Eime pabraidyti po baltą tylą

Rytą pabudusi pro langą pamačiau sniegą. Džiaugsmas begalinis, jo neįmanoma aprašyti, jį reikia patirti.

Ilgą laiką gyvendama užsienyje tikros žiemos niekada nematydavau .Gyvenau pietvakarių Anglijoje, ten klimatas toks pat- pietinis. Šiandieną  sugrįžusi į Lietuvą regiu savqjq žiemą iš naujo.

Tą džiaugsmingą rytą savo kompiuteryje suradau  draugės, gyvenančios Anglijoje,man paliktą žinutę. Ji rašė:

„Pažiūrėjau , labai miela mini odė Žiemai, tiksliau esė ,,Žiema”. Manau,  Palangoje Tau iš vienos pusės nelengva …tos pačios vaikystės ir jaunystės vietos šiandienoje -situacija lyg dublis ant dublio ,skirtumas tik laike. Nenuostabu,  kad iš kiekvieno kampo, iš kiekvienos situacijos gali ištrykšti nostalgija praeičiai, kartu su liūdesiu….Emigracijoj buvo nuolatinė kova (judėjimas už būvį), nebuvo aplinkos judinančios praeities prisiminimus… Nenugrimzk į nostalgiją, Irute (nors tikroji priežastis turbūt ta, kad trūksta vaikystės saugumo, jaukumo,šilumos šiandienoje) eik i priekį, tie praeities ir šiandienos ,,dubliai” iš tikrųjų miražas – yra tik šiandiena ir rytojus, praeitis mus išaugino (toks ir buvo praeities tikslas) ir reikia kurti čia ir dabar ko trūksta, neverta kabintis į praetį…(pavojinga-gali perdaug užliūliuoti).O kad Palangoje tikra žiema – tai tiesiog nuostabu.  Aš taip norėčiau naktį pereiti per tuščią baltą Palangą sniegui girdždant ir be vėjo šąlant… Beje – tuoj gi stintos bus, o gal jau ? Oi , kaip faina kai sniegas ir visur kvepia stintom … Žinai, aš Klaipėdoje augau , o man artimesnė Dušiai Palanga (jausminiai artimesnė) ir Šilutė (vaikystės visos atostogos joje prabėgo).Tai jei Palangoje žiema man asocijuojasi su balta akims ir dūšiai švaria tyla, tuščiomis gatvėmis, girgždančiu po kojom sniegu ir stintu kvapu, tai Šilutės žiema – su ant kiekvieno kampo išpiltais pelenais ant sniego ir kaminų dūmų kvapu (pečiai buvo mano vaikystėje ,o pelenus iš jų žmonės išpildavo prie namų)…Va, ir aš jau įnėriau į vaikystės nostalgiją – sėdėčiau joje ir kaifuočiau ( taip kaip sėdėdavau pas a.a.Senelius virtuvėje prie plytos ir žiūrėdavau pro langą į pusnis… ir atrodė visas pasaulis, visas Gyvenimas, visa Laimė buvo tame , nes svarbiausia – buvau savo a.a.Senelių mylima besąlygiškai ir sėdėdavau apgaubta tos Meilės, laimingiausia pasaulyje prie plytos ant kurios kažkas virė, o aš, žiūrėjau į baltas pusnis už lango (toks žinai kontrastas – už lango svetima šalta graži žiemos erdvė, o viduje viskas kas daro vaiką laimingą )“.

Perskaičiusi šią mielą (dabar jau mano draugės parašytą esė apie žiemą) laišką, pagalvojau,jog tos mintys,kuriomis ji pasidalino yra tai,ką žmonės išgyvena atsidūrę toli nuo namų, o vaikystės prisiminimai- skaidrūs  kaip krikštolas- mus lydi visą gyvenimą. Todėl nieko nelaukusi stryktelėjau iš šilto patalo ir išėjau  pabraidyti po baltą tylą…

 

 

 

 

 

 

 

 

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: