Pasivaikščiojimas jaunystės taku

Kartais visai nenutuokdami kur mūsų kojos neša, atsiduriame tose vietose, kuri sukelia mums prisiminimus.

Šį savaitgalį išėjusi pasivaikščioti po Palangą, atsidūriau prie ledu sukaustytos Rąžės. Šalia upės vedantis takelis priminė man jaunystę, jos šėliojimus, kada bėgdami iš pamokų slėpėmis už senų namų anoje (ne paradinėje) J.Basanavičiaus gatvės pusėje. O  nuo pašalinių žvilgsnių iš Vytauto gatvės pusės, mus skyrė erdvus bažnyčios kiemas. Buvome tarsi robinzonai. Turėdami savo teritoriją, jautėmės šeimininkais.

Šiandien galvoju, jog visais laikais jaunas žmogus toks pat , koks buvo  vakar, ar yra šiandien. Jaunystės adrenalinas – tai ne tik pokštai, svajonės, jei norit-kūryba, bet ir tai, ko žmogui visą laiką trūko ir trūks …  Jaunatviškos romantikos ilgesys išreiškiant save – būti tuo, kuo esi, ar norėtum  tokiu būti- lydės jį visą gvenimą…

Mano jaunystės takelis šiandien mane pasitiko žiemiškai pasirėdęs, šalia upės stovėję seni palangiškių namai gerokai pasikeitę. Juos ir kitus puikius senosios Palangos pastatus užgožė komerciniai “barakai”, tarp kurių įsispraudę modernios (?) architektūros statiniai.

Fotoaparato pagalba ieškojau žiemos grožiu nuspalvintos savo jaunystės pėdsakų. Kviečiu ir Jus pasivaikščioti kartu su manimi.

 

 

 

 

 

 

žiema žiemužė…

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: