Žodžiai, kurių pasiilgsti iš naujo

Žodžiai- šąla, bąla, sąla rašomi su  nosine ,- kartodavo mums mokytojai mokykloje daug , daug kartų…

Metų tėkmėje šiuos gražiai vienas su kitu derančius žodžius prisimindavome retai, nebent  tada, kai speigas surakindavo balą prie paradinių mūsų namų durų (bijojome paslysti) , upę, dalijančią  miestą  perpus, jūrą – “didžiulį ežerą”, kaip kartą pavadino  mažas berniukas, pirmą kartą iš Molėtų atvykęs į Palangą.

Žmogaus atmintis, tarsi magija. Nuo jos mes nė vienas negalime pasislėpti.

Ar pameni, kaip įbėgęs į kambarį ir atkišęs nuo šalčio pabalusius pirštus tu juos rodei mamai, o ši, užuot tave subarusi,  skubėjo juos sušildyti savo karštu alsavimu? Ar pameni,  kaip nuo pirmą kartą iškritusio balto ir į vatą panašaus  sniego  saldavo krūtinėje? Tu gerai žinojai- baltas sniegas gali greitai ištirpti , ar ilgiau užsibuvęs – pajuosti. Tu  laikei tą baltą ir purią  sniego gniūžtę  rankoje bijodamas, jog ji gali tuoj, tuoj subyrėti į tūkstančius mažų sniego kamuoliukų. Nebesulipdysi . Ji- vienetinė, nedaloma, toks koks buvo tavo pasaulis.

Pirmojo žemę sukaustančio speigo įvaizdis kiekvienam iš mūsų pažadina vaikystėje patirtus reginius. Jie, kaip užšalusio lango peizažuose išsaugota atmintis. O žodžiai – šąla, bąla, sąla – kažkada nuskambėję mokykloje – pamoka, kurios kasmet pasiilgsti vėl.

 

 

 

 

 

 

 

šąlančios žemės peizažai

Irena Valužė

 

 

 

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: