Hi,cuties

Sveikos, mielosios

.

Tęsiame  šmaikščius pasakojimus tema: Koks tavo svajonių vyras. Šį kartą dviejų moterų pasakojimas – Gręžk ir stumk.

Susitinka dvi balzakiško amžiaus moterys ir abi viena kitai guodžiasi :

-Iš  tų vyrų, kaip iš ožio ragas ,-  jokios naudos,- vienbalsiai dejuoja.

-Maniškis gyvenime nėra vinies į sieną įkalęs. Geriau  būdavo kitam užmokės, bet pats rankos nejudins”,-prisiminimais dalinosi pirmoji moteris.

-Ką čia ir kalbėti,-pritaria antroji.- Mano vyras tik kai visai susirieji, padaro tai, ką vakar buvau prašiusi.

-Vakar paprašiau sūnaus  koridoriuje veidrodį pakabinti. Geriau būčiau nieko nesakius,-tęsia pirmoji.- Visas į tėvą: tai laiko neturi, tai grąžtas nulaužtas. Šiandien atsiuntė savo draugą, tai šis per penkias minutes viską padarė -veidrodis vietoje,-džiūgavo ji.

Kiek pasvarsčiusi, antroji moteris taria:

-Žinai, kai kitą sykį tau reikės išgręžti skylę – kviesk mane. Aš turiu grąžtą.

-Ar tu moki?,-nustemba pirmoji.

-Nemoku, bet pabandysiu.

-Sunku į plytą įgręžti,-tęsia ji.

-Niekis. Aš gręšiu, o tu mane iš užpakalio stumsi. Įveiksim.

Užrašė – Irena Valužė

P.S.Rašykit, dalinkitės linksmomis istorijomis, pasijuoksime drauge.

 

 

 

 

 

 

 

Ko vertas tavo gyvenimas ?..

(mintys balsu)

Taip jau gyvenime būna: kartais per kvailiausius užsiėmimus (sprendžiant kryžiažodį) surandi tai, ko gal būt ieškojai ne vieną dieną. Interneto puslapyje ieškodama senovės baltų mitologijoje man reikiamo deivės vardo, suradau Marijos Gimbutienės rašytus žodžius: “Tiek vertas  gyvenimas, kiek einame per jį su viltimi ir meile“. Šis,  testamentinis lapelis ,paliktas žymios XX amžiaus lietuvių mokslininkės, archeologės, mitologės Marijos Gimbutienės knygoje (surastas profesorės artimųjų) yra tai, kokio atsakymo šiandien gal būt ne vienas ieškome. Tekstas rašytas paskutiniais mokslininkės gyvenimo metais.

„Meilės jėga. Gyvenimas žavus, jei moki mylėti visa, kas jauna, kas auga,džiaugtis artimomis sielomis,įsijungti į tas gaivinančios jėgos lauką ir stovėti abipusio spinduliavimo taške. Ir stengtis daugiau atiduoti nei gauti.

Tiek vertas gyvenimas, kiek mokame pasiimti iš jo grožio ir šviesos, kiek einame per jį su meile…kiek grynas materialinis pasaulis mokamas transformuoti menininko akimis (sugebėjimais), matant jame tiek, kiek žmogui yra leista matyti.

Jausti prasmę gyventi naudojantis žmogui suteikta kūrybine galia keisti (transformuoti) gyvenimą, siekti ko nors nauja, naujos šviesos, naujos tiesos.

Esu laiminga būdama lietuvaite, gimus Gedimino mieste, gotikos ir baroko bažnyčių bei dzūkų ir rytų aukštaičių dainų užauginta. Kitame krašte nesugadinto grožio, poezijos, humaniškumo. Iš tokios šalies, rodos, turėtų tik ir augti geri žmonės.

Lietuviai giliai myli savo žemę, bet pamiršta, kad yra nariai didelio pasaulio, kuriame vyksta amžina kova dėl būvio.

Šioje kovoje būtina būti stipriam, kad išliktum. Jei ne kiekybiškai, tai kokybiškai. Tautą, kuri skundžiasi nelaimingu likimu ir per tūkstantį su viršumi metų vien tik nustoja savo žemių ir žmonių, gali išgelbėti nebent tik labai didelis ryžtas stiprėti, šviestis, kultūrėti. Idant įgytų nors moralinį svorį tautų bendruomenėje, jei dėl dabartinių aplinkybių negalima stiprėti militariškai ir kt. O tuo tarpu paskutiniai nepriklausomybės dešimtmečiai, dar labiau tremtis rodo, kad lietuviai nesugeba demokratiškai tvarkytis, konsiliduotis didesniems uždaviniams, nes iš vidaus veikia užkerėtos destrukcijos jėgos. Mūsų tautos augimui didžiausios kliūtys – savo parapijos masteliu vertinimas, pavydas…vienu žodžiu, trūkumas šviesos, neišsikapstymas iš (baudžiauninko?) kiauto, trypinėjimo vietoje“.

Tą vakarą suradau ne tik savo kryžiažodžiui reikalingą atitikmenį . Sužavėta profesorės Marijos Gimbutienės žodžiuose esančios tiesos, pati pradėjau ieškoti deivės, kuri mano tautai neštų vienybę ir santarvę. Deja, uoliai ieškojus suradau tik deivę – Konkordiją ( romėnų mitologijoje-santarvės ir vienybės deivė). Marija Gimbutienė, didžiąją gyvenimo dalį gyvenusi Amerikoje ir tyrusi  Europos neolito ir bronzos amžiaus kultūras, o tarp jų ir baltų, yra išleidusi ne vieną knygą apie dievus ir deives . Mūsų protėviai   buvo turtingi savo dievais. Kiekvienas gamtoje besikartojantis  reiškinys turėjo apsaugą-savą dievą. Garbindami dievus , jie saugojo gamtą puikiai suvokdami, jog besikartojantis gamtos cikliškumas – tai darnos ir gausos žemėje išsaugojimo reliktas. Jis amžinas, nekintantis, kaip amžina ir nedaloma mūsų planeta- Žemė.

Prabėgo dvidešimt septyneri nepriklausomybės metai. Artėja Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio paminėjimas. Kokiomis nuotaikomis lietuviai dabar gyvena-puikiai atskleidžia masinės informavimo priemonės. Jos – nedžiuginančios. Akivaizdu, kodėl mes, lietuviai, išsibarstę po margą svietą, niekaip negalime sugrįžti namo.  Ilgai ieškojau deivės, kuri padėtų mano tautai nelengvame jaunos valstybės atkūrimo laikotarpyje. Nudžiugau suradusi Perkūną -vieną svarbiausių dievų ( pasaulio darnos palaikytojas kovojantis prieš  pirmapradiškas , chaotiškas ir htonines jėgas ) senovės baltų mitologijoje. Manau, jo akinančio blyksnio reikėtų kiekvienam iš mūsų…

Mano gyvenimas vertas  tiesos, šviesos ir tikėjimo. O ko vertas tavo gyvenimas?..

2018-01-17 16.30.44

ąžuolas ir žiemą – ąžuolas…Nepriklausomos Lietuvos Prezidento A.Smetonos ąžuolas, pasodintas  Palangos botanikos parke.

Irena Valužė

Eime pabraidyti po baltą tylą

Rytą pabudusi pro langą pamačiau sniegą. Džiaugsmas begalinis, jo neįmanoma aprašyti, jį reikia patirti.

Ilgą laiką gyvendama užsienyje tikros žiemos niekada nematydavau .Gyvenau pietvakarių Anglijoje, ten klimatas toks pat- pietinis. Šiandieną  sugrįžusi į Lietuvą regiu savqjq žiemą iš naujo.

Tą džiaugsmingą rytą savo kompiuteryje suradau  draugės, gyvenančios Anglijoje,man paliktą žinutę. Ji rašė:

„Pažiūrėjau , labai miela mini odė Žiemai, tiksliau esė ,,Žiema”. Manau,  Palangoje Tau iš vienos pusės nelengva …tos pačios vaikystės ir jaunystės vietos šiandienoje -situacija lyg dublis ant dublio ,skirtumas tik laike. Nenuostabu,  kad iš kiekvieno kampo, iš kiekvienos situacijos gali ištrykšti nostalgija praeičiai, kartu su liūdesiu….Emigracijoj buvo nuolatinė kova (judėjimas už būvį), nebuvo aplinkos judinančios praeities prisiminimus… Nenugrimzk į nostalgiją, Irute (nors tikroji priežastis turbūt ta, kad trūksta vaikystės saugumo, jaukumo,šilumos šiandienoje) eik i priekį, tie praeities ir šiandienos ,,dubliai” iš tikrųjų miražas – yra tik šiandiena ir rytojus, praeitis mus išaugino (toks ir buvo praeities tikslas) ir reikia kurti čia ir dabar ko trūksta, neverta kabintis į praetį…(pavojinga-gali perdaug užliūliuoti).O kad Palangoje tikra žiema – tai tiesiog nuostabu.  Aš taip norėčiau naktį pereiti per tuščią baltą Palangą sniegui girdždant ir be vėjo šąlant… Beje – tuoj gi stintos bus, o gal jau ? Oi , kaip faina kai sniegas ir visur kvepia stintom … Žinai, aš Klaipėdoje augau , o man artimesnė Dušiai Palanga (jausminiai artimesnė) ir Šilutė (vaikystės visos atostogos joje prabėgo).Tai jei Palangoje žiema man asocijuojasi su balta akims ir dūšiai švaria tyla, tuščiomis gatvėmis, girgždančiu po kojom sniegu ir stintu kvapu, tai Šilutės žiema – su ant kiekvieno kampo išpiltais pelenais ant sniego ir kaminų dūmų kvapu (pečiai buvo mano vaikystėje ,o pelenus iš jų žmonės išpildavo prie namų)…Va, ir aš jau įnėriau į vaikystės nostalgiją – sėdėčiau joje ir kaifuočiau ( taip kaip sėdėdavau pas a.a.Senelius virtuvėje prie plytos ir žiūrėdavau pro langą į pusnis… ir atrodė visas pasaulis, visas Gyvenimas, visa Laimė buvo tame , nes svarbiausia – buvau savo a.a.Senelių mylima besąlygiškai ir sėdėdavau apgaubta tos Meilės, laimingiausia pasaulyje prie plytos ant kurios kažkas virė, o aš, žiūrėjau į baltas pusnis už lango (toks žinai kontrastas – už lango svetima šalta graži žiemos erdvė, o viduje viskas kas daro vaiką laimingą )“.

Perskaičiusi šią mielą (dabar jau mano draugės parašytą esė apie žiemą) laišką, pagalvojau,jog tos mintys,kuriomis ji pasidalino yra tai,ką žmonės išgyvena atsidūrę toli nuo namų, o vaikystės prisiminimai- skaidrūs  kaip krikštolas- mus lydi visą gyvenimą. Todėl nieko nelaukusi stryktelėjau iš šilto patalo ir išėjau  pabraidyti po baltą tylą…

 

 

 

 

 

 

 

 

Irena Valužė

Žodžiai, kurių pasiilgsti iš naujo

Žodžiai- šąla, bąla, sąla rašomi su  nosine ,- kartodavo mums mokytojai mokykloje daug , daug kartų…

Metų tėkmėje šiuos gražiai vienas su kitu derančius žodžius prisimindavome retai, nebent  tada, kai speigas surakindavo balą prie paradinių mūsų namų durų (bijojome paslysti) , upę, dalijančią  miestą  perpus, jūrą – “didžiulį ežerą”, kaip kartą pavadino  mažas berniukas, pirmą kartą iš Molėtų atvykęs į Palangą.

Žmogaus atmintis, tarsi magija. Nuo jos mes nė vienas negalime pasislėpti.

Ar pameni, kaip įbėgęs į kambarį ir atkišęs nuo šalčio pabalusius pirštus tu juos rodei mamai, o ši, užuot tave subarusi,  skubėjo juos sušildyti savo karštu alsavimu? Ar pameni,  kaip nuo pirmą kartą iškritusio balto ir į vatą panašaus  sniego  saldavo krūtinėje? Tu gerai žinojai- baltas sniegas gali greitai ištirpti , ar ilgiau užsibuvęs – pajuosti. Tu  laikei tą baltą ir purią  sniego gniūžtę  rankoje bijodamas, jog ji gali tuoj, tuoj subyrėti į tūkstančius mažų sniego kamuoliukų. Nebesulipdysi . Ji- vienetinė, nedaloma, toks koks buvo tavo pasaulis.

Pirmojo žemę sukaustančio speigo įvaizdis kiekvienam iš mūsų pažadina vaikystėje patirtus reginius. Jie, kaip užšalusio lango peizažuose išsaugota atmintis. O žodžiai – šąla, bąla, sąla – kažkada nuskambėję mokykloje – pamoka, kurios kasmet pasiilgsti vėl.

 

 

 

 

 

 

 

šąlančios žemės peizažai

Irena Valužė

 

 

 

Saulėgrįža sugrįžti namo

 

Kaskart sustoję prie Naujųjų metų slenksčio mąstome : kažin kokie jie bus mums, mūsų artimiesiems, vaikams?.. Ir kiekvieną sykį, tartum plaktuku į širdį  sau prikalame  pačias slapčiausias mintis ir svajones. Manome, bėdos, kurios  metų tėkmėje vienaip ar kitaip neaplenks nė vieno, – prabėgs pro šalį, mūsų sveikata, kaip tas Bekingemo rūmų sargybinis, – nejudės nė iš vietos –  tarnaus iki galo. Vaikai džiugins mus geromis žiniomis, o mes trokšime vieno vienintelio  – būti laimingais.

Į namus

Tada, prieš keturioliką metų negalėjau numanyti, kad mūsų mašina, įveikusi tūkstančius kilometrų  Europos miestais ir ,nei vienoje pasienio užkardoje nesustojusi pasų kontrolei , sėkmingai užkops ant kelto Kalė uosto terminale Prancūzijoje,  o atgal sugrįš tik  po ilgų gyvenimo metų  praleistų emigracijoje. Tada, pamenu, buvo vasara.  Saulėtas Kalė uosto krantas , tarsi per pusę padalintas duonos kepalas, sparčiai tolo nuo kranto širdyje palikdamas didžiulę sumaištį. Vienoje pusėje liko namai, kitoje – tikėjimas greitai sugrįžti.

Šį sykį, vėjuotą ir tamsią naktį Doverio uostas Anglijoje mus pasitiko įprastu uostui darbiniu režimu. Didžiulis srautas transporto priemonių tvarkingai viena po kitos  kilo į kelto triumus, o mašinų vairuotojai skubėjo kuo greičiau  įsitaisyti ant minkštasuolių ,kad galėtų nors porą valandų nusnūsti prieš ilgą kelionę Europos keliais. Keltas, dydžiu primenantis sporto areną, pajudėjęs iš Doverio uosto ir įplaukęs į atvirus vandenis keleivius pasitiko  nemenku laivo supavimu, tačiau žmonės , kuriems nerūpėjo miegas, skubėjo į laivo denį pasigrožėti naktinio uosto margaspalviais žiburiais . Gal  kai kam iš jų  tolstantis Anglijos krantas paliko pačius gražiausius atsiminimus, o kitiems, pagal seną jūreivišką tradiciją -palydomis sugrįžti dar kartą.

Nauji metai-naujas gyvenimo etapas

Planuotą mudiejų su vyru sugrįžimą į Lietuvą draugai bei pažįstami vertino dviprasmiškai. Vieni vardijo senai žinoma tiesa: namai ten, kur tavo gimtinė, kiti – žinant nepergeriausią politinę ir ekonominę šalies padėtį – netinkamu laiku sugrįžti. Ir tik patys nuoširdžiausi bičiuliai, su kuriais emigracijoje teko suvalgyti ne vieną pūdą druskos, guodė: “ Naujųjų metų pradžia- tai lyg švarus popieriaus lapas. Tai – naujas gyvenimo etapas “.

Anglijoje, sulaukus pensijinio amžiaus, žmogus gauna daug privilegijų: nemokamas miesto transportas, dirbantiems žmonėms nebeatskaičiuojami valstybės pajamų mokesčiai, suteikiamos lengvatos gauti valstybės išlaikomus butus. Nuomoti tokius butus apsimoka. Nuomos kaina maža, arba žymiai mažesnė nei nuomojamame privačiame sektoriuje. Tokius butus žmogės dažniausiai išsiperka ir jie tampa jų nuosavybe. Taigi, kai susiruošėme palikti šį krantą, Anglija, tarsi išbandydama mūsų pasirinkimą, viliojo ir mus geresnio  gyvenimo joje perspektyvomis.

Negaliu žinoti kas mūsų laukia Lietuvoje, tačiau šiandien aš džiaugiuosi, jog laimingai sugrįžome į namus. Naujųjų metų sandūroje praūžęs uraganas  „Eleonora“ Anglijos miestų pakrantėms ir kitiems Europos miestams pridarė daug žalos. Uraganas siautėjo ir Lamanšo sąsiauryje.

Fejerverkų naktis

Naujametinė Palanga, kaip ir kiekvienais metais, pasitinko mus pasidabinusi. Tad visai nenuostabu, jog  Naujųjų metų naktį ir žmonėms, ir transporto priemonėms Palangoje buvo ankštoka. Stabėjausi S.Daukanto gatvėje prieš pat dvyliktą nakties įstrigusiomis mašinomis netoli pajūrio. Žmonės, matydami, kad gali nebesuspėti pamatyti fejerverkų šou ant pajūrio tilto, bėgo prie jūros visai nekreipdami dėmesio į netvarkingai gatvėje paliktas mašinas . Pasigedau  policijos pareigūnų paslaugų, kurios turėjo užtikrinti mašinų judėjimo srautą miesto gatvėse.  Kita, kas akivaizdžiai šokiravo, tai  gaivališkas, gyvybei pavojingas fejerverkų paleidimas (sprogdinimas) arti stovinčių žmonių.

Esu ne kartą stebėjusi fejerverkų fiestas Anglijoje. Jos visos atokiau nuo pagrindinių žmonių susibūrimo vietų (prie vandens telkinių, aukštuose pastatuose ir t.t.) . Maži vaikai, į šventę atėję su tėveliais, laksto rankose laikydami įvairiausius neoninius žiburėlius, kuriuos įsigyja iš prekeivių miesto gatvėse.

Nesuprantu, kas leidžia Lietuvoje „vaikigaliams“, ar ne blaiviems žmonėms degti sprogstamąjį užtaisą- raketas masinėse žmonių susitelkimo vietose? Akivaizdu, tokių “linksmybių” pasekmės baigiasi tragedija : Naujųjų metų naktį Lietuvoje be rankos pirštų liko, ar  neišvengė kitokių kūno sužalojimų daugiau nei trisdešimt žmonių, dešimt iš jų buvo vaikai. Ačiū Dievui, Palanga didelių bėdų išvengė, bet aš daugiau niekada su savo anūkais į tokią „šventę“ neisiu. Mažamečiams vaikams-  didžiulis stresas, o ir man pačiai-jokio malonumo.

Žmogus-saulės vaikas

Palangiškiai skundėsi, jog ruduo kurorte buvęs labai  niūrus. Iki gyvo kaulo įgrisusios darganos ir nesibaigiantys lietūs. Taip jau sutapo, jog  po Trijų karalių (sausio 6 d.) palangiškiai pagaliau išvydo giedrame danguje švytinčią saulę.  J.Basanavičiaus gatvė kaip mat prisipildė žmonių šurmulio. Rodos į miestą sugrįžo šventė, o su ja vaikų juokas, žmonių šypsenos ir tikėjimas rytdiena. Liaudyje šį laikotarpį žmonės vadina saulėgrįža (sakoma, jog nuo Kalėdų iki Trijų karalių diena pailgėja per vieną gaidžio žingsnį). Saulė – Žemės maitintoja. Jos šviesoje keičiamės ir mes.

Vaikščiodama saulėtu pajūriu širdyje džiaugiausi sugrįžusi į namus, į savo gimtą miestą- Palangą ,į uostą, kuriame šviečia saulė.

 

 

 

 

Žiemos saulėgrįža

Irena Valužė

%d bloggers like this: