Gyvenimas gražus, ir gyventi verta,- sako daug kančios jame patyrusi palangiškė Liudmila

.Kartais atrodo, jog žmogaus gyvenimas panašus į kino filmą.  Kino juostą galime atsukti atgal, nubraukti ašarą prisiminus skaudžius gyvenimo momentus, arba pasidžiaugti sėkmėmis, tačiau jo nebegalima atkartoti. Tai – mūsų gyvenimo istorija.

Palangiškė Liudmila Kirilenko –Černecke, sutikdama  papasakoti apie savo tamsiąją gyvenimo pusę tiki, jog laimingas gyvenimas moteriai gali prasidėti ir po 50 –ties metų. Svarbu tuo šventai tikėti.

Pažintis autobusų stotelėje

Mudviejų su Liudmila netikėtas susitikimas viename Lietuvos provincijos miesto autobusų stovėjimo aikštelėje buvo abiems truputį keistokas. Dvi nepažįstamos moterys, belaukdamos autobuso, kuris turėjo išvykti tik  už pusantros valandos, pradėjusios bendrauti atvėrė galimybę išpasakoti tai, kas seniai buvo paslėpta širdies kertelėje: „Mus suvedė Dievas, todėl aš noriu papasakoti tai, kas man nedavė ramiai gyventi trisdešimt metų “,- nuoširdžiai tada prisipažino  Liudmila.

Isorija, kurią išgirdau iš Liudmilos, buvo man gerai žinoma. Ją buvau girdėjusi dar savo jaunystės metais. Gyvenome visai netoli viena kitos, todėl gerai pamenu kaimynų  šnabždesius, kai mirė Liudmilos mama. Žinojojau, jog velionės  šeimoje liko du našlaičiai . Todėl , visų pirma Liudos ir klausiu: „Kaip susiklostė judviejų (Liudmilos ir jos brolio) gyvenimai?“.

Šviesiaplaukė, žydrom akim ir puikiai atrodanti 54-erių metų moteris, nubraukusi nuo skruosto iš kažkur atsiradusią ašarą, atsako vienu žodžiu: „Gerai“.

Gerai- tai reiškia, jog Liudmila Kirilenko –Černecke dešimt metų, kaip laimingai ištekėjusi už puikaus žmogaus – Edmundo laimingai gyvena Nubridže, Airijoje, kad jos dviem mergaitėm – Alinai ir Ainai –  taip pat puikiai sekasi. Mergaitės sukūrė savo šeimas, „gavo“ gerus vyrus. Liudmila didžiuojasi savo  mylima anūke – Adrija. „ Gyvenime įžvelgiu daug sutapimų,- sako ji. – Aš, dukros, anūkė , žentas ir mano vyras – visi gimėme vasario mėnesiais, vaikų vardai prasiseda raide -„A“, visi mylime ir globojame gyvūnus, o kad gyvenime pradėjo sektis – atradau tikėjimą. Dievas man padeda“.

Į Palangą Liudmila atvyko trumpam: pasimatyti su svotu (senolis prieš porą metų palaidojo žmoną) , dar jai norisi susitikti su savo draugėmis, pasidžiaugti gamta, jūra. Retai ji čia atvykstanti. „Brangu“ ,-sako moteris. Liudmilai geriau atostogas praleisti Antalijoje (Turkija), kur jau aštuoneri metai, kaip sėkmingai ištekėjusi už turkų tautybės vyro gyvena jos dukra Aina.

Juodas debesis

Anot Liudmilos, ji daug kartų bandžiusi užrašyti tai, ką ji savo gyvenime yra iškentėjusi , bet daug kartų vis atidėdavusi į šalį. Šiandien ji mano, jog atėjo laikas išsikalbėti. „Ar esi stipri moteris? – klausiu savo bendrakeleivės. “Jei tai galėjau ištverti – esu stipri “,- neabejoja Liudmila.

Sekančią dieną mudvi susitikome dar kartą. Kiek susijaudinusi, Liudmila pradėjo pasakoti savo šeimos istoriją:

-Mamos nemylėjau, mačiau jos blogą pavyzdį. Mama turėjo daug draugų. Namuose amžinai būdavo triukšmas, baliai.  Mudu su broliu verkdavome, nes negalėdavome naktimis išsimiegoti.  Man buvo devyniolika metų , kai mama žuvo.  Paskutinis sugyventinis prie mano akių mamą užmušė. Mamai tada buvo  tik keturiasdešimt septyneri.

Liudmila Kirilenko- Černecka puikiai supranta, kad nuo tos dienos, kai šeimoje įvyko tragedija, prabėgo virtinė metų.  Ji širdyje nebelaiko pykčio (gyvenimas pats už viską atlygina), tačiau ji galvoja, jog tas „juodas debesis“, temdęs Liudmilos gyvenimą vaikystėje ir jaunystėje, dar daug metų temdė ir jos šeimos gyvenimą.

-Liudmila, kaip manai, kas kaltas, kad mama slydo žemyn?

– Kalta pati. Mama buvo labai graži  moteris. Puikiai jai sekėsi matematika. Mintinai skaičiuodavo greičiau nei skaičiavimo mašinėlė. Mano dukros dabar tai daro. Užbaigusi studijas Vilniaus universitete, mama gavo paskyrimą į  Palangą.  Dirbo vedėja daugelyje parduotuvių. Pirmąją taurelę  pakėlė dvidešimt penkerių per savo vestuves. Tada ji suprato, kad alkoholis atpailaiduoja. Su tėvu susipažino Klaipėdoje. Jis buvo jūreivis. Kai tėvas po pusmečio sugrįždavo iš jūros, namuose buvo girtuokliaujama, tėvai dažnai pykdavosi. Tėvas manęs ir brolio nemylėjo , nebuvo prie mūsų pripratęs.

Kai man sukako penkioliką metų, mama išsiuntė mane mokytis į Vilnių. Ten vos nepražuvau. Neturėjau nei pinigų, nei maisto, buvau liesa kaip sliekas.  Kad būtų pigiau mokėti už kambarį, apsigyvenau kartu su viena mergaite. Už kambarį mokėjau nedaug,  tačiau draugė rodė man labai blogą pavyzdį. Jau tada buvau  sau prisiekusi:  mano vaikai niekada nepatirs to, ką mačiau aš. Gyvenimas Vilniuje sužalojo mano kūną ir sielą ilgiems metams.

Namas šalia kapinių

Šiandien Liudmila galvoja, jog  vedybos su pirmuoju vyru buvo jos nesėkmingo gyvenimo tęsinys. Po mamos mirties ji liko visiškai viena. Brolis tarnavo armijoje. Mergina sukosi kaip išmanydama. Dirbo keliuose darbuose, bet skolos už butą kas mėnesį augo. Vieni žmonės pasišovė jai padėti. Už jos skolas, jie iškeitė jos kooperatinį butą į dalį namo Kretingoje. Liudmila ištekėjo,  gimė  vaikai. Vyras gerdavo, keldavo prieš ją ranką. Šeimoje trūko ne tik meilės , bet  ir duonos. „Kartais bejėgiškai krisdavau ant lovos ir verkdama vaikams prisipažindavau, jog neturiu jiems ką duoti valgyti“. Puolusi į neviltį, kartais moteris galvodavo, gal šis namas yra kaltas, kad jai taip nesiseka.  Namas, kuriame gyveno Liudmilos šeima, buvo arti kapinių, beto, žmonės buvo pasakoję, kad jis paženklintas „pakaruokliais“.

Truputį geriau moteriai  pradėjo sektis tada, kai į Airiją pas savo vaikiną išvyko gyventi jos vyresnė dukra Alina. Po kiek laiko į Airiją išvyko ir Liudmila:  „Palikau penkiolikametę dukrą vieną pačią galvodama, jog užsidirbsiu pinigų ir greitai sugrįšiu. Dukrą retkarčiais prižiūrėdavo močiutė, bet, kadangi mano vaikai buvo matę daug vargo, mergaitė pati puikiai tvarkydavosi. Skambindavau jai kiekvieną dieną. Dukra klausdavo manęs įvairiausių dalykų: kaip išsivirti  barščius, kaip  užkurti krosnį kai šlapios malkos ir t.t. Kol viską paaiškindavau, ir telefono kortelė pasibaigdavo“,-apie mamos rūpesčius kalbėjo ponia Liudmila.

Aina buvo kartą atvažiavusi į Airiją, bet merginai  ten nepatiko. Kiek padirbėjusi užsienyje Liudmila galėjo padėti dukrai finansiškai. Jaunėlė baigė mokslus koledže,  vėliau per internetą susipažino su savo būsimu vyru. „Ar nebijojai dukrą išleisti už musulmono? – klausiau Liudmilos.

„Pirmą kartą ji į Turkiją nuskrido su savo drauge. Pamačiusi vaikino puikią šeimą- tėvai mokytojai- ir rimtus vaikino ketinimus draugauti, ji sutiko ten pasilikti. Žentas ir jo tėvai nėra praktikuojantys musulmonai; jie meldžiasi sau. Tai-šviesūs ir protingi žmonės. Turkijoje esu buvusi bent dvidešimt kartų. Žentas mane myli, dabar jiedu stato labai modernų ir gražų namą, gražiai sugyvena.  Iš pelenės mano dukra pavirto princese. Ir kitai dukrai pasisekė: ištekėjo už lietuvio, turi dukrytę, kitais metais žada man „duoti“ darbo – planuoja turėti dar vieną vaikelį“,-džiaugėsi  dviejų dukrų mama ir močiutė.

„Nelaikau pykčio“

Kiek susimąsčiusi , Ludmila prisiminė savo brolį, kuriam ,anot jos, iš tiesų gyvenime nepasisekė. Brolis buvo labai švelnus.  Kai mama  išlydėjo brolį į armiją, ji jam sakiusi: “Sūnelį, daugiau mudu nebepasimatysime“. „Nujautė savo mirtį“,- sako Liudmila. Kad mamos nebėra, brolis sužinojo tik po pusmečio sugrįžęs namo iš kariuomenės. „Traukia iš krepšio dovanas man, mamai ir klausia: „Kur mamytė? Kai pamatė laidotuvių nuotraukas-apalpo“,-prisimena sesuo.

Nesisekė Liudmilos broliui ir toliau gyvenime. Nelaimingo atsitikimo metu Anglijoje žuvo jo dvidešimt keturių metų  dukra, mirė keturiolikmetis sūnus. Šiandien brolis gyvena Sošyje, turi savo verslą, vedė antrą kartą.

-Liuda, kaip manai, kas sąlygojo tavo gyvenime, kad tau pradėjo sektis?

-Aš atradau tikėjimą. Mane Devas išgirdo. Po pekiasdešimties metų aš pasijaučiau  laiminga. Mane myli vyras, žentai. Šiandien mano vaikai pasiryžę man padovanoti „Smaragdo salą“ (taip vadinasi Airijos žemė), kad tik aš jausčiausi laiminga, nes jie prisimena, kaip mes sunkiai gyvenome ir kaip stengėmis nepasiduoti.

Moterims, kurios nusivylusios gyvenimu, aš galiu patarti : susiraskite tikėjimą, melskitės savais žodžiais, prašykite pagalbos, atsiprašykite ir dėkokite Dievui, jog pas mane šiandien viskas gerai.

Niekada širdyje nelaikykite pykčio. Jis jus pačius sunaikins.

 

Meilė gyvūnams

Liudmila pasakojo, jog ji ir jos dukros myli ir prižiūri be priežiūros paliktus naminius gyvūnus. Anot moters, gyvūnų gelbėjimas padeda gyventi. Liudmilos namuose gyvena Barsis-Labradoro retriverio veislės šuo  ir dvi katės. O dar, anot jos, ji pamaitinanti kas dieną penkis už lango į kiemą atbėgančius šunis. Meilė gyvūnams ji jautė dar vaikystės metais. „Jei neturėdavau ko duoti gyvūnams – kepdavau blynus. Žinojau, kad tai nėra geras  maistas , bet geriau toks, negu nieko“,-pasakojo gyvūnų globėja.

Dukra Aina, gyvenanti Turkijoje, taip pat globoja gatvėse gyvenančius gyvūnus. Ji juos maitina, perka brangius vaistus, gydo. Pati namuose augina kokerspanielio veislės šunį ir vilkšunį.

Liudmila mano, jog globos prašantys gyvūnai patys ją susiranda. Ji prisiminė atvejį, kai miške atrado gal kokių trijų mėnesių kačiuką. Atsinešusi prie mašinos parodė jį savo vyrui. Šis jai liepęs palikti, nes Labradoras jį suėsiąs. Kai jos vyras užvedė mašiną, kačiukas visomis jėgomis stengėsi įsiropšti į vidų. “Na, kaip galėjau jį palikti, juk gyvūnas prašėsi pagalbos“,- sakė ji. Šiandien jos Barsis ir jau paaugusi katė- neišskiriami draugai,-džiaugiasi savo augintiniais Liudmila. Nubridže, kur moteris gyvena, žmonės, žinodami, kad ji globoja gyvūnus, benamius gyvūnus atneša jai  į namus.“Girtuokliai išmetė šuniuką-terjerą. Galvojau, palaikysiu tris dienas, o paskui kam nors atiduosiu. Kol galvojau, šuo ir paaugo. Niekam nebeatiduosiu“,-juokėsi moteris.

Palanga-gimtinė

Liudmila nežada sugrįžti gyventi į Lietuvą. Emigracija jai, ir jos vaikams buvo vienintelė išeitis išlikti. Palanga, yra ir bus jos gimtinė. Iš vaikystės Ludmila atsimena, kaip jiedu su broliu parke  čiuožynėjo ant ledo.  Tai -bene patys šilčiausi vaikystės prisiminimai.

Žinodama, kad Liudmila už poros dienos išskrenda į namus Airijoje, jos paklausiau:“Kokias dovanas veži savo artimiesiems?“

„Vežu vaistus, kurių Airijoje be recepto negausi. Recepto išrašymas nuėjus pas daktarą kainuoja 60 Eur. Taip pat vežu medų, saldainius, šokoladą ir svajonę sugrįžti dar kartą“.

2017-09-09 11.50.51

Atvirumo valandėlė su Liudmila Kirilenko-Černecke

Irena Valužė

 

Comments are closed.

%d bloggers like this: