Laikas papuošalų dėžutėje

Sveikas gyvenimo būdas priklauso ne tik nuo to, ką mes valgome, kaip jaučiamės savo kūne  ,tačiau ir nuo to, kada sulaukę laisvo, nuo mūsų tiesioginio darbo nebepriklausančio laiko , jį dovanojame sau.

Užrakintas laikas

Gerbiu žmones, kurie   moka planuoti savo gyvenimo laiką.  Ignoruoju tuos, kurie apgaudinėja save kurdami savo laikui grandiozinius planus patys jame nedalyvaudami.  Dažnai atsitinka taip, kaip visada – aukštyn kojomis.  Kai kurių asmenų viltis pažaboti savo laiką man primena  plūdę, gailiai vizginančia uodegą  drumzliname  ežero vandenyje , – neva ims kažkas  ir užkibs…

Senatvinis laikas- ypač brangus. Jis panašus į papuošalams skirtą dėžutę: vėrinius užsisegame tik  tam tikromis progomis.  Ir tai – didžiausia klaida.

Gyvendama ne vienerius metus užsienyje supratau, jog žmonės, sulaukę pensijinio amžiaus su didžiule pagarba sau pasako:”I am retired”(esu pensininkas). Tai reiškia, jog sulaukus tam tikro amžiaus (65 m.) valstybė žmogui suteikia finansinę paramą tam, kad jis gyvendamas jaustųsi saugiai. Minimaliai (mažiausiai) pensijai Anglijoje gauti  reikia turėti : vyrams-vienuolikos metų darbo stažą, moterims-dešimt.  Jos dydis- 70 sv. ster. per savaitę . Kiekvienu individualiu atveju pensijos dydis priklauso nuo išdirbtų metų skaičiaus ir kaupiamosios pensijos sumos per einamus darbo metus . Ji gali siekti ir kelis šimtus sv.str.per savaitę. Žinant, kokia minimali pensija Lietuvoje, tampa aišku, kodėl nemažėja išvažiuojančių iš Lietuvos žmonių srautas.

Planuoti reikia

Mes, lietuvaičiai, ilgus dešimtmečius gyvendami “komunistinėje” dvasioje savo laiko, o tai reiškia-savo ateities, neplanavome. Prisipažinsiu, ir man ,emigracijoje gyvenant pirmuosius metus buvo keista suvokti, jog pas artimą žmogų nemandagu į svečius ateiti iš anksto jam nepranešus. Nemandagu tapti ir netikėtu svečiu .Jei kartais į svečius ateisi ne vienas valgyti sekmadieninių pietų-sunday roast dinner- šeimininkė paprasčiausiai gali neturėti maisto. Ko nepasakysi apie lietuvaičius,-jei balius,tai jau balius. Nesvarbu jei pusę maisto teks išmesti. Gyvename turtingai? Ne, norime tokiais atrodyti.

Svečiuodamasi pas dukrą  pirmą kartą buvau pakviesta kviestinių pietų pas jos anytą, gyvenančią savo namuose Londone. Šis vizitas man pačiai buvo labai mielas, nes ponią Sheilą Austrin jau porą kartų svečiavosi Lietuvoje, lankėsi mano namuose-Palangoje. Ji labai džiaugėsi viešnage Letuvoje ir seniai planavo  susitikimą Anglijoje. Privatumo sumetimais negaliu papasakoti apie jos gražius ir jaukius namus , bei aprašyti Sheilos parodytą vaišingumą mano šeimai. Galiu tik pasakyti, jog kiekviena mano vizito jos namuose  minutė buvo kruopščiai suplanuota .Tai maloniai  stebino ir kėlė džiaugsmą. Taigi, planuoti visada verta.

Laikas savo malonumui

Ponia Sheila-pensininkė. Prieš keletą metų išėjusi į užtarnautą poilsį džiaugiasi laiku, kuris ,tik dabar ,anot jos, jai atvėrė didesnes galimybes bendrauti su draugėmis , keliauti . S.Austrin 36 metus dirbo mokytoja. Jos pensija, atitinkamai darbo stažo- pilnutinė ir gerai apmokama.  Nežiūrint į tai, kad moters senatvė socialiai aprūpinta, ji,  nusivedusi mane į Karališką KEW parką Londone pasakojo, jog ji su draugėmis dažnai čia ateinančios. Kad būtų pigiau, jos  metams išsiperkančios bilietą (50 sv.str.), kuris leidžia joms lankytis visuose  apmokamuose nacionaliniuole parkuose Didžiojoje Britanijoje (įskaitant ir pilis), o  kartą per mėnesį  jos turi teisę pasikviesti  ir svečią.  Šį kartą svečiu buvau aš .

Karališkasis KEW parkas

Karališkajame KEW botanikos sode   gali praleisti visą dieną. Bilieto kaina suaugusiam-15 sv.str., atrodytų , ne taip jau ir pigiai, tačiau  žmonių srauras, nusidriekęs prie nacionalinio parko įėjimo bylojo visai ką kitą.  Didžiuliame parko masyve  regi ne tik unikalius kelis šimtus metų skaičiuojančius medžius , ar  parko oranžerijoje tropikų zonoje  augančius augalus. Parkas garsus muziejais. Asmeniškai mane sužavėjo karalienės Viktorijos laikų tapytoja Marianne North.  Jos garbei įkurtame muziejuje  pristatyta didžiulė jos nutapytų augalų kolekcija. Keliaudama po pasaulį ji tapė (daugiausiai gėlės)  Kalifornijoje, Indijoje, Javos saloje, Japonije. Unikalią gėlių kolekciją šiandieną studijuoja botanikai. Kitas, ne mažiau įdomus moderniosios architektūrinis kūrinys – 40 tonų sveriantis  kupolas. Geležinės kupolo konstrukcijos primena  bičių korį. Atsigulus  ant stiklinių  kupolo gridų gali  pasiklausyti bičių dūzgimo . Gamta ir žmogus sukūrė vientisą kūrinį: per visą statinį išsidėsčiusios lempos skleidžia garsus, kurios pritraukia  medaus nešėjas. Bene dešimt rūšių bičių suskrenda į bičių avilius, pastatytus parko teritorijoje. Parke žydi labai daug lauko gėlių. Karališkame parke apstu informacijos . Ji ypač svarbi jaunajai kartai , atskleidžiant   žmogaus ir gamtos ryšio svarbą žemėje.  Keliaujant parko takais pastebi metalo konstrukcijomis paremtas šimtamečių  medžių šakas.  Akivaizdu,  visa kas gyva – turi gyventi.

Ant  parko pievelių susėdusios šeimos su mažais vaikais mėgaujasi gamtos priglobsčiu. Parke daug  kavinių, kur žmonės gali pavalgyti ar išgerti taurę vyno.  Prisiminusi Palangos botanikos parką pagalvojau, jog jame nėra viešojo maitinimo įstaigų, vaikų pramogoms skirtų atrakcijų.  Žinoma, parko takai bei takeliai skirti , kad jais vaikščiotų žmonės,  o ne važiuotų  mašinos.  Mano apsilankymo Karališkam KEW parke metu nemačiau nei vienos transporto priemonės. Akivaizdu, sudėtingas aptarnavimo  mechaizmas sukasi ne darbo metu.

Metas poilsiui

Svečiuotis visada smagu. Prabėgę metai byloja visai ką kitą. Emigrantui, atsidūrusiam kitame žemės gale ,nemokančiam kalbos, niekada nedirbusiam fizinio darbo, emigracija – išbandymas, kuris pareikalvo daug ištvermės . Šiandieną aš galiu mėgautis tuo, kuo ankščiau neturėjau galimybės tai padaryti. Malonu buvo pakilti Londone Bridge viršų ir per stiklines grindis stebėti Temzės upe  plaukiančius laivus, baržas , žavėtis  inžineriniais senųjų tilto statytojų sumanymais. Pakeliamo tilto  (žirklių) konstrukcijos  (kiekviena sveria 1,100 t.) hidraulika  puikiai dirba ir šiandien. Chicherster’yje smagu buvo keliauti po trylikto amžiaus Arundel pilį, grožėtis jos sodais ir senąja Anglijos architektūra.

Anglija tapo man ir mano šeimai namais, į kuriuos visada malonu sugrįžti ,ypač dabar ,kai mano laikas priklauso tik man pačiai. Jis paslėptas prabangioje dėžutėje, kurią stengiuosi dažnai atverti ir išsiimti  savo  gyvenimo vėrinį.

 

Iš kelionių sugrįžus…

Irena Valužė

Laiko rate-laimė bendrauti

Jau keletas metų iš eilės pastebiu, jog artėjant gimtadieniui  aš pasineriu į savianalizę. Dėl ko taip nutinka,  galvos nekvaršinu. Bandau atsakyti į prieš mano akis iškilusį klausimą  paprastai ir nuoširdžiai: “Kodėl MUDU susitikome?”

Anglijoje ruduo neįtikėtinai saulėtas , šiltas ir mažai “šlapias”. Lietuvoje, manau, toks pat gražus oras. Išvažiuojant iš savo gimto miesto -Palangos , turėjau puikią galimybę pasidžiaugti menininkais, kurie , į pagalbą pasitelkę Motiną Gamtą , sukūrė akiai ir širdžiai mielus darbelius Palangos botanikos parke. Savo kūryba  jie įprasmino  jau ne vienus metus Palangos botanikos sode minimą   “Parko dieną”. O  pasivaikščiojusi  rudenėjančio parko pievomis ir prisirinkusi  baravykų , atvežiau juos į Angliją (ačiū muitininkams, neatėmė)  džiaugdamasi kaip vaikas, nes , ar gali būti geresnė lauktuvė emigracijoje gyvenantiems draugams už šią : lietuviškas  kvapas ir skonis vienoje pakuotėje.

Klausimas, kuris mano sąmonėje  iškilo šį rytą buvo gana  paprastas. Jis manęs klausė:”Kas tavo gyvenime pasikeistų, jei šiandien būtumei aštuoniolikos metų ?”

Iš pat pradžių toptelėjo į galvą mintis, jog galėčiau pasitelkti pasaulio protus ir cituoti išmintintingus žodžius. Juk tai lobis, kuris tūkstančius  metų   yra   saugomas po slapčiausiais užraktais.  Ne duok, Dieve, pasimetę savo, ar būdami liudininkais kitų žmonių gyvenimo kryžkelėse , galime pasitikslinti savo  žiniomis apie laimę, meilę,  sveikatą, dorybes  ir nuodėmes.  Tiesa neginčytina-išminčiai mums paliko perlus. Imk, rink juos, pasimatuok, gal tiks ir pritiks…Tačiau ar pagalvojame, jog žodžiai, kuriuos kažkada kažkas pasakė yra ne kas kita, kaip tų žmonių  išgyvenimai, kurie metų tėkmėje , tarsi per rėtį išsijoti akmenys, pavirto pačia tvirčiausia mase – cementu.  Akivaizdu, namo nepastatytume be jo  ir  žmonių, statančių jį  pagalbos. Visą šią veiklą vainikuoja  laikas, ištvermė ir kruopštus darbas.

Šią vasarą  turėjau puikią galimybę (ačiū “Palangos tiltui”) pabendrauti su palangiškiais.

Palangiškius dažnai kaltina mažu bendravimu. Esame šiauriečiai. Gamta yra uždėjusi mums šiek tiek rūstesnį atspalvį , nei šiltuose kraštuose gyvenantiems žmonėms. Tačiau mes tuo  ir unikalūs: kas  žmogaus viduje-ne visiems rodoma. Geras vynas taip pat turi savo brandinimo laikotarpį.O noras bendrauti  individualiai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų ,-kiek  duosi, tiek ir tau bus atseikėta.

Baigėsi vasara, baigėsi mano atostogos Lietuvoje.Sugrįžusi vėl į kraštą, kuris yra tapęs man  miela vieta galvoju, jog kiekvienas žmogus žemėje yra keliautojas. Ir visai nesvarbu , ar jis palieka savo gyvenamą vietą, ar ne.  Jis praeina savo gyvenimo maršrutu  net nenutuokdamas, kiek jame jis daug pamatė, išgyveno, patyrė.Todėl niekada nebandžiau gvildenti imigracijos temos, taip kaip mėgsta ją narplioti spauda, kaimynai, ar bobutės tarpuvarčiuose. Žmogus gimė laisvas. Jei paukštį uždarome į narvelį, jis tampa mūsų nuosavybe. O kam miela gyventi (ne) laisvėje?

Mano kalbinti žmonės, nepriklausomai nuo jų išsilavinimo, socialinės padėties  visi be  išimties tvirtino, jog emigracija-  Lietuvos žaizda. Savaime suprantama, tik mažai kas įvardino jos atsiradimo priežastį. Daugumai lietuvių  emigracija tapo išsigelbėjimu . Kiekvieno žmogaus išvykimo  priežastys yra individualios, tik pasekmė vienoda: jis puikiai supranta, kad valstybė atsuko jam nugarą.

Šiandien atsakydama į klausimą , ką daryčiau jei būčiau aštuoniolikos, galiu sąžiningai prisipažinti: ilgiau užsibūčiau ant tėvo “kirzavų”  (aulinių) batų. Mano tėvas buvo žvejys. Kai grįždavo iš jūros į namus ,prieš nusiaudamas batus visada mane ,pačią mažiausią šeimoje, pasisodindavo ant kojų  ir supdamas jas, aukštai iškeldavo  mane į viršų. Toje tėvo stiprybėje pasijusdavau esanti žymiai didesnė nei buvau. Šis, tvirtumo žemėje jausmas mergaitei, ar vėliau moteriai , nulemia  tolimesnį jos gyvenimą.  Bet apie tai suvoki žymiai vėliau.

Jei būčiau aštuoniolikos, gyvenčiau lygiai taip pat kaip  gyvenau ligi šiol, nes mano klaidos buvo išgyventos.  Mano klaidos, kaip sakė žymus prancūzų rašytojas ir folosofas Marselis Prustas ,”laimė palanki kūnui, bet tik skausmas ugdo sielos gabumus”, mokė mane daugelio dalykų.

Šiandieną aš džiaugiuosi laime bendrauti . Ji atveria lobius, kuriuos tu pasiimi į savo gyvenimo kelionę. Jei šiandieną manęs M.Prustas paklaustų, ką norėtum Aukščiausiajam  pasakyti savo  gyvenimo paskutinę  akimirką (šito jis klausdavo savo knygų herojų) ,atsakyčiau labai paprastai: norėčiau visus apkabinti dar kartą.

Paryčiais susapnavau savo mamą. Laiko ratas ,apsisukęs apie savo ašį dar kartą, tęsia kelionę toliau…

 

 

Gamta ir žmogus…”Parko dienos” Palangos botanikos sode

Irena Valuže

 

%d bloggers like this: