Laiko rate-laimė bendrauti

Jau keletas metų iš eilės pastebiu, jog artėjant gimtadieniui  aš pasineriu į savianalizę. Dėl ko taip nutinka,  galvos nekvaršinu. Bandau atsakyti į prieš mano akis iškilusį klausimą  paprastai ir nuoširdžiai: “Kodėl MUDU susitikome?”

Anglijoje ruduo neįtikėtinai saulėtas , šiltas ir mažai “šlapias”. Lietuvoje, manau, toks pat gražus oras. Išvažiuojant iš savo gimto miesto -Palangos , turėjau puikią galimybę pasidžiaugti menininkais, kurie , į pagalbą pasitelkę Motiną Gamtą , sukūrė akiai ir širdžiai mielus darbelius Palangos botanikos parke. Savo kūryba  jie įprasmino  jau ne vienus metus Palangos botanikos sode minimą   “Parko dieną”. O  pasivaikščiojusi  rudenėjančio parko pievomis ir prisirinkusi  baravykų , atvežiau juos į Angliją (ačiū muitininkams, neatėmė)  džiaugdamasi kaip vaikas, nes , ar gali būti geresnė lauktuvė emigracijoje gyvenantiems draugams už šią : lietuviškas  kvapas ir skonis vienoje pakuotėje.

Klausimas, kuris mano sąmonėje  iškilo šį rytą buvo gana  paprastas. Jis manęs klausė:”Kas tavo gyvenime pasikeistų, jei šiandien būtumei aštuoniolikos metų ?”

Iš pat pradžių toptelėjo į galvą mintis, jog galėčiau pasitelkti pasaulio protus ir cituoti išmintintingus žodžius. Juk tai lobis, kuris tūkstančius  metų   yra   saugomas po slapčiausiais užraktais.  Ne duok, Dieve, pasimetę savo, ar būdami liudininkais kitų žmonių gyvenimo kryžkelėse , galime pasitikslinti savo  žiniomis apie laimę, meilę,  sveikatą, dorybes  ir nuodėmes.  Tiesa neginčytina-išminčiai mums paliko perlus. Imk, rink juos, pasimatuok, gal tiks ir pritiks…Tačiau ar pagalvojame, jog žodžiai, kuriuos kažkada kažkas pasakė yra ne kas kita, kaip tų žmonių  išgyvenimai, kurie metų tėkmėje , tarsi per rėtį išsijoti akmenys, pavirto pačia tvirčiausia mase – cementu.  Akivaizdu, namo nepastatytume be jo  ir  žmonių, statančių jį  pagalbos. Visą šią veiklą vainikuoja  laikas, ištvermė ir kruopštus darbas.

Šią vasarą  turėjau puikią galimybę (ačiū “Palangos tiltui”) pabendrauti su palangiškiais.

Palangiškius dažnai kaltina mažu bendravimu. Esame šiauriečiai. Gamta yra uždėjusi mums šiek tiek rūstesnį atspalvį , nei šiltuose kraštuose gyvenantiems žmonėms. Tačiau mes tuo  ir unikalūs: kas  žmogaus viduje-ne visiems rodoma. Geras vynas taip pat turi savo brandinimo laikotarpį.O noras bendrauti  individualiai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų ,-kiek  duosi, tiek ir tau bus atseikėta.

Baigėsi vasara, baigėsi mano atostogos Lietuvoje.Sugrįžusi vėl į kraštą, kuris yra tapęs man  miela vieta galvoju, jog kiekvienas žmogus žemėje yra keliautojas. Ir visai nesvarbu , ar jis palieka savo gyvenamą vietą, ar ne.  Jis praeina savo gyvenimo maršrutu  net nenutuokdamas, kiek jame jis daug pamatė, išgyveno, patyrė.Todėl niekada nebandžiau gvildenti imigracijos temos, taip kaip mėgsta ją narplioti spauda, kaimynai, ar bobutės tarpuvarčiuose. Žmogus gimė laisvas. Jei paukštį uždarome į narvelį, jis tampa mūsų nuosavybe. O kam miela gyventi (ne) laisvėje?

Mano kalbinti žmonės, nepriklausomai nuo jų išsilavinimo, socialinės padėties  visi be  išimties tvirtino, jog emigracija-  Lietuvos žaizda. Savaime suprantama, tik mažai kas įvardino jos atsiradimo priežastį. Daugumai lietuvių  emigracija tapo išsigelbėjimu . Kiekvieno žmogaus išvykimo  priežastys yra individualios, tik pasekmė vienoda: jis puikiai supranta, kad valstybė atsuko jam nugarą.

Šiandien atsakydama į klausimą , ką daryčiau jei būčiau aštuoniolikos, galiu sąžiningai prisipažinti: ilgiau užsibūčiau ant tėvo “kirzavų”  (aulinių) batų. Mano tėvas buvo žvejys. Kai grįždavo iš jūros į namus ,prieš nusiaudamas batus visada mane ,pačią mažiausią šeimoje, pasisodindavo ant kojų  ir supdamas jas, aukštai iškeldavo  mane į viršų. Toje tėvo stiprybėje pasijusdavau esanti žymiai didesnė nei buvau. Šis, tvirtumo žemėje jausmas mergaitei, ar vėliau moteriai , nulemia  tolimesnį jos gyvenimą.  Bet apie tai suvoki žymiai vėliau.

Jei būčiau aštuoniolikos, gyvenčiau lygiai taip pat kaip  gyvenau ligi šiol, nes mano klaidos buvo išgyventos.  Mano klaidos, kaip sakė žymus prancūzų rašytojas ir folosofas Marselis Prustas ,”laimė palanki kūnui, bet tik skausmas ugdo sielos gabumus”, mokė mane daugelio dalykų.

Šiandieną aš džiaugiuosi laime bendrauti . Ji atveria lobius, kuriuos tu pasiimi į savo gyvenimo kelionę. Jei šiandieną manęs M.Prustas paklaustų, ką norėtum Aukščiausiajam  pasakyti savo  gyvenimo paskutinę  akimirką (šito jis klausdavo savo knygų herojų) ,atsakyčiau labai paprastai: norėčiau visus apkabinti dar kartą.

Paryčiais susapnavau savo mamą. Laiko ratas ,apsisukęs apie savo ašį dar kartą, tęsia kelionę toliau…

 

 

Gamta ir žmogus…”Parko dienos” Palangos botanikos sode

Irena Valuže

 

Comments are closed.

%d bloggers like this: