Ką suradome, tą ir paliksime

 

http://www.irenavaluze.eu

 

Jau ketvirtas pavasaris, kai mamos dovanotą gėlę- pelargoniją išnešu į lauką. Noriu, kad ši  paaugtų, sustiprėtų , pasilepintų saulės spinduliuose . Pelargonija – ne tik gražius žiedus užauginantis augalas. Jis- mano  draugas,- mamos nebėra (iškeliavo į savo kalnelį), o pelargonija gyvena mano namuose…

Misija-būti mama

Motinos diena  visame pasaulyje  minima skirtingu laiku. Lietuvoje ji švenčiama nuo 1928 m. pirmąjį gegužės sekmadienį. Kartu su lietuvaičiais Motinos dieną mini vengrai, portugalai, ispanai, Pietų Afrikos gyventojai ir rumunai.

Kiekviena tauta turi savą istoriją.  Moters-motinos įvaizdis susyjęs su   iškirtinėmis  vienos, ar kitos šalies istoriškai susiklosčiusiomis aplinkybėmis : švietimu, kultūra, ekonomika, morale.

Būti mama- garbė ir atsakomybė. Motina ,  kaip Žemė: vientisa, nedaloma, svarbi visiems ir atskirai kiekvienam iš mūsų.  Kokius “vaisius” ji  užaugina , tuo ir džiaugiasi.

Pamenu ,  mano anyta, žinodama, kad jos liga sunki ir nepagydoma, susiruošusi į ligoninę  pasiėmė tik savo trijų  sūnų nuotraukas, kurias įsidėjo į maldaknygę. Daugiau nieko… Motinos meilę priimame kaip kasdieninę duoną. Galvojame, jog ji niekada nesibaigs. Gyvenimas diktuoja savo sąlygas, o laiko ratas, kaskart atsinaujinęs nepaliaujamai juda į priekį. Gaila, kad besisukdami šiame kosminiu greičiu lekiančiame laive atsikvošime  tik tada, kai ant palangės pražysta kažkada mamos dovanota gėlė …

 

Šeima- medžio šaknys ir šakos

Besidalindama savo nostalgiškais prisiminimais, gavau nuo savo draugės elektroninį laišką. Šis laiškas sugrąžino mane į realybę.

Ji rašė:

“Šeima- tai mūsų šaknys. Iš jų mes išaugome. Ir ne tik tėvai, seneliai, bet ir proseneliai, propropro… seneliai. Mes turime jų genus (faktinis įrodymas-ligų paveldimumas siekia septynias kartas), mes esame jų nemirtingumas , o mūsų vaikai- yra mūsų nemirtingumas (ne kiekvienam duotas nemirtingumas, ne kiekvienam duoti Vaikai) . Negalime teigti, kad tai yra biologinis nemirtingumas, nes ir talentai, ir charakterio savybės irgi kažkiek persiduoda iš kartos į kartą.Todėl ŠEIMA, kurioje gimėme- yra tai, kas jau buvo šimtmečiais iki mums gimstant joje. Tai tarsi medis-su gilios praeities ir dabarties (praeityje-proproseneliai, dabartyje-dar gyvi seneliai,tėvai) šaknimis ir su artimesnėmis ar tolimesnėmis šakomis (broliais, seserimis, pusbroliais, pusseserėmis, tetomis, dėdėmis). Ir kiekviena giminė stengiasi saugoti savo  šaknis (sąlyginai vadinkim-medžiu) ir visas jo šakeles, nes nukirtus bet kurią šakelę- visas medis daugiau ar mažiau kraujuoja, kenčia. O ar šakelė gali gyventi be medžio? Gali, jei pati išleidi tokias šaknis, kad jokios audros jai nebaisios. Bet kol   išleidžia tokias tvirtas šaknis pati – vėtros ją gerokai aplaužo (jei visai nesulaužo). Bet net išleidusi savas šaknis, šakelė lieka būtent to medžio dalis .Iš uosio šakelės išaugs uosio medis, iš obels šakelės – obels medis ( tegul ir sulaukėjusios obels kitokiais obuoliukais, bet obels). Paradoksas tame, kad šakelė pati pradės tos pačios rūšies naują medį kada nors tapdama to medžio gilia šaknimi. Panašu į filosofiją? Gal, bet tai tikra, tai egzistuoja nepriklausomai norim mes tai ar ne-tiesiog taip radom, taip ir paliksim”.

 

Pabaigai

Parašiusi šias eilutes, nutariau palaistyti gėles( “gėlių batus”), kuriuos prieš keletą dienų pasodinau kartu su savo anūkėmis . Nepamiršau ir pelargonijos. Kaip galėčiau, juk ji pražysta per  Motinos dieną!

2018-05-05 18.20.34

Irena Valužė

 

http://www.irenavaluze.eu

 

 

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: