Prof. dr. Petras Grecevičius: „ Tikiu prasmingomis Nepriklausomos Lietuvos permainomis “

Klaipėdos universiteto architektūros ,  dizaino ir dailės katedros vedėjui prof. dr.  Petras Grecevičiui šiandien pats didžiausias džiaugsmas, kai jo studentai realizavę savo projektus yra laimingi, jie šypsosi, yra žinomi  ne tik Lietuvoje ,  bet ir visame pasaulyje .

Nuo 1982 m. kartu su žmona  Vilija apsigyvenęs mieste prie jūros , Palangą profesorius įvardija kaip „ meilės emigraciją “ .  „ Šiame  puikiame pajūrio mieste dažnai tik nakvoju , gyventi yra šiek tiek kitaip, – tai Klaipėdoje , tai Vilniuje“, – įsitikinęs inžinierius statybininkas pagal pirminę kvalifikaciją ,   dabar – atestuotas architektas, vienintelio vadovėlio  turizmui  rengėjas ,  kraštovaizdžio architektas , architektas ir urbanistas ,  trijų vaikų ( dviejų sūnų ir dukros ) tėvas ir dviejų anūkų senelis.

Svarbiausia – nenustoti tobulėti

Architektūra ir urbanistika , kraštovaizdžio architektūra, parkų ir sodų kūrimas, Lietuvos ir Tolimųjų Rytų kraštovaizdžių tyrimai ,  kultūros paveldo restauravimas , interjero dizainas , tai veiklos , kuriomis profesorius užsiima šiandien.

“ Esu baigęs Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją , kuri tuo metu vadinosi A. Vienuolio vidurine mokykla .   Gaila, kad tokio  lygio , kaip buvo ši gimnazija ,  mažai Lietuvoje liko (  bėda ne mokyklose, o jų  profiliavime) . Buvau gatvės chuliganas, tačiau ten (gimnazijoje) mokytojai buvo puikūs , sugebėjo sudominti , todėl  , kai įstojau į institutą ,  jaučiausi pakankamai stiprus. Studijas baigiau su pagyrimu .  Šiandien  savo studentams  sakau , jog kiekvienas gyvenimo etapas yra labai svarbus , reikia jame labai greitai suktis,  suspėti su visomis technologijomis ir  nenustoti mokytis.  Ir man pačiam tenka tobulėti, kito kelio nėra “,- pasakojo jis.

Kalbėdamas apie mokslo studijas , kurias   savo gyvenime rinkosi , P.Gecevičius galvoja , jog kai ką galėjo paveldėti ir iš savo protėvių .

“ Mano senelis buvo miškininkas ( miręs tremtyje, palaidotas Karagandoje). Gal tas meilės gamtai jausmas ir man yra persidavęs? Gamtą myliu , medžius sodinu , tačiau mane dar visą laiką traukė menai , kūryba. Esu dirbęs su keramika , vitražais , bet Dailės institute sugalvojau studijuoti grafiką. Konkursai tada buvo dideli , nepraėjęs konkurso , „ atsidūriau “ miestų statyboje “.

„ Lietuva bus nepriklausoma “

-Gerb. profesoriau , daug metų gyvenau Anglijoje. Šiandieną grįžau į namus, tačiau reikia pripažinti , jog emigrantas, gyvenantis svetur, ar sugrįžęs į namus , dažnai jaučiasi esąs podukros vaidmenyje: nei išvyta , nei mylėta . Jūs ( dr. P. Grecevičius –  Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis nuo pat jo įkūrimo pradžios) visą šį sudėtingą Lietuvai  kūrimosi laikotarpį  buvote šalia. Šiandien lietuviai mini  garbingą  nepriklausomos Lietuvos atkūrimo šimtmetį . Kokia ji – šimtmečio Lietuva?

-Dabar keista prisiminti, bet dar būdamas keturiolikos metų savo dėdei buvau pasakęs, kad Lietuva bus nepriklausoma. Neseniai su žmona kalbėjome , jog dar kokiais 1980 m. sunku buvo pagalvoti , kad Lietuva bus laisva. Nebuvau nei pionieriu, nei komjaunuoliu, daug giminių buvo  ištremta. Buvo kažkoks vidinis moralinis stabdis, nors mokykloje sakė , jei neįstosi į komjaunimą – niekur toliau neįstosi. Armijoje, siunčiant mokytis seržantų mokykloje  , buvau raginamas stoti į komjaunimą. Vėliau, pabaigus tarnybą, susilaukiau tokio pasakymo : ” Grecevičius , ti nas obmanul (tu mus apgavai) . Tvirtino , kad  būsiu komjaunuolis , po poros metų kompartietis ir būsiu ŽMOGUMI – nepasitvirtino … (juokėsi profesorius) . Beje , baigus institute pretenduojant į geresnes pareigas pirmiau klausdavo ar turi komunisto bilietą , o tik po to galėjai rodyti diplomą.  Gal tai ir apsprendė mano posūkį į mokslinį ir kūrybinį darbą , kur galima buvo darbuotis neparduodant dūšios.

 

Anot architekto ,  sunku vertinti  emigraciją . Juk žmogui negali pasakyti – grįžk į namus . O kalbant apie žmonių bendravimą ,  jos šilumą ,  profesoriui yra liūdna.

“ Kažkas su mumis yra atsitikę . Nestabili ekonominė Lietuvos situacija  mus visus padarė labai atsargiais .  Aš ir pats retkarčiais jaučiu tam tikrą netikrumą. Asmeniškai  iš Lietuvos aš niekur nevažiuosiu.  Žinoma, norėtųsi, jog Lietuva būtų gražesnė , tvarkingesnė , ir ta pati Palanga gražesnė galėtų būti, tačiau mylint savo kraštą  ir turint mėgstamą darbą  – gali ir čia gyventi . Džiaugiuosi, kad mano vaikai darbuojasi Lietuvoje “,- kalbėjo profesorius.

Politikoje (  prof. dr. P.Grecevičius – buvęs Tėvynės sąjungos tarybos narys ) ne naujokas, yra dalyvavęs Lietuvos respublikos Seimo rinkimuose . Deja , šioje sferoje likimas nebuvo dosnus.

„ Partijai  aš noriu būti reikalingas  nuolat , ne tik per rinkimus , pasigendu profesionalios  diskusijos, savo nuomonės išsakymo galimybių. Gal esu pernelyg atviras ir kritiškas?  Beje , pagal gamtos  dėsnius ( buvau  Klaipėdos universiteto Gamtos mokslų ir matematikos fakulteto dekanu) ,  „tik burbulai ir putos kyla į viršų “.

Kai iš TV ekranų pirmą kartą pamatau naujus politikų veidus , nustembu.  Paskutinis „ marazmas“, kurį išgirdau , tai politikų  siūlymas  Švietimo ir Mokslo ministeriją pervadinti Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Sportas prie sveikatos , dar sutikčiau. Norint ištaisyti šiandien padarytas klaidas , gali prireikti penkiasdešimt metų , kol pasieksime normalų europinį lygį . Ne milijonuose  ( gyventojų skaičiumi)  yra esmė .  Estija mažesnė , tačiau   ten profesoriui yra mokama tris kartus didesnis atlyginimas ( Latvijoje – du kartus ) , nei Lietuvoje .

„ Svarbiausias projektas tas , kurį tu realizuoji“

-Esate daugelio projektų :  Senosios Palangos pajūrio ruožo detalaus plano, Didžiosios Palangos neužstatytų erdvių planavimo schemos , Lietuvos Baltijos jūros kranto zonos integruoto valdymo plano autorius. Tai – globalūs visai Lietuvai projektai. Kaip juos sekėsi įgyvendinti, ar jie išliko tokie, kokius jūs sukūrėte ? Kaip sekėsi įgyvendinti Baltų kultūros parko projektą  Kinijoje ? Ar jis jau užbaigtas ir atviras lankytojams?

-Projektas svarbus tas , kurį tu realizuoji. Deja, realizavimo procentas nėra didelis. Iš Palangos neužstatytų erdvių planavimo projekto, pavyzdžiui , beveik nieko nebeliko. Esame kalbėję apie vienuolikos parkų sistemą , apie kopų parkų sistemos sukūrimą. Šiandieną mano doktorantė analizuoja ankstesnę pajūrio planavimo patirtį. Bandys įvertinti kodėl ir kaip,  ir ką galima padaryti , ką naudingo perimti iš senosios patirties. Šiaip , esu daug namų , interjerų, o ypač  savo draugams , giminėms ir pažįstamiems suprojektavęs. Labai laimingas , kad jie nesiskundžia. Su daugeliu buvusių užsakovų bendraujame ir dabar. Iš naujų projektų – Šilalės rajone esu parengęs karinės teritorijos planą. Gal tai savotiškas mano indėlis į saugią Lietuvą.

Daugiausiai gerųjų emocijų man ir mano šeimai sukėlė realizuotas Baltų kultūros parko projektas  Kinijoje.

Projektas, pelnęs medalį

„ Baltų kultūros parkas buvo realizuotas per labai trumpą laiką. Turėjau puikią galimybę pamatyti kaip dirba kinų architektai, kraštovaizdžio architektai,  kaip žmogui dažnai nereikia nei anglų , nei „ mandarinų “ kalbos. Galima sėdint eskizais apie viską išspręsti. Parkas buvo įrengtas per metus laiko. Pas mus tokio projekto įvykdymui turbūt prireiktų kelerių metų . Baltų kultūros parkas šiandieną funkcionuoja , prižiūrimas ir atviras lankytojams.

2010 m. Jinzhou mieste , kuris dar vadinamas Rytų Venecija,  įvyko tarptautinės kraštovaizdžio architektų  sąjungos pasaulinis kongresas. Ten būdamas stebėjau kuo kinai domisi. Po savo „kultūrinės“ revoliucijos , kinai dabar stengiasi atstatyti tai ,  kas buvo sugriauta , o taip pat jie domisi ir kitų tautų kultūromis. Grįžus iš kongreso gavau informacijos apie paskelbtą pasaulinį parką EKSPO Kinijoje Jinzhou mieste . Pajuokavęs nutariau ir aš  ką nors nusiųsti. Pasirodo , 2011 metais   patekau į pasaulio projektavimo kompanijų dvidešimtuką ( pasisekė taikliai pasirinkti temą ) 2012 metais  – intensyvus darbas , 2013 – parko atidarymas. O sklypas , tai buvę  didžiuliai žuvininkystės rajonai, kanalai, derlingos žemės.  Patiko kinams Baltų kultūra . Laimėta trečia vieta pasauliniame lygmenyje, manau ,  yra puikus kūrybinis laimėjimas . 2013 metais , pagal lankytojų apklausą , Baltų kultūros parką aplankė 11 milijonų lankytojų . Kinų kultūroje  kraštovaizdžio kūryba pasaulinėje praktikoje yra aukščiausio lygio. Tai puiki mokykla, kurios patirtį galiu perduoti savo studentams. .Kai pradedi gilintis , pasirodo, ir grafai Tiškevičiai keliavo į Kiniją.  Iš ko sėmėsi kūrybinių idėjų  Palangos parko kūrėjas E.F. Andre ? Kai važiuoji į svetimą šalį komerciniais tikslais –  esi apribotas,  o kai vyksti tyrinėti kultūrų ypatumus – pamatai daug. Ir ne tik istorinius sodus ar parkus. Susipažįsti su   šilko , arbatos, medicinos kultūra. Sužinai , kas yra  tikroji arbata (tai ne tos  arbatžolių dulkės, kurias užpildavom sovietinės okupacijos metais ) . Man tas  kūrinys (Baltų kultūros parkas)  svarbiausias , o kita – studentai , kurie mokėsi , gavo  žinių , kurie jau dirba . Nuvažiuoju į Kretingą , aikštė apsodinta labai įdomiai,  pasirodo – mano studento darbas .  Kita studentė , kuri ką tik Vilniuje atidarė Japonų sodą ( pristatė savo projektą ) – Laura Popkytė,  įvertinta labai aukštai ir pačių japonų,-pasidžiaugė profesorius.

 

Palanga architekto akimis

-Profesoriau, kokie mes , palangiškiai? Ką jūsų nuomone Palangoje reikėtų būtinai pakeisti , kad  ji būtų patraukli visiems, – gyventojams ir miesto svečiams?

-Vilnius man yra miestas Nr.1. Jame gimiau ir augau. Palangos pagrindas yra labai geras (žmona man sakė per daug nekritikuoti) (juokiasi).  Esu buvęs pirmosios Palangos  tarybos narys, privatizavimo komisijos pirmininkas.  Kai ką mums tuomet pasisekė gero padaryti. Stengėmės padėti vietiniams žmonėms, kad ne viską pagrobtų atvykę iš kitur. Šiandieną esu Palangos nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos pirmininkas (kartu su akademiku Vladu Žulkumi). Deja , senųjų vertybių išsaugojimas komplikuotas, labia trūksta lėšų, o kartais ir meilės bei pagarbos architektūros vertybėms . Jei kalbėti apie kultūrą , norėtųsi didesnio atvirumo, bendruomenės  ir specialistų nuomonių išklausymo.  Palangoje daromi geri darbai,  bet kartais pritrūksta  profesionalumo. Profesionalumas ateina su branda ir kūrybine intuicija. Deja , kurorto vadovai ne visada gali priimti geriausius sprendimus dėl  nevykusio viešųjų pirkimų įstatymo.

O jei ką skubiai reikia pataisyti, tai nekritikuodamas galiu pasakyti, kad reikėtų  esminiai pertvarkyti aplinką prie generolo J. Žemaičio paminklo, išrauti metalines konstrucijas su gėlinėmis, atidžiau parinkti gėlynų augalus… Norėtųsi , kad Šventosios uostas būtų atgaivintas.  Šventoji yra svarbi mitologinė vietovė, kurioje žyniai gyveno, yra daugybė senųjų kultūrų ženklų , kuriuos būtina įamžinti.

Palangiškiams visų pirma norėčiau palinkėti, kad nereikėtų važiuoti į Anglijas , ar Norvegijas tarnauti. O mieliems  žurnalistams – rašyti gerus žodžius, nes jūsų pusėje yra didelė ir įtaigi jėga.

Ačiū už pokalbį.

Irena Valužė

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Nuotraukos  iš asmeninio prof.dr. Petro Grecevičiaus albumo

 

 

Romas Paulikas: “Noriu išlikti toks, koks esu”

 

 

Palangos dailininkų kūrybinės grupės „Mostas“ steigėjas ir narys Romas Paulikas birželio 19  dieną atšventė savo 64 – tąjį gimtadienį . Prieš ketvertą metų likimas lėmė menininkui išgirsti klastingos ligos diagnozę . „ Tiesiai iš ligoninės atvažiavau į  savo jubiliejinę parodą , kurią suorganizavo Juozas Griušys kartu su mano draugais“,- prisimena menininkas.  Anot Romo,  ligą įveikti padėjo jo optimizmas ir tikėjimas,  kad viskas bus gerai. Gyvenime duoti išbandymai yra ne kas kita, o savo paties laiko dvasioje suvokti dalykai.  „ Kaip gi kitaip , juk kiekvienas upelis ar upeliukas per laiką tekėdamas savo akmenis šlifuoja į deimantus , taip ir žmogus  per  išbandymus atranda save ir savo terpę joje “, – įsitikinęs ketvirtą dešimtmetį Palangoje gyvenantis ir kuriantis menininkas.

 

Kūrybinėse dirbtuvėse

 

Ponas Romas gimė ir augo Klaipėdoje,  su savo žmona Zitute (taip švelniai vadina savo išrinktąją) apsigyveno Palangoje , kai ši , atvykusi dirbti pagal paskyrimą  „ gavo raktus nuo buto“. Šiandieną šeimos vyras ir trijų sūnų tėvas  galvoja , jog gyvenant ilgus metus santuokoje ( kitą vasarą jiedu švęs 40 metų santuokoje sukaktį ) du žmonės  suauga ir nebegali būti vienas be kito . „Šeimoje būna visko,- sako ponas Romas –  būna ir susipykstame , bet aš labai greitai „ atauštu “ , atsiprašau “. Kad ponia Zita Paulikienė  yra savo vyrui didelis autoritetas byloja  ir mažytė smulkmena , kurią pastebiu ant gražiai paserveruoto stalo menininko dirbtuvėje :  “ Aš jai sakau, kam jų reikia ( stalo servetėlių )  , esu paprastas žmogus, o ji – reikia, juk moteris  ateis “ ,- juokiasi menininkas.

Kūrybines dirbtuves gyvenamojo kvartalo rajone R. Paulikas įsigijo gimus trečiam sūnui – pagrandukui 1994 metais. „Turiu tris sūnūs. Vienas sūnus baigė Dailės akademiją, bet dirba bankininku ( juokiasi)  , kitas – gyvena Amerikoje, kažkuo į mane panašus. Turi  aktorinių gabumų, labai vikrus, jaunėlis – išmaniomis technologijomis domisi , gyvena ir dirba Vilniuje. „   Turiu tris anūkes ,- didžiuodamasis toliau pasakoja šeimos vyras – tik , va (iš kišenės išsitraukia mobilųjį telefoną ir rodo pačios mažiausios anūkėlės nuotrauką) , susilaužė darželyje rankelę “,- liūdnai taria jis. Skaičius trys R. Pauliko  gyvenime yra reikšmingas . Tarp vyresniųjų pono Romo sūnų yra trijų metų , trijų mėnesių ir trijų dienų skirtumas.

Kiekvienam menininkui kūrybinės dirbtuvės yra ta vieta , kurioje jis praleidžia daugiausiai laiko.

Ponas Romas į dirbtuves ateina anksti ryte. Jį čia suranda draugai , kolegos, menininkas ruošiasi kūrybinėms išvykoms.  Per Jonines Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ menininkai išvyksta į  dailininkų plenerą, kuris  šiais metais įvyks „ Auksinio Elnio dvare“ ( Telšių raj. Luokės seniūnija, Rapalių kaimas) . Anot menininko , plenerai – tai puiki  galimybė parodyti save , pasimokyti iš kitų  ir į namus parsivežti  naujo ir gaivaus kūrybinio „vėjo“.

 

„Esu kosmopolitinis žmogus‘

-Gerb. Romai, ar menininkas šiandieną gali pragyventi iš savo kūrybos?

– Anksčiau galėjo,  dabar ne. Tai susiję su pinigo nuvertėjimu. Pamenu, sovietiniais metais ( R. Paulikas yra baigęs dailės mokyklą Klaipėdoje,  Maskvos liaudies dailės universitete  grafikos tapybos fakultetą ) dirbau Dailės kombinate. Gaudavome įvairius užsakymus. Pamenu, kaip  didžiulį F. Dzeržinskio plakatinį portretą kėlėme ant „Pušyno“ poilsio namų fasadinės sienos. Per vieną dieną esu į namus parnešęs 200.000 vagnorkių. Tokią sumą  susirinkau iš salonų , gatvėje niekada nestovėjau ( esu naminis katinas ).   Mano darbus yra nupirkęs A .Brazauskas Kazachstano prezidentui N. Nazurbajevui, A. Saudargas , kai buvo atvažiavęs su Slovėnijos prezidentu.

Pasikeitus laikams, po mūsų revoliucijų, reikėjo kažkaip  išgyventi. Teko ir man paragauti emigranto duonos. Esu du metus su pertraukomis važinėjęs į Vokietiją . Iš pradžių dirbau sandėlyje, kai akcijos nukrenta , šeimininkas duoda didžiulę pinigų sumą (27.000 markių)  ,  mes su draugu  važinėdami po šalį supirkdavome prekes , vėliau jas pakuodavome. Vieną dieną šeimininkas leido man piešti. Tapydavau paveikslus, o jis juos parduodavo. Už tai per dieną gaudavau devyniasdešimt markių. Esu prašęs gal kokį procentą nuo pardavimo ir man skirtų, bet šis nesutiko , sako – “ nein “.

– Trisdešimt penkeri  metai kaip esi palangiškis. Kaip ,Romai, sekasi sutarti su vietiniais menininkais?

– Esu kosmopolitinis žmogus. Kartais matau kažkokių nesutarimų. Aš džiaugiuosi, kai žmogus gali save parodyti, niekada neturiu ir neturėjau jokio pavydo. Kiekvienas turime savo arkliuką. Bendravime neturiu  jokių problemų . Tiesa, dar prieš „Mosto“ įkūrimą turėjome liaudies meistrų paviljoną (šalia kavinės „Kerpė“ ). Kad pastatas nebūtų tuščias, suorganizavome parodą. Esu vienam palangiškiui pasakęs , kad jo akte pavaizduotos tarsi žalios gyvatės. Pajuokavau, o jis labai supyko. Vėliau , po dailininko mirties, jo žmona išleidusi knygą parašė, kad vienas dailininkas buvo jos vyrui tai pasakęs . Ai , nekreipiu į tai jokio dėmesio. Šiandieną man liūdniausia, kad esu netekęs  daug savo draugų . Iš „ mostiečių “  likau vienintelis vyras , neskaitant  Juozuko ( a.a. Juozo Griušio sūnaus) . Šiandieną jis vadovauja „Mostui“. Organizuoti patinka . Palangos kūrybinę grupę įkūriau aš, ir pavadinimą jai sugalvojau ( anksčiau tokią pat grupę buvau įkūręs Klaipėdoje) ,  bet vadovauti  nenoriu, tą tegu daro jaunimas.

Svarbiausia- neprarasti optimizmo

Apie ligas kalbėtis nėra didelis malonumas, tačiau Romas Paulikas ir šioje vietoje yra linkęs juokauti. „ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje buvau savas ( ne vienas mano paveikslas ligoninėje kabo ).  Palatoje gyvenau vienas , seselės ateina pas mane ir klausia:  o ką jūs šiandieną valgysite, ar guliašą, ar dar kažko norėčiau . Arba,  ateina jaunuoliai sudaužytais žandikauliais,  švebeldžiuodami  manęs klausia ( aš jų nesuprantu) , ar gali  jie įsijungti televizorių (tada vyko pasaulio futbolo čempionatas) , nes daktaras pasakė klausti Romo, ar jam netrukdys “ ,- smagiai kvatojasi Romas.

Pasak R. Pauliko, žmogus,  atsidūręs nelengvoje gyvenimiškoje  situacijoje turi neprarasti optimizmo , žiūrėti į priekį ir galvoti , jog viskas su tavimi bus gerai. „ Aš save prižiūriu, geriu įvairias arbatas , domiuosi netradicine medicina ir džiaugiuosi sutikęs puikius medikus,  kuriais pasitikėjau , o jie pagelbėjo man nugalėti ligą “.

Spiralinis gyvenimo virsmas

-Esate vyresnės kartos menininkas. Ką  norėtumėte palinkėti jauniems menininkams?

– Mus visus įtakoja laikas. Išbandyti viską reikia. Ir aš blaškiausi  (ir prie abstrakcijų , ir prie akademinės ar impresionistinės tapybos).  Tas pasiblaškymas  atsiliepia į ateities kūrybą. Per laiką  viskas šlifuojasi į deimantą. Ateina tokia diena, kai tu pats save sugalvoji. Atsimenu ,  man vis prikišdavo menininką  A.Taurinską ( kaip A.Taurinskui jo mokytoją  V. Karatajų) . Tai yra neišvengiama , mes visi kažką iš gyvenimo „pavagiame“ . Tuo labiau , kai šalia yra tavo mokytojai. Ir tik  viską išbandęs pradedi save tobulini. Nereikia pergyventi , galbūt tu būsi reikšmingesnis ir įdomesnis kitiems per tuos išbandymus. Iš visų kelių atsirenki vieną . Mokslas jaunam žmogui yra būtinas. Talentas gali būti be nieko , bet gabus žmogus pats ieškos , nes norės į kažką atsiremti.

Anksčiau sakydavo,  matai, koks jis apžėlęs (ilgais plaukais),  ar kliošines kelnes vilki. Yra nauja karta ,   dabar jaunimas pina ar dažo plaukus ,  ir su tuo reikia susitaikyti. Mes buvome tokie patys kaip ir jie- šiandieniniai. Kartų karta eina spirale  ir vėl kartojasi.

-Romai, ko norėtumėte sau palinkėti?

– Norėčiau išlikti toks , koks esu sau , savo šeimai ,  visiems pažįstamiems. Palangiškiams norėčiau palinkėti optimizmo ir geros sveikatos.

Jūros vaikas

Nesu meno žinovė, tačiau atsisveikinant su tapytoju Romu Pauliku ir apžiūrėjusi jo dirbtuvėje kabančius paveikslus, įsitikinu , jog Romas Paulikas – jūros vaikas. Jo kūryboje dominuoja jūros motyvai.  Jūra , ar  laivai stovintis krantinėje , man yra tarsi stikliniai : lengvi , regimi  iš įvairių pusių , juose daug žydros spalvos (tarsi tapytojo akys) , saugantys paslaptį . Suprantama, šias paslaptis gali įminti  tik pats kūrėjas, kurio vaikystė, jaunystės metai ir gyvenimo branda prabėgo čia , prie Baltijos jūros.

Irena Valužė

 

 

 

 

 

2018-06-13 10.51.17

Tapytojas Romas Paulikas

 

 

 

 

 

 

%d bloggers like this: