaila atsako :” Džiaugiuosi, kai ji  išeina į miestą”. Abiem sutuoktiniams – 88-eri. “Esu dviem mėnesiais jaunesnė”,- šypsosi ponia Elena.

Gimtinė-Tauragė

Prieš dvidešimt ketverius metus  iš Tauragės  į Palangą atvykę gyventi Elena ir Romanas Songailos džiaugėsi pasirinkę šį miestą dėl dviejų priežasčių: pirma,  jiedu norėjo būti šalia savo vaikų- dviejų  sūnų , kurių vienas gyveno Klaipėdoje , o kitas Kretingoje, antra – norėjo daugiau laiko praleisti gamtoje, prie jūros ir bendrauti su draugais. Šiandien abu sutuoktiniai džiaugiasi padidėjusia šeima- keturiais anūkais  ir tuo, ką duoda gyvenimas. O gyvenimas duoda, anot jų , tiek, kiek tu pats nori iš jo pasiimti.

Neseniai abu  užbaigė  Trečiojo amžiaus universitetą, ponia Elena dainuoja moterų ansamblyje, jau 24 metai, kai  abu gieda  bažnyčios chore. Sutuoktinius dažnai kviečia pabūti piršliais vestuvėse. Yra dalyvavę daugiau nei trisdešimtyje vestuvių. Ponia Elena „ mokytojų darže“ (mokytojams skirtas žemės sklypas šalia „Baltijos“ pagrindinės mokyklos) rūpinasi, kad viskas ten būtų tvarkoje , tačiau nostalgija gimtam miestui -Tauragei- išlikusi. Šiame mieste pasiliko labai daug prisiminimų: gimtieji namai, pragyventi metai, draugai , giminės. Esant  mažiausiai galimybei,  sutuoktiniai skuba namo.  R.Songaila kas metai važiuoja į Tauragę- Martyno Mažvydo pagrindinę mokyklą -susitikti su savo klasės draugais: “ Buvome devyniolika mergaičių ir devyniolika berniukų. Iš vyrų likome trys, iš moterų – trylika“.

Be praeities-nėra ateities

Ponas Romanas tvirtai tiki, kad judviejų su Elena pažintis buvo lemtinga. Susitiko juodu 1956  metais pas Elenos brolį.  Gimus brolio sūnui  juodu buvo pakviesti „kūmais“ į vaiko krikštynas. Kovo 23- čiąją  jiedu sumainė aukso žiedus. Santuokos metus Elena ir Ramonas skaičiuoja nuo gegužės -1-osios  dienos, kai  slapčia susituokė bažnyčioje.

„Dirbau Tauragėje dėstytoju, slapčia susituokėme, niekas tada nežinojo“,-prisimena šeimos vyras. Ponia Elena  rodo  vestuvinę nuotrauką, darytą lygiai prieš šešis dešimtmečius. “Vestuvininkai dar buvo likę, o  man reikėjo  prisistatyti į karinį komisariatą. Tada buvo labai griežtai. Tarnystė kariuomenėje buvo būtina kiekvienam jaunam vyrui. Trys mėnesius tarnavau Ukrainoje“,- prisiminimais apie pirmuosius vedybinius mėnesius dalinosi R.Songaila.

Elena Songailienė, kiek susimąsčiusi ,prisiminė jos šeimoje įvykusią tragediją, kuri jaunos merginos atmintyje paliko gilią žaizdą . Jos randus ji jaučia ir dabar.

„1950 -tais metais gavau skambutį: mirė sesuo. Galvoju , nesąmonė. Grįžtu į namus, žiūriu dėdės namuose – šermenys. Vieną naktį mūsų namuose buvo nakvoję miškiniai. Kaimynas išdavė enkavedistams. Seseriai buvo pasakyta eiti pas miškinius , kad šie pasiduotų. Susišaudymo metu sesuo žuvo“,-pasakojo apie sesers netektį ponia Elena. Šiandien moteris galvoja, kaip ji tada galėjusi  tai išgyventi. Niekas tuo metu šeimai nepadėjo. Visi bijojo. Baimės ir  nepasitikėjimo šleifas abiems sutuoktiniams driekėsi ilgą laiką.  Iš direktorės Bartkuškio mokykloje (Vilniaus raj.)  pareigų buvo „gražia“ forma atleista , ir Romanui nebuvę „saldu“. “ Kentėjome abu“,-sakė jis.

Santuokos metu  abiems sutuoktiniams buvo dvidešimt devyneri. “Ne tokie jaunikliai buvome “,-šypsosi R.Songaila. Elena pritaria: “Dabar būtume madingi. Šiais laikais jaunimas neskuba tuoktis, arba tuokiasi  tam, kad pakeistų pavardę“.

 

Ieškoti gerų pavyzdžių

Artėjan Mokslo metų šventei, ponios Elenos paklausiau: “Ponia Elena,  ar jaučiate nostalgiją mokyklai?“.

„Aš jaučiu įdomumą. Penkiasdešimt metų dirbau kaip pedagogė. „Baltijos“ pagrindinėje mokykloje – septynerius metus. Manau, kad šiandien truputį per daug vaikams laisvės. Viena mokytoja man pasakojo, jog dėsto  vaikams pamoką, o vienam vaikui visai neįdomu  klausytis. Ji tam vaikeliui ir sakanti: „Jeigu tau neįdomu-tu neklausyk, bet netrukdyk kitiems“. O šis jai tiesiai šviesiai išrėžęs:“  Nešauk ant manęs. Jei aš išeisiu – tu darbo neturėsi“,- atpasakojo pedagogė.

Anot žinomos pedagogės,  mažai yra bendraujama su tėvais. Tėvai visada kaltina mokytojus. Šeimose  per daug neigiamai kalbama apie mokytojus. Anot jos, juk vaikai viską girdi.

“Tiek tėvams, tiek mokytojams, su vaiku reikia kalbėtis geruoju. Jei ant vaiko rėksi, jis nuo tavęs slėpsis. Esu  vaikui sakiusi : prisipažink man, kaip nors nuslėpsim. Jis man ir prisipažįsta:  “Auklėtoja, aš pabėgau iš pamokų, kitą savaitę jis man  sako tą patį ,“- juokiasi E.Songailienė.

R. Songaila  septyniolika metų dirbo mokyklos direktoriumi. Anot pedagogo, būdavo, vaikai susimušdavo, bet viskas gerai baigdavosi. Pašnekovai įsitikinę vaikas šeimoje užauga tėvų pavyzdžiu , todėl labai svarbu  tuos pavyzdžius ir gyvenime rodyti. Elena ir dabar, sulaukusi brandaus amžiaus, niekaip negali suprasti : “Ar gi mes negalime daryti gerus darbus : panešti, padėti ir t.t.“

Svarbu ugdyti pareigą

R. Songaila yra dirbęs Švietimo skyriaus vedėju, vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju, inspektoriumi, yra dėstęs Pedagogikos institute ir tik išėjus į pensiją teko paragauti  mokytojo duonos. Pedagogo manymu, svarbiausia žmoguje ugdyti pareigos jausmą. „ Mokytojas pasakė: “Eisi į chorą”. Turi eiti  keturis kilometrus, bet privalai eini“,-pritaria vyro minčiai E. Songailienė.

Šiandieną abu sutuoktiniai  lanko bažnyčios chorą, bendrauja su „Baltijos“ pagrindnės mokyklos pedagogais, nepraleidžia progos apsilankyti „Bočių“ ansamblio renginiuose, mėgsta laisvalaikiu darbuotis darže, su sodo kaimynais pasikalbėti apie užderėtą derlių, tad veiklos, ant jų , į valias. Tik spėk suktis.

Taikiai sugyventi

Prakalbus apie dabartinį Lietuvos gyvenimą, sutuoktiniai Elena ir Ramonas Songailos mano, jog užsienyje gyvenantys lietuviai yra didesni patriotai, negu čia gyvenantys. Senjorė  negali   suprasti, kodėl  kaimynas nesisveikina, o jei su ja pasisveikina vaikas  – tai daugiau nei šimtas eurų,- juokiasi ji. “Aš juos mokau“,- sako pedagogė.

„Tėvelis ir mamytė apsivedė anais laikais turėdami kraitį ( tuokėsi tik tokie, kurie turejo pinigų). Nesu girdėjusi, kad  tėvai tarpusavyje pyktųsi. Tėvelis atsikeldavo ankščiau, užkurdavo ugnelę, padėdavo mamytei. Mamytė buvo daugiau „ponska“ (poniška). Tėvai turėjo devynis hektarus žemės, puikiai sugyveno ir nieko šeimoje netrūko. Gal dėl to ir mudu su vyru niekada nesipykstame ?“,- svarstė ji.- „Vieną kartą žiūriu – tėvelis tvorą tveria. Kaimynų gyvuliai išmindžiojo kiemą. Jis negalėjo apie tai kaimynui  pasakyti, geriau tvorelę užtvers. Niekada nesu mačiusi šeimoje pykčio“.

Šiandien ponia Elena negali žiūrėti kaip vaikai kieme keikiasi. “Vaikas nekaltas”,-sako ji. Vaikas mėgžioja savo tėvus.

„Mano šeima-du sūnūs. Vienas sūnus “į tėvą” -matematikas. Mažesnis daugiau panašus į mane. Gal dėlto, kad laukėme dukros ? Seniau nežinojome, kokios lyties vaikas gims. Gimė sūnus. Dešimt dienų buvo lietuviukas -žydrom akim, vėliau patamsėjo, bet charakteriu – švelnus išliko.  Abu berniukai gimė balandžio pirmąja“,-apie savo šeimą pasakojo Elena Songailienė.

Piršliene dažnai vestuvėse būnanti ponia Elena mano, jog moteriai šiandien labai sunku susipažinti. Ankščiau buvo žaidimai, šokiai , gegužinės. Jos įsitikinimu, šiandien jaunai porai reikia pagyventi kartu nors metus laiko, kad suprastų , ar tinka vienas kitam. Klausiu: „Ar judu pagyvenote ?“.  „Ne“,- juokiasi sutuoktiniai  ir toliau pasakoja: „Rėkimu ar grubumu nieko nepakeisime. Moteriai reikia suprasti, kad vyras  yra toks pat  žmogus “.  O šiaip, anot Elenos, reikia linksmai laiką leisti: “Turime valgyti, gerti, o ko dar trūksta?-  klausia ji  svečių, susirinkusių į vestuves. „Žinoma,  dainų ir šokių“,-neabejoja dainą ir  humorą gyvenime pamilusi Elena Songailienė.

 

Apie palangiškius ir politiką

Ponas Ramonas galvoja, kad palangiškiai mažai bendrauja vienas su kitu. „Mane stebina didžiulės kainos J.Basanavičiaus gatvėje esančiose kavinėse, restoranuos. Jaučiasi didžiulis gobšumas. Geriau džiaugtis jūra, gamta, bendrauti“.

Žinoma, mano senolis, ne vienodas pensijas žmonės gauna, bet reikia mokėti verstis iš to, ką gauni. Ne pinigai – svarbiausia,- pritaria Romanui žmona.- Svarbiausia – bendravimas su žmogumi”.

R. Songailą į emigraciją žiūri labai blogai. Pasak Elenos, nei vienas Lietuvoje badu nemirė.  Poną Romaną piktina didžiulė korupcija, nes eilę metų valdžioje nesijaučia jokio pagerėjimo. Nėra tinkamos informacijos apie renkamus kandidatus prieš rinkimus.

Anot senolio, dabartinė valdžia nežino , ką daryti, kad pasikeistų gyvenimas, švietimas , atsirastų daugiau darbo vietų. “Yra daug „instancijų“, kur, atrodo , žmonės dirba, bet niekas nieko nepadaro”,-sako jis. Ponas Ramonas  domisi politika, Lietuvos gyvenimu ir turi  savo versijas.  Jam atrodo , kad bedarbiams per ilgai ir per daug yra mokama, reikėtų sumažinti valdančiųjų  skaičių, didinti atlyginimus. Nereikia „seimūnams“ turėti po tris patarėjus, geriau turėti Seime tinkamus specialistus, kurie konsultuotų juos įvairiais klausimais.

Elena:“Man patinka, kai gaudo tuos niekšelius (korupcionierius)“. Tačiau ji negali suprasti, kaip nuteisti ir „susitepę“ ateina į valdžią.

-Nebegvildenkime tos politikos.  Geriau pasakykite:  Ar esate laimingi?

„Laiminga, turėjau dviem mėnesiais vyresnį vyrą, o dabar susilyginome, esame vienodi“,- juokėsi gyvenimo džiaugsmo neprarandanti ponia Elena, meiliai žvelgdama į savo gyvenimo draugą – Romaną.

2017-08-29 12.25.34

Šešiasdešimt metų kartu. Elena ir Romanas Songalos

Comments are closed.

%d bloggers like this: