Eliusė, arba viena perplėšto gyvenimo istorija

 

Užmaršties dulkėms lemta nusėsti ant daiktų, kuriuos kažkada lietė žmogaus rankos,  ant drabužių , kuriais jis vilkėjo, tik nuotraukoms, paslėptoms senuose nuotraukų albumuose, senaties terminas netaikomas. Žmonių atminimais jos atgyja iš naujo.

Istoriją apie rusų tautybės mažą mergaitę , karo audrų nublokštą į pajūrio miestelį- Palangą , ir jos įtėvius – Albiną ir Kazimierą Paulauskus ,priglaudusius našlaitę savo namuose , papasakojo jų  anūkė – palangiškė Laima Mikuckienė.

DSC02206

Laima Mikuckienė

 

„Stalo viršaus nesiekė“

“1941 metais našlaičiams (netekusiems tėvų) Palangoje  Birutės al. buvo įkurta  prieglauda ( vėliau ten buvo  vaikų darželis). Daugelis palangiškių globojo  tuos vaikelius.Viena iš tokių buvo mano močiutė-Albina Paulauskienė. Baba (taip mes ją vadinome) buvo švelnumo, gerumo ir moteriškumo įsikūnijimas. Nežiūrint į tai, jog  šeima varganai gyveno , ji nutarė priglausti  nuo karo nukentėjusį vaiką- mergaitę. Baba  manė, jog mergaitė  bus didelis džiaugsmas jos jau suaugusiems vaikams, o taip pat bus draugė mano mamai ( šeimoje augo keturi sūnūs ir  viena duktė)”,-pasakojo ponia Laima.  “Kai mano mama prisimindavo kaip jos  kartu su  teta Stase (A.Paulauskienės marčia) atėjo į prieglaudą parsivesti vaiko, visada verkdavo: “Vaikų buvo daug. Kampe sėdėjo liūdna, juodom akelėm , susigūžusi mažytė mergytė. Pašaukėme ją, ir ji tučtuojau atbėgo. Mergaitė nesiekė net stalo viršaus. Buvo kokių penkių ,šešių metelių, labai nemėgo valgyti košės (gal per daug riebi jai buvo, gal dar kas…)“,-senelių ir mamos prisiminimais dalinosi ponia Laima.

Albina ir Kazimieras Paulauskai pakrikštijo vaiką Palangos bažnyčioje ir davė Elenos vardą. Taip Elena Paulauskaitė tapo dar vienu vaiku senųjų žvejų – Paulauskų šeimoje. Artimieji  Eleną vadino Eliuse.

Karo išblaškyti

Kaip vėliau sužinojo mergaitę savo šeimoje įdukrinę ponios Laimos seneliai, Elena (tikroji pavardė-Galina Novikova) į  prieglaudą buvo atvežta kartu su savo broliu Jurijumi. Jurijus buvo mažesnis už Galiną.  Dabar Jurijui  galėtų būti  virš 70 metų, o Galinai (Elenai)-83 metai.

Po karo atsirado vaikų tėvas. Per valsčių sužinojęs ,kurioje vietoje buvo įkurti vaikų namai, jis atvažiavo jų pasiimti. Vaikų tėvas  buvo kariškis . Neaišku , kur vaikai Lietuvoje kartu su mama anksčiau gyveno, bet buvo pasakojama, jog per bombardavimą vaikų motina bėgusi per rugių lauką ir žuvo. Taip abu vaikai tapo našlaičiais,- pasakojo L.Mikuckienė.

Jurijų Novikovą iš vaikų namų  buvo pasiėmę auginti kita palangiškių šeima- Stanislovas ir Justina Meškiai. Sutuoktiniai savo vaikų neturėjo. Berniuką taip pat pakrikštijo ir davė jam  Justino vardą (vadino Jusčiu). Abi palangiškių šeimos visada labai artimai bendravo, brolis ir sesuo galėjo bet kada matytis.

Šeimoje –sava

Elena, augdama tarp vyresnių už ją brolių ir sesers, šeimoje jautėsi mylimu vaiku. Palangoje ji užbaigė septynias klases , Klaipėdoje – Mokytojų seminariją. Eliusė mokykloje buvo rami ir gera mergaitė. Tokią ją prisimena ir jos klasės draugas- palangiškis  Gytis Venckus. Jis, gatvėje  sutikęs Laimą,  visada jos paklausia, ar nėra žinių apie Eliusę.

Elena labai gražiai kalbėjo lietuviškai,  o raštas, anot L .Mikuckienės, buvo išskirtinis. Eliusė rašė dailyraščiu. Apie tai byloja jos laiškai, rašyti savo pačiai mylimiausiai sesutei-Skolei (Skolastikai).

Kitas gyvenimas

Eliusei ėjo kokie šešiolikti metai, kaip atsirado jos tėvas.”Į kojas puolęs, sakė padės vaikams, o išėjo – atvirkščiai”,-prisimena Laima močiutės  ne kartą girdėtas aimanas. Į Ukrainą kartu su broliu ir tėvu išvažiavusi Elena apsigyveno Harkove. Ilgai netrukus tėvas vedė, sukūrė savo šeimą. Merginai teko pačiai kabintis į gyvenimą.  Harkove ji užbaigė medicinos mokyklą, dirbo medicinos seserimi ligoninėje. Nei iš tėvo, nei iš pamotės pagalbos nebuvo. Kad išgyventų,  neretai tekdavo “parduoti” kraują (buvo kraujo donorė). Vėliau ištekėjo, gimė jos taip laukta dukrelė – Iročka. Kaip prisimena L.Mikuckienė, Eliusės artimieji nuolat siųsdavo į Ukrainą siuntinius. Siuntiniuose pagrinde buvo maistas: lašiniai, miltai, svogūnai. Žiemai močiutė Eliusei primegzdavo vilnonių kojinių.

Vedybos  Eliusei  nebuvo laimingos. Vyras girtuokliavo, vėliau jis susirgo. Nors pora buvo išsiskyrusi, tačiau ji savo vyro nepaliko; prižiūrėjo ir slaugė jį . Kai mirė Eliusės sesers vyras,  sesuo kvietė ją atvažiuoti į Palangą ir gyventi drauge, bet ši atsisakė.

Didžiausias džiaugsmas-atostogos Palangoje

Albina Paulauskienė ilgėdavosi savo Eliusės. Todėl Elena stengdavosi vasaromis aplankyti savo mylimą mamą ir pasimatyti su visais artimaisiais. Močiutė buvo mažakalbė, bet ,anot Laimos, “jos meilus žvilgsnis ir rankos , laikančios  mūsų mažus delnus, buvo daugiau nei pasakyti žodžiai.  Nuo sunkaus darbo išsiplėtusiose rankų venose  tekėjo gerumo upės, ir tos meilės užteko visiems ”.Tai jautė ir Elena, todėl ji savo dukrą stengdavo atvežti į Palangą. Mergaitė augo labai graži : ilgais šviesiais plaukais, žydrom akim ,perlamutro baltumo oda . Elena didžiavosi ir, kaip visos mamos, mylėjo savo dukrą.  Mergaitė lietuviškai  nekalbėjo, tačiau viską puikiai suprasdavo. O į močiutės nuolatinį raginimą valgyti – dažnai  atsakydavo patempta lūpa. Senolė pergyveno, kad anūkėlė mažai valgo ir  išblyškusi.

Sunkus gyvenimas

Kai Iročkai sukako 16 metų, Elenos duktė Irina susirgo kasos vėžiu ir netrukus mirė. Apie šią šeimoje įvykusią tragediją artimieji sužinojo iš paskutinio Eliusės laiško.  Nuo to laiko prabėgo keturi dešimtmečiai. Kaip susiklostė palangiškių Albinos ir Kazimiero Paulauskų įdukros likimas, nežinomas. Taip pat nežinoma, kaip  sekėsi Elenos broliui Justinui. Buvo kalbama, kad jo gyvenimas –  tai nesibaigiančios “klajonės” po Rusiją.

Ponia Laima prisimena, jog mama bandė per Palangos turizmo informacinį centrą sužinoti , ar Elena gyvena tame name, kurio adresą buvo nurodžiusi. Nuvažiavę į vietą centro darbuotojai iš kaimynų išgirdo vienbalsį atsakymą:  “Tokia čia negyvena”.

Perplėšta nuotrauka

Laima Mikuckienė iki šiolei negali suprasti, kodėl tokiam geram žmogui (puikaus harakterio, švelni, visus mylinti), kaip buvo Elena, reikėjo patirti   tiek daug  skausmo, vargo, kęsti badą. Moteris prisimena, kaip močiutė ašarodama negalėdavo atleisti Eliusės tėvui už tai, jog šis  vaikus išvežė, kaip ji sakė, į pražūtį. Dažnai ji žiūrėdavo į  nuotrauką, kurioje įamžintas pats skaudžiausias išsiskyrimo  su jos mažaja dukrele momentas. O kas nuotrauką perplėšė  į dvi dalis –  istorija nutyli.

Seniai jau nebėra senųjų žvejų – Paulauskų, nebėra ir Eliusės mylimos sesers, brolių ir senosios trobelės  pamiškėje, netoli jūros, kur jie visi laimingai gyveno. Daiktai laiko tėkmėje suyra, juos keičia naujais, tik atmintis, – ta nenuorama, neleidžia žmogui nurimti.

Laima Mikuckienė, rodydama nuo laiko pageltusias nuotrauka susijaudinusi kalbėjo:” Aš norėčiau, kad palangiškiai ( vaikai, ar anūkai), kurie karo metais buvo priglaudę savo namuose našlaičius, atsilieptų ir papasakotų daugiau apie juos. Gana apie lietuvius kalbėti iš blogosios pusės. Gerų žmonių buvo ,yra  ir bus”,- įsitikinusi senųjų palangiškių dinastijos palikuonė – Laima Mikuckienė.

 

EPSON MFP image

EPSON MFP image

 

EPSON MFP image

EPSON MFP image

 

 

 

 

1.Elena Paulauskaitė su savo dukra Irina

2.Išsiskyrimo momentas:iš kairės į dešinę stovi K.Paulauskas,A.Paulauskienė, vaikų tėvas,J.Meškienė, S.Meškys.Viduryje-Elena Paulauskaitė ir Justinas Meškys

Nuotraukos iš asmeninio L.Mikuckienės šeimos albumo

 

Irena Valužė

Pasivaikščiojimas jaunystės taku

Kartais visai nenutuokdami kur mūsų kojos neša, atsiduriame tose vietose, kuri sukelia mums prisiminimus.

Šį savaitgalį išėjusi pasivaikščioti po Palangą, atsidūriau prie ledu sukaustytos Rąžės. Šalia upės vedantis takelis priminė man jaunystę, jos šėliojimus, kada bėgdami iš pamokų slėpėmis už senų namų anoje (ne paradinėje) J.Basanavičiaus gatvės pusėje. O  nuo pašalinių žvilgsnių iš Vytauto gatvės pusės, mus skyrė erdvus bažnyčios kiemas. Buvome tarsi robinzonai. Turėdami savo teritoriją, jautėmės šeimininkais.

Šiandien galvoju, jog visais laikais jaunas žmogus toks pat , koks buvo  vakar, ar yra šiandien. Jaunystės adrenalinas – tai ne tik pokštai, svajonės, jei norit-kūryba, bet ir tai, ko žmogui visą laiką trūko ir trūks …  Jaunatviškos romantikos ilgesys išreiškiant save – būti tuo, kuo esi, ar norėtum  tokiu būti- lydės jį visą gvenimą…

Mano jaunystės takelis šiandien mane pasitiko žiemiškai pasirėdęs, šalia upės stovėję seni palangiškių namai gerokai pasikeitę. Juos ir kitus puikius senosios Palangos pastatus užgožė komerciniai “barakai”, tarp kurių įsispraudę modernios (?) architektūros statiniai.

Fotoaparato pagalba ieškojau žiemos grožiu nuspalvintos savo jaunystės pėdsakų. Kviečiu ir Jus pasivaikščioti kartu su manimi.

 

 

 

 

 

 

žiema žiemužė…

Irena Valužė

Smilga- ne vienadienis augalas

Vienų žmonių norai dideli. Jie  trokšta „sužvaigždėti“ bet kuria kaina, kitų – paprasti: tegu  jų darbai kalba už juos pačius.

Birutė Aleknienė-skuodiškė, prieš penkiolika metų atvykusi su šeima gyventi į Palangą prisipažįsta ,jog iš tiesų esanti kukli. „ Jei tokia jaučiuosi – negaliu girtis“,- sako ji. Žinodama, jog Birutė turi ką kitiems papasakoti, bandau sušvelninti padėtį teigdama visiems gerai žinomas tiesas:gyvenimo patirtis, sukauptos žinios yra tarsi kelrodė pasiklydusiems, abejojantiems, ar ieškantiems savasties sąsajų  su mus supančiu pasauliu.

“Vadinkit mane Smilga”

Puikiai atrodanti šešiasdešimtmetė moteris prisipažino, jog jai kažkada klasiokų duota pravardė smilga –  patinka. Smulkaus kūno sudėjimo ji ir dabar man panaši į gimnazistę, kuri vaikystėje žaisdama patį mėgiamiausią žaidimą-mokytojomis,  visada  norėjusi ja ir būti. „Buvau kaimo vaikas, mokiausi patenkinamai, todėl apie aukštąjį mokslą nesvajojau,“- prisimena Birutė.

Baigusi vidurinę mokyklą ji įstojo į Klaipėdos pedagoginę mokyklą ir įsigijo vaikų darželio auklėtojos specialybę. Trylika darbo ikimokyklinėje įstaigose metų ir darbas pradinėje mokykloje (užbaigus Klaipėdos Universitetą) davė supratimą, jog pirmiausia mokytojas turi būti reiklus sau, o paskui vaikams. O dirbdama su vaikais visada jausdavusi jų artumą, draugiškumą, prisirišimą ir meilę.

„Likimas palankus man“

Anot pedagogės, gyvenime ją lydi  sėkmė. Kai neteko darbo mokykloje (iš atostogų sugrįžus mokytojai), ji gavo darbą šeimos centre uostamiestyje. Paraginta puikių jos kelyje sutiktų žmonių, ji įstojo į Klaipėdos Universitetą studijuoti magistratūrą . Įsigijusi edukologijos magistro diplomą pradėjo dirbti etikos mokytoja vidurinėje mokykloje. Kelerių metų darbo mokykloje sukaupta pedagoginė patirtis mokytojai davė dar tvirtesnį įsitikinimą ir supratimą, jog darbas mokykloje reikalauja iš mokytojo kasdien tobulėti pačiam, kaupti žinias, neprarasti energijos , kantrybės ir meilės vaikams.  „Kartais į pagalbą pasikviečiu reiklesnį žodį ( bet ne piktesnį), o kartais pagalbininke tampa ne kas kita, o šypsena“,-sako B.Aleknienė. „Jaunesniajame mokykliniame amžiuje (penktos, šeštos klasės) labai veikli „tramdymo“ priemonė-pagyrimų rašymas į pažymių knygeles ,arba pasiūlau nurašyti gražių tekstų iš knygos, pažaidžiam žaidimų, pakeičiu suolų išdėstymą, rašau pažymį už visos klasės drausmę, pažvelgiu ramiu žvilgsniu į mokinį, paliečiu jo petį ir kt.“,-pedagogine patirtimi dalijosi mokytoja.

Pradėjusi dirbti etikos mokytoja Birutė savarankiškai studijuoja K.Pukelio knygą „Mokytojo rengimas“, kur autorius teigia, „kad kiekvienas mokytojas turi turėti asmeninį pajėgumą kurti pedagogiką“, nes, anot B.Aleknienės, „ kiekvienas pedagogas turi kurti filosofiją mokyklos gyvenime ir rodyti asmeninį pavyzdį“.  Pradėjusi domėtis folosofija (filosofija– pedagogikos siela) , ji skaitė A.Maceinos, V.E.Franklio, Vydūno, K.Gibrano, K.Marko Aurelijaus, E.Fromo, K. Trimako, J. Pikūno knygas, o Senekos mintys ją „kūrė” iš naujo, bei padėjo ieškoti pedagoginės išminties.

Po pamokų – kaip ant sparnų

Šiandieną ponia Birutė dirba  Palangos sanatorinėje mokykloje. Ji vaikams praveda dorinio auklėjimo pamokas.  Dirbame pagal programą, tačiau dažnai mėgstame su vaikais padiskutuoti vienokiais ar kitokiais gyvenimo klausimais.  Pavyzdžiui, vienuoliktokėms pasiūliau temą- kaip išsirinkti gerą vyrą, ir jos buvo labai patenkintos“,-juokėsi ji.

Anot pedagogės, šioje mokykloje vaikai labai pažeisti. Daug vaikų serga depresinėmis ligomis,  ne visada jie turi galimybę išsikalbėti, pasipasakoti. „Mano didžiulis noras padėti jaunimui suvokti savo gyvenimo priedermes, atsakomybę už savo poelgius ir surasti gyvenimo prasmę. Juk V.Kopernikas rašė: „Svarbu ne tai , ko mes dar laukiame iš gyvenimo, daug svarbiau yra tai, ko gyvenimas laukia iš mūsų“,-įsitikinusi pedagogė.

Kaip prisipažino mokytoja, kiekvieną rytą eidama į mokyklą ji jaučianti nedidelį nerimą, tačiau , kai grįžta į namus – skraido kaip ant sparnų. Diena praėjo gerai.

Noras dirbti

Ponia Birutė mano, jog kiekvienas žmogus yra tarsi apraizgytas nematomais auksiniais sūlais, kurie jungia artimas sielas. Padrąsinančio žodžio, draugo peties ir jai pačiai kartais labai  trūksta. Todėl ji džiaugiasi savo gyvenimo kelyje sutikusi puikius žmones, kolegas , kurie yra tapę jos gerais draugais bei bičiuliais. Ji didžiuojasi savo lietuvių kalbos mokytoju, kuris ir šiandien ją aplanko savo nuoširdžiais laiškais. Šiuos laiškus ji  ypač  brangina ir saugo.

Birutė ne tik dirba mokykloje. Ji – šeimos centro vadovė, kur su puikiu darbo kolektyvu ruošia jaunus žmones priimant santuokos sakramentą. Palangiškiai iki šiol mini, kokie būdavo puikūs dvasiniai pusryčiai su broliais vienuoliais, ar adventiniai pasisėdėjimai parapijos namuose. O kur dar noras aplankyti dailės parodas (pati tapo ant šilko, piešia, rašo eiles), lanko ligonius ligoninėje(  priklauso Šv.Mergelės Marijos ordino legionierėms), o vakarais, kalbėdama rožinį, ji  įžvelgia Dievo valios prisilietimą prie savo likimo.

Išeidama iš ponios Birutės namų pagalvojau: smilga – dirvožemio augalas,- nematomas, mažutis, tačiau savo stiprybe pralenkiantis tūkstančių tūkstančius kitų, šiltoje ir išpurentoje dirvoje užaugusių.

Straipsnio foto

Birutė Aleknienė

 

Irena Valužė

 

 

 

Palangos stinta pasiekė savo krantą

Jeigu vasario 16 dienos  rytas Palangoje gero oro nežadėjo, tai sekančią dieną (vasario 17 d.) žmonės, atvykę į “Palangos stinta 2018” šventę  iš tiesų buvo puikios nuotaikos. Diena pajūrio kurorte išaušo rami ir  saulėta. Minios žmonių plūdo Vytauto ir J.Basanavičiaus gatvėmis ,dalyvaudami renginio organizatorių siūlomose atrakcijose ir mėgaudamiesi smagia nuotaika.

Aplinkui nebegirdėjai į šventę atvykusiųjų nepasitenkinimo  aukštomis mugės prekių kainomis, pirko tai, kas kam patiko , ar galėjo išnešti “kišenė”. Dažnas, laikydamas rankoje karšto alaus  ar vyno puodelį bendravo su savo draugais, ar atsisėdę prie stalų skanavo ką tik iškepta žuvyte džiaugdamiesi, jog pagaliau  Palangos stinta pasiekė pajūrio  krantą.

Boružės

Labai apsidžiaugiau šventėje sutikusi sutuoktinių porą- Daivą ir Vilhelmą Jonauskus, kurie atstovauja Vaikų Širdies Asociaciją ir vieninteliai Lietuvoje, vykdydami Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programą ,rūpinasi, KAD PLAKTŲ VAIKO ŠIRDIS. Patys sutuoktiniai,  turėdami vaiką su negalia, negaili savo brangaus laiko, o atvykę iš Kartenos į Palangą pasakojo, jog turėdami kad ir menkiausią galimybę, visada stengiasi dalyvauti masinėse šventėse, nes”mūsų tokia misija-padėti nelaimės ištiktiems vaikams ir jų tėveliams.” “O kai norime pradžiuginti likimo nuskriaustus vaikus, sugalvojame pramogų”,-sakė šeimos vyras. Anot jo, praėjusiais metais už surinktas lėšas vaikai pabuvojo Disneilende, o šiais metais planuojama kelionė į Heide parką Vokietijoje.

Atsisveikinant sutuoktinių paklausiau, ar noriai žmonės perka vaikų rankomis pagamintus suvenyrus, tokiu būdu paremdami šią organizaciją? Į tai sutuoktiniai atsakė pečių patraukimais…Įmetusi kelias monetas į gana tuščią organizacijai paremti skirtą dėžutę ir nuo prekystalio atminčiai pasiėmiau dvi boružes – du akmenėlius, nuspalvintus vaikų rankomis, Daivai ir Vilhelmui palinkėjau sėkmės kilniame jų darbe.

 

 

 

 

 

Daiva ir Vilhelmas Jonauskai

Gyvenant daug metų užsienyje,  kas dieną susidurdavau su labdaros organizacijomis, kurios pastoviai renka aukas miesto gatvėse, masinių susibūrimų vietose, ar  labdarai rinkti pritaikytose parduotuvėse. Todėl , turėdama šios, Vaiko Širdies Asociacijos organizacijos išleistą bukletą, kuriame galima surasti visą reikiamą informaciją, perskaičiau , jog keli tūkstančiai sunkią širdies negalią turinčių vaikų Lietuvoje nė karto nebuvo vaikų sanatorijoje ir nepasinaudojo jiems priklausančiomis medicininėmis reabilitacijos paslaugomis žinant,jog kasmet Lietuvoje gimsta apie 300 kūdikių su įgimtomis širdies ydomis. Sutikite, gal mes galime jiems padėti?

Vaiko Širdies Asociacijos koordinatės:”Minijos gt.1, Kartena. Kretingos raj. Lt-97340, Lietuva.tel:+37068258837, http://www.vaikosirdis.lt ,banko sąskaita:LT417300010113058250

Pabaigai

Šventės žmogaus gyvenime vaidina didžiulį vaidmenį.  Žmogui reikia duonos ir žaidimų. Tai žinoma nuo antikos laikų. Todėl, manau, visame šiame šventės margumyne turime nepamiršti tų, kuriems  šiandien reikia ištiesti pagalbos ranką. Tuo mes jausimės esantys stipresni ne tik savo vidumi, bet  ir didžiuosimės šalimi, kurioje gyvename.

Na, o palangiškiai ir miesto svečiai iki vėlaus vakaro džiaugiasi agurkais kvepiančia žuvele – stinta, kurios garbei ir rengiama ši šventė. Žmonės turi puikią galimybę padėkoti jūrai už tai, jog ji ,atplūkdydama į krantą žiemos šaltyje užaugintas žuvis, kasmet dovanoja mums šventę.

 

 

 

 

 

 

 

Irena Valužė

“Palangos Stinta- 2018” tokia, kokia buvus,- be šypsenos veide?

Jau eilę metų iš eilės vasario 16 dieną Lietuvos gyventojus ir jos svečius į pajūrį sukviečia  tradicinė šventė -“Palangos Stinta”. Šiais metais šventė sutapo su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 100 – čiu. Nutariau ir aš pastovėti prie Lietuvos už laisvę patriarcho J.Basanavičiaus biusto  ir nuo jo pasižvalgyti ką naujo šiais metais sugalvojo palangiškiai, ką žmonės perka, kuo domisi ir kokiomis nuotaikomis žmonės pasitinka šią neeilinę mieste šventę.

Mugė, nusidriekusi nuo Bažnyčios Vytauto gatvėje  ir pasibaigusi prie tilto J.Basanavičiaus gatvėje- niekuo nauju nenustebino. Tas pats kepamos ir rūkomos žuvies kvapas, tie patys metai iš metų į Palangą atvažiuojantys namudininkai, kurie siūlė žmonėms pirkti  medų, duoną, mėsos gaminius, norintiems papuošti namų interjerą- gaminius iš geležies , odos, keramikos, o kad žiemą nesušaltum- vilnones kojines, veltinius ar kepures.

Žinoma, mugės visame žemyne yra panašios. Ką žmogus gamina, tą jis ir siūlo. Graudžiausia, jog prekyba miesto gatvėse nepateisno  prekeivių lūkesčių (tą galėjai matyti iš jų veidų).“Būtų pigiau-prekyba pajudėtų,”-galėjai išgirsti, arba- “ekologinės prekės-tik viena kaina”,- tarpusavyje kalbėjosi į šventę atėję žmonės (keptų stintų porcija – šeši eu. (porcija- 7 žuvys), kilogramas šviežių stintų- 5 eu.). Žmonių veiduose taip pat nesimatė nė menkiausios šypsenos.

Renginio „Palangos Stina-2018 „ renginių organizatoriai žada rytojaus dieną žymiai spalvingesnę ir įdomesnę. Pasidomėjau reklaminiu renginio stendu. Bet ir čia nieko naujo neišvydau:(scenarijus eilę metų toks pat) “Naujų „Stintų Ordino“ riterių inauguracija, stintų meškeriojimo varžybų dalyvių apdovanojimai, Lietuvos barbekių čempionato atidarymas, šventinis koncertas, žiemos „ruonių“ maudynės ir kt.

Tikiu, jog šį vakarą nuo Palangos tilto nugriaudėję fejerverkai, kurie bus skirti Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo šimtmečiui paminėti, sujudins žmonių širdis . Rytoj, atėję į šventę , žmonės pasidžiaugs, jog gali  pabūti drauge, pasiklausyti smagios muzikos, sudalyvauti įvairiose rungtyse ir puikiai praleisti savaitgalį. Juk “Palangos Stinta 2018 “oficialiai startuos rytoj, todėl ir visos įdomybės ,reikia manyti, vasario 17 d.

(laukite tęsinio)

 

 

 

 

 

Mugės “Palangos Stinta 2018” fragmentai.

Irena Valužė

 

Plazdėk dar ne vieną 100 metų

 

2018-02-15 16.28.09

 

Mūsų vėliavos galybė ne jos dydyje , ne aukštyje, kuriame ji iškelta.  Jos galybė – kiekviename iš mūsų, ir taip svarbu tai suvokti. Su šventėmis,  mieli tautiečiai!!!

Irena Valužė

Aš Tau papasakosiu apie Meilę

Bijau aš tamsos

Bijau nejausti šalia tavo kūno, tavo širdies…

O, mano Dieve,

Tu toks geras

Tyli, kai man skauda

Sakai, po nakties ateis diena

O po metų?..

Po dešimties?..

O po šimto?..

Ar mano meilė gyva bus ?..

Gyvas tik tas, kas nejaučia laiko

Gyvas tik tas, kas akmeniu tapęs nepraranda savo širdies

Gyvas tik tas, kas beorėj erdvėj paukščio klyksmą išgirsta-

Mylėk, mylėk, mylėk…

xxx

Ar matei

Kaip rytas

Per dangų ėjo?

Jis suskaldė tamsą praverdamas šviesai

Vėliau pažėrė saują aukso

Saulė pagavo…

ir … kvatodama žaidimą pradėjo

Viens, du, op…

Žemyn…

Į žmogų

Į gėlę

Į jūrą

Į tavo širdį

Ar jauti jos galią – MYLĖTI?

 

 

 

2018-02-13 18.30.48

Šias eiles užrašiau ant mažų popieriaus lapelių prieš daugelį metų. Tuos nuo laiko pageltusius lapelius  suradau pamirštoje savo laiškų dėžutėje. Šie žodžiai sukėlė man gražius prisiminimus…

Man Šv.Valentinas -tai laiškanešys, atnešęs pasauliui gerąją žinią: meilė-pagrindinė jėga, vienijanti pasaulį  gėriui, grožiui, pasiaukojimui, atjautai. Jos jėga mus lydi nuo pirmojo klyksmo gimstant iki paskutinio atodūsio išeinant…Meilės jausmą mums padovanojo Aukščiausiasis. Jis-amžinas.

Visus visus su Šv.Valentino diena!!! Branginkit ir saugokit Meilę.

Irena Valužė

 

Previous Older Entries

%d bloggers like this: