Smilga- ne vienadienis augalas

Vienų žmonių norai dideli. Jie  trokšta „sužvaigždėti“ bet kuria kaina, kitų – paprasti: tegu  jų darbai kalba už juos pačius.

Birutė Aleknienė-skuodiškė, prieš penkiolika metų atvykusi su šeima gyventi į Palangą prisipažįsta ,jog iš tiesų esanti kukli. „ Jei tokia jaučiuosi – negaliu girtis“,- sako ji. Žinodama, jog Birutė turi ką kitiems papasakoti, bandau sušvelninti padėtį teigdama visiems gerai žinomas tiesas:gyvenimo patirtis, sukauptos žinios yra tarsi kelrodė pasiklydusiems, abejojantiems, ar ieškantiems savasties sąsajų  su mus supančiu pasauliu.

“Vadinkit mane Smilga”

Puikiai atrodanti šešiasdešimtmetė moteris prisipažino, jog jai kažkada klasiokų duota pravardė smilga –  patinka. Smulkaus kūno sudėjimo ji ir dabar man panaši į gimnazistę, kuri vaikystėje žaisdama patį mėgiamiausią žaidimą-mokytojomis,  visada  norėjusi ja ir būti. „Buvau kaimo vaikas, mokiausi patenkinamai, todėl apie aukštąjį mokslą nesvajojau,“- prisimena Birutė.

Baigusi vidurinę mokyklą ji įstojo į Klaipėdos pedagoginę mokyklą ir įsigijo vaikų darželio auklėtojos specialybę. Trylika darbo ikimokyklinėje įstaigose metų ir darbas pradinėje mokykloje (užbaigus Klaipėdos Universitetą) davė supratimą, jog pirmiausia mokytojas turi būti reiklus sau, o paskui vaikams. O dirbdama su vaikais visada jausdavusi jų artumą, draugiškumą, prisirišimą ir meilę.

„Likimas palankus man“

Anot pedagogės, gyvenime ją lydi  sėkmė. Kai neteko darbo mokykloje (iš atostogų sugrįžus mokytojai), ji gavo darbą šeimos centre uostamiestyje. Paraginta puikių jos kelyje sutiktų žmonių, ji įstojo į Klaipėdos Universitetą studijuoti magistratūrą . Įsigijusi edukologijos magistro diplomą pradėjo dirbti etikos mokytoja vidurinėje mokykloje. Kelerių metų darbo mokykloje sukaupta pedagoginė patirtis mokytojai davė dar tvirtesnį įsitikinimą ir supratimą, jog darbas mokykloje reikalauja iš mokytojo kasdien tobulėti pačiam, kaupti žinias, neprarasti energijos , kantrybės ir meilės vaikams.  „Kartais į pagalbą pasikviečiu reiklesnį žodį ( bet ne piktesnį), o kartais pagalbininke tampa ne kas kita, o šypsena“,-sako B.Aleknienė. „Jaunesniajame mokykliniame amžiuje (penktos, šeštos klasės) labai veikli „tramdymo“ priemonė-pagyrimų rašymas į pažymių knygeles ,arba pasiūlau nurašyti gražių tekstų iš knygos, pažaidžiam žaidimų, pakeičiu suolų išdėstymą, rašau pažymį už visos klasės drausmę, pažvelgiu ramiu žvilgsniu į mokinį, paliečiu jo petį ir kt.“,-pedagogine patirtimi dalijosi mokytoja.

Pradėjusi dirbti etikos mokytoja Birutė savarankiškai studijuoja K.Pukelio knygą „Mokytojo rengimas“, kur autorius teigia, „kad kiekvienas mokytojas turi turėti asmeninį pajėgumą kurti pedagogiką“, nes, anot B.Aleknienės, „ kiekvienas pedagogas turi kurti filosofiją mokyklos gyvenime ir rodyti asmeninį pavyzdį“.  Pradėjusi domėtis folosofija (filosofija– pedagogikos siela) , ji skaitė A.Maceinos, V.E.Franklio, Vydūno, K.Gibrano, K.Marko Aurelijaus, E.Fromo, K. Trimako, J. Pikūno knygas, o Senekos mintys ją „kūrė” iš naujo, bei padėjo ieškoti pedagoginės išminties.

Po pamokų – kaip ant sparnų

Šiandieną ponia Birutė dirba  Palangos sanatorinėje mokykloje. Ji vaikams praveda dorinio auklėjimo pamokas.  Dirbame pagal programą, tačiau dažnai mėgstame su vaikais padiskutuoti vienokiais ar kitokiais gyvenimo klausimais.  Pavyzdžiui, vienuoliktokėms pasiūliau temą- kaip išsirinkti gerą vyrą, ir jos buvo labai patenkintos“,-juokėsi ji.

Anot pedagogės, šioje mokykloje vaikai labai pažeisti. Daug vaikų serga depresinėmis ligomis,  ne visada jie turi galimybę išsikalbėti, pasipasakoti. „Mano didžiulis noras padėti jaunimui suvokti savo gyvenimo priedermes, atsakomybę už savo poelgius ir surasti gyvenimo prasmę. Juk V.Kopernikas rašė: „Svarbu ne tai , ko mes dar laukiame iš gyvenimo, daug svarbiau yra tai, ko gyvenimas laukia iš mūsų“,-įsitikinusi pedagogė.

Kaip prisipažino mokytoja, kiekvieną rytą eidama į mokyklą ji jaučianti nedidelį nerimą, tačiau , kai grįžta į namus – skraido kaip ant sparnų. Diena praėjo gerai.

Noras dirbti

Ponia Birutė mano, jog kiekvienas žmogus yra tarsi apraizgytas nematomais auksiniais sūlais, kurie jungia artimas sielas. Padrąsinančio žodžio, draugo peties ir jai pačiai kartais labai  trūksta. Todėl ji džiaugiasi savo gyvenimo kelyje sutikusi puikius žmones, kolegas , kurie yra tapę jos gerais draugais bei bičiuliais. Ji didžiuojasi savo lietuvių kalbos mokytoju, kuris ir šiandien ją aplanko savo nuoširdžiais laiškais. Šiuos laiškus ji  ypač  brangina ir saugo.

Birutė ne tik dirba mokykloje. Ji – šeimos centro vadovė, kur su puikiu darbo kolektyvu ruošia jaunus žmones priimant santuokos sakramentą. Palangiškiai iki šiol mini, kokie būdavo puikūs dvasiniai pusryčiai su broliais vienuoliais, ar adventiniai pasisėdėjimai parapijos namuose. O kur dar noras aplankyti dailės parodas (pati tapo ant šilko, piešia, rašo eiles), lanko ligonius ligoninėje(  priklauso Šv.Mergelės Marijos ordino legionierėms), o vakarais, kalbėdama rožinį, ji  įžvelgia Dievo valios prisilietimą prie savo likimo.

Išeidama iš ponios Birutės namų pagalvojau: smilga – dirvožemio augalas,- nematomas, mažutis, tačiau savo stiprybe pralenkiantis tūkstančių tūkstančius kitų, šiltoje ir išpurentoje dirvoje užaugusių.

Straipsnio foto

Birutė Aleknienė

 

Irena Valužė

 

 

 

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: