Laiko rate-laimė bendrauti

Jau keletas metų iš eilės pastebiu, jog artėjant gimtadieniui  aš pasineriu į savianalizę. Dėl ko taip nutinka,  galvos nekvaršinu. Bandau atsakyti į prieš mano akis iškilusį klausimą  paprastai ir nuoširdžiai: “Kodėl MUDU susitikome?”

Anglijoje ruduo neįtikėtinai saulėtas , šiltas ir mažai “šlapias”. Lietuvoje, manau, toks pat gražus oras. Išvažiuojant iš savo gimto miesto -Palangos , turėjau puikią galimybę pasidžiaugti menininkais, kurie , į pagalbą pasitelkę Motiną Gamtą , sukūrė akiai ir širdžiai mielus darbelius Palangos botanikos parke. Savo kūryba  jie įprasmino  jau ne vienus metus Palangos botanikos sode minimą   “Parko dieną”. O  pasivaikščiojusi  rudenėjančio parko pievomis ir prisirinkusi  baravykų , atvežiau juos į Angliją (ačiū muitininkams, neatėmė)  džiaugdamasi kaip vaikas, nes , ar gali būti geresnė lauktuvė emigracijoje gyvenantiems draugams už šią : lietuviškas  kvapas ir skonis vienoje pakuotėje.

Klausimas, kuris mano sąmonėje  iškilo šį rytą buvo gana  paprastas. Jis manęs klausė:”Kas tavo gyvenime pasikeistų, jei šiandien būtumei aštuoniolikos metų ?”

Iš pat pradžių toptelėjo į galvą mintis, jog galėčiau pasitelkti pasaulio protus ir cituoti išmintintingus žodžius. Juk tai lobis, kuris tūkstančius  metų   yra   saugomas po slapčiausiais užraktais.  Ne duok, Dieve, pasimetę savo, ar būdami liudininkais kitų žmonių gyvenimo kryžkelėse , galime pasitikslinti savo  žiniomis apie laimę, meilę,  sveikatą, dorybes  ir nuodėmes.  Tiesa neginčytina-išminčiai mums paliko perlus. Imk, rink juos, pasimatuok, gal tiks ir pritiks…Tačiau ar pagalvojame, jog žodžiai, kuriuos kažkada kažkas pasakė yra ne kas kita, kaip tų žmonių  išgyvenimai, kurie metų tėkmėje , tarsi per rėtį išsijoti akmenys, pavirto pačia tvirčiausia mase – cementu.  Akivaizdu, namo nepastatytume be jo  ir  žmonių, statančių jį  pagalbos. Visą šią veiklą vainikuoja  laikas, ištvermė ir kruopštus darbas.

Šią vasarą  turėjau puikią galimybę (ačiū “Palangos tiltui”) pabendrauti su palangiškiais.

Palangiškius dažnai kaltina mažu bendravimu. Esame šiauriečiai. Gamta yra uždėjusi mums šiek tiek rūstesnį atspalvį , nei šiltuose kraštuose gyvenantiems žmonėms. Tačiau mes tuo  ir unikalūs: kas  žmogaus viduje-ne visiems rodoma. Geras vynas taip pat turi savo brandinimo laikotarpį.O noras bendrauti  individualiai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų ,-kiek  duosi, tiek ir tau bus atseikėta.

Baigėsi vasara, baigėsi mano atostogos Lietuvoje.Sugrįžusi vėl į kraštą, kuris yra tapęs man  miela vieta galvoju, jog kiekvienas žmogus žemėje yra keliautojas. Ir visai nesvarbu , ar jis palieka savo gyvenamą vietą, ar ne.  Jis praeina savo gyvenimo maršrutu  net nenutuokdamas, kiek jame jis daug pamatė, išgyveno, patyrė.Todėl niekada nebandžiau gvildenti imigracijos temos, taip kaip mėgsta ją narplioti spauda, kaimynai, ar bobutės tarpuvarčiuose. Žmogus gimė laisvas. Jei paukštį uždarome į narvelį, jis tampa mūsų nuosavybe. O kam miela gyventi (ne) laisvėje?

Mano kalbinti žmonės, nepriklausomai nuo jų išsilavinimo, socialinės padėties  visi be  išimties tvirtino, jog emigracija-  Lietuvos žaizda. Savaime suprantama, tik mažai kas įvardino jos atsiradimo priežastį. Daugumai lietuvių  emigracija tapo išsigelbėjimu . Kiekvieno žmogaus išvykimo  priežastys yra individualios, tik pasekmė vienoda: jis puikiai supranta, kad valstybė atsuko jam nugarą.

Šiandien atsakydama į klausimą , ką daryčiau jei būčiau aštuoniolikos, galiu sąžiningai prisipažinti: ilgiau užsibūčiau ant tėvo “kirzavų”  (aulinių) batų. Mano tėvas buvo žvejys. Kai grįždavo iš jūros į namus ,prieš nusiaudamas batus visada mane ,pačią mažiausią šeimoje, pasisodindavo ant kojų  ir supdamas jas, aukštai iškeldavo  mane į viršų. Toje tėvo stiprybėje pasijusdavau esanti žymiai didesnė nei buvau. Šis, tvirtumo žemėje jausmas mergaitei, ar vėliau moteriai , nulemia  tolimesnį jos gyvenimą.  Bet apie tai suvoki žymiai vėliau.

Jei būčiau aštuoniolikos, gyvenčiau lygiai taip pat kaip  gyvenau ligi šiol, nes mano klaidos buvo išgyventos.  Mano klaidos, kaip sakė žymus prancūzų rašytojas ir folosofas Marselis Prustas ,”laimė palanki kūnui, bet tik skausmas ugdo sielos gabumus”, mokė mane daugelio dalykų.

Šiandieną aš džiaugiuosi laime bendrauti . Ji atveria lobius, kuriuos tu pasiimi į savo gyvenimo kelionę. Jei šiandieną manęs M.Prustas paklaustų, ką norėtum Aukščiausiajam  pasakyti savo  gyvenimo paskutinę  akimirką (šito jis klausdavo savo knygų herojų) ,atsakyčiau labai paprastai: norėčiau visus apkabinti dar kartą.

Paryčiais susapnavau savo mamą. Laiko ratas ,apsisukęs apie savo ašį dar kartą, tęsia kelionę toliau…

 

 

Gamta ir žmogus…”Parko dienos” Palangos botanikos sode

Irena Valuže

 

Lietuva emigranto akimis

Niekada negalvojau,jog ateis toks laikas,kada apie savo  gimtą kraštą  kalbėsiu žmogaus,kuris ilgus metus gyveno svetur, lūpomis. Gyvenimo vingiai nenuspėjami. Voratinkliniais tinklais surišę žmogų jie stengiasi  nepaleisti  jo iš savo glėbio.

Grįžau į namus ne peikti,o ieškoti kas džiugintų širdį ir protą.Prisipažinsiu,pirmomis viešnagės Lietuvoje dienomis jaučiausi tarsi iškritusi iš medžio (lyg esanti,lyg nesanti). Ramindama mane,mano klasės draugė pasakojo,jog ir jai yra tekę kažką panašaus išgyventi. Kai po dešimties gyvenimo metų Vokietijoje ji sugrįžo į Palangą,liūdni ir pikti žmonių veidai mažame pajūrio mieste jai kėlę siaubą. Supratusi,jog nieko negalėsianti pakeisti („rūpintojėlių“šalyje gimę), nutarė nepasiduoti . „Eidavau gatve ir šypsojausi“,-pasakojo ji. Ir visai nesvarbu,jog po kažkurio laiko išgirdo jai priskirtą epitetą-„ei,ta durnelė“. Prabėgo dar vienas dešimtmetis,o mano draugė tokia ,kokia buvus.Šypsena jos veide neišnyko.

Klausimas:ar norint gerai jaustis reikia užsidėti šarvus? Ar norint apsaugoti savo „dūšią“ nuo negatyvo reikia pulti pirmam( šiuo atveju-šypsena)?

Pavasaris dar sunkiai braunasi iš žiemos sąstingio, nors po mano namo langais darželyje mėlynuoja žibutės ,žydi sniegenos, o pajūryje į saulę iškėlę savo baltapūkes galveles skleidžiasi didžios pavasario atgimimo šventės-Šv.Velykų pranašai- “kačiukai”.

Televizorius namuose skelbia naujienas :kriminalus ,kuriuos padarė seniai kalėjimuos supūti turėję galvažudžiai,iki koktumo juokingas kai kurių Seimo narių praturtėjimo istorijas, savižudybėms ir emigracijai Lietuvoje stabdyti kuriamus projektus,švietimo ir mokslo reformų peripetijas.

Tai kur gi tas gėris,kurį po daugelio metų sugrįžusi į namus aš noriu regėti?  Ar tai gražios ir išpuoselėtos lietuvaičių sodybos,  pasipuošusios moterys miesto gatvėse ,iš miegų bundanti gamta, barchatinis ir dainuojantis pajūrio smėlis po kojomis ,saulė, atsimušanti į žalias jūros bangas,ilgaliemenės pušys, sakais kvepiantys pušynai, lietuviškos liaudies dainos TV  programoje „Duokim Garo” ,istorikų pasakojimai  apie mūsų karalius bei kunigaikščius?…

Į gimtinę sugrįžau tada,kada emigracijoje gyvenantys žmonės dar nei vienas neskuba į namus  sugrįžti. Ir vėl į mano galvą braunasi mano klasiokės ištarti žodžiai: „nieko,priprasi …‘

Žinau,priprasiu, nes nebenoriu gyventi ir dirbti svetimoje šalyje. Noriu keltis ir gultis su mintimi,jog esu Lietuvoje. Noriu mylėti ir gerbti tai,ką man gimstant paliko mano protėviai. Jie į mano gyvenimo istoriją įrašė pagrindinį  žodį-Lietuva.

foto 2012 07 20 266

Irena Valužė

(bus daugiau)

Diena pailgėjo per vieną gaidžio žingsnį

Šiandieną krikščionis mini Trijų karalių dieną. Prisimenu, kaip vaikystėje tėvas ant baltų virtuvės durų šventinta kreida pažymėdavo tris raides K,M,B (Kasparas, Merkelis ,Baltazaras) su trimis kryželiais virš jų. Raidės ant durų matydavosi labai blankiai ,o atmintis apie tai išliko labai ryški. Tada dar nežinojau, jog tėvo ranka rašomos raidės simbolizuoja išmintį, o kryželiai –šventumą.

Šventė baigėsi

Pasak lietuvių etnografės Pranės Dundulienės, „nuo Trijų karalių diena pailgėja per gaidžio žingsnį ,tiek, kiek avinas pašoka į viršų, t.y. tokio ilgio kelią nuėjo” Šienpjoviai „(trys ryškiausios Šienpjovių žvaigždės). Su Trimis karaliais pasibaigia ir tryliką dienų trukęs kalėdinis periodas. Kaip besisielotų Chalesas Dickensas :“Ak, kad taip kalėdos tęstusi, kaip ir turėtų, ištisus metus“, vieną dieną supranti, jog dvasios šventė, turėjusi nepaprastai gražią simboliką-Kalėdas, užsibaigė ir perėjo į kitą -Naujų Metų lygmenį. Šioje vietoje žmogus linkęs pateikti sau ataskaitą: kokie jam ,jo šeimai ir artimiesiems buvo praėjusieji, ką jis gero nuveikė, ar kažko nepadarė. Ir aš, šiandieną atvažiavusi prie jūros ir prisirinkusi „jūros sagų“ (audrų nugludintas kriaukles dovanoju savo mylimiausiems žmonėms) susimąsčiau: kokius 2015 metus norėčiau išvysti? Momentaliai į galvą atėjo atsakymas: nenoriu, kad Žemėje lietusi kraujas. Visa širdimi trokščiau, kad tos geležinės, mirtį sėjančios mašinos, pagaliau užsičiauptų , didžiųjų valstybių robotai pradėtų mąstyti ne mechanizmais, o blaivia galva ir širdimi.

Padėka

Tuo pačiu metu prieš mano akis iškilo kitas klausimas: ką aš padariau, kad pasaulis būtų geresnis? Ar paaukojau be gailesčio savo „dešimtinę“ alkanam, ligoniui, gyvenimo rėmuose įstrigusiam , ar vis žadu tai padaryti?.. Ar neužmiršau Kalėdų naktį pagaminti Kristaus gimimo padėklą ,kaip tai viduramžiais darė britai (ši tradicija yra išlikusi iki šių dienų):“ Legenda pasakoja ,kad visi, kas tik nepabūgo sniego pūgų ir išneš sultingą kaulą inkščiančiam paklydėliui šuneliui, šieno gėbelį iš šalčio virpančiam arkliui, šiltą apsiaustą paklydusiam pakeleiviui , ryškių uogų vėrinį grandinių sukaustytam žmogui, trupinių lėkštelę susigūžusiems paukšteliams, manantiems, kad jau niekada nebegiedos, ir saldumynų vaikeliams, žvelgiantiems pro vienišą langelį, visi, kas padengs šį paprastos gausos padėklą, „mainais susilauks stulbinančių dovanų, kurios neprilygs nei povo plunksnų veriančiam grožiui, nei dangiškajai darnai“(S.B. Breathnach „Paprasta pilnatvė“).

Atlygis

Galiu pasidžiaugti, jog prieš Kalėdas iš WordPress.com. ,kuriame publikuoju savo dienoraštį, gavau įspūdingą sveikinimą. Mano publikacijos buvo sulygintos su tamvajumi, kuris turi padaryti nemažai reisų, kad visa tai pavežtų. Gavau sveikinimų ir iš angliškai rašančių žmonių. Smagu, tačiau akistatoje su savimi ir savo laiku norisi įgyvendinti tai, ką esu sumąsčiusi. Šiais metais savo rašiniams norėčiau ne kiekybės, o geresnės kokybės. Tai, ką esu parašiusi anksčiau, ir dar ką parašysiu- sudėlioti į „lentynas“ ir knygos forma pateikti skaitytojams. Anksčiau apie tai nedrįsau galvoti. Tačiau dėka mano skaitytojų (jų turiu virš šešių tūkstančių) ir padrąsinta Sheilos Graham žodžių:“ Nevaržyk savo norų, kad jie džiugiai prasiveržę pro odą susilietų su energija, kuri sukūrė pasaulį .Gali turėti viską, ko trokšti visa širdimi“,žadu imtis rimto darbo. Šiandieną, švęsdami Tris karalius džiaugiamės,jog pasaulio sukūrimo istorijoje dalyvavo Kasparas, Merkelis ir Baltazaras. Karaliai, į Žemę atnešę šviesą. Viliuosi, jog gal kada nors ir man jie atneš dovanų.O dabar keliu taurę kriaušių sidro savo mėgstamiausiame užutekio pabe ir visiems sakau :“Su Naujausiai 2015 metais“ .Tegu šiandieną avinas šoktels ankščiau, nei per vieną gaidžio žingsnį, juk tai jo metai, o trys ryškiai danguje sužibusios Šienpjovių žvaigždės- niekados neužges!

Pabaigai

Tiems,kas dar negali išsivaduoti iš sąstingio savo kūne ir sieloje, pateikiu XII a. vokiečių mistiko Hildegardo pasiūlytą receptą:
Žvelk į saulę.
Žiūrėk į žvaigždes ir mėnulį.
Neatitrauk akių nuo žemės žalumynų grožio.
Dabar,galvok.

DSC00209

jūra ir ledas

Irena Valužė

Priešribio džiaugsmai ir rūpesčiai

Man šešiasdešimt!

Niekada manęs nebaugino pragyventų metų skaičiai. Pamenu, laukiau 16,18 metų sukakčių.Vėliau, įsimintini gimtadieniai, kurie kartodavosi kas penkerius metus. Jei sugrįžti į praeitį- mano metai –  aš pati. Neįsivaizduoju namo, kurį būtų galima pradėti statyti nuo antrojo aukšto .

Pranašystės

Kartais mes savo gyvenimo kelyje sutinkame žmones, kurie bando papasakoti mums apie mūsų gyvenimus. Nesu fanatikė, tačiau aškiaregės Tatjanos pranašystes atsimenu iki šiolei. Jos nuomone ,kai žmogus sulaukia 70-ties , su juo jau reikia pradėti atsisveikinti. Prisimenu ir Aliodijos Ruzgaitės (prima balerinos) mintį, jog žmogus gali gyventi 120 metų, o jo kaulai- tik 70. Išvadoje-artėju prie ribos už kurios nežinomybė. Kitaip tariant, esu priešribio teritorijoje. Tačiau, jei apie ją nuolat galvosi-atsidursi ten  greičiau nei numatyta,-perspėja tie patys visažiniai. O jei paprasčiau-dar nenorėčiau  savo gyvenimo  maratone atbėgti  pirma.

Prisiminimai

Mokiausi sportinėje klasėje. Buvau mokyklos tinklinio komandoje. Jai vadovavo puikus pedagogas G.Kundrotas. Mūsų tinklinio komanda jaunių grupėje Maskvoje buvo iškovojusi net aukso medalį. Sportavau, tačiau lengvosios atletikos nemėgau. Pamenu, leki kaip šuva liežuvį iškoręs, o tave vistiek kažkas pralenkia…Po tokių varžybų būdavo viena paguoda- pasiskųsti fizikos mokytojui A.Taurinskui. Gyvenime nebuvau  sutikusi žmogaus, kuris tiek nekęstu sporto ir sportininkų. Jo nuomonė  buvo neginčyjama:valstybė išleidžia didžiules pinigų sumas veltėdžiams išlaikyti. Mokytojas buvo stiprus savo profesijos žinovas, ir gana vienišas žmogus. O mes, neklaužados , skųsdamiesi laimėdavome laiką nebūti pašauktais prie lentos (pasibaigdavo pamoka).

Nuo paskutiniojo skambučio prabėgo keturi dešimtmečiai. Žilų plaukų sidabras nuspalvino ne tik mokytojų, bet ir mūsų, mokinių, galvas (nemažai  mūsų jau iškeliavo į kitą-amžiną buveinę).

Sodybų tuštėjomo metas

J.Avyžiaus romanas “Sodybų tuštėjimo metas” man, septyniolikmetei, buvo sunkiai suprantamas. Dabar , galvoju, Lietuva gali pretenduoti tapti rekordininke. Dar niekada nebuvo taip ištuštėjusios mūsų sodybos, kaip šaliai atgavus Nepriklausomybę. Skaudžiausia, jog  šalį palieka Lietuvos ateitis  ,o valdžia nepakrutina nė piršto susidariusiai padėčiai ištaisyti . Kai apsilankai Lietuvoje- susidaro įspūdis, jog čia viskas puiku. Prabangūs namai dygsta kaip grybai po gero lietučio. Palangoje net buvusių pelkynų vietose stovi pilaitės, kurios savo prašmatnumais gali nustebinti   ne vieno užsieniečio akį. Šiomis dienomis miestas švenčia kasmetinę “Tūkstantmečio stalų” šventę. J.Basanavičiaus gatvėje nutiesiama stalų virtinė, o įmonių, įvairių organizacijų, kavinių, restoranų ir net vaikų darželių darbuotojų rūpestis kuo įdomiau ,orginaliau ir “skaniau”pristatyti savo stalą .Šiais metais  tautodailininko L.Žulkaus  stalas (aukščiausias) gali patekti ir Gineso knygon. Miesto valdžia šią šventę tapatina su Pasauline Turizmo diena ir vasaros pabaigtuvėmis (Palangoje viščiukai skaičiuojami rudenį). Joje netrūksta mero ,ir kitų į šventę atvykusių svečių gražių kalbų ,pažadų, jog gyvensime dar geriau ir linksmiau. Aplink skamba muzika , miestelėnai, “kramsnodami” (vaišindamiesi)  neužmiršta kartu su į dangų paleistais balandžiais sušukti:”Mes mylim Palangą”. Man taip pat patinka šventės, juk ir senovės romėnai žinojo , jog žmogui reikia  duonos ir žaidimų. Taip būdavo laimimos kovos, užkariaujamos žemės , imperijos . Gerai būtų,  jog šventės, rengiamos miestelėnams , nebūtų panašios į plūdes; ir žuvį pagauti, ir pačiam nenuskęsti.

Be pompastikos

O aš ryt pagaminsiu savo draugams baravykų sriubos. Gimtadienio proga gavau iš Lietuvos dovaną- džiovintus baravykus. Jie kvepės lietuvišku mišku, artimųjų meile ir noru pasidžiaugti kiekviena pragyventa diena.  O jei žiūrėti į savo gyvenimo perspektyvą,  reikėtų prisiminti senuką V.Šekspyrą. Gimtadienio proga man jo eiles padovanojo mano klasės draugė .” Nepamiršk prieš kalbėdama, klausytis. Prieš pradėdama rašyti ,pagalvoti . Prieš išlaidaudama, uždirbti. Prieš melsdamasi, atleisti. Prieš įskaudindama, pajusti.Prieš neapkęsdama ,mylėti. Prieš mirdama, gyventi”.

WP_001074

vėjo daina

Irena Valužė

Velykos- metas mylėti

Velykos! Magiškas žodis,  apgaubtas tyla, paslaptim ir tikėjimu, jog nuo šiandienos bus šviesiau ir lengviau gyventi, mums, paprastiems mirtingiesiems…

Mes nesame gimę istorikais, ar to meto amžininkais, kad galėtume skelbti tiesas, kurių iš dalies nežinome. Tačiau Šv.Velykų rytą mes norime priimti Kristaus kančią kaip savo ,ir dalintis ja su kitais žmonėmis.

Daug vandens nutekėjo mano gyvenime nuo tos dienos,kada pirmą kartą  pamačiau filmą apie Kristų (jo kančią Golgotos kalne). Nurijęs paskutinį gurkšnį acto, kurį jam padavė Poncijaus Piloto galvažudys (Kristus paprašė, kad jis suvilgytų lūpas ir jo likimo draugams ), jis gavo ir paskutinį kirtį į širdį. Kai buvau vaikas, niekaip nesupratau paveikslų, kabančių mano miesto bažnyčioje (kraujas,tekantis iš Kristaus širdies). Šiandieną žinau: kirtis į širdį, tai kirtis į mus, mirtinguosius:  kenčiančius, mylinčius, neapkenčiančius, nusivylusius, ligonius. Mes jį gavome kaip palikimą. Jei esame stiprūs savo gyvenimo kirčius priimti-mes laiminame Auksčiausiąjį ir laukiame Velykų,- šviesos ir palaimos akimirkos nubusti, tikėti ir mylėti, mylėti, mylėti…

Su Šv.Velykom!

20140421_164043

Irena Valužė

 

 

 

Kad nesušlaptum kojų-apeik balą

Gyvenu šalyje, kurioje paprasti, eiliniai žmonės apie politiką nekalba. Tačiau politiniai įvykiai pasaulyje-kiekvieno širdyje. Šiomis, įtampos pilnomis dienomis, kada vyksta atkakli pasipriešinimo kova dėl Ukrainos tautos išlikimo, esu ne kartą savo adresu išgirdusi klausimą:”Ar tu ne rusė?”.

Kas yra kas

Gimiau sovietinėje santvarkoje, kurioje, jei norėjai įsitvirtinti, reikėjo šokti pagal “jų” dūdelę. Pagal ją  šoko ne vien mano šalis. Pamenu, jaunystėje, norėdama  įsidarbinti sekretore Palangos miesto Vykdomajame komitete, turėjau išgirsti  atsakingo sekretorius F.Užpelkio priekaištus, kodėl aš nesu komjaunuolė (pasakiau, jog komjaunimas man kažkaip pro pirštus praslydęs). Buvo labai nustebęs ir supykęs, tačiau Vykdomojo komiteto pirmininkas D.Puodžius (prisimenu šį nuostabų žmogų, puikų vadovą  ir Palangos miesto patriotą su didžiule pagarba), numojęs ranka, priėmė mane į darbą. Sekretore dirbau ketvertą metų. Pro mano akis praplaukė partinių posėdžių vaizdai, kada man, pasibeldusiai į pirmininko kabinetą ir atidariusiai duris,visi kaip vienas ,užsičiaupdavo ( neduok, Dieve, išgirsiu kokią valstybinę paslaptį). Šiandieną man tai atrodo juokingai. Pamenu, per Velykas (anksčiau  darbe jų neminėdavome) pirmininko pavaduotojas kultūrai P.Gavelis išsikvietė mane į kabinetą ir maloniai paprašė vienos paslaugos:”Ar negalėčiau nueiti į bažnyčią ir suskaičiuoti kiek bažnyčioje žmonių (senų,jaunų,moksleivių). Aš, kaip pareiginga darbuotoja-sutikau (malonu išeiti iš darbo). Tik, deja, į bažnyčią nenuėjau. Grįžau į namus, atsipjoviau mamos iškeptą gardų velykinį pyragą, įsipyliau tėvo pagamintos giros ir, sugrįžusi į darbą, pavaduotojui atraportavau:  bažnyčioje buvo trys šimtai žmonių. Jis man padėkojo ir daugiau niekada nebeprašė jokios paslaugos. Kodėl dabar , praėjus keturiems dešimtmečiams, aš šiuos įvykius prisimenu? Prisimenu dėl to, jog kiekviename žmoguje yra pasėta individuali sėkla, kuriai tu lieki ištikimas visą savo sąmoningą gyvenimą. Tai padorumo sau, savo šeimai , savo tautai išdavos(jeigu norit-sąžinės dalykai) .Juk tada, būdama visiška mergiotė, aš praėjau pro šalį niekam nieko nepasakius. Šaunuolė!

Tauta

Sovietiniais metais Palangos kurortas klestėjo , nes pagrinde jame poilsiaudavo rusai ir žydai. Mano tėvai taip pat vertėsi šiuo verslu (nuomojo namą poilsiautojams).Iš to šeima gyveno. Dažnai prisimenu maskviečius ,savo vaikystės draugus , kurie bent dešimt vasarų iš eilės atvažiuodavo su savo seneliais ir gyvendavo mano tėvų namuose visą vasarą. Vėliau,užaugę, mes ne kartą važiuodavome vieni pas kitus į svečius. Mano draugai tapo žymiais žmonėmis, tačiau prabėgusios vaikystės prisiminimais mes visada buvome ir esame tuo, kuo buvome anksčiau:paprasti ir nuoširdūs.  Marinos ir Sašos (Aleksandro) senelės vyras buvo rusų caro armijos generolas. Jį sušaudė sovietai. Matydavau, kaip Marija Grigorjevna, prisiminusi  savo vyrą, ne kartą braukė karčią ašarą. Tuo metu apie tai taip pat niekas garsiai nekalbėjo.

Ukrainietis mano šeimoje

Šiandieną visas pasaulis seka naujienas iš Ukrainos. Užsienio šalys smerkia rusų aneksiją Kryme. Turėdama pavyzdį kaip galima “atimti ” Krymą, sukilo ir kitų Ukrainos miestų rusakalbiai . Šalis atsidūrė aklavietėje. Kaip toliau klostysis įvykiai-parodys laikas, tačiau jau šiandieną yra aišku, jog kareiviai nenori šaudyti į taikius žmones, nes tarp jų jug gali būti tavo sesuo ar brolis.Taip ,kaip atsitiko mano šeimoje.

Prieš daugelį metų mano sesuo buvo ištekėjusi už ukrainiečio. Jiedu susipažino Palangoje. Vladimiras atliko karinę tarnybą pajūrio pakrančių apsaugoje. Anksčiau Palangos pajūriu negalėjai nueiti toliau, nei besibaigiantis parko ruožas. Už jo buvo Kosygino, bei kitos vyriausybinės vilos, kurias saugojo kareiviai. Pamenu, kaip mes, vaikai, nusiskynę gėlę iš mamos daržo, bėgdavome į pajūrį sveikinti kareivių. Vakarais traktorius per visą pajūrio pakrantę išardavo juostą, kuri, neva, turėjo saugoti mus  nuos imperialistų iš jūros pusės. Mes,vaikai, šventai tikėjome, jog  jie (kareiviai) yra tie herojai, kurie budi taikos sargyboje. Kada mano sesuo skyrėsi su ,atrodytų, darbsčiu, ramiu, du vaikus seseriai padovanojusiu vyru, jis jai  prisipažino (gal iš pykčio), jog jų (rotai) kuopai buvo pasakyta Lietuvoje ieškoti savo antrų pusių. Tais metais ne viena lietuvaitė (palangiškė) ištekėjo už svetimtaučio kareivio, tarnavusio Lietuvoje. Pasak mano svainio, jie bet kada galėjo pasiimti (uvalnitelnij) laisvą dieną ir išeiti į miestą “gaudyti” merginų. Šiandieną mano sesers nebėra. Ji iškeliavo amžinybėn. Pasiliko du jos puikūs  vaikai, kurie turi ir ukrainietiško kraujo. Kadangi po skyrybų jos buvęs vyras vaikus visai užmiršo, tai  užaugęs Vladimiro sūnus ir duktė   patėvį vadina tėvu , o patys save-  lietuviais.

Pabaigai

Mokykloje niekada nesuprasdavau kam reikalinga visuomeninių mokslų disciplina. Tačiau vieną pamoką aš labai gerai prisimenu.Viena mūsų klasės mergaitė ištarė žodį “laisvė” ir su juo susyjusį klausimą. Pamenu, mokytojas nė kiek nepasimetęs, labai greitai ir  akivaizdžiai mums visiems paaiškino :”Įsivaisduokite, jog prieš jus didžiulė bala. Jei norite nesušlapti kojų, ką darysite? Apeisite aplinkui”.

Apeiti aplink balą yra patogiau, bet kartais galima  apsiauti botus.

 

WP_001038 (2)

voratinklis su plunksnom

Irena Valužė

 

Smėlio laikrodis

Ar reikia atmintį išsaugoti ateinančioms kartoms? Be abejonės-taip.Neįamžinęs šiandien-ryt nebebus kam ir dėl ko tai daryti.

Mūsų Staselė

Stanislava Paulauskienė,kitaip tariant,Staselė,šventė 85 -erių metų jubiliejų.Ji-sena palangiškė ir senosios žvejų Paulauskų giminės atstovė. Su vyru nugyveno ilgą gyvenimą,užaugino du sūnus ir dukrą.Gyvenimas nelepino šios moters,bet ši išliko tokia ,kokia buvusi:geros širdies,ir neišsenkančios energijos.Kiek prisimenu,ji niekada nestovėjo vietoje. Nemokėjusi lėtai vaiksčioti,o tik bėgte,ir darbus atlikdavo greitai-lyg vėjo genama.Iš savo namų Plungėje  į pasaulį laimės ieškoti išėjo dar labai jauna.Kadangi tėvai gyveno  skurdžiai,tad savo jaunystės dienas praleido patyrusi  samdinės dalią.Tarnavo pas turtingus žmones,prižiūrėjo jų vaikus ir dirbo kasdienius darbus ūkyje. Bet ir tada,kiek atsimena seni palangiškiai, Stasės visur buvo pilna:ir darbuose,ir vakarėliuose.Ji visus pavergdavo savo linksmumu ir optimizmu.

Senoji žvejų trobelė

Savo gyvenimą Stanislava Paulauskienė praleido uošvio Kazimiero Paulausko ir anytos Albinos Paulauskienės namuose.Tai buvo bene viena pirmųjų sodybų,pastatytų Palangos mieste.Kazimieras Paulauskas ją surentė dar praėjusiame šimtmetyje, šventai tikėdamas,kad šiame name užaugs jo vaikai ir vaikaičiai. Deja,senosios žvejo sodybos nebėra,jos vietoje išdygo naujas,modernus pastatas.Praradęs kažką labai artimą,pradedi analizuoti   praeitį. Šiandien mąstau, jog senolių bakūžė   galėjo tapti palangiškių žvejų gyvenimo bei jų buities prisiminimais ateities kartoms (žinoma kraštotyrininkė  E.Adiklienė dažnai apsilankydavo senoje Paulauskų sodyboje). Laikas  sugriauna pastatus, kaip ir užverčia žmogaus gyvenimo knygą.Tad pajutusi bėgančio laiko greitį, noriu nors trumpam sustoti ir papasakoti apie tuos paprastus,dorus ir darbsčius žmones.

Mano vaikystės kiemas

Šiandieną jau tik prisiminimais galiu grįžti į savo vaikystės kiemą.Nebėra jau mano senelių senųjų palangiškių žvejų Albinos ir Kazimiero Paulauskų, nebėra  jų sūnų-Kazio,Antano,Felikso,Leono. Iš gyvenimo pasitraukė puiki tautodailininkė mezgėja ir šokėja Agnė Paulauskienė,nebėra Barboros Paulauskienės, mano tėvo, taip pat žvejo Petro Valužio (mano tėvas- Stasės brolis,buvo vedęs Paulauskų dukrą Scholastiką).Visi jie buvo šios giminės geneologinio medžio šaknys ir šakos. Aš galiu prisiminti tik tai, kas man,vaikui,labiausiai įstrigo atmintyje.  Mūsų kiemas visada kvepėjo žuvimi.Į jį žmonės užsukdavo nusipirkti šviežios,ką tik iš jūros pagautos silkės,stintos,plekšnės,žiobrio,ungurio,menkės…Jei jūra būdavo rami, visi gerai žinodavo,kad vyrai parneš pilnus tinklus žuvies. Jei jūroje siausdavo audra, tai ir kiemas būdavo tuščias.Jis buvo lyg barometras, tiksliai nuspėjantis tos dienos orus.

Moterų rankos

Kai laimikis jūroje būdavo sėkmingas,visas darbo krūvis tekdavo moterims. Reikėdavo sutvarkyti ūdas,iš tinklų ištraukti neretai sušalusias žuvis,o suplėšytus tinklus sutaisyti.Todėl ilgais žiemos vakarais šioje sodyboje ilgai negesdavo žiburys. Moterys, pirkios palubėje sukabinusios tinklus,specialia šeive lopydavo juos. Žvejienės greitais rankų judesiais sumegzdavo mazgus-ir skylės kaip nebūta. Aš taip ir neišmokau to tinklų lopymo meno. Moterų rankos ne tik tvarkydavo žvejybai skirtus įrankius, bet atlikdavo ir visus buitinius darbus:siūdavo namiškiams drabužius,verpdavo vilnas, megzdavo, minkydavo duonai tešlą.Be visų darbų,jos dar neužmiršdavo paglostyti ir savo vaikams galvelių.Prabėgus metams,jų rankas matau tokias pat gražias, kaip ir kadaise,nes esu pajautusi jų šilumą. Štai ir šiandien, žvelgdama į Stanislavą Paulauskienę, sėdinčią gėlių ir giminių rate, galvoju, kad laiko sustabdyti negalime,tik patys sustojame, kaip toje nuotraukoje, palikę prisiminimą.

Smėlio laikrodis

Kai buvau maža  esu Palangos Senojoje vaistinėje mačiusi keistą  per vidurį pergnybtą stiklinį vamzdelį. Akimirksniu smėlis iš vienos vamzdelio pusės  subėgdavo į kitą, o apvertus-vaizdas kartodavosi. Kaip vėliau sužinojau , tai buvo smėlio laikrodis. Šiandieną ,mėgėjiškoje ir nuo laiko pageltusioje fotografijoje  matau užrašytą tikslų elektronį laiką:99 ,5 ,7. Būčiau labai norėjus ,kad Laikas  šioje nuotraukoje niekada nebūtų nieko pakeitęs. Juk joje sustabdyta laiminga akimirka būti visiems drauge. Deja, nekalto smėlio nuvilnijusi plona srovelė sustojo ties mano teta-Stanislava Paulauskiene, mano seserimi-Regina Tytmoniene, pusseserės vyru-Alfonsu Augučiu. Žinau, ši srovė nepraeis pro šalį nė vienam iš mūsų. Ji tekės tol ,kol bus gyva žmogaus atmintis, suskaičiavusi kiekvieną jo gyvenimo minutę. Vėliau- tik nuotrauka, užrašiusi tikslų Gyvenimo Laiką.

New Doc 5_1

Stanislava Paulauskienė švenčia savo jubiliejų 1999 m.

Irena Valužė

Previous Older Entries

%d bloggers like this: