Reda Rimkutė – Ščerbakovienė: “Triušiuku nelemta būti”

 

Dailininkė Reda Rimkutė – Ščerbakovienė , ką tik grįžusi iš Palangos kūrybinės grupės „ Mostas “  dailininkų plenero „ Auksinio elnio dvare “ ( Luokės seniūnija ) teigė esanti truputį pavargusi , nes plenerai – tai visų pirma intensyvus kūrybinis darbas , reikalaujantis ne tik dvasinių , bet ir fizinių jėgų . Porą dienų poilsio  ir   liepos penktą dieną ji , ir  18 palangiškių menininkų pristatė savo darbus (Palangos menininkų darbų paroda – “ Balta drobulė “ )  Kurorto muziejuje . Rudenį dailininkė planuoja dalyvauti tarptautiniame dailininkų plenere Rusijoje , na , o kiek laisvo  laiko dar liks –  ji su savo senu dviratuku žada pasivažinėti po Palangą ir paatostogauti.  Juk vasara ir menininkui yra vasara.

 

„ Mūsų šeima “

Reda Rimkutė Ščerbakovienė nelaiko savęs palangiške ( palangiškė ta,  kuri čia gimė ir lanko savo giminių kapus)  , nors mieste prie jūros jau gyvena 28 -erius metus.  Dalindamasi įspūdžiais apie šių metinį plenerą džiaugiasi turėjusi puikią galimybę susipažinti su unikalia „ Auksinio elnio dvaro “ šeimininko surinkta  senovinių motociklų kolekcija ir pasimėgauti Luokės istorinėmis vietomis : „ Mes gyvenome gražioje kaimo turizmo sodyboje už Biržuvėnų. Ši sodyba turi unikalų motociklų muziejų ( seniausias motociklas pagamintas 1848 m. ) .  Kai atidaviau duoklę peizažams , piešiau motociklus “,-  pasakojo dailininkė. Reda rodė nuotraukas , kuriose užfiksuotas plenero gražuolis – ant žemės snukį padėjęs ir saulės atokaitoje besišildantis bavarų pėdsekys , „ožiukas mažas, bet jis didelis ir neaugs“ ( nuotraukoje baltas, mažytis ožiukas ), „ čia mūsų „ mostytė “  ,  nes ji gimė per vieną „ Mosto “ parodą “ ( mažos mergaitės nuotrauka) , „ čia pagulėjimas hamake, o čia mūsų Eglė Lapinskaitė,  ji iš balto šilko pasiuvo drabužius, mes jas (sukneles) nusidažėme  ir prie  vokiečio kūrėjo šeimininko sodyboje paliktų metalinių konstrukcijų , pasimaivėme ,“ – rodydama  nuotraukas ,  juokėsi ponia Reda.

Anot dailininkės ,  „ Mosto“ pleneras –  tai šeimos susirinkimas, kur  išsivadavęs nuo buitinių rūpesčių, tu dvidešimt keturias valandas bendrauji ir dirbi. Dirbdavome iki pat sutemų.  Kai prieš 11 metų pradėjome kasmet važinėti , nuo to karto save vadiname „ mūsų šeima“,- pasakojo dailininkė. Save menininke ji nelaiko .  Jos manymu , menininkas turi būti profesionalus visose srityse. Ji –  profesionali piešime , todėl  save įvardija dailininke. Yra grafikė , piešianti su tapybinėmis priemonėmis. Dailininkė yra dalyvavusi ir tarptautiniuose planeruose , kur susirenka meno žmonės iš daugelio  šalių .

„ Esu pedagogė “

Reda Rimkutė – Ščerbakovienė , tik atvykusi į Palangą pradėjo dirbti Palangos „ Baltijos “ pagrindinėje mokykloje dailės mokytoja . Pedagogė džiaugiasi dirbanti  puikiame pedagogų kolektyve. „ Mano kolektyvas yra tobulas.  Nėra jame jokios įtampos. Malonu dirbti ir bendrauti su kolegomis “,- sakė ji.

-Gerb. Reda, kokie jie, šiuolaikiniai , menu besidominantys vaikai. Ar skiriasi jie  nuo ankstesniųjų,   prieš dešimt metų mokyklą užbaigusių mokinių ?

-Be abejo skiriasi, gyvenimas eina į priekį . Aš dirbu ne dailės mokykloje . Aš dailę dėstau visiems vaikams . Manau , tik kuriantis žmogus vienareikšmiškai yra laimingas žmogus. Dailės istorijos žinojimas taip pat praturtina žmogaus gyvenimą.

Jai , kaip ir kiekvienam pedagogui , yra  malonu , kai jos mokiniai , pasirinkę dailės studijas , yra laimingi.

Namų aplinka taurina

Ponia Reda – šiaulietė. Ji nemėgsta „ kūrybinio paukščio “ įvaizdžio ( apie tai kalba tie, kurie niekada kūryba neužsiėmė ) , kai kalbama apie jos darbą.  „ Užsidarai ir ateina įkvėpimas“,- sako ji,  o grįžtant mintimis prie „ Mosto “ kūrybinės grupės savaitę laiko trukusio plenero mananti , kad tokiuose renginiuose ir slypi ta tikroji kūrybinė jėga.   Per trumpą laiką menininkas turi susikoncentruoti ir dirbti .

„ Kūrybinės paukštės niekada nelaikiau už uodegos , aš visą laiką piešiau. Mano tėvai ne menininkai , tačiau mano mama puikiai rašo , tėtis kūrybingas techninėje sferoje , jie abu labai šviesūs žmonės .  Močiutė  taip pat visada domėjosi pasauliu . Užaugau drąsi , šį bruožą paveldėjau iš tėvelio . Tėveliams buvo natūralu , kad vaikai piešia . Šeimoje gerai piešė sesuo , ji lankė dailės mokyklą.  Sesuo tapo architekte .  Man iš tiesų pasisekė , namų aplinka žmogų taurina“,- įsitinusi Reda Rimkutė – Ščerbakovienė .

Palanga- unikalus miestas

-Gerb. Reda , žiūrėdama į jūsų darbus jaučiu juose  ekspresiją , jie energetiškai labai stiprūs.  Moters įvaizdis teatrališkas , jame daug skausmo.

– Kodėl moters įvaizdis? Tiesiog moteris .  Man atrodo , jog laimingas , išsišiepęs žmogus nėra išraiškingas.  Aš reaguoju į gyvenimą visada aktyviai , emocingai , tas ir mano darbuose atsispindi. Gražių paveikslėlių nemėgstu . Man kažkas yra sakęs ,  gal tavo sunkus gyvenimas buvo ? (juokiasi).

Palangoje dailininkei  patinka gyventi  . Jūros motyvai Redos kūryboje , anot jos , itin reti. Jūra dailininkę „ išvalo“  , jai patinka pasivaikščioti , ypač po audrų.

-Palanga vasarą – kultūros sostinė,  ar Reda lankosi kurorto renginiuose?

-Turiu savo nišą . Man patinka kinas , spektakliai. „Ramybės“ galerijoje paskutinė mano darbų paroda, prieš porą metų –  mano darbai buvo eksponuoti  Klaipėdoje.

Dailininkė negalinti suprasti , kodėl palangiškiai liūdi , jog  Palangoje  nėra ką veikti. „ Jei negalima ko nors surasti šiame mieste,  tai šalia yra Klaipėda“,- stebisi dailininkė. „ Palanga yra unikalus miestas .  Vasaros metu mano draugai atvažiuoja pas mane,  o žiemą aš juos aplankau. Dailininkė turi draugų Vilniuje ( studijų mieste) ir kituose Lietuvos miestuose. Prakalbus apie materialius dalykus , dailininkė mano , jog menininkas gali pragyventi iš meno pagal tai kiek jis dirba ( ji pati nepakankamai daug tapanti ) .

Turėdama suaugusią dukrą ponia Reda sutinka su  mintimi  , kad vaikai yra kiekvienos moters kūryba. Anot Redos , žmogus ( tiek vyras,  tiek moteris ) negali būti laimingas , jei tavo vaikams nesiseka ir jie nelaimingi .

„ Reaguoju į gyvenimą “

 

-Ponia Reda , ar mylit gyvenimą ?

-Ar gi aš panaši į tą , kuri jo nemyli?

-Ar esate optimistė ?

-Esu realistė .

-Ar esate romantikė ?

-Mes visos norėtumėme būti romantikėmis,   tik gyvenimas sudėlioja taip,  kad  tos romantikos lieka mažai , taip jau išeina.

-Ponia Reda filosofė?

-Manau , ne. Aš reaguoju į gyvenimą , aš reaguoju į žmones. Turiu ir teigiamų ir neigiamų emocijų. Jei aš žmogaus negerbiu,  o  jis man lenda į akis – galiu jam apie tai ir į akis pasakyti . Esu gimusi drakono metais ir esu šaulys. Man reikia staigiai čia ir dabar , paskui bus nebeįdomu. Esu girdėjusi žynio pranašystę pagal paukščius.  Gal kas ir tikėjosi ,  jog būsiu gulbe , bet, deja,   esu  erelis, ir nieko čia nepakeisi.   Neduota  man triušiuku gimti nei vienam horoskope , vis kažkaip aštriai, ugniniai išeina … Mano draugai žinodami mano reakcijas , man atleidžia. Kitiems gal ir nepatinku. Žmogaus įžeisti  negaliu,  tada aš pati blogai jaučiuosi.  O šiaip  , žmogus gyvenimo bėgyje turi keistis ( nesikeičia tik idiotai )  .

Nors  kūrybinės paukštės įvaizdis dailininkei nėra priimtinas , atsisveikinant  vis dėl to man norėjosi  Palangos mieste gyvenančiai ir kuriančiai dailininkei palinkėti , kad ji nepaleistų jos  iš  savo rankų. Tegul ši paukštė  sklando ir džiugina žmones  dar ne vieną dešimtį metų.

O Reda Rimkutė – Ščerbakovienė visiems palangiškiams linki gražaus ir saulėto rudens . Tada ,   kai mieste nebesimatys  svetimų veidų , tegul  palangiškiai vienas su kitu  susitikę , nusišypso…  Juk šypsenos deficitas Lietuvoje ypatingai  didelis.

20180703_150510

Irena Valužė

Dailininkė Reda Rimkutė- Ščerbakovienė džiaugiasi suradusi unikalų motociklų muziejų

Prof. dr. Petras Grecevičius: „ Tikiu prasmingomis Nepriklausomos Lietuvos permainomis “

Klaipėdos universiteto architektūros ,  dizaino ir dailės katedros vedėjui prof. dr.  Petras Grecevičiui šiandien pats didžiausias džiaugsmas, kai jo studentai realizavę savo projektus yra laimingi, jie šypsosi, yra žinomi  ne tik Lietuvoje ,  bet ir visame pasaulyje .

Nuo 1982 m. kartu su žmona  Vilija apsigyvenęs mieste prie jūros , Palangą profesorius įvardija kaip „ meilės emigraciją “ .  „ Šiame  puikiame pajūrio mieste dažnai tik nakvoju , gyventi yra šiek tiek kitaip, – tai Klaipėdoje , tai Vilniuje“, – įsitikinęs inžinierius statybininkas pagal pirminę kvalifikaciją ,   dabar – atestuotas architektas, vienintelio vadovėlio  turizmui  rengėjas ,  kraštovaizdžio architektas , architektas ir urbanistas ,  trijų vaikų ( dviejų sūnų ir dukros ) tėvas ir dviejų anūkų senelis.

Svarbiausia – nenustoti tobulėti

Architektūra ir urbanistika , kraštovaizdžio architektūra, parkų ir sodų kūrimas, Lietuvos ir Tolimųjų Rytų kraštovaizdžių tyrimai ,  kultūros paveldo restauravimas , interjero dizainas , tai veiklos , kuriomis profesorius užsiima šiandien.

“ Esu baigęs Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją , kuri tuo metu vadinosi A. Vienuolio vidurine mokykla .   Gaila, kad tokio  lygio , kaip buvo ši gimnazija ,  mažai Lietuvoje liko (  bėda ne mokyklose, o jų  profiliavime) . Buvau gatvės chuliganas, tačiau ten (gimnazijoje) mokytojai buvo puikūs , sugebėjo sudominti , todėl  , kai įstojau į institutą ,  jaučiausi pakankamai stiprus. Studijas baigiau su pagyrimu .  Šiandien  savo studentams  sakau , jog kiekvienas gyvenimo etapas yra labai svarbus , reikia jame labai greitai suktis,  suspėti su visomis technologijomis ir  nenustoti mokytis.  Ir man pačiam tenka tobulėti, kito kelio nėra “,- pasakojo jis.

Kalbėdamas apie mokslo studijas , kurias   savo gyvenime rinkosi , P.Gecevičius galvoja , jog kai ką galėjo paveldėti ir iš savo protėvių .

“ Mano senelis buvo miškininkas ( miręs tremtyje, palaidotas Karagandoje). Gal tas meilės gamtai jausmas ir man yra persidavęs? Gamtą myliu , medžius sodinu , tačiau mane dar visą laiką traukė menai , kūryba. Esu dirbęs su keramika , vitražais , bet Dailės institute sugalvojau studijuoti grafiką. Konkursai tada buvo dideli , nepraėjęs konkurso , „ atsidūriau “ miestų statyboje “.

„ Lietuva bus nepriklausoma “

-Gerb. profesoriau , daug metų gyvenau Anglijoje. Šiandieną grįžau į namus, tačiau reikia pripažinti , jog emigrantas, gyvenantis svetur, ar sugrįžęs į namus , dažnai jaučiasi esąs podukros vaidmenyje: nei išvyta , nei mylėta . Jūs ( dr. P. Grecevičius –  Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis nuo pat jo įkūrimo pradžios) visą šį sudėtingą Lietuvai  kūrimosi laikotarpį  buvote šalia. Šiandien lietuviai mini  garbingą  nepriklausomos Lietuvos atkūrimo šimtmetį . Kokia ji – šimtmečio Lietuva?

-Dabar keista prisiminti, bet dar būdamas keturiolikos metų savo dėdei buvau pasakęs, kad Lietuva bus nepriklausoma. Neseniai su žmona kalbėjome , jog dar kokiais 1980 m. sunku buvo pagalvoti , kad Lietuva bus laisva. Nebuvau nei pionieriu, nei komjaunuoliu, daug giminių buvo  ištremta. Buvo kažkoks vidinis moralinis stabdis, nors mokykloje sakė , jei neįstosi į komjaunimą – niekur toliau neįstosi. Armijoje, siunčiant mokytis seržantų mokykloje  , buvau raginamas stoti į komjaunimą. Vėliau, pabaigus tarnybą, susilaukiau tokio pasakymo : ” Grecevičius , ti nas obmanul (tu mus apgavai) . Tvirtino , kad  būsiu komjaunuolis , po poros metų kompartietis ir būsiu ŽMOGUMI – nepasitvirtino … (juokėsi profesorius) . Beje , baigus institute pretenduojant į geresnes pareigas pirmiau klausdavo ar turi komunisto bilietą , o tik po to galėjai rodyti diplomą.  Gal tai ir apsprendė mano posūkį į mokslinį ir kūrybinį darbą , kur galima buvo darbuotis neparduodant dūšios.

 

Anot architekto ,  sunku vertinti  emigraciją . Juk žmogui negali pasakyti – grįžk į namus . O kalbant apie žmonių bendravimą ,  jos šilumą ,  profesoriui yra liūdna.

“ Kažkas su mumis yra atsitikę . Nestabili ekonominė Lietuvos situacija  mus visus padarė labai atsargiais .  Aš ir pats retkarčiais jaučiu tam tikrą netikrumą. Asmeniškai  iš Lietuvos aš niekur nevažiuosiu.  Žinoma, norėtųsi, jog Lietuva būtų gražesnė , tvarkingesnė , ir ta pati Palanga gražesnė galėtų būti, tačiau mylint savo kraštą  ir turint mėgstamą darbą  – gali ir čia gyventi . Džiaugiuosi, kad mano vaikai darbuojasi Lietuvoje “,- kalbėjo profesorius.

Politikoje (  prof. dr. P.Grecevičius – buvęs Tėvynės sąjungos tarybos narys ) ne naujokas, yra dalyvavęs Lietuvos respublikos Seimo rinkimuose . Deja , šioje sferoje likimas nebuvo dosnus.

„ Partijai  aš noriu būti reikalingas  nuolat , ne tik per rinkimus , pasigendu profesionalios  diskusijos, savo nuomonės išsakymo galimybių. Gal esu pernelyg atviras ir kritiškas?  Beje , pagal gamtos  dėsnius ( buvau  Klaipėdos universiteto Gamtos mokslų ir matematikos fakulteto dekanu) ,  „tik burbulai ir putos kyla į viršų “.

Kai iš TV ekranų pirmą kartą pamatau naujus politikų veidus , nustembu.  Paskutinis „ marazmas“, kurį išgirdau , tai politikų  siūlymas  Švietimo ir Mokslo ministeriją pervadinti Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Sportas prie sveikatos , dar sutikčiau. Norint ištaisyti šiandien padarytas klaidas , gali prireikti penkiasdešimt metų , kol pasieksime normalų europinį lygį . Ne milijonuose  ( gyventojų skaičiumi)  yra esmė .  Estija mažesnė , tačiau   ten profesoriui yra mokama tris kartus didesnis atlyginimas ( Latvijoje – du kartus ) , nei Lietuvoje .

„ Svarbiausias projektas tas , kurį tu realizuoji“

-Esate daugelio projektų :  Senosios Palangos pajūrio ruožo detalaus plano, Didžiosios Palangos neužstatytų erdvių planavimo schemos , Lietuvos Baltijos jūros kranto zonos integruoto valdymo plano autorius. Tai – globalūs visai Lietuvai projektai. Kaip juos sekėsi įgyvendinti, ar jie išliko tokie, kokius jūs sukūrėte ? Kaip sekėsi įgyvendinti Baltų kultūros parko projektą  Kinijoje ? Ar jis jau užbaigtas ir atviras lankytojams?

-Projektas svarbus tas , kurį tu realizuoji. Deja, realizavimo procentas nėra didelis. Iš Palangos neužstatytų erdvių planavimo projekto, pavyzdžiui , beveik nieko nebeliko. Esame kalbėję apie vienuolikos parkų sistemą , apie kopų parkų sistemos sukūrimą. Šiandieną mano doktorantė analizuoja ankstesnę pajūrio planavimo patirtį. Bandys įvertinti kodėl ir kaip,  ir ką galima padaryti , ką naudingo perimti iš senosios patirties. Šiaip , esu daug namų , interjerų, o ypač  savo draugams , giminėms ir pažįstamiems suprojektavęs. Labai laimingas , kad jie nesiskundžia. Su daugeliu buvusių užsakovų bendraujame ir dabar. Iš naujų projektų – Šilalės rajone esu parengęs karinės teritorijos planą. Gal tai savotiškas mano indėlis į saugią Lietuvą.

Daugiausiai gerųjų emocijų man ir mano šeimai sukėlė realizuotas Baltų kultūros parko projektas  Kinijoje.

Projektas, pelnęs medalį

„ Baltų kultūros parkas buvo realizuotas per labai trumpą laiką. Turėjau puikią galimybę pamatyti kaip dirba kinų architektai, kraštovaizdžio architektai,  kaip žmogui dažnai nereikia nei anglų , nei „ mandarinų “ kalbos. Galima sėdint eskizais apie viską išspręsti. Parkas buvo įrengtas per metus laiko. Pas mus tokio projekto įvykdymui turbūt prireiktų kelerių metų . Baltų kultūros parkas šiandieną funkcionuoja , prižiūrimas ir atviras lankytojams.

2010 m. Jinzhou mieste , kuris dar vadinamas Rytų Venecija,  įvyko tarptautinės kraštovaizdžio architektų  sąjungos pasaulinis kongresas. Ten būdamas stebėjau kuo kinai domisi. Po savo „kultūrinės“ revoliucijos , kinai dabar stengiasi atstatyti tai ,  kas buvo sugriauta , o taip pat jie domisi ir kitų tautų kultūromis. Grįžus iš kongreso gavau informacijos apie paskelbtą pasaulinį parką EKSPO Kinijoje Jinzhou mieste . Pajuokavęs nutariau ir aš  ką nors nusiųsti. Pasirodo , 2011 metais   patekau į pasaulio projektavimo kompanijų dvidešimtuką ( pasisekė taikliai pasirinkti temą ) 2012 metais  – intensyvus darbas , 2013 – parko atidarymas. O sklypas , tai buvę  didžiuliai žuvininkystės rajonai, kanalai, derlingos žemės.  Patiko kinams Baltų kultūra . Laimėta trečia vieta pasauliniame lygmenyje, manau ,  yra puikus kūrybinis laimėjimas . 2013 metais , pagal lankytojų apklausą , Baltų kultūros parką aplankė 11 milijonų lankytojų . Kinų kultūroje  kraštovaizdžio kūryba pasaulinėje praktikoje yra aukščiausio lygio. Tai puiki mokykla, kurios patirtį galiu perduoti savo studentams. .Kai pradedi gilintis , pasirodo, ir grafai Tiškevičiai keliavo į Kiniją.  Iš ko sėmėsi kūrybinių idėjų  Palangos parko kūrėjas E.F. Andre ? Kai važiuoji į svetimą šalį komerciniais tikslais –  esi apribotas,  o kai vyksti tyrinėti kultūrų ypatumus – pamatai daug. Ir ne tik istorinius sodus ar parkus. Susipažįsti su   šilko , arbatos, medicinos kultūra. Sužinai , kas yra  tikroji arbata (tai ne tos  arbatžolių dulkės, kurias užpildavom sovietinės okupacijos metais ) . Man tas  kūrinys (Baltų kultūros parkas)  svarbiausias , o kita – studentai , kurie mokėsi , gavo  žinių , kurie jau dirba . Nuvažiuoju į Kretingą , aikštė apsodinta labai įdomiai,  pasirodo – mano studento darbas .  Kita studentė , kuri ką tik Vilniuje atidarė Japonų sodą ( pristatė savo projektą ) – Laura Popkytė,  įvertinta labai aukštai ir pačių japonų,-pasidžiaugė profesorius.

 

Palanga architekto akimis

-Profesoriau, kokie mes , palangiškiai? Ką jūsų nuomone Palangoje reikėtų būtinai pakeisti , kad  ji būtų patraukli visiems, – gyventojams ir miesto svečiams?

-Vilnius man yra miestas Nr.1. Jame gimiau ir augau. Palangos pagrindas yra labai geras (žmona man sakė per daug nekritikuoti) (juokiasi).  Esu buvęs pirmosios Palangos  tarybos narys, privatizavimo komisijos pirmininkas.  Kai ką mums tuomet pasisekė gero padaryti. Stengėmės padėti vietiniams žmonėms, kad ne viską pagrobtų atvykę iš kitur. Šiandieną esu Palangos nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos pirmininkas (kartu su akademiku Vladu Žulkumi). Deja , senųjų vertybių išsaugojimas komplikuotas, labia trūksta lėšų, o kartais ir meilės bei pagarbos architektūros vertybėms . Jei kalbėti apie kultūrą , norėtųsi didesnio atvirumo, bendruomenės  ir specialistų nuomonių išklausymo.  Palangoje daromi geri darbai,  bet kartais pritrūksta  profesionalumo. Profesionalumas ateina su branda ir kūrybine intuicija. Deja , kurorto vadovai ne visada gali priimti geriausius sprendimus dėl  nevykusio viešųjų pirkimų įstatymo.

O jei ką skubiai reikia pataisyti, tai nekritikuodamas galiu pasakyti, kad reikėtų  esminiai pertvarkyti aplinką prie generolo J. Žemaičio paminklo, išrauti metalines konstrucijas su gėlinėmis, atidžiau parinkti gėlynų augalus… Norėtųsi , kad Šventosios uostas būtų atgaivintas.  Šventoji yra svarbi mitologinė vietovė, kurioje žyniai gyveno, yra daugybė senųjų kultūrų ženklų , kuriuos būtina įamžinti.

Palangiškiams visų pirma norėčiau palinkėti, kad nereikėtų važiuoti į Anglijas , ar Norvegijas tarnauti. O mieliems  žurnalistams – rašyti gerus žodžius, nes jūsų pusėje yra didelė ir įtaigi jėga.

Ačiū už pokalbį.

Irena Valužė

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Nuotraukos  iš asmeninio prof.dr. Petro Grecevičiaus albumo

 

 

Romas Paulikas: “Noriu išlikti toks, koks esu”

 

 

Palangos dailininkų kūrybinės grupės „Mostas“ steigėjas ir narys Romas Paulikas birželio 19  dieną atšventė savo 64 – tąjį gimtadienį . Prieš ketvertą metų likimas lėmė menininkui išgirsti klastingos ligos diagnozę . „ Tiesiai iš ligoninės atvažiavau į  savo jubiliejinę parodą , kurią suorganizavo Juozas Griušys kartu su mano draugais“,- prisimena menininkas.  Anot Romo,  ligą įveikti padėjo jo optimizmas ir tikėjimas,  kad viskas bus gerai. Gyvenime duoti išbandymai yra ne kas kita, o savo paties laiko dvasioje suvokti dalykai.  „ Kaip gi kitaip , juk kiekvienas upelis ar upeliukas per laiką tekėdamas savo akmenis šlifuoja į deimantus , taip ir žmogus  per  išbandymus atranda save ir savo terpę joje “, – įsitikinęs ketvirtą dešimtmetį Palangoje gyvenantis ir kuriantis menininkas.

 

Kūrybinėse dirbtuvėse

 

Ponas Romas gimė ir augo Klaipėdoje,  su savo žmona Zitute (taip švelniai vadina savo išrinktąją) apsigyveno Palangoje , kai ši , atvykusi dirbti pagal paskyrimą  „ gavo raktus nuo buto“. Šiandieną šeimos vyras ir trijų sūnų tėvas  galvoja , jog gyvenant ilgus metus santuokoje ( kitą vasarą jiedu švęs 40 metų santuokoje sukaktį ) du žmonės  suauga ir nebegali būti vienas be kito . „Šeimoje būna visko,- sako ponas Romas –  būna ir susipykstame , bet aš labai greitai „ atauštu “ , atsiprašau “. Kad ponia Zita Paulikienė  yra savo vyrui didelis autoritetas byloja  ir mažytė smulkmena , kurią pastebiu ant gražiai paserveruoto stalo menininko dirbtuvėje :  “ Aš jai sakau, kam jų reikia ( stalo servetėlių )  , esu paprastas žmogus, o ji – reikia, juk moteris  ateis “ ,- juokiasi menininkas.

Kūrybines dirbtuves gyvenamojo kvartalo rajone R. Paulikas įsigijo gimus trečiam sūnui – pagrandukui 1994 metais. „Turiu tris sūnūs. Vienas sūnus baigė Dailės akademiją, bet dirba bankininku ( juokiasi)  , kitas – gyvena Amerikoje, kažkuo į mane panašus. Turi  aktorinių gabumų, labai vikrus, jaunėlis – išmaniomis technologijomis domisi , gyvena ir dirba Vilniuje. „   Turiu tris anūkes ,- didžiuodamasis toliau pasakoja šeimos vyras – tik , va (iš kišenės išsitraukia mobilųjį telefoną ir rodo pačios mažiausios anūkėlės nuotrauką) , susilaužė darželyje rankelę “,- liūdnai taria jis. Skaičius trys R. Pauliko  gyvenime yra reikšmingas . Tarp vyresniųjų pono Romo sūnų yra trijų metų , trijų mėnesių ir trijų dienų skirtumas.

Kiekvienam menininkui kūrybinės dirbtuvės yra ta vieta , kurioje jis praleidžia daugiausiai laiko.

Ponas Romas į dirbtuves ateina anksti ryte. Jį čia suranda draugai , kolegos, menininkas ruošiasi kūrybinėms išvykoms.  Per Jonines Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ menininkai išvyksta į  dailininkų plenerą, kuris  šiais metais įvyks „ Auksinio Elnio dvare“ ( Telšių raj. Luokės seniūnija, Rapalių kaimas) . Anot menininko , plenerai – tai puiki  galimybė parodyti save , pasimokyti iš kitų  ir į namus parsivežti  naujo ir gaivaus kūrybinio „vėjo“.

 

„Esu kosmopolitinis žmogus‘

-Gerb. Romai, ar menininkas šiandieną gali pragyventi iš savo kūrybos?

– Anksčiau galėjo,  dabar ne. Tai susiję su pinigo nuvertėjimu. Pamenu, sovietiniais metais ( R. Paulikas yra baigęs dailės mokyklą Klaipėdoje,  Maskvos liaudies dailės universitete  grafikos tapybos fakultetą ) dirbau Dailės kombinate. Gaudavome įvairius užsakymus. Pamenu, kaip  didžiulį F. Dzeržinskio plakatinį portretą kėlėme ant „Pušyno“ poilsio namų fasadinės sienos. Per vieną dieną esu į namus parnešęs 200.000 vagnorkių. Tokią sumą  susirinkau iš salonų , gatvėje niekada nestovėjau ( esu naminis katinas ).   Mano darbus yra nupirkęs A .Brazauskas Kazachstano prezidentui N. Nazurbajevui, A. Saudargas , kai buvo atvažiavęs su Slovėnijos prezidentu.

Pasikeitus laikams, po mūsų revoliucijų, reikėjo kažkaip  išgyventi. Teko ir man paragauti emigranto duonos. Esu du metus su pertraukomis važinėjęs į Vokietiją . Iš pradžių dirbau sandėlyje, kai akcijos nukrenta , šeimininkas duoda didžiulę pinigų sumą (27.000 markių)  ,  mes su draugu  važinėdami po šalį supirkdavome prekes , vėliau jas pakuodavome. Vieną dieną šeimininkas leido man piešti. Tapydavau paveikslus, o jis juos parduodavo. Už tai per dieną gaudavau devyniasdešimt markių. Esu prašęs gal kokį procentą nuo pardavimo ir man skirtų, bet šis nesutiko , sako – “ nein “.

– Trisdešimt penkeri  metai kaip esi palangiškis. Kaip ,Romai, sekasi sutarti su vietiniais menininkais?

– Esu kosmopolitinis žmogus. Kartais matau kažkokių nesutarimų. Aš džiaugiuosi, kai žmogus gali save parodyti, niekada neturiu ir neturėjau jokio pavydo. Kiekvienas turime savo arkliuką. Bendravime neturiu  jokių problemų . Tiesa, dar prieš „Mosto“ įkūrimą turėjome liaudies meistrų paviljoną (šalia kavinės „Kerpė“ ). Kad pastatas nebūtų tuščias, suorganizavome parodą. Esu vienam palangiškiui pasakęs , kad jo akte pavaizduotos tarsi žalios gyvatės. Pajuokavau, o jis labai supyko. Vėliau , po dailininko mirties, jo žmona išleidusi knygą parašė, kad vienas dailininkas buvo jos vyrui tai pasakęs . Ai , nekreipiu į tai jokio dėmesio. Šiandieną man liūdniausia, kad esu netekęs  daug savo draugų . Iš „ mostiečių “  likau vienintelis vyras , neskaitant  Juozuko ( a.a. Juozo Griušio sūnaus) . Šiandieną jis vadovauja „Mostui“. Organizuoti patinka . Palangos kūrybinę grupę įkūriau aš, ir pavadinimą jai sugalvojau ( anksčiau tokią pat grupę buvau įkūręs Klaipėdoje) ,  bet vadovauti  nenoriu, tą tegu daro jaunimas.

Svarbiausia- neprarasti optimizmo

Apie ligas kalbėtis nėra didelis malonumas, tačiau Romas Paulikas ir šioje vietoje yra linkęs juokauti. „ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje buvau savas ( ne vienas mano paveikslas ligoninėje kabo ).  Palatoje gyvenau vienas , seselės ateina pas mane ir klausia:  o ką jūs šiandieną valgysite, ar guliašą, ar dar kažko norėčiau . Arba,  ateina jaunuoliai sudaužytais žandikauliais,  švebeldžiuodami  manęs klausia ( aš jų nesuprantu) , ar gali  jie įsijungti televizorių (tada vyko pasaulio futbolo čempionatas) , nes daktaras pasakė klausti Romo, ar jam netrukdys “ ,- smagiai kvatojasi Romas.

Pasak R. Pauliko, žmogus,  atsidūręs nelengvoje gyvenimiškoje  situacijoje turi neprarasti optimizmo , žiūrėti į priekį ir galvoti , jog viskas su tavimi bus gerai. „ Aš save prižiūriu, geriu įvairias arbatas , domiuosi netradicine medicina ir džiaugiuosi sutikęs puikius medikus,  kuriais pasitikėjau , o jie pagelbėjo man nugalėti ligą “.

Spiralinis gyvenimo virsmas

-Esate vyresnės kartos menininkas. Ką  norėtumėte palinkėti jauniems menininkams?

– Mus visus įtakoja laikas. Išbandyti viską reikia. Ir aš blaškiausi  (ir prie abstrakcijų , ir prie akademinės ar impresionistinės tapybos).  Tas pasiblaškymas  atsiliepia į ateities kūrybą. Per laiką  viskas šlifuojasi į deimantą. Ateina tokia diena, kai tu pats save sugalvoji. Atsimenu ,  man vis prikišdavo menininką  A.Taurinską ( kaip A.Taurinskui jo mokytoją  V. Karatajų) . Tai yra neišvengiama , mes visi kažką iš gyvenimo „pavagiame“ . Tuo labiau , kai šalia yra tavo mokytojai. Ir tik  viską išbandęs pradedi save tobulini. Nereikia pergyventi , galbūt tu būsi reikšmingesnis ir įdomesnis kitiems per tuos išbandymus. Iš visų kelių atsirenki vieną . Mokslas jaunam žmogui yra būtinas. Talentas gali būti be nieko , bet gabus žmogus pats ieškos , nes norės į kažką atsiremti.

Anksčiau sakydavo,  matai, koks jis apžėlęs (ilgais plaukais),  ar kliošines kelnes vilki. Yra nauja karta ,   dabar jaunimas pina ar dažo plaukus ,  ir su tuo reikia susitaikyti. Mes buvome tokie patys kaip ir jie- šiandieniniai. Kartų karta eina spirale  ir vėl kartojasi.

-Romai, ko norėtumėte sau palinkėti?

– Norėčiau išlikti toks , koks esu sau , savo šeimai ,  visiems pažįstamiems. Palangiškiams norėčiau palinkėti optimizmo ir geros sveikatos.

Jūros vaikas

Nesu meno žinovė, tačiau atsisveikinant su tapytoju Romu Pauliku ir apžiūrėjusi jo dirbtuvėje kabančius paveikslus, įsitikinu , jog Romas Paulikas – jūros vaikas. Jo kūryboje dominuoja jūros motyvai.  Jūra , ar  laivai stovintis krantinėje , man yra tarsi stikliniai : lengvi , regimi  iš įvairių pusių , juose daug žydros spalvos (tarsi tapytojo akys) , saugantys paslaptį . Suprantama, šias paslaptis gali įminti  tik pats kūrėjas, kurio vaikystė, jaunystės metai ir gyvenimo branda prabėgo čia , prie Baltijos jūros.

Irena Valužė

 

 

 

 

 

2018-06-13 10.51.17

Tapytojas Romas Paulikas

 

 

 

 

 

 

Palangos turizmo mama-Alla Valužienė gali ilsėtis ramiai. Jos darbai patikimose rankose

Prieš metus laiko amžinybėn iškeliavo Palangos turizmo- informacijos centro direktorė Alla Valužienė.

Nustojus tiksėti gyvenimo laikrodžiui,  žmogaus ateitis ,pasislėpusi už horizonto ,suspindi kitoje- sakralinėje šviesoje. Jos paslapčių mes neįminsime. Tai –  ne žmogaus prerogatyva. Tačiau kalbėdami apie didžio žmogaus gyvenimą mes galime didžiuotis tomis nepakartojamomis bendravimo su juo akimirkomis, nes jų šviesoje  augome patys,- įsitikinę Palangos turizmo-informacinio centro vadybininkai- Alma Slaboševičienė, Mindaugas Surblys, buvusi bendradarbė- Egidija Smilingienė, buhalteris-Jonas Paulauskas ir dabartinė centro direktorė –Rasa Kmitienė .

„Mano mergaitė“

Susėdusios už stiklinio stalo, kurio viršų laiko dekoratyvinės „meškos letenos“(  Allos Valužienės asmeninė dovana centrui), Almos Slaboševičienės klausiu: „Dešimt metų kartu. Tai- nemažas laiko tarpas. Kas tau labiausiai įstrigo bendraujant su Alla? Ko išmokai iš darbdavio  pradėjusi dirbti Palangos turizmo-informaciniame centre? “

-Kai pamačiau skelbimą „Vakarinėje Palangoje‘ , atėjau prašytis darbo . Allos visai nepažinojau. Man labai įstrigo tada jos pasakyti žodžiai: „Šis darbas  yra toks, jog tu vieną dieną bendrausi su ministru , o kitą galbūt grindis plausi. Ir man tai teko daryti. Toks yra turizmas, tu negali sėdėti ir laukti“. Šie žodžiai man, atėjusiai iš tokios sferos, kur nežinojau kas yra turizmas, suformavo naują požiūrį į darbą. Direktorė visada sakydavo: ateik, nebijok, klausk, parodysiu. Žinoma,  dirbant visko pasitaikydavo. Kartais direktorė ir pabardavo , ir patardavo, bet niekada nebuvau pažeminta, įžeista. Ji mokino, augino ir visada aš jai buvau – “mano mergaitė“.

„Palanga buvo Allos“

-Kažkada aš jai buvau sakiusi,  jog gyvenime norėčiau turėti tiek draugų, kiek turi ji, mylėti juos taip, kaip ji myli juos . Aš Allą gerbiau, gerbiu ir gerbsiu, nes ji man  profesionalumo, meilės darbui ,  pagarbos  ir mokėjimo bendrauti pavyzdys.  Visiems linkėčiau gyvenime jausti begalinę meilę žmonėms ir žmonių meilę sau pačiam. Manau, Alla Valužienė buvo laimingas žmogus.

Direktorė turėjo draugų visame pasaulyje. Pagarba ir žmonių atsidavimas jaučiasi iki šiol .Dalyvaujant įvairiose parodose, susitikimuose tenka sutikti žmonių, kurie iki šiol negali patikėti, kad  direktorės nebėra. Kad ir Allos draugė Iročka,  keletai dienų iš Smolensko (Allos gimtinės) atvykusi  į Vilnių, šiandien  atskubėjo Palangą .“ Kaip aš galėčiau neaplankyti savo draugės ?“-susitikusi mane gatvėje, klausė ji.

Palanga buvo Allos. Iki šiol jaučiasi Jos trūkumas. Gerbiu Ją už jos profesionalumą ir nesuvaidintą meilę “.

-Artėja vasaros sezonas. Turizmo centrui taip pat pats darbymetis. Ko norėtumei palinkėti palangiškiams?

-Matyti miestą atvykstančiųjų žmonių akimis, kurie sako ,kokia graži Palanga, jos paplūdimiai , kaip jūs čia gražiai gyvenate, ir tai taria, pavyzdžiui,  vokietis.  Esu jurbarkietė. Prieš dvidešimt metų atvykau gyventi į Palangą , žavėjausi jūra, gamta. O dabar, dėka Allos , kuri šį miestą mylėjo  besąlygiškai (nepriklausomai nuo valdžios, žmonių, nuo nieko), neįsivaizduoju savo gyvenimo be Palangos.  Manau palangiškiai turėtų nepaskęsti kasdienybėje, mažiau bambėti, o kiekvieną pavasarį naujomis akimis pažvelgti į žalumą ir išmokti vertinti tai , ką turime šiandien.

Jonelis

 

Palangos turizmo- informacinio centro buhalteris Jonas Paulauskas, kuris su Alla Valužiene pradėjo dirbti nuo pat Palangos informacinio centro įkūrimo (1999 m. liepos. 10 d.) pradžios yra tas žmogus, kuriuo ji visada  pasitikėjo. Finansai, buhalterija- dalykas rimtas  planuojant  visą  centro darbą. Anot  darbuotojų, vadovė Joną vadindavo Joneliu ir puikiai su juo sutardavo. Darbuotojams išvykus į parodas, ar kitus renginius ofise Joną palikdavo , nes šis viską žinodavęs. Ponas Jonas – kuklus žmogus. Kalbėti apie save nėra linkęs . Tačiau ir jam labai Allos trūksta. Anot jo, ji buvo labai geras žmogus ir puiki vadovė.

Mindaugas

Turizmo vadybininkas Mindaugas Surblys, prisimindamas pirmuosius darbo turizmo centre žingsnius yra dėkingas Allai Valužienei už tai, kad jį, jauną specialistą (turėdamas istorijos bakalauro diplomą)  priėmė į darbą. Dirbdamas TIC, e Mindaugas turėjo galimybę užbaigti magistratūros mokslus , kurie jam atvėrė kelią į turizmą. Šiandieną palangiškis dirba ten, kur visada ir norėjo dirbti. Mindaugas su vadove bendravo tik porą metų, tačiau jam užteko laiko suprasti, jog   Alla Valužienė yra Palangos turizmo mama. Anot jo, atminimas apie šį puikų žmogų ir vadovą turi būti rašomi didžiosiomis raidėmis.

Prasidedant vasaros sezonui Mindaugas Surblys linki visiems optimizmo, nusiteikti gerai vasarai, daug dirbti ir pasiekti gerų rezultatų.

Rasa

Dabartinė Palangos turizmo- informacinio centro direktorė Rasa Kmitienė- sena Allos Valužienės pažįstama. Jas abi vienijo darbas turizme. Ponia Rasa  šilutiškė, laimėjusi konkursą Palangos –informacinio centro direktorės pareigoms užimti, pasakojo: „Alla buvo tas žmogus, kuri mane mokino turizmo ir tas žmogus, kuriam galėjau pasiguosti.  Ėjau  į konkursą su ta tendencija, kad ji man padės .Simboliškai susiklostė taip, kad iš vakaro prieš konkursą Ji išėjo…

Šiandieną galvoju, jog man nusišypsojo laimės spindulėlis – mudvi pasišnekėdavome , ji man duodavo patarimų įvairiomis temomis. Ir šiandien  ,kada reikia priimti kokius sprendimus, dažnai pagalvoju: o kaip Alla darytų?

Manau mūsų visų pagrindinis tikslas, kad ji „ten“ būdama visada jaustų ir žinotų, jog Palanga yra gerose rankose, jos darbai yra tęsiami. Kaip kiekvienas žmogus turi savo Angelą Sargą, taip ir mes turime Ją. Ji yra tas Baltas Angelas, kuris ateina tada, kai mums to labai reikia.

Palangiškiams ir miesto svečiams linkiu, kad Palangoje turizmo sezono atidarymas  būtų sausio pirmą dieną, o jo uždarymas –ateinančių metų sausio pirmąją.   Manau, jog ir Alla to visada norėjo“.

Egidija

Egidija Smilingienė Palangos –informaciniame centre pradėjusi dirbti nuo 2001 metų, šiandieną darbuojasi kitoje kompanijoje. „Kai tiek daug metų dirbi su profesionalu – tave  inspiruoja“ (įkvepia, aut.p),-sako ji. “Labai sunku buvo matyti ją sergančią. Ji nemėgo lankytis nei ligoninėse, nei laidotuvėse, todėl, kai atsitiko nelaimė –  vedė uždarą gyvenimo būdą. Alla buvo ne tik vadovas . Ji  buvo mentorius.  Mentorius- vadovas gyvenimo prasme. Kai man pačiai reikėdavo priimti kokius rimtus sprendimus, visų pirma jai pasakydavau“.

Pasak Egidijos, turizmo vadovė kompiuterio kabinete neturėjo, viską atlikdavo telefonu ir tiesioginiu bendravimu. Jeigu jai žmogus patikdavo, ji juo visapusiškai rūpinosi. Mylėjo savo darbuotojus. Niekada nepamiršdavo pasveikinti gimtadienio proga. O kiek porų yra palaiminusi…”Gera piršlienė buvo”,-šypsosi Egidija.

-Aštuonetą metų ėjau direktorės pavaduotojos pareigas. Ji labai norėjo, kad išlaikyčiau teises. Išlaikiau, gavau vairuotojo pažymėjimą, bet jau tada, kai ji sirgo. Atvirai pasakius, aš ją nuvyliau. Ji tikėjosi iš manęs žymiai daugiau, bet gyvenimas yra gyvenimas. Jame teka ir povandeninės srovės . Šiandien aš laiminga, turiu mėgstamą  darbą. Jis susietas taip pat su turizmu (  Egidija Smilingienė administracijos direktorė „Sala Plateliai resort“ kompanijoje). Žinau, jog Allai būtų labai patikę pas mane atvažiuoti. Buvau jai kaip dukra, o ji man – kaip mama. Mano mama gyveno toli, o ji ilgėjosi savo sūnaus.

Iš Platelių į namus grįžtu kaip į Niujorką. Palangiškiams linkiu nekreipti dėmesio į blogus komentarus, o eiti pirmyn. Daugiau tokio miesto, kaip Palanga  N4RA ( nei Lietuvoje, nei kur už jos).

Kam skamba varpai?

Dar ilgai tą vakarą mano ausyse skambėjo Palangos turizmo mamos – Allos Valužienės kolegų išsakytos mintys . Alma pasakojo, jog Alla ją išmokino gerti žalią arbatą (iki tol ji jos nemėgusi) ir būtinai su saldumynais (protui reikia).  O kokie būdavę Allos gimtadieniai… Jos draugai ir kolegos dar ilgai atmins tas nuostabias vasaros pabaigas… Egidijai įstrigo vadovės neeilinis skonis pasirenkant restoranus ar kavines. Jei Alla išsirinkdavo, vadinasi šis restoranas ar kavinė Palangoje  geriausi. Alma žavėdavosi  „beprotiška“ vadovės atmintimi (darbus planuodavo keliems metams į priekį).

Atsiminimų daug. Visko nesutalpinsi į baltą popieriaus lapą. Jie, ar nuotraukos, kuriose užfiksuota tai, ko niekada niekas iš širdies ištrinti negali -amžini, kaip amžinas varpas, pakviesdamas maldai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Alla Valužienė

Nuotraukos iš asmeninio E.Smilingienės albumo

Irena Valužė

Ką suradome, tą ir paliksime

 

http://www.irenavaluze.eu

 

Jau ketvirtas pavasaris, kai mamos dovanotą gėlę- pelargoniją išnešu į lauką. Noriu, kad ši  paaugtų, sustiprėtų , pasilepintų saulės spinduliuose . Pelargonija – ne tik gražius žiedus užauginantis augalas. Jis- mano  draugas,- mamos nebėra (iškeliavo į savo kalnelį), o pelargonija gyvena mano namuose…

Misija-būti mama

Motinos diena  visame pasaulyje  minima skirtingu laiku. Lietuvoje ji švenčiama nuo 1928 m. pirmąjį gegužės sekmadienį. Kartu su lietuvaičiais Motinos dieną mini vengrai, portugalai, ispanai, Pietų Afrikos gyventojai ir rumunai.

Kiekviena tauta turi savą istoriją.  Moters-motinos įvaizdis susyjęs su   iškirtinėmis  vienos, ar kitos šalies istoriškai susiklosčiusiomis aplinkybėmis : švietimu, kultūra, ekonomika, morale.

Būti mama- garbė ir atsakomybė. Motina ,  kaip Žemė: vientisa, nedaloma, svarbi visiems ir atskirai kiekvienam iš mūsų.  Kokius “vaisius” ji  užaugina , tuo ir džiaugiasi.

Pamenu ,  mano anyta, žinodama, kad jos liga sunki ir nepagydoma, susiruošusi į ligoninę  pasiėmė tik savo trijų  sūnų nuotraukas, kurias įsidėjo į maldaknygę. Daugiau nieko… Motinos meilę priimame kaip kasdieninę duoną. Galvojame, jog ji niekada nesibaigs. Gyvenimas diktuoja savo sąlygas, o laiko ratas, kaskart atsinaujinęs nepaliaujamai juda į priekį. Gaila, kad besisukdami šiame kosminiu greičiu lekiančiame laive atsikvošime  tik tada, kai ant palangės pražysta kažkada mamos dovanota gėlė …

 

Šeima- medžio šaknys ir šakos

Besidalindama savo nostalgiškais prisiminimais, gavau nuo savo draugės elektroninį laišką. Šis laiškas sugrąžino mane į realybę.

Ji rašė:

“Šeima- tai mūsų šaknys. Iš jų mes išaugome. Ir ne tik tėvai, seneliai, bet ir proseneliai, propropro… seneliai. Mes turime jų genus (faktinis įrodymas-ligų paveldimumas siekia septynias kartas), mes esame jų nemirtingumas , o mūsų vaikai- yra mūsų nemirtingumas (ne kiekvienam duotas nemirtingumas, ne kiekvienam duoti Vaikai) . Negalime teigti, kad tai yra biologinis nemirtingumas, nes ir talentai, ir charakterio savybės irgi kažkiek persiduoda iš kartos į kartą.Todėl ŠEIMA, kurioje gimėme- yra tai, kas jau buvo šimtmečiais iki mums gimstant joje. Tai tarsi medis-su gilios praeities ir dabarties (praeityje-proproseneliai, dabartyje-dar gyvi seneliai,tėvai) šaknimis ir su artimesnėmis ar tolimesnėmis šakomis (broliais, seserimis, pusbroliais, pusseserėmis, tetomis, dėdėmis). Ir kiekviena giminė stengiasi saugoti savo  šaknis (sąlyginai vadinkim-medžiu) ir visas jo šakeles, nes nukirtus bet kurią šakelę- visas medis daugiau ar mažiau kraujuoja, kenčia. O ar šakelė gali gyventi be medžio? Gali, jei pati išleidi tokias šaknis, kad jokios audros jai nebaisios. Bet kol   išleidžia tokias tvirtas šaknis pati – vėtros ją gerokai aplaužo (jei visai nesulaužo). Bet net išleidusi savas šaknis, šakelė lieka būtent to medžio dalis .Iš uosio šakelės išaugs uosio medis, iš obels šakelės – obels medis ( tegul ir sulaukėjusios obels kitokiais obuoliukais, bet obels). Paradoksas tame, kad šakelė pati pradės tos pačios rūšies naują medį kada nors tapdama to medžio gilia šaknimi. Panašu į filosofiją? Gal, bet tai tikra, tai egzistuoja nepriklausomai norim mes tai ar ne-tiesiog taip radom, taip ir paliksim”.

 

Pabaigai

Parašiusi šias eilutes, nutariau palaistyti gėles( “gėlių batus”), kuriuos prieš keletą dienų pasodinau kartu su savo anūkėmis . Nepamiršau ir pelargonijos. Kaip galėčiau, juk ji pražysta per  Motinos dieną!

2018-05-05 18.20.34

Irena Valužė

 

http://www.irenavaluze.eu

 

 

Verbų sekmadienis – magija kiekviename iš mūsų

Paskutiniai sniego kauburėliai kur nekur dar vis baltuoja  drėgmės prisisotinusioje žemėje. Iš žiemos sąstingio pabudusi gamta alsuoja  pavasario vėsa. Ji, besirungdama su saule, neužilgo žada dovanoti žmonėms jūras gėlių, bičių dūzgesį pievose, rytmetines paukščio giesmes ir dar daug daug puikių dalykų.

Esame religinga tauta. Šį rytą  lietuvaičiai iš didelių ar mažesnių miestų bei miestelių skubėjo į savo maldos namus, kad atiduotų pagarbą Tam, kuris pasiryžęs kentėti už mus, nusidėjėlius, vargstančius, ligonius, atsidūrusius  gyvenimo kryžkelėje. Jo ,Aukščiausiojo širdies gelmės neišmatuojamos. Jose – gerumo, atjautos , atleidimo, vilties ir tikėjimo  jūros.

Prieš du tūkstančius metų Kristus, kaip pranašas garbingai  įžengė į Jaruzalę. Verba -Šv.Velykų simbolis, tapatinama su palmių šakelėmis ir gėlėmis , kurias žmonės klojo Jam po kojomis. Ne visi šlovino ir džiaugėsi Mesijo atėjimu. Puikioje  kunigo A.Toliato  knygoje “Žmogaus ir Dievo metai”, galime perskaityti tokius žodžius : ” Ne veltui sakoma, kad meilę nuo neapykantos skiria tik vienas žingsnis, ir viskas lengvai apsiverčia. Užtenka tik propogandos ir nieko nebelieka iš tikėjimo, taurių pojūčių, mes puolam naikinti, laužyti, plėšyti, deginti, jeigu tik neturim gilesnio pamato – pasitikėjimo Dievu”.

Eidama Palangos Kretingos gatve ,su didžiule širdgėla žvelgiau į ne vieną dešimtmetį augusius ir žmones džiuginusius sveikus , ką tik išpjautus storakamienius medžius. Saulės šviesoje nupjautų medžių kelmai baltavo tarsi žvakės pilkame žemės fone. Kažin, pagalvojau, ar nenutrūks rankos tam, kuris tai padarė. Tokia bukapročių sugalvota psichozė kirsti Lietuvoje medžius šiandien itin populiari. Mat kažkam parūpo kuo greičiau panaudoti europinius pinigus tiesiant magistrales, statant pramogai ar bizniui plėtoti skirtus objektus protingai nepasvarsčius, kaip nesužaloti gamtos.

Ar atleisi mums, Viešpatie, už mūsų padarytas klaidas? Kokią Lietuvą paliksime savo vaikams ir anūkams?  Neišsaugoję gamtos, nepaliaujamai ją kasdieną teršdami ir naikindami , neišsaugosime savo planetos. Delsti nebėra kada, žmonija akivaizdžiai mato to pasekmes. Todėl, kaip sako kunigas A.Toliatas,” Didžioji savaitė veda į Kristaus glėbį. Melskime jo, kad netaptumėme Jaruzalės asilaičiais ir suvoktume, kad visa tai, ką turime, yra dovana ir kad geriausia daugyba  tai yra dalyba”.

O ši dalyba, mano manymu, gali prasidėti ir pačiais mažiausiais dalykais. Kad ir šia, kurią papasakojo mano geras pažįstamas Jaroslavas. Jis praėjusią vasarą dalyvavo savo draugės  giminės vestuvėse Lenkijoje, kur jaunieji visiems į vestuves susirinkusiems žmonėms iš anksto buvo pranešę apie jų norą: visi svečiai vietoje gėlių atneša vaikiškų knygelių. Jaroslavas džiaugėsi tokiu jaunų žmonių sumanymu, nes ne vieną šimtą atneštų knygučių jaunieji padovanojo vaikų namų auklėtiniams. Sakysit, nieko čia ypatingo? Galbūt, bet jei kiekvienas iš mūsų  ką nors padarytume tokio, kas  vėliau verstų jaustis labai gerai – būtų tai, kas leistų “surūdyjusiems” laikrodžiams  rodyti tikslų Žemės laiką.

Šiandien bažnyčioje pašventinusi  savo verbų šakelę, rytoj ją nuvešiu ir padovanosiu savo  dukros šeimai Anglijoje. Jų šeimoje gimė kūdikis. Tegu Aukščiausiasis saugos šį mažutį žmogų- mano anūką . Jis, kaip tūkstančiai kitų, šią ar kitą minutę gimstančių ir gimsiančių žmonių yra Naujo Gyvenimo pranašai.

Velykas pasitiksiu svečioje šalyje. Žmogui nėra sienų ar kliūčių apkabinti savo artimą ir džiaugtis tuo, ką duoda tau gyvenimas.

“Prašykime, kad Dievas mums duotų dosnią ir dėkingą širdį, į kurią įžengtų Kristus, vedantis į tikrąjį prisikėlimą, į tikrąjį atgimimą (A.Toliatas, kn., “Žmogaus ir Dievo metai”).

2018-03-24 13.48.01 Velykinė J.Basanavičiaus gatvė Palangoje

IrenaValužė

Hi, cuties

 

Sveikos , mielosios. Visos moterų papasakotos istorijos  – realios, neišgalvotos, juokingos, turinčios saldžiai kartų prieskonį , tačiau absoliučiai tikros.

Koks tavo svajonių vyras?

– Ar tas,  dėl kurio buvau netekusi “pometies” ?-klausimu į klausimą atsako balzakiško amžiaus moteris ir pradeda savo pasakojimą.

-Vakar pas mane buvo atėjęs draugas. Mylėjomės, aš jam visa atsidaviau. Paskui žiauriai išsigandau , supratau, jog aš nieko neatsimenu: mane ištiko amnezija. Kitą dieną nuėjau pas savo šeimos daktarę ir  jai  viską papasakojau. Daktarė pasiklausė pasiklausė ir  sako:

– Gal buvai  iš lovos iškritusi, ar į lovos kampą galvą susimušusi?

-Ne,-sakau jai, o ji ir vėl manęs klausia :

– Iš kur žinai, juk nieko neatsimeni ?

-Būčiau susižeidusi, -atkertu.

Daktarė apžiūrėjo mano galvą, ieškojo  gal kokių guzų bus, bet  nieko nerado. Tada aš jai  ir sakau:

-Daktare, mano sesuo man vakar sako: sene, pagalvok, kiek tau metų, kas galima jaunam, to negalima senam. Ji turbūt man pavydi. Sakykit , juk seksas yra sveika?

-Be abejo sveika. Svarbu tik viską prisiminti.

užrašė: Irena Valužė

 

Previous Older Entries

%d bloggers like this: