Verbų sekmadienis – magija kiekviename iš mūsų

Paskutiniai sniego kauburėliai kur nekur dar vis baltuoja  drėgmės prisisotinusioje žemėje. Iš žiemos sąstingio pabudusi gamta alsuoja  pavasario vėsa. Ji, besirungdama su saule, neužilgo žada dovanoti žmonėms jūras gėlių, bičių dūzgesį pievose, rytmetines paukščio giesmes ir dar daug daug puikių dalykų.

Esame religinga tauta. Šį rytą  lietuvaičiai iš didelių ar mažesnių miestų bei miestelių skubėjo į savo maldos namus, kad atiduotų pagarbą Tam, kuris pasiryžęs kentėti už mus, nusidėjėlius, vargstančius, ligonius, atsidūrusius  gyvenimo kryžkelėje. Jo ,Aukščiausiojo širdies gelmės neišmatuojamos. Jose – gerumo, atjautos , atleidimo, vilties ir tikėjimo  jūros.

Prieš du tūkstančius metų Kristus, kaip pranašas garbingai  įžengė į Jaruzalę. Verba -Šv.Velykų simbolis, tapatinama su palmių šakelėmis ir gėlėmis , kurias žmonės klojo Jam po kojomis. Ne visi šlovino ir džiaugėsi Mesijo atėjimu. Puikioje  kunigo A.Toliato  knygoje “Žmogaus ir Dievo metai”, galime perskaityti tokius žodžius : ” Ne veltui sakoma, kad meilę nuo neapykantos skiria tik vienas žingsnis, ir viskas lengvai apsiverčia. Užtenka tik propogandos ir nieko nebelieka iš tikėjimo, taurių pojūčių, mes puolam naikinti, laužyti, plėšyti, deginti, jeigu tik neturim gilesnio pamato – pasitikėjimo Dievu”.

Eidama Palangos Kretingos gatve ,su didžiule širdgėla žvelgiau į ne vieną dešimtmetį augusius ir žmones džiuginusius sveikus , ką tik išpjautus storakamienius medžius. Saulės šviesoje nupjautų medžių kelmai baltavo tarsi žvakės pilkame žemės fone. Kažin, pagalvojau, ar nenutrūks rankos tam, kuris tai padarė. Tokia bukapročių sugalvota psichozė kirsti Lietuvoje medžius šiandien itin populiari. Mat kažkam parūpo kuo greičiau panaudoti europinius pinigus tiesiant magistrales, statant pramogai ar bizniui plėtoti skirtus objektus protingai nepasvarsčius, kaip nesužaloti gamtos.

Ar atleisi mums, Viešpatie, už mūsų padarytas klaidas? Kokią Lietuvą paliksime savo vaikams ir anūkams?  Neišsaugoję gamtos, nepaliaujamai ją kasdieną teršdami ir naikindami , neišsaugosime savo planetos. Delsti nebėra kada, žmonija akivaizdžiai mato to pasekmes. Todėl, kaip sako kunigas A.Toliatas,” Didžioji savaitė veda į Kristaus glėbį. Melskime jo, kad netaptumėme Jaruzalės asilaičiais ir suvoktume, kad visa tai, ką turime, yra dovana ir kad geriausia daugyba  tai yra dalyba”.

O ši dalyba, mano manymu, gali prasidėti ir pačiais mažiausiais dalykais. Kad ir šia, kurią papasakojo mano geras pažįstamas Jaroslavas. Jis praėjusią vasarą dalyvavo savo draugės  giminės vestuvėse Lenkijoje, kur jaunieji visiems į vestuves susirinkusiems žmonėms iš anksto buvo pranešę apie jų norą: visi svečiai vietoje gėlių atneša vaikiškų knygelių. Jaroslavas džiaugėsi tokiu jaunų žmonių sumanymu, nes ne vieną šimtą atneštų knygučių jaunieji padovanojo vaikų namų auklėtiniams. Sakysit, nieko čia ypatingo? Galbūt, bet jei kiekvienas iš mūsų  ką nors padarytume tokio, kas  vėliau verstų jaustis labai gerai – būtų tai, kas leistų “surūdyjusiems” laikrodžiams  rodyti tikslų Žemės laiką.

Šiandien bažnyčioje pašventinusi  savo verbų šakelę, rytoj ją nuvešiu ir padovanosiu savo  dukros šeimai Anglijoje. Jų šeimoje gimė kūdikis. Tegu Aukščiausiasis saugos šį mažutį žmogų- mano anūką . Jis, kaip tūkstančiai kitų, šią ar kitą minutę gimstančių ir gimsiančių žmonių yra Naujo Gyvenimo pranašai.

Velykas pasitiksiu svečioje šalyje. Žmogui nėra sienų ar kliūčių apkabinti savo artimą ir džiaugtis tuo, ką duoda tau gyvenimas.

“Prašykime, kad Dievas mums duotų dosnią ir dėkingą širdį, į kurią įžengtų Kristus, vedantis į tikrąjį prisikėlimą, į tikrąjį atgimimą (A.Toliatas, kn., “Žmogaus ir Dievo metai”).

2018-03-24 13.48.01 Velykinė J.Basanavičiaus gatvė Palangoje

IrenaValužė

Hi, cuties

 

Sveikos , mielosios. Visos moterų papasakotos istorijos  – realios, neišgalvotos, juokingos, turinčios saldžiai kartų prieskonį , tačiau absoliučiai tikros.

Koks tavo svajonių vyras?

– Ar tas,  dėl kurio buvau netekusi “pometies” ?-klausimu į klausimą atsako balzakiško amžiaus moteris ir pradeda savo pasakojimą.

-Vakar pas mane buvo atėjęs draugas. Mylėjomės, aš jam visa atsidaviau. Paskui žiauriai išsigandau , supratau, jog aš nieko neatsimenu: mane ištiko amnezija. Kitą dieną nuėjau pas savo šeimos daktarę ir  jai  viską papasakojau. Daktarė pasiklausė pasiklausė ir  sako:

– Gal buvai  iš lovos iškritusi, ar į lovos kampą galvą susimušusi?

-Ne,-sakau jai, o ji ir vėl manęs klausia :

– Iš kur žinai, juk nieko neatsimeni ?

-Būčiau susižeidusi, -atkertu.

Daktarė apžiūrėjo mano galvą, ieškojo  gal kokių guzų bus, bet  nieko nerado. Tada aš jai  ir sakau:

-Daktare, mano sesuo man vakar sako: sene, pagalvok, kiek tau metų, kas galima jaunam, to negalima senam. Ji turbūt man pavydi. Sakykit , juk seksas yra sveika?

-Be abejo sveika. Svarbu tik viską prisiminti.

užrašė: Irena Valužė

 

Justinas Vaitiekūnas:”Darai tai, ką reikia daryti”

 

Kovo 11 –osios išvakarėse Antano Mončio namuose – muziejuje Palangoje,  atidaryta Justino Vaitiekūno personalinė paroda – Mažoji tapyba.

“Mažoji tapyba, tai kaip Mažoji Lietuva, kaip kitos mažos šalys , puoselėjančios savo kuklų išskirtinumą tarp didžiųjų valstybių,”- atidarydamas personalinę parodą Antano Mončio namuose – muziejuje kalbėjo menininkas  Justinas Vaitiekūnas.

Personalinė autoriaus paroda – Mažoji tapyba – tai trečioji menininko parodinės trilogijos dalis, reiškianti paties tapančiojo savybių siekimų nuorodą į nuolankumą, kantrybę ir įsiklausimą, užbaigia menininko kūrybos etapo apžvalgą.

„Lietuva- viena, kitos nėra“

Parodoje eksponuojama virš 100 įvairia technika sukurtų tapybos darbų, piešiniai, grafika. J. Vaitiekūno kūrybos paroda išskirtinė. Jos atidarymas sietinas su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiu. Muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė , pristatydama parodos autorių Z.Vaitiekūną , kalbėjo : “ Esu dėkinga Nepriklausomybei. Jei nebūtų kovo 11-os, nebūtų A. Mončio namų Palangoje, nebūtų  šios parodos, nieko nebūtų“,-įsitikinusi muziejaus vadovė.  Z.Vaitiekūnas , dėkodamas už suteiktą galimybę eksponuoti savo kūrybą šioje meno šventovėje (su puikiu salių išsidėstymu) prisipažino, jog tai buvusi sena jo svajonė. Supažindindamas parodos svečius su eksponuojamų darbų išdėstymo struktūra pasakojo,  jog kiekviena salė turi savo pavadinimą :“ Vakarinė salė- marinistinė, vidurinė- kelionės (Velsas, Gruzija, Bosnija  ir Hercegovina , Latvija) . Rytinėje salėje piešinių ciklai apie  mūsų gyvenimo nūdieną.  Du darbai skirti Lietuvos šimtmečio garbei –„1991 m. sausio 12”, arba  “Pergalė”, kuriuos jungia menotyrininko Evaldo Dirgėlos tekstas ir mano  tekstas apie tapybą”.  Parodos autorius padėkojo parodos kuratorei Rimai Blažytei ir menotyrininkui Evaldui Dirgėlai , be kurių pagalbos būtų neįmanoma parodą surengti:“ Viena tapyti, o kita – jas daryti“,-sakė jis.

Menotyrininkas ir mąstytojas E.Dirgėla, užbaigdamas oficialiąją Z.Vaitiekūno parodos atidarymo dalį, kalbėjo: „Dejonėms kepurę uždėsim. Ant namo sienos plėvesuoja  mūsų vėliava. Lietuva yra čia. Kitos Lietuvos nėra. Lietuva šiandien tik mažoji liko. Tai kas liko iš jotvingių, skalvių ir kitų genčių yra paskutinė. Kitos gali  ir nebebūti“. „ Ne pranašų bedugnei ateities mums reikia. Mums reikia tų, kurie susikaupę veikia- daugiau šviesios vilties“,- Jono Mačiulio – Maironio žodžiais linkėjo renginio dalyviams  Evaldas Dirgėla.

Daugiau dirbti, mažiau parodų

 

Palangoje  eksponuojami įvairių metų sukurti J.Vaitiekūno darbai. Yra darbas, kurį jis sukūrė būdamas paaugliu, o yra štai šis (rodo akvarele nutapytą darbą – „Olando kepurė“) ,padarytas praėjusiais metais. Patinka dailininkui mūsų pajūrio pakrantės. Pėsčiomis yra išvaikščiojęs nuo Klaipėdos iki Palangos ir Šventosios.  Dailininkas mėgsta keliones.  Didžiulį įspūdį menininkui paliko Velsas, kur žemė, anot jo, prisisotinusi drėgmės ,vietomis net žliugsi, o štai provincija ,anot jo, nesuvokia kas yra karas.

Parodos salėse eksponuojami Z. Vaitiekūno darbai atlikti akvarele, pieštuku, tapyti, todėl  gerb. menininko  klausiu: “Ar esate daugiaplanis menininkas?“

-Ne viskas iš karto,-juokiasi jis. – Pavyzdžiui, keliaujant piligrimų keliais, gimė darbų ciklas, pašvęstas tai kelionei.   Mano kelionės nėra vien kelionės. Jose važinėta ir paišyta. Piešinių ciklas -„Salos“, kurias dailininkas pavadino antropologinėmis byloja apie tai, kad „galbūt  kada nors ir mes tapsime geologine iškasena, svarbu kaip į tai pažiūrėti“,- sakė jis.  Menininkas nevengia savo darbuose „kalbėti” politinėmis temomis . “Ar reikia  įrodinėti, kad malkos yra medis?“,- šmaikštavo.  Tai galima įžvelgti Z. Vaitiekūno piešiniuose apie Gruzija.

Anot menininko, parodoje eksponuojami paveikslų formatai, dydžiai čia neturi jokios reikšmės. Mažosios tapybos sampratai autorius pasitelkė „Mažosios akademijos“ vardą, kurio kursą yra išklausęs 2017 m. Pasak menininko, geriausia būtų, kad „ reiktų dirbti visada, o parodų mažiau “. Praėjusieji metai menininkui buvo labai intensyvus. Pirmoji Justino Vaitiekūno paroda buvo eksponuojama VDA parodų salėje (Titanika) Vilniuje, antroji – VDA Panemunės pilyje. Visos trys (dabartinė A. Mončio namuose) personalinės, autorinės ir suverenios.

„Esu vasarojęs Tiškevičių rūmuose“

 

-Ar esate vilnietis?-pasiteiravau. – Penkis metus buvau kaunietis, vėliau mama ištrėmė į  Vilnių. Būdamas kokių penkių metų kartu su mama (mama dirbo gide Gintaro muziejuje) vasaromis vasarodavau Tiškevičiaus rūmuose, kurios  patalpose gyveno ir menininkai.

Menininkui priminiau apie sovietiniais metais Palangoje veikusius kūrybos namus, kur kūryba užsiimantys  žmonės turėjo galimybę tenai dirbti. Anot mano pašnekovo, sovietinio paveldo nereikėtų gedėti. Amerikoje net kultūros ministerijos nėra. Kam ji?- klausė jis – gyvenimas savaime nepaliaujamai juda į priekį. Kalbant apie patį kurortą, menininkui atrodo, jog jis skirtas tam, kad žmogus atitrūkęs nuo visko ilsėtųsi, ko negalėtų jis pasakyti apie A. Mončio muziejų. „Muziejus yra tam, kad tą žmogų judintų“,-įsitikinęs Justinas Vaitiekūnas.

Kūrėjas yra laisvas savo pasirinkime , o gyvenimas vystosi taip, kaip reikia,-  kalbėjo vilnietis menininkas, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo  minėjimo išvakarėse atidaręs  savo „Mažąją tapybą“ Antano Mončio namuose – muziejuje palangiškiams bei miesto svečiams . Justino Vaitiekūno paroda veiks iki gegužės 12d.

 

 

 

 

 

 

Mažosios tapybos autorius- menininkas Justinas Vaitiekūnas

Šv. Kazimieras skelbia pavasario pradžią

Kovo pradžioje į Lietuvą parskrenda kovarniai, kovai. Senoliai šią šventę (kovarnių dieną) skirdavo pavasariui. Buvo manoma, jog tą dieną atidarius tvartų duris ir įsileidus į juos saulės, gyvuliai geriau augs ir  bus sveikesni.

Truputis istorijos

Lietuvos globėjo Šv.Kazimiero diena krikščionybės laikais sutapatinama su Šv. Kazimiero vardadieniu (kovo 4 d.).  Šv. Kazimieras (1458-1484) buvo Lenkijos princas, trečiasis Lenkijos karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio sūnus. Jo mama – Elžbieta – Austrijos princesės ir Bohemijos bei Vengrijos karaliaus, Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo duktė. Šeimoje augo šeši sūnūs ir penkios dukterys. Kai princui suėjo 13 metų, tėvas jį, lydimą didelės karių armijos išsiuntė į Vengriją, nes vengrų diduomenė pageidavo, kad Kazimieras užimtų jų karaliaus vietą. Žygio metu Kazimierui teko stebėti kariuomenės žiaurumą- plėšimus, sukilimus dėl neišmokėtų žmonėms algų, prievartavimus.  Tokie išgyventi vaizdai sukrėtė jaunuolį. Jis atsisakė Vengrijos karaliaus sosto ir tapo  pamaldžiu žmogumi, kuriam rūpėjo paniekintųjų ir nuskriaustųjų likimai. Jaunuolis gyveno asketišką viengungio gyvenimą. Jis turėjo puikų  savo mokytoją –  Krokuvos kanauninką Janą Dlogošą.   Būdamas 26- erių metų Kazimieras , pakirstas tuberkuliozės , mirė.  Netrukus po jo mirties pradėjo sklisti stebuklingi  pasakojimai ( gydąs sergančius nepagydomomis ligomis ir kt.). 1602 m. Kazimieras buvo paskelbtas Šventuoju.

Kaziuko mugė Vilniuje

1636 m. paskelbtas Šv.Kazimieras Lietuvos globėju. Tais pačiais metais Šventojo palaikai buvo iškilmingai perkelti iš Jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčios Į Zigmundo Vazos įsakymu specialiai pastatytą puošnią koplyčią Katedroje. Kaziuko mugės atsiradimo ištakos siekia XVII a., kai  Katedroje buvo pradėti  rengti Šv.Kazimiero atlaidai. Po bažnytinių iškilmių miesto aikštėje vykdavo  “kermošius”.

Šiandien galvoju, jog žmonės atėję į Kaziuko mugę nelabai žino jos atsiradimo istorijos. Nelabai apie ją žinojau ir aš. Mums, sovietinio meto jaunuoliams, buvo slepiama Lietuvos istorija vien tam, kad mes nežinotume jos ištakų , nes jose paslėpta mūsų tautos didybė.

Kiekvienais metais kovo pirmosiomis dienomis Vilniaus senamiestyje šurmuliuoja Kaziuko mugė. 415 -ąjį kartą vykusi mugė Vilniuje sukvietė 2000 jos dalyvių,  tris dienas džiuginusių  į šventę atėjusius žmones savo rankomis pagamintais gaminiais  (liaudies meistrų dirbiniai) ir renginio organizatorių  surengtomis pramogomis. Šventę vainikavo įspūdinga karnavalinė eisena centrinėje miesto gatvėje. Kiekvienais metais Kaziuko mugė organizuojama ir kituose Lietuvos miestuose. Vilniaus Kaziuko mugė pasižymi svarbiausiu mugės atributu – širdelės formos meduoliais “Kaziukos širdis”,”baronkių” karoliais ir verbomis.J os, kaip  Lietuvos globėjas ir viso pasaulio jaunimo globėjas (paskelbtas 1948 m.) – Šv.Kazimieras, atnešė visiems džiugią žinią: į Žemę atėjo PAVASARIS.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kaziuko mugė Vilniuje

šventinės akimirkos

Irena Valužė

To dar nebuvo!

To dar nebuvo!-aiktelėjau šį rytą gavusi iš savo draugės žinią, jog šalčiu ir sniego lavinomis paralyžuotas gyvenimas mano mieste Exseter’yje (UK) , kur penkioliką metų jame gyvenau. Draugė pasakojo, jog šį rytą iš darbo (ponia Rita dirba Exseter’io ligoninėje med. sesele), slidinėdama į namus ėjusi tris valandas. Kadangi kelias padengtas plonu ledo sluoksniu, paralyžuotas visas transporto judėjimas gatvėse.

Exseter’is randasi pietvakarinėje Anglijos dalyje, todėl žiemos čia niekada nebūdavo. Didžiulio miesto gyvenimas  visada vyko  pliusinėje temperatūroje. Išėjęs Kalėdų rytą į sodą, galėjai į namus parsinešti pražydusios rožės žiedą.

Savaime suprantama, jog tokios gamtos anomalijos, kaip atsitiko pastarosiomis dienomis Didžiojoje Britanijoje-sunkus išbandymas jos gyventojams.

Nežiūrint į sunkią situaciją, šalis stengiasi visais būdais padėti vienoje ar kitoje situacijoje į bėdą pakliuvusiems žmonėms. Apie tai kas minutę praneša masinės informavimo priemonės.

Gerai žinau, jog tuščios maisto prekių parduotuvių lentynos prisipildys maisto produktais, ištirps sniegas  gatvėse , o   žmonės, dalindamiesi prisiminimais , sakys: ar pameni, kai  siautėjo Sibiro vėjas…

 

 

 

 

gamtos išdaiga Anglijoje

Irena Valužė

Žieminis Palangos tiltas

 

Vyresnės kartos palangiškiai pamena žiemas, kai nuo šalčio pokšėdavo tvoros , o sniego būdavo pridrėbta iki  pat pažastų. Speigo įrėmintos žiemos  buvo skirtos patiems drąsiausiems vaikinams. Karstydamiesi per užšalusias Baltijos bangas ir bangeles ,jie ieškodavo atskilusių ledo lyčių jūroje, kad galėtų jomis pasiirstyti. Pradėję savo rizikingą kelionę  ledo lytimi nuo užšalusio Palangos jūros tilto, ją užbaigdavo ties Birutės kalnu Botanikos parko prieigose. Dabar šie jaunuoliai , pasakodami apie tai savo vaikams ir anūkams, nesidrovi prisipažinti, jog paslydę, ar neišlaikę  lygsvaros , ne vienas ant savo kūno buvo pajutęs ledinę žiemos “ranką”. Dažniausiai ši “ranka” paguldydavo juos į lovą  paskelbusi negailestingą verdiktą – pramogos užsibaigė plaučių uždegimu.

Šiandien reta proga pasigrožėti užšalusio tilto vaizdais.  Žieminis Palangos titas man asocijuojasi su žieminiu apdaru. Gamta linkusi tuo pasirūpinti.

Irena Valuzė

 

 

 

 

 

ledo muzika

 

 

%d bloggers like this: