Pasaka, kuri visada su mumis

Penktadienio vakarą Exseter’yje,mieste,kuriame gyvenu (UK),   žmonės, po darbų skubėjo į aikštes, skverus, kad pasidžiaugtų kalėdinėmis iliuminacijomis, nušvietusiomis visą miesto centrą, o taip pat pasiklausytų gyvo garso koncerto, katedros aikštėje- kasmetinėkė kalėdinėje mugėje-paskanautų tailandietiškais, indiškais, prancūziškais, persiškais ir Didžiojoje Britanijoje gaminamais patiekalais. Mugėje ,apart gaminamo maisto, žmonės noriai pirko namų dekoracijoms skirtus papuošimus. Tą šventinį vakarą parduotuvės veikė iki dešimtos valandos vakaro, todėl lankytojų,kurie pradėjo ieškoti kalėdinių dovanų savo artimiesiems, tikrai netrūko. Akivaizdu, prasidėjo didysis kalėdinis “šopingas”.

Miestas iki pat vėlumos dūzgė kaip bičių avilys. Barai, restoranai, lauko terasos prisipildžiusios žmonių, norinčių pasilinksminti ir pasidalinti gera nuotaika vieni su kitais skelbė, jog prasidėjo kalėdinis laikas laukti didžiosios metų šventės- Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų.

Nei vienas šioje šventėje nebuvo pamirštas. Mane ypač sužavėjo kalėdinių eglių alėja, skirta neįgaliems žmonėms. Kalėdinėmis eglutėmis pasipuošusioje alėjoje galėjai perskaityti užrašus, kas tas eglutes puošė. Tokiu būdu susipažįsti  su mieste veikiančiomis labdaros organizacijomis: moterų pagalbos centrai, paraplegikų ,invalidų, diabetikų, senų žmonių, gamtos išsaugojimo, gyvulių globos, namų benamiams ir kt.  Šios kalėdinės eglutės, kurias miestui padovanojo fermeris, ne tik  puošmena. Ant eglės šakučių kabantys žaislai teikia išsamią informaciją jos beieškantiems .

Žmonių minioje ypatingai smagu buvo žiūrėti į vaikus, kurie  skubėjo nusifotografuoti su pasakų herojais šventinėse miesto gatvėse. Juk Kalėdos – tai pasaka, kuri žmogų lydi visą gyvenimą. Svarbu tuo šventai tikėti.

 

Exseter’is  pasiruošęs Kalėdoms

Irena Valuže

http://www.irenavaluze.eu

 

Hi,cuties

.Labas, mielosios

Vieno “mergaitiško”vakarėlio metu, keturioms balzakiško amžiaus moterims uždaviau klausimą:”Koks yra jūsų vyro idealas?”

Nė kiek nesutrikusios,  mano bučiulės atsakė paprastai ir  nuoširdžiai.

Pirma moteris:” Man svarbiausia, kad vyras turėtų “kapšelį”.  Jeigu vyras  nesugeba savimi pasirūpinti, tai kam jis toks reikalingas”.

Antra moteris:”Man vyras visų pirma turi būti seksualus. Tarp vyro ir moters būtina “chemija”.

Trečia moteris: “Gyvenant drauge aš turiu suprasti, kad vyras yra mano antroji pusė. Be meilės gyventi negalėčiau, be jos paprasčiausiau numirčiau.”

Ketvirta moteris:”Sutinki, gyveni, pripranti ir nieko netrokšti keisti”.

Kiekviena iš keturių balzakiško -laisvės ir pasimėgavimo gyvenimu amžiaus  moterų ,išsakydamos mintis apie savo svajonių vyrą, nupiešė jo portretą  : idealus vyras yra tas, kuris materialiai apsirūpinęs, seksualus,  mylintis ir nieko iš moters nereikalaujantis.

Vienas žymiausių “gyvenimo filosofijos “kūrėjų , vokiečių rašytojas ir filosofas F.Ničė , teigė: “abi lytys klysta, kalbėdamos viena apie kitą, todėl gerbia ir myli iš esmės tik pačios save ( arba, švelniau tariant, savo idealą). Antai vyras nori iš moters taikingumo, bet būtent moteris savo prigimtimi yra netaikinga, panašiai į katę, nors ir kaip puikiai ji būtų išmokusi atrodyti taikinga”.

Na, ką gi, jeigu esame katės, tai galime ir pažaisti. Siūlau savo dienoraščio skaitytojoms ( gyvenime turinčioms patirtį) tęsti šį mano pradėtą  žaidimą. Nuoširdžiai, ar  su humoru   atsakykite :”O koks yra mano idealus vyras ?”. Aforizmus, ar trumpas istorijas siųskite į mano elektroninį paštą:   irenavaluze@gmail.com  . Per Kalėdas smagiai pasijuoksime…

(tęsinys kitame “Hi, cuties” puslapyje)

Irena Valuže

 

 

 

 

 

 

 

Image

Žvilgsniu į tolį

Saulė , įkritusi į akvarelinius dažus , šaiposi iš tų , kurie sėdi ten, žemai, laukdami kada ji pagaliau pasirodys.

Jūra šiandien itin rami. Apie jos jėgą gali spręsti nebent iš bangos, kuri, lyg skustuvu nupjaudama pajūrio tylą, balta jūros puta atsimuša į akmenuotą jos krantą

Vidudienis.  Pakrante vaikšto vienas kitas žmogus vedinas  keturkojį savo draugą. Sėdžiu žymioje britams vietoje-Sidmouth (pietvakarių Anglija), ant aukštos uolos prisišliejusi prie pilies sienos ir kvėpuoju jūra bei palaiminga jos ramybe . Sidmouth pilies liekanos panašios į laivą. Jo priekyje – pilies bokštas.  Salcombe kalvos lankytojams pilies istoriniame bokšte įrengta kavinė. Kai jūroje audra, joje galima pasislėpti nuo smarkaus vėjo ir, pro mažučius pilies langelius, grožėtis šėlstančia gamtos stichija.

Nuo Salcombe kalvos atsiverianti gamtos panorama unikali ne tik savo grožiu. Ji mena šimtmečius skaičiuojančią istoriją, augmenijos įvairovę (botanikos sodas ir parkas įkurtas 1934 m. 1953 m.- įregistruotas  kaip istorinis Anglijos sodų ir parkų paveldas ), senas vietinių žmonių tradicijas.Tik karalienės Viktorijos laikais, Sidmauth tapo  populiariu Anglijos kurortu. Seniau tai buvo žvejų kaimelis , garsus savo dainomis ir šokiais. Miestas išaugo kartu su šimtmečiais išsaugotu folkloru. Garsiems Sidmouth mieste vykusiems ir  jau penkiasdešimt metų tebevykstantiems folkloro festivaliams (muzikos šventės nė vienais metais, kad ir pačiais nepalankiausiais, niekada nebuvo nutrūkusios) byloja informaciniai stendai , mažutė lauko estrada, skulptūros.

Keliaujant po Angliją tokių vietų kaip Sidmouth , labai daug. Žmonės, ypač savaitgaliais, jas mielai lanko. Iš tiesų, kas gali žmogui būti geriau už natūralios gamtos terapiją? Ji atstoja visas , į vieną kalną supiltas  tabletes, kurios dažniausiai ne gydo, o tik gadina žmogaus organizmą.

Iki debesų dvasią pakylėjančios savijautos reikia kiekvienam žmogui. Kasdien lėkdami savais keliais ir keleliais mes sunkiai beatkeliame savo  pavargusias galvas į fantastiškus dangaus piešinius . Renkamės paprastesnį variantą. Prieš televizorių ekranus  ant sofų numetę  savo kūnus, užkrauname galvas tuo, ko mums visai nereikia- relaksinės muzikos su gražiais gamtos paveikslėliais, o jei nepadeda – bėgame ieškoti išsigelbėjimo -“chemikalų”. Pavargusį  kūną , ar nesėkmių sudrumstas mintis , įkišame į kuo tamsesnę vietą visai  pamiršę, jog žmogui nuo gimimo duoti sparnai . Duoti tam , kad išsivalę savo kūną pajustume  save,  unikalų  savo  gyvenimą mylėti, kurti, jaustis sveikiems ir laimingiems.

Skrydžiams reikalinga  energija . Gamtos pagalba pajutę ją savo kūne, mes lengviau kvėpuojame ir judame į priekį. Aukštis vilioja žmogų. Mintimis sugrįžusi į Lietuvą, savo miestą – Palangą pasidžiaugiau vaizdu stebėtu šią vasarą.Tiltas į jūra  visais laikais buvo ir yra  populiari vieta pasivaikščiojimams ir saulės palydoms. Pajūrio vėjai, sunešę smėlį prie pat tilto pradžios, padovanojo žmonėms puikią galimybę atsisėdus (tilto prieigoje įrengti suolai) stebėti Baltiją visais metų laikais. Ant Birutės kalno savo garsiąją poemą apie jūrą rašė poezijos dainius Maironis, o kiek drobių ar muzikos kūrinių sukurta  žvelgiant iš aukščio …  Jei bandytume šifruoti laimės formuluotę (nė vienas nežinome jos formulės), tai panoraminės gamtos vietos , neabejoju , būtų pirmoje vietoje.

Džiugu, jog atsidūrus gamtos prieglobstyje  supranti, kad esi ne vienas. Ant  suolo , kurio sėdėjau , perskaičiau lentutę su užrašu: “Joy ir Ken Yenkins iš Bristolio atminimui”. Šiai porai  atminimą įamžino draugai ir kaimynai . Jie  paskyrė JIEMS vieną  gražiausių panoraminių vietų Sidmoush apylinkėse.

Šiame Dievo sukurtame “užausyje” buvau ne viena , ir tai maloniai nuteikė.

Sidmaush-miestas prie jūros

Irena Valužė

%d bloggers like this: