Laimingo skrydžio, žydroji paukšte…

 

Kurdami meną išreiškiame save ir savo būtį žemėje. Kitaip tariant, išlaisvindami savo sielas, dovanojame žmonėms džiaugsmą.

Šventų Kalėdų išvakarėse man teko garbė pasikalbėti su jauna menininke Skaiste Jasiuliene. Su šios auksarankės darbeliais susipažinau dar prieš gerą dešimtmetį gyvendama Jungtinėje Anglijos Karalystėje. Per vieną savo gimtadienį gavau dovaną – iš karoliukų išmegztą nuostabų papuošalą- žydrą dangaus paukštį-žuvėdrą.  Skaistės mama, sugrįždama iš atostogų Lietuvoje,  kartais  dukros sukurtus papuošalus atveždavo į Angliją , parodydavo juos čia gyvenančioms draugėms. Kaklo vėrinys – “žydroji žuvėdra” buvo specialus užsakymas man, todėl šį  papuošalą ypatingai brangimu. Džiugu, jog šiandien “žydrosios žuvėdros” kelias matuojamas tūkstančiais kilometrų,- nuo Vilniaus iki Exeter’io. Šiandien Skaistės Jasiulienės darbai eksponuojami  vienoje iš Exeter’io meno galerijų. Galerijų savininkai lietuvės rankų darbus (bižuterija, lėlės, žaislai) pripažino kaip aukštą meninį lygį turinčius  kūrinius.

 

Pokalbio pradžioje man visų pirma norėjosi Skaistės  paklausti  pagrindinio klausimo, kuris ,manau, dabar aktualus kiekvienam žmogui: “Artėja didžioji metų šventė- Šv.Kalėdos ir Naujieji metai, kaip ją pasitiks dviejų vaikučių mama, ar namuose jau žiba eglutė? Stovint prie Naujųjų metų slenksčio, kokiomis mintimis ir svajonėmis gyvena Skaistės šeima?”

4F1B6FE3-28AF-4C2F-9815-84F88689EDDA

-Šios šventės, kaip ir praėjusios, bus mano šeimai įprastos-vyksime pas vyro tėvelius. Didžiausias mano noras sutikti didžiausias metų šventes su mylimiausiais žmonėmis. Gaila, kad to nepavyksta padaryti iki galo. Mano šeima :mamytė, patėvis, kurį vadinu tėveliu, sesutė gyvena Jungtinėje Anglijos Karalystėje.

Anot trisdešimt dviejų metų jaunos mamos, kiekvienais metais eglutę jos šeima puošdavo jau gruodžio pradžioje. Tačiau šiemet viskas pasisuko kitaip. Moteris ėmėsi iniciatyvos vienijant mokyklos bendruomenę , kad ši  padėtų išspręsti  vyresnėlės dukros mokykloje įsisenėjusias  problemas ,o kur dar jos pačios darbeliai, dovanų ruošimas artimiesiems ir t.t…”Sukuosi kaip voverė ratelyje”,-juokėsi Skaistė.

“Ateinančius metus pasitiksiu su mintimis apie laukiančius darbus, apie perspektyvą kaip visa tai realizuoti. Paradoksas: kam parodau savo darbus-  visi žavisi, negaili komplimentų ( man tai svarbu ir malonu), tačiau parduoti juos man sunkiai sekasi. Bet aš pasiryžusi nenuleisti rankų ir ieškoti savo pirkėjo”,-  pasakojo menininkė.

Skaistė, kalbėdama apie visiems jauniems ( ir ne tik jauniems) menininkams aktualią išgyvenimo iš menų problemą nepamiršta papasakoti apie savo didžiausią gyvenimo džiaugsmą – dukrą Kamilę ir sūnų-  Arminą. Mama tiki, jo g jos vyresnė dukra kitais metais pradės lankyti muzikos mokyklą. Mažasis Arminas – priešmokyklinę (paruošiąmąją) grupę. Anot jos, sūnus dega noru  išmokti rašyti ir skaityti, nes  juk “negali  vyrukai nieko nemokėti”.

-Kiek žinau, užsiimti kūryba pradėjai tada, kai vedybos, dukros ir sūnaus gimimas ,kaip žinia, turėjo “suvalgyti” visą asmeninį tavo laiką. Papasakok, kokie buvo tavo pirmieji žingsniai link to, kuo  šiandieną realiai užsiimi?

-Mano pomėgis rankdarbiams pradėjo ryškėti jau vaikystėje. Mokiausi Šiaulių Ragainės mokyklos “D” klasėje, o tai reiškė, jog mano klasėje buvo sustiprintos dailės pamokos.Taigi, aš jau nuo penktos klasės mokiausi skulptūros, piešimo, tapybos, rankdarbių , braižybos pagrindų. Nuo kitų bendraklasių niekuo neišskiskyriau. Kartais atrodydavo, jog jie žymiai gabesni negu aš. Vaikystėje man labai patiko lėlė “Barbė”.  Bėda tame, jog  aš jai neturėjau rūbelių. Nuo to viskas ir prasidėjo:tapau nuolatinė mamos ir močiutės klijentė. Nuolat jų prašydavau įvairių medžiagos atraižų , siūlų. Nuo pirmųjų dygsnių siuvant lėlėms rūbelius perėjau prie siuvimo, mezgimo, siuvinėjimo. Buvau nekantrus vaikas,-greitai viskas pabosdavo. Pamenu , būdama 12 – 13 metų ( tada sirgau ir gulėjau lovoje ) sugalvojau, kad noriu nusimegzti sau kiauraraštę palaidinę-megztuką. Man tai pavyko, nes tai buvo mano pirmasis darbas, kurį aš užbaigiau iki galo”,-blizgančiomis iš pasitenkinimo akimis kalbėjo Skaistė.

Supratimas,j og atlikus darbą iki galo pajauti savyje džiaugsmą,yra tai, kuo ji šiandieną savo kūryboje vadovaujasi.

Skaistė savo kalboje daug kartų mini žodį -močiutė. Močiutė  jai parodė kaip galima ne tik “kryželiu” siuvinėti, bet ir kaip iš mažų karoliukų-biserių- galima gaminti papuošalus. Mintimis sugrįžusi apie  savo šviesios atminties močiutę, ji, patraukusi pečiais, tyliai ištaria:”Tada, kai močiutė man visa tai rodė, maniau, jog iš tiesų žmonės neturi ką veikti. Juk kiek kantrybės tam reikia…”

Gyvenimas  įdomus tuo, jog jis mums dovanoja dovanas, kurios po kurio tai laiko virsta neįkainuojamais dalykais. Per savo 14-ąjį gimtadienį Skaistė gavo iš savo tėvelių dovaną-auksinius auskarus. Juvelyro pagaminti auskarai nesužavėjo jaunos merginos. Jai atrodė, kad drugeliai nebuvo tokie tobuli, kokius ji įsivaizdavo. Tada, anot jos, kilo mintis pačiai tapti juvelyre. Deja,tai neįvyko, nes tėvelis dėl sveikatos (mergina sirgo astma) greitai dukrą “pastatė” ant žemės. Vėliau sekė tėvų skyrybos , šeimą užgriuvo finansiniai sunkumai, todėl  merginai prieš akis iškilo galvosūkis ką rinktis: vidurinę , ar profesinę  mokyklą, kurioje ji kartu su vidurinės mokyklos atestatu galėjo įsigyti ir specialybę. Mergina pasirinko profesinę mokyklą, kurioje mokėsi Biuro komersantės specialybės. Baigusi šį Profesinį Rengimo Centrą, Skaistė išvyko į Vilnių. Sostinėje Skaistės laukė jos išrinktasis -Mindaugas, su kuriuo ji buvo pažįstama šešerius metus. Vilniuje juodu įleido šaknis.

Pomėgis ieškoti ir kurti Skaistės “nebepaleido”.  Ji intensyviai ieškojo kažko naujo, kas ją sudomintų taip, kaip kažkada numegzta iki galo jos palaidinė.”Vieną dieną radau rusišką žurnalą su papuošalų iš biserio schema. Ši naujovė mane apsvaigino ir įtraukė į kūrybinį procesą.Taigi, sulaukusi 20 metų supratau, jog į šulinį spjauti nereikia, nes teks iš jo gerti”,-atsiminimais dalinosi Skaistė Jasiulienė.

-Žiūrint į tavo darbus supranti,  kiek kruopštumo ir ištvermės reikalauja kiekvienas tavo rankomis pagamintas kaklo papuošalas, sagė, ar karoliukais išmegzti lėlės drabužėliai? Iš ko paveldėjai talentą kurti tokius kruoštaus darbo reikalaujančius darbus. Galvočiau, jog charakteriu turėtumei būti labai ramus ir pozityvus žmogus?

-Jei ką nors naujo pagamindavau, visada skubėdavau juos parodyti savo mylimai močiutei. Ji visada mane skatino eiti į priekį ir tobulėti. Močiutė sakydavo ,jog turiu auksines rankas ir jų nevalia nuleisti. Dabar, kai pasižiūriu į savo ankstesnius darbus-juokas ima. Bet kaip ten bebūtų, mes visi turime nuo kažko pradėti. Būdama 22 metų susipažinau su juvelyru Dariju Gerliku. Dienos metu dirbau logistikos įmonėje buhalterės padėjėja, o vakarais bėgdavau į Darijaus studiją. Lankydama Darijaus studiją, pasigaminau sau ir vyrui vestuvinius žiedus.

1512998101615

Vėliau mūsų šeima pasipildė nauja ir nuostabia gyvybe- mums gimė traputė,mažutė dukrytė. Kaip ir kiekvienai šeimai,taip ir mums,tai buvo naujas išbandymo etapas. Kadangi dukrytę pastoviai kankindavo pilvuko diegliai , rūpesčių užteko mums abiems , o aš, kad nepalūščiau, laisvą minutę pasiėmusi savo rankdarbius dirbdavau. Man tai buvo atotrūkis nuo kasdienybės, o kartu ir psichologinis poilsis. Po dviejų su puse metų susilaukėme mylimo sūnaus. Mūsų šeima – keturi asmenys. Nuo šeimyninių rūpesčių niekas negali išsisukti, jie iš tiesų “suvalgo” didžiąją moters gyvenimo laiką. Tačiau, jei aš negalėčiau užsiimti kūryba, aš užtrokščiau. Man šis kūrybos procesas reikalingas kaip oras, ir nieko su tuo negaliu padaryti.

-Kaip gimsta tavo kūriniai? Gal  susapnuoji, o gal bandai įsivaizduoti žmogų, kuriam jis bus skirtas? Juk tai labai individualus jausmas, ar ne?

-Kruopštumą darbui  per ilgą laiką pati ištobulinau, o charakterio bruožą- smulkmeniškumą , perėmiau iš mamytės. Polinkį į meną gavau iš savo biologinio tėčio, mamos bei savo prosenelio. Tėtis jaunystėje domėjosi muzika, grojo gitara. Buvo nagingas, dirbo įvairius darbus su mediena. Mama taip pat kūrybiška: mokinosi groti okordeonu, mėgo kopijuoti piešinius ar nuotraukas, moka siūti ir megzti. Prosenelis yra nutapęs keletą tapybos darbų. Manau, jog šią Dievo man duotą dovaną  paveldėjau iš  giminių.

Charakteriu nesu ramus žmogus. Momentais galiu būti kaip “degtukas”.Pozityvumo savyje sunkiai surandu, tačiau jei kalba eina apie mano kūrybą – esu be galo užsispyrusi. Savo tikslo siekiu kantriai ir iki galo.

-Kur tavo darbus gali pamatyti ir įsigyti lietuvaičiai? Kokie ateities planai,kaip sekasi realizuoti savo kūrybinius planus? Juk kiekvienas žinome kaip nelengva (materialiai) tai atlikti?

-Manau, jog visi kūryba užsiimantys žmonės man pritars, jog labai sunku realizuoti savo darbus šiandieninėje rinkoje. Žmonės geriau renkasi pigesnes ir ne visiškai kokybiškas prekes.Tokių prekių daugiausiai atveža iš Kinijos. Deja, auksarankiams tai didelė konkurencija realizuojant savo kūrinius.

Esu atidariusi savo “krautuvėlę” etsy.com tinklapyje:

https://www.etsy.com/uk/shop/SkaJaTriumph

Taip pat džiaugiuosi suradusi lietuviškų prekių parduotuvę Vilniuje “My minds”(Mano mintys). Joje daug prekių, pradedant moteriška apranga ir jos eksesuarais, paveikslėliais ar dekoratyvinėmis lėlytėmis. Parduotuvė įsikūrusi Vilniuje,Stiklių gt. Nr.6. Taigi, norėdami pamatyti visus mano darbus, galite juos surasti įvedę šią nuorodą: https://www.facebook.com/handmadeBySKAJA/

Dėl dalyvavimo Lietuvoje rengiamose  mugėse S.Jasiulienė nusprendė kai kurį laiką jose nedalyvauti. Geriau ji ieškos naujų kelių . Vasario mėnesį ji žada savo darbus pristatyti dar keliose galerijose užsienyje. Kaip jai seksis, parodys laikas.

Atvirai prisipažinsiu, jog mane ypač žavi Skaistės Jasiulienės  sukurtos lėlės. Jos man ne tik gražios, bet ir paslaptingos. Nebijau pasakyti,jog jos man tarsi gyvos. Neveltui yra pasakojamos istorijos apie lėlėse, ar kituose žaisluose šimtmečiais išliekančią mistiką? Tai gal jose slypi ta paslaptis,kurios menininkas nenori atskleisti? Anot Skaistės, paslaptis slypi galutiniame rezultate.

-Pati kūryba man yra mistika.Lėlės mane žavėjo nuo jaunų dienų. Mano piešimo sugebėjimai niekada nebuvo tobuli,sunkiai sekdavosi nupiešti žmogų. Pamenu, prieš vienas Kalėdas užėjau į parduotuvę, kur pamačiau brangiai kainuojančias kalėdines dekoracijas-nykštukus. Parėjusi namo degiau vaikišku pykčiu-NORIU. Sugalvojau,jog noriu snieguolės ir nykštuko.Pirmą kartą teko panaudoti ore stingstantį modeliną. Dirbdama susidūriau su įvairiomis techninėmis problemomis. Snieguolė nelabai gerai gavosi, o štai elfas – man visai patiko.Taigi, įsiutusi ant pardavėjų, kad negaliu turėti to ko noriu, juos pagaminau  iš didelio užsispyrimo, – aš tai irgi galiu. Panašiai atsitiko ir pabandžius daryti lėles. Paieškos internete kaip tai daryti ir t.t. atnešė neblogų rezultatų. Per pastaruosius metus brandinu didžiulį troškimą išbandyti nulipdyti dekoratyvinę lėlę nepanašią į  kalėdines dekoracijas. Esu padariusi tris lėles, kuriomis daug kas žavisi. Daug laiko investavau jas gaminant. Norėtusi  atrasti joms (dviems iš jų) savininkus, kurie jomis žavėtųsi.

-Kas iš mamytės darbų  labiausiai patinka tavo vaikučiams? Su kuo jiems sunkiausiai skirtis?

-Mano vaikai nėra iš tų, kurie turi mylimiausią žaisliuką.Vyresnioji myli pliušinius žaisliukus. Kai pradėjau siūti lėles, ji vis manęs prašydavo, kad jai palikčiau vieną- pačią gražiausią. Esu dukrai aiškinusi, jog lėles siuvu norėdama užsidirbti. Pamenu, per vienas Kalėdas nebeturėjau laiko dovanoms, todėl vieną lėlę Kalėdų senelis padovanojo Kamilei. Dukra buvo laiminga gavusi šią lėlę. Ji paskyrė jai ypatingą misiją-saugoti jos sapnelius. Mažyliui svarbesnių žaislų už kompjuterį ar televizorių, nėra. Niekas iš mūsų šeimos taip nemoka iškrauti visų turimų prietaisų ,kaip Arminas.

– Ko norėtumei palinkėti jaunoms mamytėms, kurios augina vaikus namuose ir norėtų save realizuoti? Ko norėtumei palinkėti sau,savo šeimai ir savo artimiesiems ateinančiais metais?

-Artėjančių Naujųjų metų proga noriu palinkėti visoms save mylinčioms mamytėms didelės ištvermės auginant savo atžalėles.Žinau,kad yra daug mamyčių, kurios dievina motinystės darbą. Taip jos save realizuoja ir jaučiasi esančios laimingos. Tačiau žinau, jog yra ir tokių mamyčių, kurios besisukdamos kasdienybės rate pradeda kaip gėlės be vandens vysti. Linkiu joms surasti tą šaltinį, prie kurio jos sužydėtų iš naujo.

Visiems Šv.Kalėdų ir Naujųjų metų proga linkiu laimės pajusti gyvenimą ir jo nuostabias spalvas.

Na, o aš norėčiau palinkėti šiai talentingai mamytei ištvermės auginant jaunąją kartą ir sėkmės kūryboje. Tegu žydroji žuvėdra tęsia savo kelionę toliau…

Irena Valuže

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: