Saulėgrįža sugrįžti namo

 

Kaskart sustoję prie Naujųjų metų slenksčio mąstome : kažin kokie jie bus mums, mūsų artimiesiems, vaikams?.. Ir kiekvieną sykį, tartum plaktuku į širdį  sau prikalame  pačias slapčiausias mintis ir svajones. Manome, bėdos, kurios  metų tėkmėje vienaip ar kitaip neaplenks nė vieno, – prabėgs pro šalį, mūsų sveikata, kaip tas Bekingemo rūmų sargybinis, – nejudės nė iš vietos –  tarnaus iki galo. Vaikai džiugins mus geromis žiniomis, o mes trokšime vieno vienintelio  – būti laimingais.

Į namus

Tada, prieš keturioliką metų negalėjau numanyti, kad mūsų mašina, įveikusi tūkstančius kilometrų  Europos miestais ir ,nei vienoje pasienio užkardoje nesustojusi pasų kontrolei , sėkmingai užkops ant kelto Kalė uosto terminale Prancūzijoje,  o atgal sugrįš tik  po ilgų gyvenimo metų  praleistų emigracijoje. Tada, pamenu, buvo vasara.  Saulėtas Kalė uosto krantas , tarsi per pusę padalintas duonos kepalas, sparčiai tolo nuo kranto širdyje palikdamas didžiulę sumaištį. Vienoje pusėje liko namai, kitoje – tikėjimas greitai sugrįžti.

Šį sykį, vėjuotą ir tamsią naktį Doverio uostas Anglijoje mus pasitiko įprastu uostui darbiniu režimu. Didžiulis srautas transporto priemonių tvarkingai viena po kitos  kilo į kelto triumus, o mašinų vairuotojai skubėjo kuo greičiau  įsitaisyti ant minkštasuolių ,kad galėtų nors porą valandų nusnūsti prieš ilgą kelionę Europos keliais. Keltas, dydžiu primenantis sporto areną, pajudėjęs iš Doverio uosto ir įplaukęs į atvirus vandenis keleivius pasitiko  nemenku laivo supavimu, tačiau žmonės , kuriems nerūpėjo miegas, skubėjo į laivo denį pasigrožėti naktinio uosto margaspalviais žiburiais . Gal  kai kam iš jų  tolstantis Anglijos krantas paliko pačius gražiausius atsiminimus, o kitiems, pagal seną jūreivišką tradiciją -palydomis sugrįžti dar kartą.

Nauji metai-naujas gyvenimo etapas

Planuotą mudiejų su vyru sugrįžimą į Lietuvą draugai bei pažįstami vertino dviprasmiškai. Vieni vardijo senai žinoma tiesa: namai ten, kur tavo gimtinė, kiti – žinant nepergeriausią politinę ir ekonominę šalies padėtį – netinkamu laiku sugrįžti. Ir tik patys nuoširdžiausi bičiuliai, su kuriais emigracijoje teko suvalgyti ne vieną pūdą druskos, guodė: “ Naujųjų metų pradžia- tai lyg švarus popieriaus lapas. Tai – naujas gyvenimo etapas “.

Anglijoje, sulaukus pensijinio amžiaus, žmogus gauna daug privilegijų: nemokamas miesto transportas, dirbantiems žmonėms nebeatskaičiuojami valstybės pajamų mokesčiai, suteikiamos lengvatos gauti valstybės išlaikomus butus. Nuomoti tokius butus apsimoka. Nuomos kaina maža, arba žymiai mažesnė nei nuomojamame privačiame sektoriuje. Tokius butus žmogės dažniausiai išsiperka ir jie tampa jų nuosavybe. Taigi, kai susiruošėme palikti šį krantą, Anglija, tarsi išbandydama mūsų pasirinkimą, viliojo ir mus geresnio  gyvenimo joje perspektyvomis.

Negaliu žinoti kas mūsų laukia Lietuvoje, tačiau šiandien aš džiaugiuosi, jog laimingai sugrįžome į namus. Naujųjų metų sandūroje praūžęs uraganas  „Eleonora“ Anglijos miestų pakrantėms ir kitiems Europos miestams pridarė daug žalos. Uraganas siautėjo ir Lamanšo sąsiauryje.

Fejerverkų naktis

Naujametinė Palanga, kaip ir kiekvienais metais, pasitinko mus pasidabinusi. Tad visai nenuostabu, jog  Naujųjų metų naktį ir žmonėms, ir transporto priemonėms Palangoje buvo ankštoka. Stabėjausi S.Daukanto gatvėje prieš pat dvyliktą nakties įstrigusiomis mašinomis netoli pajūrio. Žmonės, matydami, kad gali nebesuspėti pamatyti fejerverkų šou ant pajūrio tilto, bėgo prie jūros visai nekreipdami dėmesio į netvarkingai gatvėje paliktas mašinas . Pasigedau  policijos pareigūnų paslaugų, kurios turėjo užtikrinti mašinų judėjimo srautą miesto gatvėse.  Kita, kas akivaizdžiai šokiravo, tai  gaivališkas, gyvybei pavojingas fejerverkų paleidimas (sprogdinimas) arti stovinčių žmonių.

Esu ne kartą stebėjusi fejerverkų fiestas Anglijoje. Jos visos atokiau nuo pagrindinių žmonių susibūrimo vietų (prie vandens telkinių, aukštuose pastatuose ir t.t.) . Maži vaikai, į šventę atėję su tėveliais, laksto rankose laikydami įvairiausius neoninius žiburėlius, kuriuos įsigyja iš prekeivių miesto gatvėse.

Nesuprantu, kas leidžia Lietuvoje „vaikigaliams“, ar ne blaiviems žmonėms degti sprogstamąjį užtaisą- raketas masinėse žmonių susitelkimo vietose? Akivaizdu, tokių “linksmybių” pasekmės baigiasi tragedija : Naujųjų metų naktį Lietuvoje be rankos pirštų liko, ar  neišvengė kitokių kūno sužalojimų daugiau nei trisdešimt žmonių, dešimt iš jų buvo vaikai. Ačiū Dievui, Palanga didelių bėdų išvengė, bet aš daugiau niekada su savo anūkais į tokią „šventę“ neisiu. Mažamečiams vaikams-  didžiulis stresas, o ir man pačiai-jokio malonumo.

Žmogus-saulės vaikas

Palangiškiai skundėsi, jog ruduo kurorte buvęs labai  niūrus. Iki gyvo kaulo įgrisusios darganos ir nesibaigiantys lietūs. Taip jau sutapo, jog  po Trijų karalių (sausio 6 d.) palangiškiai pagaliau išvydo giedrame danguje švytinčią saulę.  J.Basanavičiaus gatvė kaip mat prisipildė žmonių šurmulio. Rodos į miestą sugrįžo šventė, o su ja vaikų juokas, žmonių šypsenos ir tikėjimas rytdiena. Liaudyje šį laikotarpį žmonės vadina saulėgrįža (sakoma, jog nuo Kalėdų iki Trijų karalių diena pailgėja per vieną gaidžio žingsnį). Saulė – Žemės maitintoja. Jos šviesoje keičiamės ir mes.

Vaikščiodama saulėtu pajūriu širdyje džiaugiausi sugrįžusi į namus, į savo gimtą miestą- Palangą ,į uostą, kuriame šviečia saulė.

 

 

 

 

Žiemos saulėgrįža

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: