Irena Kvedarienė :”Viską darau savo malonumui”

Tautodailininkės Irenos Kvedarienės pomėgis medžio raižiniams, kaip ir daugelis kitų dalykų , kuriuos ji gyvenime surado, yra neatsitiktinis.  Šiandien moteris  taip pat savęs neįsivaizduoja   be dainos, šokio , bendravimo su žmonėmis, savo sodo , naujai  atrasto pomėgio – audimo , poezijos . Už  tai, kuo ji šiandien gyvena  –  dėkinga Aukščiausiajam , nes „ Dievas veda ir globoja mane “,- įsitikinusi ketvirtą dešimtį Palangoje gyvenanti  ir gyvenimu besidžiaugianti brandaus amžiaus sulaukusi moteris. Svetingai atvėrusi savo namų duris ponia Irena sako : “ Viską ką darau gyvenime, darau savo malonumui „ .

„ Nesu parejūnė “

Iš Plungės rajono į Palangą atvykusi gyventi I. Kvedarienė „ parejūne “ (atvykėle) save nelaiko. Daug metų moteris dirbo apželdintoja Palangos botanikos parke ,  Dailininkų kūrybos namuose, „Baltijos“ poilsio namuose . Užaugino ir į gyvenimą išleido dvi dukras ir sūnų, šiame mieste ji sutiko puikių žmonių ,  turi draugų, kurie bėdoje jai ištiesė pagalbos ranką.  Anot jos , viskas gyvenime vyksta cikliškai ( ar taip turėjo būti – ji nežino, bet jei įvyko – faktas, jo nenuginčysi ) . Kaip kiekvienam žmogui , taip ir jai duoti išbandymai skirti tam , kad įvertintum gyvenimą ir nebekartotum savo, ar kito žmogaus padarytų klaidų. Ponia Irena nuo vaikystės visada norėdavo pateisinti žmogų. Jaunystės metais buvo sugalvojusi studijuoti teisę , nes norėjo  kovoti už teisybę . Anot jos, ir nusikaltėlis yra Dievo kūrinys , „  jeigu tą gėrį matai, tai jį ir iškeli “ .  Moteris prisiminė atvejį , kai trumpam buvo įsidarbinusi   vaikų darželyje . Prabėgo daug metų  , bet ji iki šiol  mena  žydraakį berniuką , kuris grupėje ištisai krėtė įvairias „ zbitkes “ ( šunybes ) . Jos manymu , jis tai darė todėl , nes gerai  žinojo, kad jį vis tiek nubaus. Irena žiūrėdavo į tą neklaužadą ir galvodavo, jog reikia tą vaiką imti ir pagloboti . Prieš užmingant jam ką nors papasakodavo , ar kokią knygą paskaitydavo, už  gerus darbus – visada pagirdavo. Ilgai netrukus jos Linelis tiesiog prie ponios Irenos sijono prisirišo.

„ Kas yra brangiausio žemėje ? “- klausė ji manęs, ir tuoj pat pati įvardijo  :  vaikai, šeima, augalai. „ Kuožnas medis yra kap vaks, kiekviena gėlelė tavo ronkomis nučiupinėta“,-  jau apie savo sode užaugintus medžius ir augalus gražia žemaitiška tarme pasakoja I.Kvedarienė.  Sodas poniai Irenai teikia  atgaivą , o gamtoje  ji pailsi.

Atgijęs medis

Anot tautodailininkės , drožimas – tai medžio gyvenimo pratęsimas. Rodydama darbui paruoštą liepos medžio ( liepa – minkščiausias  medis) keturkampę lentą  pasakojo, jog prieš dešimt metų sūnaus mokytojo padovanota tokia lenta ir buvo jos pirmasis darbas , kurį jį atliko pasirinkusi religinę temą . Prieš tai ponia Irena  buvo prakalbinusi ąžuolinį  medį – ąžuolinės skulptūros – „ Rūpintojėlis,“ skulptūra  tėvelių atminimu .  2013 metais Kretingoje įvykęs seminaras norintiems išmokti medžio raižinių meno  paskatino ponią Ireną imtis medžio raižybos . Atliktas medžio raižinys grafikos būdu yra perkeliamas ant popieriaus lakšto. Tokiu būdu ant popieriaus perkelti medžio raižiniai šiandieną atgyja šventųjų paveikslais, kurie sukabinti  ant ponios Irenos namų sienų,  Darbėnų bažnyčioje , kartas nuo karto eksponuojami parodų salėse.  Tautodailininkė yra surengusi daugiau kaip dešimt personalinių parodų, kas met dalyvauja respublikinėje parodoje – konkurse “Aukso vainikas “. Klaipėdos zonos meistrų parodose yra laimėjusi  trečią ir  pirmą vietas. Irenos Kvedarienės darbai eksponuoti respublikinėje parodoje “Pasaulis namuose” ir tautodailės 50 – mečio jubiliejinėje parodoje Vilniuje.

Tautodailininkė –  kuklus žmogus , nemėgstanti girtis.  2015 metais Klaipėdos zonoje Irenai Kvedarienei buvo suteiktas geriausios  metų  liaudies meistrės vardas .„ Seniai tas buvo ,  nerašykit , galvos, kad pasigirti noriu “,- sako ji ir skuba papasakoti apie kitus savo darbus.  Štai (rodo)  – „ Sopulingoji “ yra dalyvavusi respublikinėje parodoje , štai kitas , Palangos bažnyčios Šv. Marijos altoriuje esantis atvaizdas , šiandien   eksponuotas Vilniuje.

-Ponia Irena, ko norėtumėte palinkėti jauniems žmonėms , kurie norėtų pradėti kalbinti medį ?

– Kuo beužsiimtų ,  viską darytų su didžiule meile.

-O ką dar Irena  mėgsta daryti ?

-Geriau jūs paklauskite , o ko aš nemėgstu daryti? (juokiasi) ir skuba  mane pavaišinti rugine douna (duona), kurią ką tik pati  iškepė.

Kaip išlaikyti meilę?

Besišnekučiuodamos prie puodelio kavos ir tepdamos medų ant gardžios duonos riekių kalbamės , jog lietuviai iš tiesų yra menininkų tauta. Juk malonu gatvėje pasižiūrėti kaip skoningai apsirengusios mūsų moterys , kaip jos gražiai tvarko savo buitį , turi įgimtą grožio supratimą . Bėda ta , kad  galbūt mes ne visada sugebame savyje  tai  atskleisti. Dažnai šeimoje esame piktos ir nelaimingos.

–Šeima yra valstybės pagrindas. Kaip, ponia Irena , iki pat gyvenimo pabaigos išsaugoti gražius tarpusavio santykius šeimoje , gal žinote kokį savą „receptą“ ?

– Žinau. Tai – tikėjimas į Dievą. Gyvenat pagal dešimt Dievo įsakymų  išlaikysite tą meilę. Lankau bažnyčią ir dažnai pastebiu kaip kunigo ištarti žodžiai  atėjo man  tiesiai širdį. Šių žodžių man labai reikėjo. Esu atradusi „Marijos radiją“. Kiekvieną vakarą pasiklausau jos, yra ko pasimokyti iš kitų žmonių išgyventų istorijų atrandant kelią į Dievą.

Ne viską ir aš žinau. Jei paklaustumėte apie prekybininkus – nieko nepasakyčiau. Savo gyvenime esu susidūrusi su miškininkais,  gėlininkais , tautodailininkais , poetais. Jaunystėje rašiau eiles apie meilę, ir dabar kai kada žemaitiškai užrašau.

„Mėguva- mano namai“

Folkloro ansamblį  „Mėguva“ Irena Kvedarienė lanko  jau dešimtį metų. Ji nė neabejojanti,  jog šis ansamblis yra tapęs jos antraisiais namais. Ką tik ansambliečiai sugrįžo iš tarptautinio folkloro festivalio „Ant vandens“ , kuris vyko Jurbarke. Pasak Irenos Kvedarienės , kiekvienas festivalyje dalyvavęs ansamblis reprezentuoja savo kraštą  dainomis , muzika , tarmėmis. Šiais metais folkloro ansamblis „Mėguva“ važiuos į Graikiją. Kretoje ansambliečiai pristatys savo kraštą. „ Jei medžiui , ar „ skudurėliui “ gali pratęsti ( neišmetant) jo egzistavimą , tai folkloras –  žmonių bendravimas,  žinios, naujos dainos “,- sako ji.  Daina yra jungianti , todėl , anot Irenos , festivalio dalyviai „ turavodami“ ( pritardami ) kalbos barjero nė vienas nejaučia. Tarp liaudies dainą mylinčių žmonių to niekada nebūna.

„Tikiu Lietuvos ateitimi “

Irena septintas vaikas gausioje tėvų šeimoje. Ji gimė ir augo „ kolhozų metais “. Kiek save prisimena , duonos jai užteko, tačiau vyresniems broliams yra tekę sunkesni laikai: eidami į mokyklą kartais ir viena pora batų dalindavosi.   Irenos tėvai daug iškentėję . Gyveno  kaime , vienkiemyje , prie miško. Naktimis ateidavo tai stribai , tai apsimetėliai , ar partizanai.

Sovietiniais metais daugelis žmonių taikėsi prie valdžios.   „ Esame mes visi apvogti.“,- liūdnai taria  Irena.  „Tėvukas eidavo pirmas į balsavimą,  kad parsineštų bulkelę, o teisybę bijojo pasakyti net savo vaikams “

Irena Kvedarienė – sausio 13-osios prie Parlamento dalyvė ir  liudytoja ( niekas nežinojo, kad taip įvyks ) . Ji skubėjo į Baltijos kelią kartu su milijonais kitų bendraminčių norėdama apginti savo artimuosius, kurie  savo laku negalėjo savo vaikams pasakyti  tai , ką akyse  matė , o širdyje jautė.

-Ponia Irena , ar tikite dabartinės Lietuvos šviesia ateitimi?

-Tikiu. Reikia tikėti, nes jei netikėsi, tai žiūrėdamas į pelkę –  pelkę  ir matysi, o jei į dangų – žvaigždes pamatysi . Džiaugiuosi nauju Lietuvos  gyvenimu.

-Ar neerzina jūsų nesutarimai dabartinėje valdžioje?

-Ne, visais laikais buvo nesutarimų.

 

“ Kaip reikės viską sutalpinti? ”

Apžvelgusi savo kambarėlyje bareljefines medžio lentas, šūsnis paveikslų , sukištų į popierines dėžes, liaudies meistrė suka galvą kur reikės viską padėti , nes darbų jos namuose vis daugėja ir daugėja. Ranka parodžiusi ant žemės jos rankomis išaustą kilimėlį , prisipažįsta : “ Patinka labai austi, norėčiau namuose savo stakles turėti,  norėčiau pabandyti įkonas daryti, bet ten labai dideli reikalavimai (jos vaikai – dukra su žentu tuo užsiima ), juk Irena buvo Bizantijos imperatorienė, ikonų saugotoja ”,- šypsosi šio vardo turėtoja.  Kampe , už  “ pasoginės ” (kraitinės) spintos ir verpimo ratelio ji man rodo skulptūrą, kurią padarė  savo dukrai , kai ši laukėsi vaikelio. Ilgisi močiutė savo anūkės. Šiandien ji gyvena ne Lietuvoje, bet tiki , jog ilgai netrukus  šeima  sugrįš į namus.

Atsisveikinusi ir uždariusi šios mielos , talentingos ir dvasiškai stiprios moters namų duris , pagalvojau: pasisekė Saulėtekio tako gyventojams,- ir lietui lyjant šioje gatvėje visada bus  jauku ir šilta.

 

Svečiuose pas tautodailininkę Ireną Kvedarienę

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: